Žydų šventės. Tradicija. Kalendorius - Zarasų krašto žydų istorija

Pagrindiniai žydų švenčių šventimo ypatumai¹

Šventės dieną draudžiama dirbti. Jeigu tai ne Šeštadienis ir ne Jom Kipuras, tada galima gaminti maistą.

Trapezos tvarka: palaiminimas virš vyno, ritualinis rankų nusiplovimas, palaiminimas virš duonos.

Švenčių dienomis nesilaikoma gedulo ir netgi septynių dienų gedulas už mirusį perkeliamas į sekančią dieną.

Visas žydų šventes įprasta pradėti vakare saulei nusileidus, nes manoma, kad šį momentą prasideda nauja diena.

Ceremonijai vykdyti ir apeigoms atlikti susirenka visi bendruomenės/šeimos nariai.

Nepriklausomai nuo amžiaus, socialinės padėties ir lyties šventėje visi yra lygūs ir linksminasi.

Šabatas²

Tradicija švęsti išeiginę dieną savaitės pabaigoje atėjo iš Senojo Testamento, kuriame skelbiama: ,,Atmink šeštadienio dieną ir švęsk ją: šešias dienas dirbk ir baik visus savo darbus, o septintą – visus darbus daryk tik Dievui“. Šią dieną negalima dirbti kasdieninių darbų ir net…kalbėti ,,kasdieninėmis“ temomis. Ypatinga šeštadienio reikšmė pabrėžiama dar ir tuo, kad visos kitos savaitės dienos pavadintos taip, kaip jos išsidėstė šeštadienio atžvilgiu: ,,pirma diena po šeštadienio“, ,,antra diena po šeštadienio“ ir t.t. Šią dieną kiekvienuose namuose viešpatauja ramybės atmosfera, susitaikymas, šeimos meilė ir rūpestis ja. Žmonės apsirengia švarius, gražius drabužius, uždega šeštadienines žvakes, kalba specialius palaiminimus.

Kad geriau suprasti žydų tautos požiūrį į šią dieną, įsivaizduokite, kad į jūsų namus atvyko pats karalius, nes neatsitiktinai Šabatas dar vadinamas Karališku Šeštadieniu. Šią dieną valgomi iš anksto paruošti patiekalai: įdaryta žuvis, būtinos dvi purios chalos, buljonas su migdolinės macų tešlos gabaliukais (kneidlach), vaisinis cimes su mėsa, čolnt puodeliuose, kepenų paštetas, žuvies užpiltinė ir saldus kugelis. Patiekalai paskirstomi į tris trapezas, tarp kurių paprastai linksminamasi, einama su vaikais pasivaikščioti, į sinagogą ir svečius. Šeštadienio šventinė trapeza šventinama „Kidušo“ vyno bokalu.

Kaip uždegti šeštadienio žvakes

Šabato dainos

Tu bi-Švat³

Paprastai vasario mėnesio pradžiai tenka lietaus sezono pabaiga ir todėl šiuo metu įprasta švęsti gamtos pabudimą – Tu bi-Švat. Šią šventę žydų išminčiai sugalvojo tam, kad atskirti vieną derlių nuo kito. Sena žemdirbių tauta visada labai atsargiai elgėsi su augalais ir nenaudodavo medžių vaisių pirmuosius trejus jų augimo metus. Manyta, kad tada augalas dar nepakankamai stiprus, todėl maistui naudodavo tik po ketverių metų ir vėliau užderėjusį derlių. Izraelyje yra tradicija šią dieną sodinti medžius ir dalyvauti žygiuose, propaguojančiuose tausojantį požiūrį į gamtą bei meilę augalams. Šios šventės simbolis – žydintis migdolų medis.

Toroje išvardintos septynios vaisių ir javų rūšys, kurios turi būti naudojamos šventinėje trapezoje: kviečiai, miežiai, alyvuogės, datulės, granatai, vynuogės ir figos. Laiminant gamtos vaisius atkreipiamas dėmesys į jų naudojimo tvarką – ji siejama su kilme, valgomų ir nevalgomu dalių santykiu. Kuo šią dieną ant stalo daugiau augalinių produktų, tuo geriau.

