Michaelis (Michailas) Beizeris. Ištraukos iš straipsnio ,,Gyvenimas žydiškame miestelyje XIX-XX a. pradžioje“
Įvadas
<…>
Žydiški miesteliai [štetlai] atsirado XV-XVI a., kai savo valdose susidomėję prekybos ir amatų vystimusi lenkų aristokratai mainais už saugumą, prekybos ir tikėjimo laisves, o taip pat autonominę bendruomeninę savivaldą pakvietė žydus apsigyventi diduomenei priklausiusiose valdose. Savivaldą vykdė miestelių oligarchai, iš kurių aplinkos susikurdavo (buvo išrenkamos) bendruomenės tarybos – Kahalai. Miestelių šeimininkai turėjo reikalų tik su Kahalais, kurie iš gyventojų rinko mokesčius, organizavo religinį gyvenimą ir socialinę pagalbą, palaikė miesteliuose tvarką, turėjo teismo galią (bet ne už visus nusikaltimus) ir vykdė baudžiamąsias funkcijas, įskaitant fizines bausmes bei cheremą (atskyrimą)1. Tokia sistema eiliniams žydams leido gyventi savo aplinkoje ir mažai kontaktuoti su aplinkiniu pasauliu.
XVIII a. pabaigoje lenkiškąsias teritorijas gavusi Rusijos valdžia pirmiausia ėmėsi žydų savivaldos ribojimo: panaikino Kahalų turėtą teismo galią, o 1844 m. juos visai supaprastino. Tačiau ir po to žydų bendruomenė turėjo dar ilgai siųsti rekrutus į armiją ir užtikrinti mokesčių surinkimą, jau nekalbant apie religinį gyventojų aptarnavimą, todėl iki revoliucijos miesteliuose išliko bendruomenių saviorganizacijos formų įvairovė.
Nežiūrint į pastovų miestelių apgyvendinimą ne žydų tautybės žmonėmis, XIX a. pabaigoje kai kuriuose regionuose žydų buvo daugiau nei pusė: Vilniaus gubernijoje 54 proc., Baltarusijos miesteliuose 65 proc.2 Jeigu atsižvelgsime į tai, kad ne žydiška gyventojų dalis nacionaliniu aspektu buvo ne homogeninė, o susidedanti iš rusų, lenkų, lietuvių, ukrainiečių ir kitų tautybių žmonių, galime daryti išvadą, kad žydai beveik visur sudarė ne tik absoliučią ar bent jau didžiąją miestelių gyventojų daugumą, bet lėmė miestelių ekonomiką, bendruomeninį gyvenimą, kultūrą ir buitį. Didelė žydų koncentracija (socialinis kritikas pasakytų ,,tankumas“) paaštrino tarpusavio konkurenciją už tuos pačius pragyvenimo šaltinius ir tuo pat užtikrino tradicinio žydų gyvenimo, kultūros ir jidiš kalbos išsaugojimą. Todėl kai istorikai ir etnografai kalba apie Rytų Europos žydų kultūrą, jie paprastai kalba apie ,,miestelių kultūrą“.
Po Katastrofos miestelis nustojo egzistavęs – mes jo jau nepamatysime. Bet galime jį rekonstruoti šimtų tyrinėjimų, prisiminimų ir grožinės literatūros pagrindu, kuris yra nuo maksimalų ir sionistų ypatingai kritiškų, iki amerikiečių autorių-idišistų pilnų nostalgijos, romantizuojančių ir idealizuojančių protėvių praeitį kūrinių.
,,Pasitelkus mitą apie miestelį į vieningą Rytų Europos žydiškumo pristatymą daugiausiai įnešė atmintis apie žiaurią katastrofą – Holokaustą. Ir kuo toliau tolstame laike, tuo labiau visų žanrų grožinės literatūros, meno ir muzikos, kino, televizijos ir kitų masinės informacijos priemonių pagalba šis mitas stiprėja. Miuziklas ,,Smuikininkas ant stogo“, supaprastintas Šolomo Aleichemo ar Isako Baševico-Zingerio skaitymas, paviršutiniškas Marko Šagalo paveikslų ar Romano Višniako nuotraukų suvokimas, aistra klezmerių muzikai, kuri daugelio nuostabai paskutiniaisiais metais vis labiau populiarėja, visa tai – dabartinėje kartoje klestinčio miestelio mito požymiai ir stiprėjanti nostalgija tam pasauliui, kuris šiuo miesteliu simbolizuojasi“3.
