Chanuka

Tai labai neįprastą istoriją, simbolius ir tradicijas turinti šventė, kurios istorinės ir dvasinės pamokos kiekvienam žydų tautybės žmogui yra svarbios iki šių dienų. Tai šventė, kurią Aukščiausiasis tarp kitų nustatė Izraelio tautai ir kitos tokios jų tarpe nėra.

Pradedant nuo 164 m. prieš mūsų erą viso pasaulio žydai Chanuką švenčia aštuonias dienas (pagal žydų kalendorių nuo Kislevo mėnesio 25 dienos). Jos pavadinimas kilęs nuo žodžio ,,lachinot“, kuris išvertus iš hebrajų kalbos reiškia ,,apšviesti“ arba ,,atnaujinti“. Chanuka vadinama ir ,,Šviesos švente“ arba „Ugnies švente“.

Šventės istorija

Pradedant nuo 198 m. prieš mūsų erą Izraelio žemė atiteko helenistinės Sirijos valdžiai, kurioje viešpatavo Seleukidų dinastija. Šiuo laikotarpiu helenistinio pasaulio kultūra jau nebuvo klasikinio periodo Graikijos kultūra. Bet ant jos pagrindo susikūrė ,,pasaulinė universali kultūra“, kuri pateko į visas Aleksandro Makedoniečio užkariautas šalis. Šioje kultūroje susimaišė pagoniškų tautų papročiai ir tradicijos. Plačiai paplito graikiškas požiūris į pasaulį su ,,Visatos piliečio“ kultu. Nors Makedonija ir Roma, Sirija ir Egiptas kai kada kariaudavo, visus juos vienijo helenizmas. Visoms to laikotarpio pasaulio tautoms tai buvo pagrindinė ir priimtina kultūra, bet tik ne žydams. Tuo metu buvo ir nedidelės grupės ,,mitjavnim“ – žydai, kurie tapatinosi su helenizmu ir norėjo, kad žydai būtų ,,kaip visos kitos tautos“.

Helenistinės kultūros ,,pagundos“ žydus palaipsniui tolino nuo jų tėvų religijos. Sportiniai žaidimai, pagoniškos šventės ir spektakliai graikų dievų garbei viliojo silpstančius tikėjime žydus. Ir nors ištikimi Torai žydai nepalaužiamai gynė tėvų tikėjimą, buvo ir tokie, kurie vis daugiau linko į pagonybę.

167 m. prieš mūsų erą Sirijos valdovas Antiochas IV Epifanas išleido įsakymą, kuris skelbė, kad kiekvienas saugantis ir besimokantis Toros žydas bus baudžiamas mirties bausme. Mirties baimės įbaugintiems žydams nebuvo galima mokytis gimtosios kalbos, švęsti Šabą ir žydų šventes. Buvo uždraustos visos žydų tradicijos. Judėjų Dievu turėjo būti garbinamas Dzeusas – graikų dievybė. Buvo išniekinta Šventykla Jeruzalėje – joje paaukota kiaulė ir žydų šventyklų Šventykloje buvo pastatyta Dzeuso statula.

Žydai kentėjo. Jie bandė kaip galima patogiau prisitaikyti, bet helenistinės sistemos vergais savęs nelaikė. O kai spaudimas didėjo, vergovė tapo nepakeliama. Tais pačiais 167 m. prieš mūsų erą netoli Jeruzalės esančiame Modino mieste prieš nustatytą tvarką sukilo žydų didvyris Matitjagas ir penki jo sūnūs – tai buvo tolygu mirčiai, nes sukilėliai nemokėjo kariauti. Tačiau susidaręs nedidelis žydų būrys sugebėjo pasipriešinti profesionaliai paruoštai kariuomenei.

Kiek vėliau šis negausus žydų sukilėlių būrys pabėgo į Judėjų kalnus ir nepaisant pavojų didėjo kovotojų skaičiumi. Iš pradžių šis pasipriešinimas turėjo ,,partizaninės“ kovos bruožų, vėliau tapo išsilaisvinimo judėjimu. Kai mirė garbingo amžiaus sulaukęs jo pradininkas Matitjagas, vadovauti kovai ėmėsi šio drąsuolio trečiasis sūnus Jehuda Makabėjus (prisimenant jo narsią kovą, žydų sporto klubams neretai suteikiamas „Makabi“ pavadinimas). Po trijų žiaurių mūšių metų sukilėliai nugalėjo Antiocho kariauną, išlaisvino Jeruzalę ir atgavo Šventyklą. Tai įvyko Kislevo mėnesio 25 dieną. Šią dieną ir mėnesį buvo pašventinta ir atstatyta antroji Šventykla. Kiaulės auka Šventykla taip pat buvo išniekinta Kislevo mėnesio 25 dieną (167 m. prieš mūsų erą).

Išsilaisvinimo kovose sirų kariai buvo profesionaliai paruošti ir jų buvo ženkliai daugiau. Jehudos Makabėjaus būrius sudarė negausiai ginkluoti piemenys, žemdirbiai ir amatininkai. Lemiamoje kovoje už Jeruzalę šeši tūkstančiai žydų puolė keturiasdešimt tūkstančių sirų pėstininkų, septynis tūkstančius raitelių, 38 kovinius dramblius ir kitas pagalbines priemones…

Ir štai Jeruzalė išlaisvinta! Jehudos Makabėjaus vesti sukilėliai įžengė į Šventyklą. Žydai išrinko išniekintą jos aukurą ir sudėjo naują, išvalė ir atšventino Šventyklą. Talmude skelbiama, kad ir menorai ypatingoje Šventyklos patalpoje saugomas aliejus buvo taip pat išniekintas: indai su juo atidaryti, o antspaudai sulaužyti ir todėl jis laikytas nešvariu bei netinkamu naudoti.