Pincho ir Nechamos Polonskių ,,Tu-bi-Švat paslaptys“

Purimas⁴

Žodis ,,pur“ verčiamas kaip ,,likimas, dalia“ ir reiškia religiniuose tekstuose aprašytą įvykį, kurio dėka žydų tauta galėjo garbingai išvengti sunaikinimo.

Nuo to laiko kiekvieno pavasario kovo pradžioje tradiciniais tapo organizuojami linksmi teatralizuoti pasirodymai, karnavalinės eisenos, puotos ir vienas kitam dovanojami maži saldumynai: aguonaičiai, štrudeliai, trikampiai pyragėliai ,,Amano ausys“ (gomentašai). Leidžiama gerti stiprius alkoholinius gėrimus (žinoma, tik suaugusiems) ir daug triukšmaujama.

2015-ųjų Purimas Jeruzalėje (Izraelis)

Vaikai apie Purimą

Pesachas⁵

Viena iš seniausių švenčių Pesachas – tai laisvės ir žydų tautos išlaisvinimo iš egiptiečių vergovės šventė. Tai įvykusio stebuklo ir tikėjimo į Dievą šventė.

Pasirengimas ir šventės eiga vyksta laikantis nustatytos tvarkos: Pesacho metu valgomi macai – žydų tautos tūkstantmečių istorijos liudininkai. Macai – ploni paplotėliai iš miltų ir vandens, be druskos ir cukraus, kepami labai aukštoje temperatūroje.

Laikantis nustatytos tvarkos trapezoje – Sederyje (šventinėje vakarienėje) ant stalo be įprastų šventinių patiekalų būtinai turi būti: raudonas vynas, trys macai, virš ugnies iškeptos avies arba vištos kojos su kauliuku gabaliukas, kietai išvirtas kiaušinis, kartūs žalumynai, charosetas (obuolių, medaus, vyno ir riešutų masė), petražolė, salierai, virtos bulvės, ridikas ar kita daržovė, kurią prieš trapezos pradžią pamerkia į pasūdytą vandenį ir nedidelė saujelė kieto krieno šaknies. Trapezą tam tikru ritualu, maldomis, palaiminimu pradeda namų šeimininkas, paskui dalyvaujantiems vakarienėje dalindami žalumynai, sulaužyta smulkiais gabaliukais maca ir pasakojama apie Pesacho šventę. Tik po to prasideda šventinis vaišinimasis.

Per Pesachą kiekviena šeimininkė stengiasi susirinkusius prie stalo svečius nustebinti kuo nors ypatingu, bet yra ir tradiciniai šios šventės valgiai: kugelis su mėsa, barščiai, kokosinės piramidės, macų blyneliai, įdaryta višta ir kt.

Macų istorija

Farširuota žuvis

Šavuotas⁶

Praėjus septynioms savaitėms po Pesacho švenčiamas Šavuotas – Toros garbei skirta šventė. Kaip ir daugelis kitų žydų švenčių, Šavuotas siejamas ne tik su tautos istorija bei religija, bet ir gamtos, žemės ūkio darbų ciklais.

Šventinis stalas puošiamas geriausiais patiekalais iš pieno produktų: blynais su sūriu, varške ir grietine, žuvimi grietinės padaže, virtiniais, varškės tortais, imbieriniais meduoliais. Mėsos patiekalų mėgėjai pirmiausia turi paragauti patiekalų iš pieno produktų ir tik išlaukę nustatytą laiką gali vaišintis šventiniais patiekalais iš mėsos.

Šavuotas vaiko akimis

Roš ha-Šana⁷

Rudens pradžioje švenčiama Roš ha-Šana – viena iš pačių svarbiausių žydų švenčių, kurią lydi susimąstymo ir gerumo atmosfera. Tai nueinančių metų pabaigos ir naujų pradžios simbolis. Šią dieną įprasta galvoti apie Dievo galybę, pasaulio sutvėrimą ir ateitį. Pirmąją šventės dieną žmonės eina prie vandens telkinio ir apsivalymui nuo blogio virš jo išpurto drabužius – į naujuosius metus ateinama su tauriais tikslais.