Didelį indėlį populiarinant idealų miestelio vaizdą įnešė Marko Zborovskio ir Elizbet Chercog knyga ,,Gyvenimas su tauta“ (,,Life Is With People“), kuri pasirodė 1952 m. ir buvo daug kartų perleista.
Kokiu gi iš tikrųjų buvo miestelis žydams – geru ar blogu? Kodėl tiek iškilių asmenybių kilę iš miestelių? Kokią patirtį, žinias ir įgūdžius sėkmei dideliame pasaulyje juose išugdė miestelis? Ir kodėl terminas ,,miestelio žydas“ iki šiol turi neigiamą konotaciją? Kodėl milijonai žydų iš miestelių bėgo į Ameriką, Rytų Europą, Palestiną, stambius Rusijos miestus? Kodėl jiems buvo taip svarbu iš ten ,,ištrūkti“?
Kad atsakyti į šiuos klausimus, pirmiausia, reikėtų apsispręsti apie kokį miestelį kalbėsime – ukrainietišką ar lietuvišką, chasidų ar misnagedų. Deja, šioje vienintelėje mano ,,pamokoje“ mums teks ignoruoti skirtumus ir kalbėti apie ,,miestelį aplamai“. Antra, prisiminkime, kad kalbėsime apie miestelį, kuris buvo XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje – tada jo ,,auksinės dienos“ jau buvo nutolusios ir jis artinosi prie mažėjimo bei išsiskaidymo.
<…>.
Pragyvenimo šaltiniai
Kuo skiriasi mažas miestelis nuo didelio kaimo? 4 Matyt, gyventojų užimtumo pobūdžiu ir privalomu turgumi.
Apie 40 proc. miestelio žydų vertėsi prekyba ir tarpininkavimu, o 35-40 proc. buvo amatininkais.5 Miestelių žydai buvo svarbi šalies ekonomikos grandis – tarpininkai tarp miesto ir kaimo. Valstiečiai vietiniame turguje pardavinėjo maisto produktus, o mainais pirko žemdirbystei reikalingas priemones, namų apyvokos daiktus, aprangą ir avalynę – vietinių amatininkų darbo vaisius arba žymiai rečiau žydų pirklių atvežtas iš užsienio kokybiškesnes prekes. Prekyba, tegul ir duodanti menkas pajamas, buvo laikoma vertingesniu užsiėmimu negu amatas. Žydų bendruomenė net ir į sėkmingą amatininką žiūrėjo iš aukšto.
<…>.
Pasienių regionuose didelė žydų dalis vertėsi kontrabanda, t.y. neteisėtu prekių iš užsienio įvežimu. Šis užsiėmimas buvo tiek išplitęs, kad valdžia bandė visus žydus iškelti iš 50 varstų pasienio zonos, bet nesugebėjo tai įgyvendinti iki pabaigos. Reikia pripažinti, kad kontrabanda neteko savo vertės vystantis susisiekimui geležinkeliu ir mažinant muitų tarifus <…>. 1895-1898 m. valstybė monopolizavo alkoholinių gėrimų prekybą ir pati pradėjo ,,girdyti“ valstiečius bei darbininkus. Jeigu prisiminsime didėjantį į provincijos turgus pigesnių bei kokybiškų pramoninių prekių antplūdį ir su juo negalėjusią konkuruoti žydų amatininkų produkciją, suprasime kodėl XIX a. pabaigoje miesteliuose padidėjo bedarbystė, skurdas ir vargas.
<…>.
Religijos ir sinagogos vaidmuo
Miestelių žydai gyveno pagal religinį kalendorių; jų gyvenimas buvo neatsiejamas nuo sinagogų (jidiš ,,šul“), maldos namų (štiblis pas chasidus, kloizas pas misnagedus) ir betmidrašų (Toros, Talmudo ir potalmudinės rabinistinės literatūros studijavimo vietos). Prie sinagogų gyvavo sistema, tenkinanti religinius, religinius-švietimo ir socialinius gyventojų poreikius. Sinagogos jungė sinagogų valdybas, rabinatus, religinį teismą, sinagogų seniūnus (gabe), kontoras, ritualinius gyvulių ir paukščių skerdikus (šoichet), košerinės mėsos parduotuvėlių ir ritualinių pirčių (mikva) savininkus, laidotuvių brolijas (Chevra Kadiša).
