Jeruzalės diena

Jeruzalė – Izraelio gyventojų, žydų diasporos ir viso pasaulio įkvėpimo bei dvasinio proveržio simbolis. Ji vilioja turistus, kurie atvažiuoja pamatyti jos grožį, žavėtis praeitimi ir aplankyti trims religijoms šventas vietas.

Izraelio sostinė Jeruzalė buvo padalinta 1948 m. vykstant karui už šalies nepriklausomybę, o 1967 m. birželį vėl buvo sujungta.  

Nuo karaliaus Dovydo iki mūsų laikų, išskyrus devyniolikos metų karo už Izraelio nepriklausomybę ir Šešiadienio karo laikotarpį, Senasis miestas visada buvo apgyvendintas žydų.   


Trumpa Jeruzalės istorija


1003 m. prieš m. e. karalius Dovydas paskelbė Jeruzalę savo karalystės sostine ir religiniu žydų tautos centru. Praėjo apie 40 metų iki to laiko, kol jo sūnus Solomonas Jeruzalėje pastatė Šventyklą ir pavertė šį miestą besivystančios nedidelės imperijos nuo Eufrato iki Egipto sostine.

586 m. prieš m. e. Jeruzalę užgrobė Babilono karalius Navuhodonosoras, sugriovė Šventyklą ir išvarė miesto gyventojus. Po 50 metų persų karalius Kiras žydams leido sugrįžti į Jeruzalę ir atstatyti Šventyklą.

332 m. prieš m. e. Jeruzalę užėmė Aleksandras Didysis. Miesto pavaldumas iš pradžių Ptolemėjų, o paskui Seleukidų valdžiai baigėsi sukilimu prieš karaliaus Antioho IV bandymus užgniaužti žydų tautos tikėjimą. 164 m. prieš m. e. sukilėlių lyderis Jehuda Makkabi vėl pašventino Jeruzalės Antrąją Šventyklą, o žydų nepriklausomybė buvo atstatyta Hasmonėjų dinastijos laikotarpiu.

Praėjus šimtui metų Jeruzalę užėmė Romos karvedys Pompėjus ir Judėja pateko į priklausomybę nuo Romos. Į Jeruzalės sostą pasodinto karaliaus Erodo laikotarpiu (37 m. prieš m. e. – 4 m. e. m.), rūpintasi kultūra, pastatyti įspūdingi visuomeniniai statiniai ir į didingą kultūros pastatą perstatyta Šventykla.

66 m. e. m. prasidėjo žydų suskilimai prieš Romą. 70 m. e. m. būsimo imperatoriaus Tito vadovaujami Romos legionai užėmė Jeruzalę ir sugriovė Šventyklą. Bar-Kochbos sukilimo metu žydams pavyko trumpam išsilaisvinti nuo priespaudos (132-135 m. e. m.), tačiau numalšinus sukilimą jiems buvo uždrausta gyventi arba lankytis Jeruzalėje ir miestas buvo pavadintas kitaip – Elija Kapitolina.

Nuo 313 m. e. m. pirmojo krikščioniškojo imperatoriaus Konstantino valdžios įtakoje Jeruzalė tapo naujos religijos centru, kurios širdimi buvo didinga Kristaus Kapo bažnyčia.

634 m. prasidėjo musulmonų įsiveržimas ir praėjus keturiems metams Jeruzalę užėmė kalifas Omaras. Tačiau tiktai Abelio Maliko, 691 m. pastačiusio Kupolą virš Uolos, valdymo metu miestas trumpai buvo kalifo gyvenamoji vieta.

1099 m. po pirmojo kryžiaus žygio Jeruzalė atiteko krikščionims. Po Šventojo miesto užėmimo prasidėjo jo gyventojų musulmonų ir žydų masinis naikinimas. Kryžiuočiai sugriovė sinagogas, atstatė senus maldos namus ir pavertė mečetes krikščionių šventovėmis. Tačiau 1187 m. po Saladino pergalės buvo vėl atstatyta musulmonų valdžia.

1247 m. Jeruzalė pateko į mameliukų, valdžiausių Egipte, kontrolę, o 1517 m. tapo naujos musulmonų Osmanų imperijos dalimi. 1537 m. sultonas Suleimanas Puikusis statė tvirtovės sienas, kurios iki šios juosia Senąjį miestą. Tačiau po sultono Suleimano mirties sultonų domėjimasis Jeruzale sumažėjo ir miestas, tapęs Osmanų provincija, merdėjo.

Jeruzalės atgimimas prasidėjo XIX a. antroje pusėje nusilpus turkų valdymui: ženkliai padidėjo sugrįžtančių žydų skaičius ir sustiprėjo Europos šalių dėmesys Šventosios Žemės istorijai ir realybei. Iki Pirmojo pasaulinio karo miestas augo ir modernėjo, tačiau 1917 m. į Jeruzalę įžengė generolo Allenbi vadovaujami Britų imperijos kariai ir situacija pasikeitė.

