Žydų senosios kapinės

Paskutiniai žodžiai, kuriuos mirdamas ištaria religingas žydas, yra šeimos žodžiai, kuriuos pirmuosius išmoko dar būdamas vaikas: ,,Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas yra vienatinis Viešpats. Myliu Viešpatį, savo Dievą visa savo širdimi, visa savo siela ir visomis savo jėgomis. Šitie gi žodžiai, kuriuos tau šiandien skelbiu, bus tavo širdyje“.

Jei ligonis per silpnas ir pats negali, šiuos žodžius už jį taria jo artimieji.

Susirinkę prie mirštančio sielvarto ženklan truputį įsiplėšia drabužį.

Mirusį deda ant grindų nuogą, nieko po juo nepaklodami. Ateina nuolatiniai prausėjai, kurie jį labai švariai nuprausia. Tada mirusį suvynioja į baltą drobę, net ir galvą. Jeigu miršta neturtingas žydas, tai susirinkus pagerbti jį, vienas vaikščiodamas su metaline dėžute renka pinigus, kurių duoda kas kiek išgali – tai parama laidotuvėms.

Į kapines mirusį veža ne karste, o tam tikroje medinėje dėžėje, kuri laikoma sinagogoje. Duobę laidojimui apstato lentom, joje pasodina mirusį, apdeda lentomis ir užpila žemėmis. Laidoja vyrai. Grįždami iš kapinių būtinai upelyje nusiplauna rankas.

Laidotuvių apeigos, net ir turtingose šeimose, būna kuo paprastesnės. Stengiamasi viską atlikti kaip galima greičiau, geriausia per 24 valandas po mirties.

Už mirusį nekalbamos jokios ypatingos maldos – jo atminimui sukalbamas tiktai kadišas (kadišas (aram.-,,pašventinimas“) – Dievo šventumo šlovinimas, liturgijos metu skaitoma malda aramėjų kalba). Kadišas skaitomas laidotuvių ir gedulo dienomis. Kalbėt kadišą už velionį tėvą yra sūnaus pareiga.

Po laidotuvių artimieji savaitę gedi namuose. Šis laiko tarpas vadinamas šiva arba septyniomis dienomis. Tuo metu velionio artimieji sėdi ant žemų kėdučių arba ant grindų. Tėvų mirties metinių dieną sinagogoje baigiantis pamaldoms, vaikai uždega atminimo žvakes ir sukalba kadišą.

Buvo laikoma nelaime, jeigu mirdavo jauna neištekėjusi moteris.

Judaizme pomirtinio gyvenimo tikėjimas išreikštas tokiais žodžiais: ,,Aš šventai tikiu, jog mirusieji prisikels tą akimirką, kai panorės Kūrėjas“. Judaizme daugiau svarbus šiapusinis, o ne anapusinis pasaulis ir daug svarbiau paklusti Dievo Įstatymui dabar, o ne spėlioti į ateitį.


Mokytoja Jadvyga – Vida Žilinskienė


Kapinių įkūrimas buvo viena iš būtiniausių žydų apsigyvenimo mieste ar miestelyje sąlygų. Pradėję gyvenimą naujoje vietoje žydai iškart pasirūpindavo ir plotu mirusiesiems. Laikantis žydų įstatyminio kodekso – Mišnos, kapinės privalėjo būti įrengtos už miesto, mažiausiai 50 alkūnių (apie 25 m) nuo artimiausio gyvenamojo namo. Antkapis, kaip ir kapas, turėjo būti orientuotas Jeruzalės kryptimi (Lietuvoje tai rytų, pietryčių, pietų kryptys). Antkapinis simbolis Dovydo žvaigždė – maginis ženklas, XIX-XX a. iš Vakarų ir Vidurio Europos paplito Rytų Europoje ir tapo žydų tautiniu simboliu. Menora antkapyje buvo vaizduojama septynakė, penkiašakė ar šešiašakė. XIX-XX a. šabo žvakidės ar menoros motyvas dažnai žymėdavo moterų kapus, taip simboliškai nurodant tiesioginį moters ryšį su šabo apeigomis. Žydų laidojimo papročiai atkeliavo iš Mišnos epochos, II amžiuje pr. m. erą. Mirusįjį stengdavosi palaidoti kuo skubiau, taip išreikšdami jam pagarbą. Apeigose dalyvaudavo visa bendruomenė, o laidojimu rūpindavosi šventoji brolija – chevra kadiša. Visiems mirusiojo artimiesiems įplėšdavo drabužius –tai perplėštos širdies simbolis. Po šio veiksmo mirusysis buvo guldomas kambario centre ant neštuvų ir visiškai uždengiamas. Įplėštus darbužius gedintieji nešiodavo septynias dienas, o po to juos išmesdavo. Buvo nepriimta dėvėti juodus drabužius ir po laidotuvių nešioti odinius batus. Mirusįjį laidodavo veidu į viršų, ant kapo dėdavo lentelę su mirusiojo vardu, o atsisveikinantieji – po akmenį. Tai reiškė, jog būtina atminti, kad esame dulkės. Mirusiajam nenešdavo į kapus gėlių ir nedegdavo žvakių. Išėję iš kapinių, žmonės nusiplaudavo rankas – tai simbolizavo apsivalymą. Pagal senąsias judėjų tradicijas dažnai kapinių lankyti negalima – tai drumsčia mirusiųjų ramybę. Žydai nelaidojo savo mirusiųjų šeštadieniais ir per pagrindines judėjų šventes. Žydai lankydavo kapus anksti rudenį, prieš savo Naujuosius metus, kurie kartais būna rugsėjį, kartais – spalio pradžioje.