Sinagoga buvo ne tik maldos namai, bet ir bendruomenės susirinkimo vieta. Ji buvo prieglauda klajojantiems ješivų moksleiviams. 1905-1907 m. sinagogose į susirinkimus rinkdavosi politinės partijos – nuo sionistų iki banderovcų. Pirmojo pasaulinio karo metais šiuose maldos namuose įsikurdavo iš priešfrontinės linijos bėgantys pabėgėliai ir tremtiniai.
Vietos sinagogoje skirstytos laikantis socialinės hierarchijos. Prie rytinės sienos sėdėjo labiausiai gerbiami žmonės: rabinai, pripažinti Talmudo žinovai ir labdarystei dideles pinigų sumas aukoję turtingi bendruomenės nariai. Paskutines eiles užimdavo varguoliai. Prestižinės sinagogos vietos buvo pardavinėjamos ir paveldimos. Už jas buvo kovota.
Dauguma tėvų savo sūnus mokytis atvesdavo į chederą pas mokytoją melamedą. Rašytojas ir literatūros kritikas Avramas Paperna su meile prisimena apie tai, kaip jį mama pirmąją dieną ant rankų atnešė į chederą, kaip melamedas parodė jam raidę ,,alef“ ir paprašė surasti ją tekste. Berniukas įvykdė šią sunkią užduotį ir ant jo pabiro monetos ir saldainiai. Mokytojas pasakė, kad jį apdovanojo angelai.6
Tačiau dauguma rašytojų chederą prisimindavo ne geriausiu žodžiu. ,,Visų nemalonumų šaltiniu, pačia didžiausia nelaime buvo nuobodulys, chedero nuobodulys“, – rašė Josifas-Chaimas Breneris7 ir tai dar švelni kritika. Melamedo darbas buvo menkai apmokamas ir nebuvo laikomas prestižiniu. Kaip taisyklė melamedais tapdavo nevykėliai, netikę rabinai, žmonės, kurie nerado savęs nei komercijoje, nei garbingame amate. Buvo tokia patarlė: ,,Tu visada spėsi numirti ir gimti melamedu“.
,,Daugelio tėvų planuose mokestis už mokslą buvo paskutinėje vietoje. Tokiais atvejais tėvas sakydavo, kad jam amatas sekasi prasčiau, nei vandens nešikei, nes jeigu jai nesumokėsi – ji vandens neatneš. O melamedui nesumokėsi – jis mokinio namo neišvarys, todėl kad visiems buvo reikalingi mokiniai“.8
Kadangi į chederą atiduodavo 3-4 metų vaikus, jis buvo tarsi vaikų darželis ir atlaisvindavo moterį darbams. Neklaužadoms juose buvo praktikuojamos fizinės bausmės. Dėstymas chedere galėjo būti labai įvairaus lygio, nes viskas priklausė nuo mokytojo ir mokinių supratingumo. Kai kada chedere galėjo mokytis ir mergaitė, pavyzdžiui melamedo dukra. Vėliau kai kur atsirado ,,ištaisytas chederas“, kuriame buvo specialus mokymuisi skirtas kambarys, lenta ir kreida, mokymosi programa, pertraukomis atskirtos pamokos, atskiri užsiėmimai buvo skirti ivritui ir Tanachui.
Miestelyje galėjo būti ir Talmud-Tora – mokykla varganai gyvenančių šeimų vaikams, kurių tėvai negalėjo mokėti melamedui. Paprastai Talmud-Torą kontroliuodavo vietos valdžia. Be religijos žinių, joje mokė rusų kalbos ir bendrų dalykų. Manyta, kad atiduoti vaiką mokymuisi į Talmud-Torą yra gėdinga.
Po chedero baigimo daugelis mokymąsi tęsdavo ješivoje – aukšto lygio religinių studijų mokykloje.
<…>.
