Sinagoga

586 metais prieš mūsų erą nuo vedamų karaliaus Nabuchodonosaro babiloniečių karių rankų krito Jeruzalė, buvo sugriauta karaliaus Saliamono pastatyta Pirmoji Šventovė. Nuo žemės paviršiaus buvo nušluota Visagalio Dievo garbinimo vieta, bet ne tikėjimas į Jį. Susikūrus diasporai prasidėjo naujas judaizmo istorijos etapas. Tradicines pamaldas šventovėse pakeitė kolektyvinės maldos sinagogose. Sinagoga buvo ne tik maldos namais, bet ir liaudies susirinkimų, kuriuose spręsti svarbūs politiniai ir pilietiniai-teisiniai klausimai, pravedimo vieta. Sinagogoms ir žydų bendruomenėms praėjo vadovauti rabinai – Toros įstatymų mokytojai (ivritu ,,rabinas“ – ,,mano mokytojas“). Rabinai buvo religinės tradicijos žinovai ir žydų dvasiniai mokytojai. Jie vykdė teismą, dėstė religines disciplinas, dalyvavo sudarant Halachą – žydų bendruomenių gyvenimą visame pasaulyje reguliuojančią religinės ir įprastos teisės sistemą. Jau savo pradžioje rabino institutas neturėjo hierarchijos; rabino vardo gavimas priklausė nuo asmeninių gabumų, Toros žinių ir mokėjimo ją aiškinti. Tapti rabinais galėjo tik vyrai (šiuolaikiniame gyvenime kai kurios judaizmo kryptys pripažįsta šią teisę ir moterims).

Nuo šiol kiekvienas žydas, kuriame pasaulio krašte jis bebūtų, galėjo be ,,tarpininkų“ pagalbos kreiptis į Dievą. Žydų religija tapo laisva nuo aplinkinės apkrovos. Buvo garantuotas žydų išgyvenimas gentyje ir jų išsklaidyme. (Galbūt, tai buvo priverstinė repeticija prieš iki šiol besitęsiančius tūkstantmečius žydų išsklaidymus po visą pasaulį. Tiesa – tada tai buvo priverstinis veiksmas, o dabar tai daroma savo asmenišku sprendimu).

<…>.

Po 70 metų bus pastatyta Antra Šventovė. Bet iš Babilono pelenų pernešta į Judėją sinagoga nuo šiol gyvens sambūvyje su Šventove ir visai nemenkindama jos reikšmės, o papildydama tuo, ko trūksta. Susiformuos trys pagrindinės sinagogos veiklos, dėl kurių sinagoga gaus šiuos pavadinimus:

1. Beit ha-Tefila – maldos namai.

2. Beit ha-Midraš – mokymosi arba studijų namai.

3. Beit ha-Kneset – susirinkimo namai.

Sinagogai netaikomi architektūros formų reikalavimai. Tai gali būti ir kuklus pastatas, net kitiems tikslams naudojamas namo kambarys, ir puošnus bet kokio stiliaus statinys. Įstatymas reikalauja, kad sinagogos pastatas turėtų langus. Talmudas saugo nuo maldos belangėje patalpoje: žmonės turi matyti dangų. Įeinant į pastatą turi būti vestibiulis, kurį pereinant žmogus palieka materialaus pasaulio mintis bei rūpesčius ir susikaupia maldai.

Sinagoga statoma taip, kad jos fasadas būtų nukreiptas į Izraelį, pagal galimybę į Jeruzalę, kurioje stovėjo Šventykla. Laikantis Talmudo sinagoga turi stovėti aukščiausioje vietovės vietoje. Kad būtų galima įvykdyti šį įsakymą anksčiau naudotos visokios gudrybės: pavyzdžiui, ant sinagogos stogo iškeldavo kartį ir ji formaliai tapdavo aukštesnė už kitus statinius.

Paprastai sinagoga turi stačiakampio formą, vyrams ir moterims yra atskirtos patalpos. Sinagogoje įrengiama užuolaida (parochet) uždengta didelė spinta– Aron Hakodeš. Tokia spinta atitinka Šventovėje buvusią auksinę dėžę [Sandoros skrynia –G. R.], kurioje saugotos akmeninės plokštės su iškaltais Dešimčia Priesakų. Spintoje saugomi Toros ritiniai – pats švenčiausias sinagogos turtas. Aron Hakodeš atidaromas tik tam, kad paimti skaitymui Ritinį arba jį padėti atgal. Paprastai Aron Hakodeš stato prie sienos, kuri nukreipta į Erec–Izraelio [Izraelio žemė – G. R.] pusę, o Izraelyje – į Jeruzalės pusę.