Ši šventė prasideda žvakių uždegimu ir tariant palaiminimą. Naujametiniam stalui gaminami tik saldūs, skanūs patiekalai – rūgščiam ir karčiam maistui vietos ateinančiuose metuose neturi būti. Būtinai patiekiama su galva iškepta žuvis – tai simbolizuoja norą ,,būti priekyje, nebūti uodegoje“, troškintos arba keptos morkos – turto simbolis, apvali saldi chava su razinomis, daržovės, vaisiai ir medus. Trapezos pradžioje obuolio gabalėlis pamerkiamas į medų ir ,,laimei“ suvalgomas.

Roš ha –Šanai nuo Gyvosios Toros

Sukot (Sukotas)⁸

Ši neįprasta šventė, kurią lydi susimąstymas apie materialaus gyvenimo iliuziją, švenčiama spalio pradžioje. Šventė skirta kadaise žydų klajonėse apsigyvenimui naudotų skurdžių ir varganų namelių atminimui, todėl jos metu įprasta statyti laikinas palapines – jose gyventi, melstis ir valgyti (anksčiau apsigyvendavo septynioms dienoms). Dabar mažai kas gyvena visą savaitę, bet visoje šalyje šventės išvakarėse kiemuose ir soduose pastatomi uždengti laikini karkasiniai statiniai, kuriuose šeima pietauja arba lieka nors vienai nakčiai. Šių statinių vidus puošiamas šviečiančiomis girliandomis ir gėlėmis, o naktį per jo tarpus galima stebėti dangų.

Dar vienas šios šventės paprotys – sudaryti puokštę iš keturių rūšių augalų šakų ir lapų: mirtos (hadas), finikinės palmės (lulav), gluosnio (arava) ir citrono (etrog), kurios simbolizuoja keturis žydų tautybės žmonių tipus ir laikyti ją rytinės maldos metu.

Šventinėje trapezoje būtinai turi būti vaisiai, daržovės, žalumynai, gausybė saldžių kepinių, tirštos sriubos arba buljonai, į kuriuos papildomai pridedama iš miltų pagamintų priedų.

,,Miesteliuose žydų kaimynai, stebėdami Sukot šventimą, kurdavo savotišką „liaudies išmintį“: Ukrainoje ir Lietuvoje buvo kalbama, jog „vos tik žydai atsisėda į kūčkas, taip ir pasipila lietus“; „žydai sulenda į kūčkas – laikas kasti bulves“ (kūčkos – palapinės, plg. brus. кyчки, lenk. kuczki)“, – rašo dr. Lara Lempertienė.⁹

Keturios Sukot augalų rūšys

Chanuka¹⁰

Gruodžio pradžioje, kai gamta ir žmonės užtarnautose atostogose, švenčiama pati linksmiausia ir mylimiausia vaikų šventė – Chanuka: apšviesta daugybe žvakių, žvaigždžių ir žibintuvėlių, su dovanomis ir ,,chanukos pinigais“, stebuklo laukimu ir nesibaigiančiais žaidimais. Ant šventinio stalo turi būti vynas, rūgščiai-saldi mėsa su džiovintais vaisiais, spurgos, kugelis, falafeliai (aliejuje iš avinžirnių ir/arba pupų miltų kepamas patiekalas), latkės (bulviniai blynai), foršmakas (kapota silkė).