Kaip savo monografijoje apie Lietuvoje buvusias ješivas rašė Šaulis Stampferis, Toros mokymosi pasiekimai jaunuoliui iš neturtingos šeimos galėjo užtikrinti greitą ,,kelią į viršų“ vedus turtuolio dukrą ir tai buvo papildomas paskatinimas mokytis.9 Tarp turtingų, bet storžieviškų prekybininkų buvo laikoma prestižu žentu gauti ypatingai gabų tokios mokyklos mokinį.
Tuometinės formos ješivos buvo įsteigtos tam, kad organizaciniais ribojimais jos mokinius atskirtų nuo pragaištingo aplinkinio pasaulio įtakos. Tvirtiems dvasia ir pamaldiems mokiniams pakako grupėse ar vienatvėje betmidraše išstudijuoti Torą bei Talmudą ir jie sau iš Šventojo rašto atsiverdavo mistinį grožį ir įkvėpimą. Tokių, kurių pasaulis buvo mažas, bet išaukštintas, žydiškoje provincijoje XIX a. pabaigoje buvo dar nemažai. Štai ką virš Gemaros praleidžiantis naktis sename, pusiau sugriautame betmidraše mąsto Mordechajaus-Zevo Feierbergo pasakojimo ,,Šešėliai“ herojus:
,,Visas pasaulis miega, tik vienas aš budrus.
Aš žinau, kad žmonės nepavydi mano laimės, kad jie tinginiai, ramiai miegantys ant savo pūkinių pagalvių ir manantys, kad būtent jie laimingi. Tuščios dvasios, lyg didžiausiu turtu besidžiaugiančios tekusiu jiems su pavojumi gyvenimui kasdieninės duonos gabalu, tik ir dirbantys, kad valgytų ir miegotų – valgo ir miega, kad paskui dirbtų. Jie malonumo ieškotojai, orgijose niekais praleidžiantys ištisas naktis, nelaimingi, valdomi žemomis ir menkomis aistromis, su panieka žvelgiantys į tokį nelaimėlį kaip aš…Bet…aš jaučiu, kad aš laimingas, net daug kartų laimingesnis už daugelį laimingų. O nelaimingu aš būsiu tik tada, kai miegosiu kaip šie žmonės, kai taip pat kaip ir jie pradėsiu gyventi tuščiais ir nepadoriais malonumais…
Betmidrašą įsivaizduoju pasaulio centru, iš kurio prisitrauksiu visiems gyvenantiems žemėje nesuskaičiuojamus milijonus spindulių…“10
Susigaudyti Gemaroje buvo nelengva: tam reikėjo stiprinti atmintį, vystyti logiką ir abstraktų mąstymą, gebėjimą savarankiškai dirbti su knyga. Daugiavalandiniai užsiėmimai ir atsiskyrimas ugdė darbštumą bei užsispyrimą. Visi šie įgūdžiai buvo labai naudingi tiems, kurie po ješivos ir betmidrašo mokslus tęsdavo universitete: studijavo jurisprudenciją, mediciną, matematiką. Suprantama, ortodoksalinės tvarkos kritikai Feierbergo herojuje geriausiu atveju matė iškreiptą nelaimingo fanatiko sielą, blogiausiu – niekdarį ir parazitą ant žydiškos bendruomenės kūno. Tačiau tradiciniame miestelyje išmanantys Talmudą buvo labai gerbiami.
Labdarystė
Vienas iš pagrindinių žydų religijos Dievo įstatymų – labdarystė. Prie sinagogos (miestelyje galėjo būti kelios sinagogos) veikė įvairios labdaringos organizacijos: padėti skurstantiems, rinkti kraitį bekraitėms merginoms, aprūpinti Pesacho šventei neturtingus žydus macais ir t.t. Prie jos, jeigu bendruomenė galėjo tai sau leisti, veikė prieglauda, našlaičių namai, buvo suteikiama nakvynė benamiams ir klajūnams. Pinigai tokiai veiklai buvo gaunami iš mokesčių už prekybą košerine mėsa (dėžutės rinkliava) ir pastovaus aukų rinkimo iš visų miestelio šeimininkų. Labdaros organizacijoms vadovavo patys turtingiausi ir dideles pinigų sumas aukoję miestelio gyventojai. Sprendžiant bendruomeninės reikalus jų balsas buvo lemiamas. Pagalba tiems, kuriems jos reikėjo, buvo labai svarbi būtinybė, nes dėl ekonominės degradacijos vis daugiau miestelio gyventojų buvo nepajėgūs be jos išgyventi ir net neturėdavo lėšų savo artimųjų laidotuvėms.