Prieš Aron Hakodeš (ir šiek tiek aukščiau jo) pastoviai šviečia simboliškai apie apeigas Jeruzalės Šventykloje primenantis šviesos šaltinis Ner Tamid – ,,neužgęstantis šviestuvas“. Anksčiau tai buvo alyvų aliejaus žvakė. Dabar įprasta naudoti į žvakę panašią lempą. Visada šviečiantis Ner Tamid simbolizuoja menorą ir Šventykloje naudotą alyvų aliejaus žvakę. Menora – septinšakė žvakidė, kurioje viena iš šakų pastoviai švietė.

Šalia Aron Akodeš yra rabino vieta. Kitoje Aron Akodeš pusėje paskirta vieta žydų kantoriui   chazanui arba pakviestam oratoriui.

Vidury sinagogos yra bima – Toros ritinio skaitymui skirta pakyla. Nuo šios pakylos skaitoma Tora, ant jos įrengtas stalas Ritiniui. Bima primena aikštelę, nuo kurios Šventykloje skaitydavo Torą. Aškenazių sinagogose (išeivių iš Vokietijos sinagogose) tarp bimos ir Aron Kodeš stato specialų piupitrą [nuolaidus stovelis gaidoms, knygoms ir kt. pasidėti – G. R.] – amud, prie kurio maldą veda chazanas.

Midraše pasakojama, kad kai žydai susirinko prie Sinajaus kalno gauti Dešimt Priesakų, vyrai ir moterys stovėjo atskirai. Atskira patalpa moterims buvo ir Jeruzalės šventykloje. Sinagogoje moterims taip pat skirta ypatinga vieta Ezrat Našim (moterų pusė). Ji gali būti įrengta galerijoje, ant balkono (Šventovėje vieta moterims buvo viršuje) arba maldų salėje už ypatingos užuolaidos, kuri vadinama mechica – pertvara.

Aiškindamas šią tradiciją buvęs vyriausiasis Izraelio rabinas Lau rašo: ,,Sinagogoje niekas negali žmogaus atitraukti nuo maldos. Toroje pasakyta: žinok prieš Ką stovi. Todėl aukštinantis savo maldas žmogus turi būti ištikimai susikaupęs ties bendravimu su Kūrėju. Mintys apie namų darbus (žmona) ar romantiniai pergyvenimai čia netinkami.“ Visos šios detalės yra neatskiriami sinagogos vidinio dekoravimo komponentai, tačiau visame kitame įvairių sinagogų interjerai yra labai įvairūs – jas leidžiama puošti pagal bendruomenės galimybes ir supratimą.

Pagal tradiciją sinagogoje turi būti žydų mokymuisi skirtos knygos. Nupirkti ir padovanoti tokiai bibliotekai leidiniai yra laikomi labai kilniu darbu. Kiekvienoje sinagogoje galima rasti Penkiaknygę ir jos komentarus, Mišną, Talmudą, Rambamo darbus, pilną ,,Šulchan Aruch“ [religinių judaizmo nuostatų kodeksą, kurį XVI a. viduryje sudarė rabinas Juozapas Karo – G. R.] ir šimtus ar net tūkstančius kitų knygų. Paprastai jas galima pasiimti skaityti namuose, tik apie tai reikia pranešti sinagogos patarnautojui – šamesa.

Atitikdama savo pavadinimą sinagoga yra susitikimų, susirinkimų, įvairių bendruomenės ir atskirų jos narių iškilmių organizavimo vieta. Sinagogoje neretai vyksta Bar micva, apipjaustymas ir t.t. Kai kada sinagogoje posėdžiauja rabinų teismas Beit Din.

Sinagogos valdyba disponuoja pašalpos fondais, teikia paskolas, todėl dažnai tampa ir labdaros centru. Anksčiau daugumoje sinagogų buvo įrengti kambariai svečiams, kuriuose galėjo apsigyventi keliaujantys žydai; turėtos ir arklidės keliems arkliams. Dalį sinagogos užimdavo mikva [baseinas prie sinagogos ritualiniam nusiplovimui – G. R.], todėl jos neretai statytos prie vandens telkinių.

Sinagogos nepriklauso viena nuo kitos; kiekviena bendruomenė savarankiškai renka jos vadovybę.


Rabinas


Paprastai rabinas būna dvasinis bendruomenės vadovas, bet svarbiausia jo užduotis kaip ir seniausiais laikais – būti dvasiniu mokytoju ir spręsti žydų įstatymą liečiančius klausimus. Kad gauti šį vardą reikia turėti gilias Rašytinės ir Žodinės Toros žinias bei išlaikyti sudėtingus egzaminus.