1922-1948 m. Jeruzalė buvo Erec-Izraelio (Palestinos) britų mandato, gauto iš Nacijų Lygos, administracinis centras. Mandato metais vyko kova tarp siekusių pastatyti būsimos valstybės pamatus žydų sionistų organizacijų ir dažnai naudojusių prievartą vietinių arabų lyderių. Paskutiniai mandato metai buvo pažymėti eskaluojama prievarta, tame tarpe ir Jeruzalėje, kurioje žydų pogrindžio nariai viešbutyje ,,Karalius Dovydas“ susprogdino britų administracijos štabą.


Miesto išlaisvinimas


1947 m. lapkričio 29 d. laikantis Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) patvirtintos ,,Programos apie padalinimą“, Jeruzalei buvo suteiktas tarptautinis statusas. Nepaisant to, prasidėjusiame kare dėl nepriklausomybės tiek žydai, tiek arabai siekė valdžios šiame mieste. Arabų pajėgos atjungė kelią į Jeruzalę ir todėl buvo nutrauktas vandens tiekimas į miestą. Tik šarvuotų automobilių kolonos kraujo kaina nutraukė apsiaustį ir pristatė tai, kas buvo būtiniausia Jeruzalės gyventojams.

1948 m. gegužės 14 d. pasibaigė britų mandato galiojimas ir Izraelio pajėgos užėmė jų turėtas pozicijas. Gegužės 18 d. Jordanijos legionas įžengė į Senąjį miestą. Sekančią dieną, gegužės 19-ąją, „Palmach“ pajėgoms pavyko per Siono Vartus  įsiveržti į Žydų kvartalą ir aprūpinti jo gyventojus būtinomis priemonėmis ir ginklais. Tačiau po paros arabai vėl perėmė Siono Vartų kontrolę ir atnaujino apsiaustį. Gegužės 28 d. Žydų kvartalas atiteko Jordanijos karinėms pajėgoms. Už jį kovoję kariai buvo paimti į nelaisvę, o jame buvusios sinagogos sugriautos. Birželio 1 d. atidarius kelią į miestą, apsuptis pradėjo silpnėti.

Jeruzalė buvo padalinta 19 metų. Izraeliui priklausė vakarinė dalis, o rytų, įskaitant Šventyklos kalną ir Raudų sieną, liko Jordanijai. Ar-Acofim (Skopo kalnas), ant kurio kūrėsi ligoninė ,,Adasa“, Žydų Universitetas ir kapinės, nepaisant geografinės padėties, taip pat buvo Izraelio dalimi. Jeruzalė buvo paskelbta Izraelio sostine ir jos vakarų dalyje įsikūrė svarbiausios valstybinės institucijos.

1967 m. birželio 5 d. rytą prasidėjo Šešiadienis karas. Jeruzalė tapo Jordanijos taikiniu: buvo bandyta per JTO štabo teritoriją įsiveržti į pietinę miesto dalį (anksčiau Armon-Anaciv). Koviniai veiksmai vyko tris dienas. Įsiveržimas buvo sustabdytas. Izraelio ginkluotųjų pajėgų Jeruzalės brigadai atsakomuoju puolimu pavyko užimti JTO štabą ir kaimynystėje buvusią ,,Naknik“ atraminę poziciją, o taip pat užėmus Cur-Baar kaimą ir ,,Apaamon“ įtvirtinimus užkirsti jordaniečių kelią į Beit-Lehem (Betliejų). Dėl to rytų Jeruzalė tapo atskirta nuo miesto pietinės dalies. Vėliau sunkių mūšių metu buvo užimtas arabų Abu-Tur rajonas.

Centrinės apskrities vadovybė, priešakyje su generolu Uzi Narkissu, nukreipė į Jeruzalės rajoną tankų brigadą, kuri įveikė Givat Ardar ir Šeikh Abdul-Aziz įtvirtinimus ir užėmė Nebi-Samuel ir Kfar-Bidu. Birželio 6 d. jie pasiekė kelią į Ramalą ir atakavo Tell-El-Ful bei Givat-Amivtar.

Moto Guro vadovaujama parašiutininkų brigada į Jeruzalę įžengė turėdama tikslą atidaryti kelią į Ar-Acofim, o iš tenai į Rokfeldo muziejų ir tokiu būdu turėti galimybę greitam įsiveržimui į Senąjį miestą. Kovotojai atkovojo Policininkų mokyklą, Givat-Atahmošet, Mandelbaumo perėją, Amerikietiškąjį rajoną ir Vadi-Džuz, jiems pavyko atkurti ryšį su ten esančiais izraeliečiais.