<…>.
Šeimyninis gyvenimas ir šeimos moralė
Šeima buvo pagrindinė miestelio bendruomenės dalis, nes jos viduje kasdien ir kiekvieną valandą atgimdavo žydiška tradicija, buvo vykdomos religinės apeigos, vaikuose ugdytos nustatytos moralinės normos.
<…>.
Miestelyje, beveik kaip ir kaime, buvo matomas visas asmeninis gyvenimas. Ten nebuvo didelio miesto anonimiškumo. Šeimos įvykiai (gimimas, apipjaustymas, berniuko pilnametystė, vestuvės, skyrybos, mirtis) buvo žinomi visai bendruomenei. Ir net jeigu šeima nepirkdavo mėsos košerinėje parduotuvėlėje ar ištekėjusi moteris nebelankydavo mikvos, tai irgi greitai tapdavo visiems žinoma. Todėl ištikus nelaimei pagal bendruomeninės moralės normas gyvenantis žmogus galėjo tikėtis pagalbos iš kaimynų ir sinagogos. Tuo pat metu bet koks nukrypimas nuo normatyvinio elgesio – būk tai jauno vaikino rūkymas šeštadienį, ikivedybiniai merginos ryšiai, vieno kaimyno apgaulė kitam ar, neduok Dieve, kito tikėjimo išpažinimas, iššaukdavo aštrų bendruomenės narių pasmerkimą. Ne vieną šimtmetį ši bendruomeninė kontrolė palaikė nustatytas moralės normas ir užtikrino tvarką bei tenkino tuos, kurie siekė išlaikyti susiformavusią bendruomeninio gyvenimo aplinką. Tačiau su ,,naujais vėjais“ tai pradėta vertinti kaip priespauda ir asmenybės slopinimas. Progresyvistai duso nuo sekimo atmosferos ir prievartos. Todėl nenuostabu, kad jauniems žmonėms apsigyvenus stambiuose centruose dažnai kardinaliai keitėsi jų elgesys, o neesant šeimos ir bendruomenės priežiūrai daugelis atsisakydavo šeštadienio tradicijų, kašruto [košeriškumo] laikymosi ir kūrė mišrias šeimas.
Miesteliuose tradicinio elgesio piršimas davė bumerango efektą: jeigu vertinti pagal 1937 m. surašymo rezultatus – žydai pasirodė esanti pati nereligingiausia gyventojų grupė buvusioje TSRS teritorijoje. Tačiau pasąmoninis tradicijos sekimas, susietas ne su religiniais draudimais, o nuo vaikystės išugdytais įpročiais, dar išskyrė visos kartos daugelio miestelių išeivių šeimyninius santykius ir virtuvę juos supančioje kitokio gyvenimo realybėje. Todėl ir šiandien tebėra gyvas ypač rūpestingos žydės motinos stereotipas, ,,už kurią nėra geresnės pasaulyje“, kuri ,,vandenyje ir ugnyje pasiruošusi padėti savo vaikui“. Toks miestelyje vyravęs motiniškas protekcionizmas vaidino svarbų vaidmenį, nes jaunuoliai tuokdavosi labai jauni ir jiems dar ilgai reikėjo tėvų pagalbos bei patarimų. Atvirame miestietiškame gyvenime išaiškėjo, kad žydės motinos negali paruošti savo vaikų naujam gyvenimui, kad jų dukroms nesiseka ieškant savo antrųjų pusių, o sūnūs iki brandaus amžiaus išlieka infantilūs ir priklausomi nuo savo motinų – tai, be abejo, tapdavo įtampos priežastimi šeimose. To pasekmėje išaugo nepilnų šeimų, mišrių santuokų ir vienišų moterų žydžių skaičius.