Chazanas


Jis šeštadieniais bei švenčių dienomis veda visuotinę maldą, o kreipdamasis į Dievą pristato visą bendruomenę. Todėl yra dar vienas šias funkcijas atliekančio žmogaus pavadinimas – šliach cibur (pažodžiui ,,bendruomenės pasiuntinys“). Švenčių metu chazano giedojimą gali lydėti vyrų choras. Didelės ir turtingos bendruomenės išlaiko pastovų chazaną. Kasdien šias pareigas eina kuris nors pakankamą patirtį turintis bendruomenės tikintysis.

Chazanas privalo turėti ne tik gerą balsą ir klausą, bet ir būti dievobaimingu bei išsilavinusiu žmogumi, bent jau minimaliai suprasti maldų prasmę ivritu. Priklausomai nuo bendruomenės poreikių chazanas gali vykdyti ir kitus įpareigojimus.


Šamaš


Tai daug įpareigojimų turintis sinagogos tarnas. Jis turi stebėti sinagogos tvarką, švarą, jos inventoriaus saugumą ir maldų tvarkaraštį. Neretai jis atlieka ir Toros skaitovo funkcijas, pavaduoja chazaną ir pan.


Gabajus


Gabajus – bendruomenės seniūnas, savotiškas ,,administruojantis direktorius“. Dažnai sinagogai vadovauja keli gabajai: jie rūpinasi finansiniais sinagogos reikalais, sprendžia administracinius klausimus ir pan.

**********

Daugelį šimtmečių vykę žydų įkurdinimai įtakojo nedidelius maldų tvarkos nesutapimus bei kai kuriuos bendruomenių papročių skirtumus, tačiau nepaisant to Žodinio Mokymo pagrindu sudaryta  tvarka išliko ta pati. Stebina tas faktas, kad žydų religinės apeigos beveik tokios pačios net ir toli viena nuo kitos nutolusiose šalyse – maldų tvarkos skirtumai yra nereikšmingi ir juos pastebi tik tie, kurie gerai išmano religijos taisykles. Šie skirtumai skirtingų šalių žydų bendruomenėms suteikia savitą koloritą. Paprastai, sinagogos skiriasi savo priklausomybe tradicijai – aškenazių, sefardų, chasidų arba ne chasidų.


Aškenaziai ir sefardai


Paskutiniaisiais šimtmečiais žydų tautoje istoriškai susiformavo aškenazių ir sefardų socialinės-kultūrinės bendruomenės, kurios skiriasi maldų tvarka, sinagogų įrengimu ir t.t.

Daugumai pasaulio žydų priklausantys aškenaziai susiformavo amžiaus viduryje Šiaurės Prancūzijoje ir Vokietijoje, o iš ten paplito į daugelį Centrinės, Rytų ir Vakarų Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Pietų Afrikos šalių bei Australiją.

Sefardų socialinis-kultūrinis kompleksas susiformavo Portugalijoje, Italijoje, Turkijoje, Balkanų ir Šiaurės Afrikos šalyse. Plačiąja prasme sąvoka ,,sefardų žydai“ savyje jungia visas ne aškenazių bendruomenes, tame tarpe ir neturinčias tiesioginės priklausomybės sefardams – pavyzdžiui, kalnų ir Gruzijos žydus. Tarp atskirų sefardų bendruomenių yra maldų tvarkos skirtumai.

Skiriasi aškenazių ir sefardų sinagogų interjerai. Aškenazių sinagogose tarp bimos ir Aron Akodeš stato specialų piupitrą-amud, prie kurio chazanas vedą maldą. Sefardų sinagogose amud nėra ir vedantis maldą atsistoja ant bimos, be to sinagogos gali būti puošiamos kilimais – tai joms suteikia Rytų koloritą. Aškenaziai sinagogas puošia daugiau europietišką tradiciją primenančiu stiliumi.


Chasidai ir ne chasidai


Sinagogų tvarkos skirtumai yra ir dviejose grupėse: aškenazių-chasidų ir ne chasidų. Chasidų maldos variantas (,,nusach“) daug ką perėmė iš sefardų tradicijos ir net vadinasi Nusach Sfard – ,,Ispaniškas variantas“. Jam artimas ir Nusach Gari, kurį naudoja Liubavičių miestelio [Baltarusija – G. R.] chasidai.

Bet šie skirtumai nėra esminiai. Tam, kad aškenazių sinagogą pakeisti į sefardų, sefardų – į turkišką, turkišką – į ispanišką tereikia pakeisti ten esančius maldynus, kurie kaip ir Toros ritiniai visoms sinagogoms yra tie patys.


Parengta pagal www.jewishpetersburg.ru ir Ch. Donino knygos ,,Būti žydu“ medžiagą.

http://callofzion.ru/pages.php?id=435


Iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.