Kodėl menorai toks svarbus aliejus? Tai buvo privaloma sąlyga, kad Šventykloje atnaujinti apeigas ir aštuonioms dienoms uždegti pastoviai degančią menorą. Po ilgų paieškų buvo surastas vienintelis neišniekintas ąsotėlis su aliejumi, tačiau jo buvo taip mažai, kad atrodė, jog užteks vos dienai. Tačiau trokštantys Dievo malonės žydai uždegė menorą ir įvyko stebuklas – ji degė aštuonias dienas iki tol, kol buvo atgabentas naujas aliejus.

Šventyklos apvalymui ir aukuro pašventinimui atminti kaip pastovi aštuonių dienų šventė buvo įvesta Atšventinimo šventė, žydų tradicijoje gavusi Chanukos pavadinimą.

Tradicijos

Dažniausiai Chanukos šventės dienomis šeimose uždegama šventinė menora – speciali devynšakė žvakidė, vadinama chanukija. Kiekvieną dieną kaip stiprėjantis stebuklo, kuris įvyko tomis dienomis, ženklas yra uždegama viena žvake daugiau ir tariamas šis palaiminimas: ,,Palaimintas Tu, Viešpatie, Dieve mūsų, Visatos Karaliau, Kuris padarė stebuklus mūsų tėvams tomis dienomis, šiuo metu ir Kuris pašventino mus Savo priesakais ir prisakė mums uždegti Chanukos žvakidę.“

Šios šventės metu išliko paprotys šventines menoras išstatyti namų languose, kad praeiviai galėtų jas matyti.

Švenčiant Chanuką vaikai žaidžia savo mėgstamą žaidimą – suka vilkelį (jidiš kalba ,,dreidl“). Kiekvienoje jo pusėje užrašytos hebrajų raidės nun, gimmel, hei ir šin, iš kurių susideda frazė: ,,Didis stebuklas įvyko ten“. Būtent taip kažkada žydų vaikai slapta mokėsi savo kalbos ir Toros.

Chanukos šventės metu žydai gamina ,,latkes“ – alyvuogių aliejuje keptus blynus iš bulvių, ,,sufganiją“ – uogienėmis įdarytas spurgas.

 

Chanukos simboliai: chanukija

Chanukija – speciali Chanukos šventės metu uždegama žvakidė. Žvakių uždegimas ant jos leidžia įvykdyti priesaką ,,pirsuma de-nisa“ (,,paskelbimas apie stebuklą“). Šis žodis hebrajų kalboje atsirado tik XIX a. jos kaip kasdienio bendravimo kalbos atgaivinimo pradininko Eliezerio Ben–Jehudos dėka – tiksliau, jo žmonai Hemde pirmąkart panaudojus žodį straipsnyje, publikuotame  vyro leidžiamame laikraštyje ,,Cvi“. Iki jo hebrajų kalba sakyta ,,menorat chanuka“, jidiš – ,,chanuke-lomp“ – Chanukos lempa, šviestuvas. Nors iš tikrųjų žydai sefardai – išeiviai iš Portugalijos, gyvenantys tuometinėje Palestinoje ir Balkanuose seniai naudojo šį žodį, tik kitaip rašydami ir kirčiuodami negu dabartinėje hebrajų kalboje.

Žydų meno specialistai išskiria penkias Chanukos žvakidžių rūšis:

1) pripildytos aliejaus ir išdėliotos atskirai viena nuo kitos arba sujungtos aštuonios žvakidės iš molio arba stiklo; chanukija iš akmens su pagilinimais; aštuonios paprastos iš metalo, medžio ir pan. pagamintos žvakidės ir t.t.;

2) aukštos žvakės – aštuonios atskiros žvakidės ar fakelai. Ši Chanukos šviestuvų rūšis sutinkama labai retai, jie neuždegami patalpose;

3) žvakidė, kuri pagal formą primena sinagogos menorą. Aštuonios jos šakos +1 simetriškai pritvirtintos prie centrinės šakos ant kojelės;

4) Žvakidė su galine sienele. Dažniausiai tai iš vertingų metalų pagamintos žvakidės (sidabro, aukso, bronzos, vario). Paprastai žvakės išdėliojamos žemai ir dažniausiai virš jų iškyla architektūriniais elementais papuošta sienelė;

5) Chanukos žvakidė su meniniais įrėminimais abejuose žvakių šonuose, viršuje sujungta arka, kurioje įkomponuoti dviejų liūtų atvaizdai ir palaiminimui ištiestos rankos. Visą konstrukciją vainikuoja karūna.

Chanukijos atsirado ne iš karto – specialias Chanukos šventines žvakides pradėjo gaminti tik X a. pradžioje. Skirtingomis epochomis skyrėsi ir chanukijos: jos buvo tvirtinamos ant vertikalių laikiklių, gamintos iš metalo, būdavo naudojamos ir pakabinamos, o joms uždegti naudoti aliejai. Tradicija Chanukos šventės metu uždegti žvakes plačiai paplito tik nuo XVII a.

Dabar naudojamos chanukijos, kurios nekopijuoja senųjų pavyzdžių, labiau panašios į abstraktaus meno kūrinius – jose simboliniai vaizdai, įvairių medžiagų panaudojimas, dvasinio gyvenimo akcentai. Daugelis šiuolaikinių chanukijų  – tarsi simboliškos skulptūros.

Šaltinis: kemokiev.org, ujew.com.ua.

Nuotrauka iš kemokiev.org.

Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.