Kalba, kultūra, švietimas
Miestelių kultūros pagrindu buvo šnekamoji jidiš kalba, kuria kalbėjo ir naudojosi ne tik visi žydai, bet ir kai kurie esantys su jais nuolatiniame kontakte kitų tautybių žmonės. Tačiau žydų švietėjai jidiš kalbą niekino kaip vokiečių dialekto sugadintą nepilnavertę kalbą ir ,,žargoną“. Iš pradžių literatūra jidiš kalba buvo skirta moterims. Chaimas Veicmanas prisimena, kaip kartą vietoj paprastai naudojamo susirašinėjimui ivrito, laišką tėvui parašė jidiš. Tėvas jam neatsakė. Daug negalvodami, sionistai ivritą pasirinko žydų atgimimo kalba, nes tik jis per Tanachą buvo neatsiejamas nuo Erec-Izraelio ir atspindėjo vieningos žydų tautos koncepciją.
Tačiau iš tikrųjų Sėslumo riboje esančiuose miesteliuose būtent jidiš buvo namų ir gatvės kalba, kuria žydė motina dainavo lopšinę naujagimiui, vestuvių konferansjė linksmino susirinkusius svečius. Ja kalbėjo turguje ir dirbtuvėje, ja žmonės vienas kitą mylėjo ir keikė (tarp kitko, labai virtuoziškai). Todėl neveltui ivritu rašiusiems rašytojams reikėjo iš naujo kurti kasdieninį ivritą, nes ortodoksams nebuvo priimtina kasdieninėmis temomis kalbėti ,,šventa kalba“. Išleisti jidiš kalba laikraščiai ir knygos turėjo platesnį paskirstymą, o šia kalba rašę autoriai geriau uždirbdavo. Žydų ,,liaudininkams“, siekiantiems ,,nešti į liaudį naują kultūrą“ buvo aišku, kad tai geriau daryti jidiš kalba. <…>.
Dėl tradicijų (įsakymas ,,Nesukurk sau stabo“, draudimas vaizduoti apnuogintą kūną) miestelyje pagrindine vaizduojamąja menine žydų saviraiškos priemone buvo taikomasis menas (antkapiniai paminklai), tačiau tikrų aukštumų pasiekta muzikinėje-dainuojamojoje kūryboje: chasidų užstalės melodijos, klezmerių muzika, liaudies dainos. <…>.
Teatro miestelyje nebuvo, todėl mėgta Purimo šventei statyti namų spektaklius.
<…>.
Ko gero, negalima kalbėti apie visišką miestelio žydų raštingumą: pirma – mokėsi tik berniukai, antra – didžiajame gyvenime mažai ką duodavo žydų rašto žinojimas. Permainos įvyko tada, kai 1874 m. viduryje įvesta visuotinė karinė prievolė (vietoj rekrutų), kurios trukmę nulemdavo pasaulietinio išsilavinimo lygis – buvo nustatyti 6 tarnavimo metai, turintiems gimnazijos atestatą – 1,5 metų, o aukštąjį išsilavinimą – 6 mėnesiai. Nuo šio momento žydų berniukai užpildė rusų kalba dėstomas mokyklas, į ką valdžia atsakė įvesdama garsiąsias ,,procentines normas“ (1886 m.). Bet jau niekas negalėjo nuslopinti jaunimo siekiamybės mokytis. Geras išsilavinimas suteikdavo galimybę kalbėti rusų kalba be akcento. Partijos ideologas Poalejus Cionas Ber Borochovas prisimena, kad jo šeimoje nustojo kalbėti jidiš kalba dėl to, kad vaikams nuėjus mokytis į gimnaziją jų kalboje nebūtų žydiško akcento.
Santykiai su aplinkiniais gyventojais
,,Miestelių turgus (turgaus aikštė) buvo ne tik pajamų šaltinis prekybininkams, bet ir vieta, kurioje vyko susitikimas su ne žydu-valstiečiu – miesteliui svetimu ir dažnai priešišku pasauliu…Kaimas ir miestelis turėjo skirtingas, dažnai sunkiai suderinamas savybes…Net tada, kai tarpusavio santykiai su kaimynais buvo draugiški, miestelio žyduose nuolat slėpėsi (stiprinama prisiminimais apie buvusias nelaimes) netikėto pogromo baimė. Paprastai pogromas prasidėdavo turgaus aikštėje ir paskui išplisdavo į namus bei sinagogas“11.
Ko gero, etninių grupių tarpusavio santykiai, labiau nei bet kas kita iš miestelio gyvenimo, tendencingai atsispindėta tyrinėjimuose ir grožinėje literatūroje. Akivaizdu tai, kad žydai jiems priešiškoje ir nepakantumo aplinkoje negalėtų gyventi šimtmečiais ir didinti tautiečių skaičių. Todėl jų santykiai su kitataučiais dažniau buvo ekonomine simbioze, negu begaliniu priešiškumu.