Geriausios spurgos Chanukai

Chanuka smėlio šou

Jom Kipuras¹¹

,,Tai didžiausia žydų religinė šventė. Ši kasmetinė atpirkimo diena vyksta tišrej mėnesio 10 d. (tarp rugsėjo 14 d. ir spalio 14 d. pagal Grigaliaus kalendorių). Biblijoje tik ši šventė vadinama ,,šeštadienio ramybe“ ir įpareigoja ,,nedaryti jokio darbo“ bei ,,sekinti sielą“ (pasninkauti).“¹²

Jom Kipure yra griežti draudimai, pavyzdžiui, negalima gerti, dirbti, praustis, naudotis kosmetika, avėti odinę avalynę, turėti lytinius santykius. Šių draudimų galia prasideda šventės išvakarėse nusileidus saulei ir nustoja sekančios dienos vakarą.

Per Jom Kipurą rengiamasi baltais rūbais – jie simbolizuoja švarą, o visa diena praleidžiama sinagogoje.

Šią dieną vykdomas tradicinis apsivalymas – kaparotas. Imamas gyvas gaidys arba višta, iškeliami į viršų ir sukami virš galvos. Po to paukštį reikia papjauti arba atiduoti neturtingiems. Šios tradicijos prasmė tame, kad žmogus už savo nuodėmes taip pat galėjo sulaukti tokios dalios ir paukštis šiuo atveju yra jo išpirka. Dabar daugelis žydų apeigai naudoja ne paukštį, o pinigus ir juos vėliau atiduoda vargšams.

Tu bišvatas¹³

Tu bišvatas yra vienintelė šventė, kuri iš pradžių buvo siejama su žemdirbyste, o žydams pasklidus diasporoje ja yra įprasminamas valstybės netekusios bendruomenės ryšys su Izraelio gamta. Diasporoje šią dieną valgomi dažniausiai Izraelyje auginti džiovinti vaisiai, o šiandienos Izraelyje – tai medžių sodinimo diena. Nors iki XX a. vidurio daugelyje Europos valstybių buvo gajus stereotipinis įsivaizdavimas, kad žydai nutolę nuo žemės ūkio, nemoka ir nelinkę dirbti žemės, tačiau judaizmo švenčių tradicijos, susiklostęs religija grindžiamas santykis su gamta, o ir reali istorija rodo ką kita. Žemdirbiais buvo ne tik Biblijiniai žydai ar Izraelio žemės žydai, net jei nuo viduramžių dėl Europos visuomenių diegtų apribojimų žydai negalėjo tiesiogiai naudotis žemės naudmenomis, ryšys su gamta ir supančia aplinka išliko. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų teisinės ir socialinės padėties išskirtinumu lyginant su kitomis Europos valstybėmis buvo galimybė turėti žemės nuosavybę, žydai administravo bajorų dvarus, rūpinosi žemės ūkio produkcijos realizavimu. XIX a. Rusijos imperijoje dėl socialinių aplinkybių ėmė klostytis naujas reiškinys – žydų žemdirbių kaimai, jų būta ir Lietuvoje (iki šių dienų yra puikiai išlikęs žydų žemdirbių kaimas Degsnė).

Paaiškinimai

^{1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 10, 11,}http://www.mmenu.com.

⁹Dr. Lara, Lempertienė. http://www.lzb.lt/sukkot/.

¹²http://www.eleven.co.il.

¹³Jurgita, Šiaučiūtė-Verbickienė. Žydų paveldas ir gamta. 2013 09 25. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-09-28-jurgita-siauciute-verbickiene-zydu-paveldas-ir-gamta/107637

**********

Nacionalinių švenčių formavimas – sudėtingas daugialygis kultūros, tautos religijos ir jo istorijos įtakojamas procesas. Šventėse ypatingai išryškėja nacionaliniai ypatumai ir ryšys su kolektyvine tautos atmintimi. Dauguma švenčių tampriai susietos su realiais įvykiais arba mitinės etninės grupės istorija – iš esmės jos yra kokio nors mitologinėje praeityje vykusio švento įvykio atkūrimas šiandienoje. Galima sakyti, kad šventiniame veiksme dalyvaujantys žmonės tarsi persikelia į šventąją istoriją – besipriešinantį kasdienybės realybei mito laiką.