Birželio 7 d. (pagal žydų kalendorių 5727 m. Ijaro mėnesio 28 d.) Generalinis štabas įsakė išlaisvinti Senąjį miestą. Centrinio fronto vadovybės įsakymu parašiutininkų brigados kariai užėmė Ar-Acofim kalnagūbrį ir Ar-Azeitim (Alyvų Kalną). Kariai Senąjį miestą užėmė iš rytų pusės per Šaar-Aaraiot (Liūtų (arba Šv. Stepono) Vartus), užtvirtino savo vadovavimą be papildomo pasipriešinimo ir virš Raudų sienos iškėlė Izraelio vėliavą.

Šias akimirkas Mošė Natanas aprašė savo knygoje ,,Karas už Jeruzalę“ (Tel Avivas, 1968 m.: ,,Zamušas iš portupėjos išėmė vėliavą, kurią prieš išeidamas  į karą  gavo iš Koenų šeimos. Mažiau nei trys paros praėjo nuo tos dienos, kai jis vėliavą sulankstė ir įsidėjo į krepšį. Bet jam pasirodė, kad praslinko trys kartos. Jis drebančiomis iš jaudulio rankomis paėmė vėliavą ir priartėjo prie vietos, kur stogas jungėsi su Raudų sienos kraštu. Šalia jo stovėjo pulko vado pavaduotojas Mošė ir dar keli dalinio kariai. Kai jie priėjo prie geležinių grotų virš Raudų sienos, Zamušas praėjo prieš juos ir pririšo vėliavą prie dviejų styrojusių geležinių strypų. Virš Raudų sienos netikėtai pūstelėjęs vasaros vėjas ją pagavo ir pakėlė į dangų. Parašiutininkai pamatė plevėsuojančią vėliavą ir pradėjo džiaugsmingai šaukti bei mojuoti rankomis. Po to spontaniškai sustojo į vieną eilę ir pagerbė vėliavą iškilmingu šūviu…“

Išlaisvinus Jeruzalę buvo panaikintos visos sienos ir užtvaros, skirusios šį miestą į dvi dalis.


Jeruzalės statusas    


Po Izraelio ginkluotųjų pajėgų pergalės Šešiadieniame kare, 1967 m. birželio 27 d. Knesetas svarstė trijų Vyriausybės parengtų įstatymų projektus. Buvo patvirtintas Jeruzalės sujungimas ir visoje miesto teritorijoje įtvirtinta Izraelio įstatymų juridinė galia. Jeruzalės municipalinės ribos buvo išplėstos ir jos teritorija padidinta tris kartus – nuo 38,100 iki 110,00 dunamų. Rytų Jeruzalės gyventojams buvo suteiktas ,,pastovių gyventojų“ statusas bei suteikta balsavimo teisė mieste vykstančių rinkimų metu (bet ne rinkimuose į Knesetą). Trečiasis patvirtintas įstatymas buvo skirtas Jeruzalės šventų vietų apsaugai.

1968 m. gegužės 12 d. Izraelio Vyriausybės nutarimu Ijaro mėnesio 28 d. buvo patvirtinta Jeruzalės diena. Ši šventė yra ypatingo žydų tautos ryšio su šiuo miestu simbolis.

1980-aisiais, praėjus trylikai metų po Jeruzalės sujungimo, buvo priimtas Pagrindinis Įstatymas dėl Jeruzalės – Izraelio sostinės, įtvirtinantis Jeruzalę Izraelio valstybės sostine ir jos valdžios struktūrų posėdžių vieta. Įstatymas įpareigojo saugoti miesto šventas vietas ir užtikrinti laisvą jų lankymą visų religijų atstovams bei pavedė Izraelio Vyriausybei veikti jo vystimosi ir gerovės kryptimi.

1998 m. kovo 23 d. priimtas įstatymas dėl Jeruzalės dienos, kuriuo Ijaro mėnesio 28-jai, jos išlaisvinimo Šešiadieniame kare dienai, buvo suteiktas nacionalinės šventės statusas.


Miesto atstatymas ir vystimasis


Pasibaigus Šešiadieniam karui Jeruzalėje ir jos priemiesčiuose didelėmis apimtimis prasidėjo statybos ir atstatomieji darbai. Jeruzalę supančių žydų kvartalų sukūrimas buvo skirtas tam, kad užtikrinti sujungtojo miesto žydų gyventojų nenutrūkstantį įsikūrimą. Spartinamos statybos įtakojo gyventojų skaičiaus augimą ir galimybę priimti tūkstančius naujų repatriantų. Buvo įkurti nauji rajonai, nutiesti nauji keliai. Sugriautame Senojo Miesto Žydų kvartale buvo pastatytas puošnus gyvenamasis rajonas, atstatytos ir restauruotos senosios sinagogos. Atsirado vieši parkai, nauji statiniai ir viešbučiai. Naujasis Miestas statytas šiuolaikiniu stiliumi. Rytų Jeruzalė buvo taip pat sugriauta, arabų rajonai prisijungė prie municipalinių miesto ribų. Talpiote ir Atarote buvo sukurti pramoniniai centrai.


Šaltinis: knesset.gov.il, mfa.gov.il.

Nuotrauka iš stmegi.com.


Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.