<…>.
Emigracija
Vieni ieškojo išeities krikštydamiesi, kiti svajojo pakeisti aplinkinį pasaulį (iš pradžių jį iki pagrindų sunaikinus), treti norėjo surasti savo vietą kitoje, jau egzistuojančioje, bet geriau sukurtoje visuomenėje. Tokie išvažiuodavo į užsienį – dažniausiai į Ameriką. Pirmoji žydų masinės emigracijos banga prasidėjo po 1881-1882 m. pogromų, vėlesnę įtakojo žydų išvarymas iš Maskvos. Pikas buvo pasiektas 1905-1907 m. po baisaus pogromų karo, kuris praėjo ne per vieną Sėslumo ribos miestelį ir ne tik per jį. 1905 m. iš Rusijos išvažiavo 92 tūkst. žydų, 1906 m. – 125 tūkst. Iki Pirmojo pasaulinio karo imperiją paliko beveik du milijonai žydų, iš kurių daugiau nei pusė atvyko į Ameriką. Emigracijai nereikėjo amerikietiškos įvažiavimo vizos, o buvo būtinas bilietas į transatlantinį laivą (šifskarta), užsienio pasas ir atleidimas nuo karinės tarnybos. Tie, kurie negalėjo gauti reikiamų dokumentų, sieną kirsdavo nelegaliai. Iš emigrantų didelius pelnus skaičiavusios laivininkystės kompanijos miestuose ir Sėslumo riboje esančiuose miesteliuose nesustodamos reklamavo ,,auksinę šalį“ ir taip paveikdavo vis naujus gyventojų sluoksnius. Dažniausiai išvažiuodavo amatininkai ir tie, kas namuose gėdijosi fizinio darbo, bet naujoje tėvynėje buvo pasirengę ,,susitepti rankas“ – tad toli nuo gimtojo miestelio bendruomenės kūrėsi žmonės, kurie nuo pirmosios dienos net ir nežinodami kalbos galėjo pradėti darbą. Inteligentai – gydytojai ir advokatai – išvykdavo retai, nes jie Rusijoje rečiau patirdavo priespaudą bei skurdą ir turėjo mažai galimybių JAV išlaikyti savo turimą padėtį. Po 1905 m. į Ameriką išvyko daug revoliucionierių – vieni gelbėjosi nuo represijų, kiti nusivylę revoliucija ir supratę, kad ji žydams atnešė ne lauktą lygiateisiškumą, o pogromus.
Iš tikrųjų nebuvo taip paprasta viską palikti ir išvažiuoti su visa daugiavaike šeima. Dažniausiai iš pradžių emigruodavo šeimos tėvas. Jis sunkiai dirbdamas Amerikoje sukaupdavo pinigų likusių šeimos narių atvykimui ir tik tada jie susiruošdavo į kelionę. Tam būdavo skiriami ne vieni metai ir per tą laikotarpį atsitikdavo taip, kad pamiršęs apie savo senąją šeimą, vyras sukurdavo naują. Masinis išvykimas Sėslumo ribos miesteliuose dalinai mažino socialinę įtampą, nors ji dėl natūralaus gyventojų prieaugio nemažėjo.
Pirmasis pasaulinis karas uždarė emigracijos parinktis, bet atšaukė Sėslumo ribą. Pabėgimai ir karo laikotarpiu vykdyti iškeldinimai apie pusę milijono žydų nubloškė į Rusijos gilumą. 1920 ir 1930 m. migracija ta kryptimi tęsėsi ir net sustiprėjo.
Miestelių saulėlydis
Kai nevykę žydų istorijos populiarintojai su pasitenkinimu plačiai auditorijai pasakoja apie tai, kaip bolševikai suniokojo harmoningą miestelio pasaulį, jiems reikėtų priminti ir žydų jaunimo antplūdį į gimnazijas bei universitetus (jeigu visus domintų tik chederas ir ješiva, kam tada valdžiai reikėjo žydams įvesti ,,numerus clausus“?), ir didelį žydų revoliucionierių skaičių, ir krikštijimosi bangą po 1905-1907 m. revoliucijos pralaimėjimo, kuri neaplenkė ir štetlų bei buvo tokia galinga, kad Vladimiras Žabotinskis ją pavadino ,,mūsų buitiniu reiškiniu“.12 Teisinga pasakyti, kad porevoliucinis miestelio saulėlydis buvo įtakotas visa buvusių įvykių eiga. Bolševikai jį tik pagreitino.