Žvilgtelėjus į žydų švenčių kalendorių gali pasirodyti, kad jame gausu keistenybių. Bet jį atidžiau išnagrinėjus randami švenčių paaiškinimai, kurie kaip taisyklė glūdi tradicijoje.

Pirmiausia, sąvokos ,,Žydų šventės“ (tai yra žydų tautos nacionalinės šventės) ir ,,Judaistinės šventės“ (tai yra religinės šventės) iš esmės reiškia tą patį. Žydams tautos istorija bei religija susietos nepažeidžiama vienybe ir todėl yra vienodai gerbiamos, nes tautos istorija sudaro didelę Šventosios istorijos dalį.

Antra, žydų tradicijoje yra kelios rūšys ypatingų kalendorinių datų – šventinių ir gedulo dienų. Pirmosios – pažymėti džiaugsmingiems, antrosios – tragiškiems žydų istorijos įvykiams. Tradicijoje kiekvienai iš šių datų galima nurodyti konkretų jos šaltinį. Tokiais šaltiniais gali būti:

1) Ištrauka iš Toros (daugeliui ypatingų datų).

2) Ištrauka iš kitų Tanacho knygų.

3) Ištrauka iš Talmudo.

4) Didelę reikšme turintis ir tautos atmintyje išlikęs žydų istorijos įvykis.

5) Halachos literatūros nurodymai.

6) Kiekvienos Izraelio bendruomenės tradicija.

Kiekvienoje šventėje ir gedulo dienoje yra savi įstatymai, su kiekviena iš jų susietos nustatytos apeigos. Šiems įstatymams ir apeigoms taip pat yra tradicijos išsaugoti šaltiniai.

<…>.

Žydų švenčių kategorijos

Žydų šventes išskiria ne tiktai kiekvienai iš jų nustatytas griežtas ir leidžiantis šventės pagrindu atkurti buvusį įvykį ritualas, bet ir ypatingas požiūris į darbą. Šventės dieną draudžiamas bet koks darbas. Šventė visada priešpastatoma kasdienybei ir jos metu vykstantiems įprastiems užsiėmimams. Jos išskirtinis bruožas – ,,nieko nedarymas“ (tai yra nevykdoma įprasta veikla).

Yra išskiriamos šios žydų švenčių kategorijos:

1) Šabas (Šeštadienis) ir Jom Kipuras (šiomis dienomis dirbti visai uždrausta).

2) Toros šventės (šiomis dienomis dirbti visai uždrausta, bet galima gaminti maistą): Roš ha-Šana¹⁴, Pesachas, Šavuotas, Sukot (Sukotas), Šmini aceret ir Simchat Tora¹⁵.

3) Pusiau šventės pagal Torą (Chol-ha-Moed): dienos tarp Pesacho ir Sukot (Sukotas) švenčių. Galima daryti tokius darbus, kuriuos sudėtinga perkelti į kitą laiką.

4) Per Roš Chodeš¹⁶ taip pat geriau nedirbti, nes ši šventė išskirta Toroje.

5) Pranašų ir išminčių nustatytos ,,viso Izraelio šventės“, kurių laikymasis – įstatymas: Purimas ir Chanuka. Per šias šventes dirbti nedraudžiama, bet nerekomenduojama.

6) Pranašų ir išminčių nustatyti ,,viso Izraelio pasninkai“:17 Tamuzo¹⁷, 9 Avo¹⁸, Gedalijos¹⁹ pasninkas, 10 Teveto²⁰, Esteros Tanitas²¹.

7) Pranašų ir išminčių nustatytos įstatymų statuso neturinčios bendros šventės – 15 Švato diena²², Lag Baomer²³. Dirbti nedraudžiama.

8) Neturinčios ypatingų šventinių tradicijų visuotinės atminties dienos: Izraelio didvyrių atminimo diena, Nepriklausomybės diena, Jeruzalės diena, Jom ha-Šoa²⁴.

<…>.