Iš Viešosios įstaigos Zarasų rajono turizmo informacijos centro sudaryto leidinio ,,Kultūros ir gamtos paveldas: saugomos vertybės“


Antalieptės (rašytiniuose šaltiniuose minimos ir kaip Kuitenių) žydų senosios kapinės


Kapinės yra 140 m į šiaurės rytus nuo Antalieptės miestelio gyvenvietės centro, 30 m į šiaurę nuo kelio Antalieptė – Jasiūnai. Kapinės yra 0,5 ha dydžio, aptvertos tinklo tvora, apaugusios beržais, eglėmis, pušimis. Daug antkapinių paminklų. 1990 m. tvarkytos, stovi paminklinis akmuo su Dovydo žvaigžde ir užrašu žydų rašmenimis bei lietuvių kalba: ,,Senosios žydų kapinės. Tebūna šventas mirusiųjų atminimas“. Kapinėse nelaidojama.


Vida Mikštienė


Dusetų miesto žydų senosios kapinės


Aptvertos betonine 1,2 m aukščio tvora, į vakarus yra vartai. Išlikę daug senų akmeninių antkapinių paminklų. 1990 m. kapinėse pastatyta ąžuolinė atminimo lenta su Dovydo žvaigžde ir užrašu žydų rašmenimis bei lietuvių kalba: ,,Senosios žydų kapinės. Tebūna šventas mirusiųjų atminimas“.


Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos informacija


Salako miestelio žydų senosios kapinės


Kapinės išlikusios 1,5 km į šiaurės rytus nuo Salako. Jos užima 1, 51 ha plotą ir 1988-1989 m. buvo aptvertos 531 m. ilgio tvora. 1989 m. pastatytas paminklas su Dovydo žvaigžde ir užrašu žydų rašmenimis bei lietuvių kalba: ,,Senosios žydų kapinės. Tebūna šventas mirusiųjų atminimas“.

Kapinės neveikiančios. Paskutinį kartą laidota 1941 m.


Mokytoja Jadvyga – Vida Žilinskienė


Zarasų miesto žydų senosios kapinės


Kapinės yra Zarasų miesto šiaurės vakarinėje dalyje, Zaraso ežero šiauriniame pusiasalyje (Šaltupės skersgatvis). Kapinės užima 1,5 ha plotą, apaugusios mišku, išskyrus šiaurinę dalį. Kapinėse yra daug antkapinių paminklų. 1991 m. pastatyta metalinė tvora su vartais bei paminklas su Dovydo žvaigžde ir užrašu žydų rašmenimis bei lietuvių kalba: ,,Senosios žydų kapinės. Tebūna šventas mirusiųjų atminimas“.


Vida Mikštienė


Kapinės uždarytos tarpukario Lietuvos nepriklausomybės pirmajame dešimtmetyje. Žymesni krašto žydai buvo laidojami mūrinėse katakombose. <…>. Yra gražių ornamentuotų granito antkapių. 


Laima Raubiškienė


Zarasų miesto žydų senosios kapinės, vadinamos Naujosiomis


Kapinės yra Kauno gatvėje. Jose įvairūs mažosios kraštovaizdžio architektūros statiniai ir vaizduojamojo meno formos – virš 50 įvairių formų rausvo, pilko, juodo tašyto granito, betono antkapinių paminklų (vertingi iki 1960 m.), daugiausiai su iškaltais memorialiniais įrašais hebrajų kalba (antkapinių paminklų daugiausiai yra pietų, pietvakarių dalyse, tarp jų įsiterpę nemažai naujų antkapinių paminklų, vėliausias palaidojimas datuojamas 1986 m.


Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos informacija


Naudota: ,,Virtualusis štetlas“ informacija, mokytojos Jadvygos-Vidos Žilinskienė Žilinskienės parengta informacija apie žydų tradicijas ir papročius, Vidos Mikštienės kraštotyrinis darbas ,,Zarasų rajono kapinės“, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos informacija, Laimos Raubiškienės sudaryta knyga ,,Zarasai laiko vilnyse“, Viešosios įstaigos Zarasų rajono turizmo informacijos centro sudarytas leidinys ,,Kultūros ir gamtos paveldas: saugomos vertybės“

Eil. Nr.
Unikalus kodas
Naudotas(-i) kodas (-ai)
Objekto pavadinimas
Statusas
Įrašymo registre data Adresas
 ANTALIEPTĖS SENIŪNIJA
1. 20581 L948, IP2640 Antalieptės kaimo žydų senosios kapinės Valstybės saugomos 1998-12-30 Antalieptės km.
DUSETŲ SENIŪNIJA
2. 20582 L980, IP2641 Dusetų miesto žydų senosios kapinės Valstybės saugomos 1999-12-14 Dusetų m.
SALAKO SENIŪNIJA
3. 20583 L981, IP2642 Salako miestelio žydų senosios kapinės Valstybės saugomos 1999-12-14 Salako mst.
ZARASŲ MIESTO SENIŪNIJA
4. 20584 L941, IP2643 Zarasų miesto žydų senosios kapinės Valstybės saugomos 1998-12-30 Šaltupės skg., Zaraso ežero pusiasalis
5. 38290 Zarasų žydų senosios kapinės, vad. Naujosiomis Registrinis 2015-04-22 Kauno g.

DEGUČIŲ SENIŪNIJA

6. 11382 IV778 Žydų žudynių vieta ir kapai Registrinis Savičiūnų km., Krakynės miškas, 56-57 kv.

 

Nuotraukos: iš Gražutės regioninio parko, Vitalijaus Ščerbakovo, Sauliaus Mažiulio, Antalieptės bendruomenės archyvų.