Miestelį laidojo jau Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse.
<…>.
Miestelio žydai neteko žemės po kojomis tada, kai po Spalio revoliucijos buvo pakirsti tradiciniai ekonominiai ryšiai tarp miesto ir kaimo, prekybininkai tapo diskriminuojama grupe, o amatininkai neteko žaliavų ir pardavimo rinkos.
Tarybų valdžios ekonominė politika (kurią daugelis jos aukų suvokė kaip antisemitinę) pabaigė miestelio sunaikinimą.
<…>.
Išvados
Ar gerai gyvenosi miestelyje?
Kaip kam ir žiūrint su kuo lyginsi. Paprastos liaudies gyvenimas Rusijoje buvo sunkus, o štetle buvęs skurdas ir žiauri konkurencija neįtakojo žmonėse aukštų moralės normų pasireiškimo. Visgi miestelis žydams suteikdavo tam tikrą korporatyvinės apsaugos lygį, palaikė žydų šeimos ,,grynumą“, saugojo ypatingą miestelių kultūrą ir šnekamąją žydų kalbą. Tačiau XX a. pradžioje miestelių gyvenimas tapo žydų tautos modernizavimosi stabdžiu.
Ar reikia tyrinėti miestelį?
Žinoma taip. Tai mums padės suprasti žydų tautos mentalumą, stiprias ir silpnas jos charakterio puses bei 20-ajame šimtmetyje su žydais vykusius procesus, kurie tebevyksta ir šiandien.
<…>.
Paaiškinimai
1Diane, K., Rosies, David G., Rosies. How the Shtetl Was Really Run“ & ,,Inside Kahal. The Shtetl Book. In Introduction to East European Jewish Life and Lore. Ktav Publishing House, Inc. 1979. Psl. 181-184, 187-188.
2N., Juchneva. Etninis Rusijos miestų gyventojų sąstatas XIX a. Maskva, 1996. Psl. 399-407.
3David, Assaf. Introduction. In ,,Na ve-nad“ – Memoirs of Yehizkiel Kotik. Tel-Aviv U, 2005. Psl. 28.
4Apibrėžiant štetlą, Rusijos valdžia turėjo tam tikrų sunkumų. Iki 1860 m. štetlas buvo apibrėžiamas kaip prekybos-pramonės centras be tvirtovės teritorijoje, kuri prijungta dalinant Lenkiją ir kurioje apgyvendintą daugumą sudarė žydai. B., Mironov. Rusijos imperijos periodo socialinė istorija (XVIII-XX a. pradžia). T.1. 1999. Psl. 283.
5E., Školnikova. Žydiško štetlo transformacija TSRS 1930-aisiais metais (pagal Rusijos Federacijos Valstybinio Archyvo bei žydų spaudos medžiagą jidiš ir rusų kalbomis). http://jhistory.nfurman.com/lessons9/1930.htm.
6Žydai Rusijoje. XIX a. Serija: Rusija memuaruose. 2000. Psl. 87.
7Josifas-Chaimas, Breneris. Dukart. Ivrito literatūros antologija. Sudarė Chamutalis Bar-Josefas, Zoja Kopelman. 1999. Psl. 219.
8Doba-Mera, Medvedjeva (Gurevič). Prisiminimai apie vaikystę.
9Shaul, Stampfer. Ha-yeshiva ha-litayit be-hitvata. Lithuanaian Yeshiva. Zalman Shazar Center: Jerusalem. 2005.
10Cituojama ivrito literatūros antologija. Sudarė Chamutalis Bar-Josefas, Zoja Kopelman. 1999. Psl. 184-185.
11Miestelis. Trumpa žydų enciklopedija. T.5. Jeruzalė, 1990. Psl. 319.
12Vladimiras (Zevas), Žabotinskis. Mūsų buitinis reiškinys. Rinktinė. Jeruzalė, 1978. Psl. 93-103.
Šaltinis: http://berkovich-zametki.com
Iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.