Kiekvienai šventei yra būdingos atskiros apeigos ir ceremonijos (o iki Šventovės sugriovimo 70 mūsų eros metais – aukojimai, kurie po šios nelaimės buvo panaikinti). Visos žydų švenčių ypatybės nėra specifinės ir būdingos tik šios tautos šventėms. Linksmas jų pobūdis, organizuojami šventiniai pokyliai, dalyvavimas šventose ceremonijose, įprastų kasdieninių darbų trumpas nutraukimas – visa tai būdinga daugeliui archajiškų švenčių.

Pradedant biblijiniu periodu masiškumas buvo vienas iš išskirtinių žydų švenčių bruožų – nepaisant lyties, amžiaus ir socialinio statuso į šventinį veiksmą įtraukiama kuo daugiau žmonių. Senajame Testamente nustatyta švęsti bei linksmintis vyrams ir moterims, laisviems ir nelaisviems, gyvenantiems ,,tarp Izraelio sūnų“ ir kitataučiams.

Gedulo dienos

Žydų istorijoje yra keturios ypač liūdnos datos, kurios susietos su šalies, Jeruzalės bei Šventovės sugriovimu ir žydų tautos išblaškymu. Šios dienos minimos pasninkaujant, specialiomis maldomis ir papročiais:

1) Teveto 10-oji – Nabuchodonosaro pradėta Jeruzalės apgultis.

2) Tamuzos 17-oji – pirmoji išlauža Jeruzalės sienoje.

3) Avos 9-oji – pirmosios ir antrosios Šventovės sugriovimo data.

4) Tišrėjaus²⁴ 3-oji – Gedalijos pasninkas – Gedalijo nužudymas, pirmosios Šventovės sugriovimo paskutinė pasekmė – visiškas žydų ištrėmimas iš Izraelio.

Nors pasninkai nustatyti Izraelį apėmusiam gedului po Šventovės sugriovimo paminėti ir patirtas žydų kančias atminti, jie nėra pagrindinis šių dienų turinys. Pagrindinis pasninkų tikslas – pažadinti širdis ir nutiesti kelius į atgailą, priminti apie atvedusius į nelaimes netinkamus poelgius ir įvykius. Bendruomeniniai pasninkai nustatyti tam, kad žydų tauta atgailautų ir prisimintų, o kiekvienas žmogus susimąstytų apie savo poelgius, juos suvoktų ir išpirktų savo kaltes.

Paaiškinimai:

¹⁴Roš ha-Šana – viena reikšmingiausia žydų šventė (pagal mėnulio kalendorių), kuri simbolizuoja naujųjų metų pradžią bei apsprendžia kiekvieno žmogaus naują likimą.

¹⁵Simchat Tora – Toros džiaugsmo šventė.

¹⁶Roš Chodeš – pirmoji mėnesio diena.

¹⁷Tamuzo pasninko diena – skiriama atminti Romos kariuomenės įsiveržimą į Jeruzalę. Prasideda trijų savaičių gedėjimas dėl sugriautos Jeruzalės Šventyklos.

¹⁸Avo pasninkas – simbolizuoja didžiausią žydų sielvartą dėl sugriautų religinių ir tautinių šventovių. Šią dieną minima du kartus sugriauta Jeruzalės Šventykla (babiloniečių VI a. prieš krikščionišką erą ir I krikščioniškos eros amžiuje).

¹⁹Gedalijos pasninkas – pranašo Zacharijo knygoje jis vadinamas „septintojo mėnesio pasninku“, nes pagal Torą tišrei mėnuo yra septintasis metų mėnuo.

²⁰Teveto pasninkas – diena, kai prasidėjo Babilonijos karaliaus Nabuchodonosaro Jeruzalės apgultis, pasibaigusi pirmąja tremtimi.

²¹Esteros Tanitas – arba Esteros pasninkas, kuris Purimo išvakarėse yra visiems privalomas. Skirtas atminti pasninką, kurį paskelbė Mordechajas ir Estera kai karalius Achašverošas išleido savo įsakymą.

²²15 Švato diena – „visuotinė visų medžių gimimo diena“, kuri nustato ribą, pagal kurią yra skaičiuojami medžio ir jo vaisų metai.

