Čia pateikiamos publikacijos nebus apibrėžtos geografiškai tik Zarasų rajonu. Labai įdomu tai, kas žydų gyvenime, neskaitant specifinių vietovių bei šalių skirtumų, niekada nekito – taip buvo visur, kur jie gyveno: Lietuvoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Lenkijoje...Tegul čia talpinamos publikacijos padės geriau pažinti šalia mūsų prosenelių, senelių ir tėvų gyvenusius žmones. Kokia teisi buvo rašytoja ir publicistė Mariana Gdiončarova iš Ukrainos, kuri savo straipsnyje apie turmantiškį-drysviatiškį, Grinelo religijotyros koledžo profesorių Haroldą Karimovą rašė: ,,Su manimi kai kada vyksta vienas keistumas. Aš staiga suprantu, kad tai – ne formaliai mokykloje mokytasi tolima istorija. Kad tai asmeniškai liečia mane ir yra visai šalia. Kad tai vyko visai neseniai, vakar, su čia gyvenusiais žmonėmis, šiame mažame kvartale, netoliese nuo mūsų senojo kuproto tilto. Žmonėms, su kuriais dar galėjau susitikti gatvėse ir kad esu visų tų įvykių dalis, o mano asmeninis gyvenimas – tiesiog šios istorijos tęsinys...“
Viktorija Meškova straipsnyje ,,Štetlas kaip Y kartos ,,Atminties vieta“ (pagal Dž. S. Foero romano ,,Everything is illuminated“ medžiagą“ rašė: ,,Mažas žydiškas Rytų Europos miestelis (jidiš kalba ,,štetlas“) pastaruoju metu yra nereto istoriko, etnografo, sociologo, menotyrininko, siekiančio įvairiapusiškai ištyrinėti šį patriarchalinį žydų gyvenimo fenomeną, dėmesio centre. Šis domėjimasis suprantamas: štetlas buvo žydų, kurie iš vienos pusės integravosi į Ukrainos (Rusijos, Baltarusijos) aplinką, iš kitos – saugojo nacionalines tradicijas, religiją, šeimos pamatines vertybes, savotišką materialinę kultūrą, kalbą socialinio, kultūrinio, dvasinio gyvenimo koncentravimosi vieta. Šiuolaikinio žmogaus susidomėjimas praeitimi – tai savotiškas pasipriešinimas galingiems integraciniams procesams, priešinantis kuriems kiekviename iš mūsų stiprėja trauka praeities pažinimui, savo asmeninės vietos opozicijoje ,,savo/svetima“ suvokimui. <...>. Istoriškai žydiško štetlo pabaigą nulėmė Holokaustas, per kurį šimtai tūkstančių taikių piliečių buvo žvėriškai sunaikinti, o kai kurie štetlai nutrinti nuo žemės paviršiaus. ,,Išnykęs savo pirmapradėje formoje, štetlas išliko kaip meninis, literatūrinis vaizdinys“, - konstatuoja istorikė I. Sorokina. Pasak M. Šeinbaumo, didžiąją žydų kultūros dalį įprasminantis štetlas dabar tapo ,,nostalginiu simboliu“, kuris atgimsta kinematografijoje, vaizduojamajame mene, literatūroje“.
Tad pasklaidykime Rytų Europoje gyvenusių žydų istorijos puslapius...Kaip ir ankstesnėse portalo publikacijose čia ir ateityje pateiksime lietuvių kalba nepublikuotų autorių medžiagą.
Nuotrauka iš http://www.vsehpozdravil.ru.