²³Lag Baomer – 33-ioji Omero diena, 18 ijaro. Teigiama, kad šią dieną liovėsi epidemija, nusinešusi rabi Akivos mokinių gyvybes. Ši diena taip pat yra vieno didžiausio išminčiaus, tanajaus rabi Šimono bar Jochajaus (Rašbi), kuris buvo Rabi Akivos mokinys, mirties metinės.

²⁴Jom Ha Šoa – Holokausto aukų atminimo diena.

²⁵Tišrėjaus mėnuo – prasideda rugsėjo-spalio mėnesiais. Tai yra mėnuo, kuris turi 5 įšventes: Roš ha-Šana, Jom Kipurą, Sukotą, Šmini aceret ir Simchat Torą.

Iš http://callofzion.ru/pages.php?id=342

**********

Žydų kalendorius

Jeigu žydiškų metų žymiausias datas derinsime su Grigaliaus kalendoriumi išaiškės, kad negalima tiksliai pasakyti kada jos įvyks (nurodyti datą). Tai paaiškinama labai paprastai – šventinės ir gedulo datos nurodomos pagal žydišką kalendorių, kurio struktūra sudaryta remiantis Toros reikalavimais.

Visi kalendoriai remiasi į tris pagrindines astronomines sąvokas: para, mėnuo ir metai. Para – Žemės apsisukimas aplink savo ašį. Mėnesio supratimas kalendoriuje didžiąja dalimi siejamas su Mėnuliu – tai jo apsisukimo aplink Saulę laikas. Tiksliau – laikas nuo ,,naujo“ mėnulio atsiradimo iki jo ,,nuėjimo“. Metai – Žemės apsisukimo aplink Saulę laikas. Kadangi kalbame apie tris skirtingus procesus, sunku vieno kalendoriaus ribose atskaičiuoti visus šiuos periodus. Skirtingi kalendoriai skirtingai sprendžia šią problemą – paprastai aukojamos mėnesio (pavyzdžiui Grigaliaus kalendorius) arba metų (pavyzdžiui musulmonų kalendorius) astronominės prasmės.

Žydų kalendorius yra suderintas su mėnulio ir saulės ciklais (ir pats sudėtingiausias iš visų naudojamų). Jame mėnesių pradžia nebūtinai sutampa su jaunatimi ir todėl gaunasi, kad mėnesį sudaro 29 arba 30 dienų. Bet metų ilgumas turi atitikti Žemės apsisukimo aplink Saulę periodą – t.y. sudaryti apie 365 dienas, nes pagal žydų tradiciją visos žymiausios datos visada turi tekti pradiniams jų metų laikams. Bet taip mes priartėjame prie prieštaravimo – juk orientuoti į mėnulio mėnesių trukmę metai apie 12 dienų ,,atsilieka“ nuo ,,saulės“.

Kad palyginti mėnulio bei saulės ciklus ir per visą kalendorių išvengti stipraus mėnesių poslinkio, įvedamas papildomas mėnuo, kuris vadinamas antruoju Adaru (Adar Šeni arba Adar Bet) – jis yra prieš Adaro mėnesį, kuris tampa 13-ju mėnesiu ir visada turi 29 dienas. Be to, metų pradžia negali sutapti su sekmadieniu, trečiadieniu arba penktadieniu – tokiais atvejais ji perkeliama viena arba net dviem dienomis.

Tad žydų kalendoriuje mėnesio ir metų (paromis) ilgumas – kintantys dydžiai. Tai ir nulemia, kad kalendorius tampa neperiodiniu. Kitaip sakant, jis grindžiamas ne konkrečiai pasikartojančiu metų sekos ciklu, o specialiais apskaičiavimais. Tik į metus įvedimas tryliktasis mėnuo vyksta periodiškai – septintuose devyniolikos metų ciklo metuose, o visuose kituose ir keitimuose joks periodiškumas nepastebimas.

Iš http://callofzion.ru/pages.php?id=342

Iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.