Žydų naujametinė pasaka
Ar jums kada nors teko skaityti žydų naujametinę pasaką? Manote tokios nėra? Jūs klystate! Tokių yra daug. Tiesiog jų niekas nevadina pasakomis. Tai tikrų tikriausia tikrovė ir tiesa. Bet stebuklų jose nestinga: ir burtų, ir svajonių išsipildymo, ir teisuolių išgelbėjimo.
Tik štai ką atskirkite: jose nepasakojama apie išgalvotus herojus – undinėles ir pelenes, septynis ožiukus ar dvylika nykštukų, o apie pakankamai žinomus žmones, kurie žinomi žydų istorijoje – chasidų cadikus, Talmudo išminčius ir civilizuotus Naujųjų laikų rabinus.
Juk kokia standartinė naujametinės pasakos schema? Žmonės išgyvena neišsprendžiamą problemą, jie nusivylę – staiga iš Dangaus ateina pagalba ir viskas stojasi į savo vietas.
Taigi, stebuklinga pasaka apie rabi Avramą Abušą iš Frankfurto. Jis gi rabinas Makoveris iš karaliaus Augusto III laikais buvusio Makovo miestelio.
Apie šaunųjį Avramą Abušą pasakojama, kad vaikystėje jam nebuvo bjauresnio dalyko, negu mokslas. Gera pradžia, tiesa? Ypatingai žydų pasakai. Jis negalėjo jo pakęsti: puslapių ,,kalimo“ ir aistringo įstatymo plonybių aptarimo iki riksmo ir šnabždesio, kada kokį gylį bepasieksi – širdis apmiršta nuo susižavėjimo, o ten, iš giliausių vietų, iškyla dar didesnės paslaptys.
Tačiau jo širdis nuo paslapčių neapmirdavo, jis ir nenumanydavo joms esant, o norėjosi jam išeiti iš chedero į lauką ir džiaugiantis saule bėgti per sultingą žolę ten, kur akys mato.
Visa bėda buvo tame, kad jis buvo kilęs iš ,,gdolej ador“ šeimos – kartos vadovų, šlovingų rabinų, daugelio kūrinių kūrėjų ir išmintingiausių įstatymų rengėjų. Štai koks sunkus jam skirtas likimas! Ir augo jis kaip laukinukas kilmingame sode. Jį ir mokė, ir su juo sėdėjo, o jis žiūrėjo pro langą ir dūsavo išsiilgęs sultingos žolės. Negalėjo maldą mintinai pasakyti…Ką ten maldą, paprastą palaiminimą be sufleravimo negalėdavo įveikti: paima duonos gabalėlį – taip ir sėdi, pro tą gabalėlį žiūri, laukia kada kažkas pašnibždės, kad reikia kažką pasakyti. Išblaškytas dėmesio sindromas ir jokios, tiesiog nulinė, motyvacija mokslams. Trumpiau – šeimos gėda!
Gėdijosi jo giminė, nežinojo kur dėti. Jaunuoliui tuoj penkiolika, o jis garsiai sakomą tekstą skiemenimis lemena, mokslo draugai iš jo juokiasi. Ir tik tada, kai jis pamatė ašaras tėvo ir motinos akyse, išsigando – kaip jam pasitaisyti. Juk viską apleido – nors nuo abėcėlės pradėk.
Nutarė jį apvesdinti, kokią prastesnę merginą rasti, nors buvo pripratę, kad į jų šeimą svotus iš tolėliau siuntė, garbe susigiminiavimą laikė. Pripiršo rabi Avramui nuotaką Mežiriče, pasirašė sutartį apie būsimas sutuoktuves ir šeimyniniu karavanu patraukė į nuotakos gimtinę – tėvas su sūnumis, dėdės ir tetos. Miškais važiavo, sustodavo žydų karčiamose, kelyje mokėsi, kūrė maldas ir ginčydamiesi tęsė Talmudo pažinimą. Vienas rabi Avramas vienišas sėdėjo šalia vežiko pirmajame vežime ir žiūrėjo į žolę šalikėlėje.
Visa tai vyko iki Naujųjų metų, Roš Hašana, likus savaitei…
Tais laikais buvo tokia tradicija: rytą po vestuvių, pirmosios trapezos metu, jaunikis garsiai atmintinai sakydavo užstalės maldą „Birkat amazon“. Jau iš anksto nujausdami nesėkmę ir gėdą, šeimos nariai skubiai ėmėsi mokyti jaunikį nors šios maldos žodžius. Bet šis tij raudonavo, užsikirsdavo, taip nerišliai žodžius lemendavo, kad mokytojai užsimerkdavo ir eidavo šalin.
Jau iki kelionės pabaigos likus dienai, vežimų vilkstinė įvažiavo į paskutinės karčiamos kiemą, atsisėdo vakarieniauti, davė jam į rankas vyno taurę – sakyk mums maldą, rabi jauniki! O jis tarsi sustingo su ta taure, negali nei lūpas praverti, nei žodį pasakyti. Visi pradėjo aimanuoti. Jaunikio brolis, ateityje garsus rabinas Mordechajus, atsistojo, priėjo prie jo ir vos nepliaukštelėjo jam per veidą. Ne, tikrai nepliaukštelėjo, o tik ištarė: ,,Eik nuo mūsų, nedaryk gėdos šeimai“.
Ir jaunuolis išėjo. Į naktį, į tankų mišką pušų sakais palaistyta žole.
Išėjo, tiksliau išbėgo, kol nesustojo kažkokioje užlietoje neryškia senstančio mėnulio šviesa pievelėje, krito ant kelių ir pradėjo melstis. Kokiais galėjo žodžiais, kokie iš širdies veržėsi: ,,Pasaulio Valdove! Padarei mane kvailiu, nedavei atminties, užčiaupei mano lūpas – aš nepykstu. Bet kam tu leidai man gimti šeimoje, iš kurios sklindanti šviesa matoma visame Izraelyje? Arba pasiimk mane atgal, arba duok man šviesią galvą!“
Nieko ten nebuvo, liudininkų nėra, bet perduodama, kad tada, kai jis bejėgis krito į žolę ant kelių, staiga virš savęs pamatė senyvą žmogų – tarsi kokį šventąjį.
Šis jaunuoliui tarė: ,,Suteiksiu tau palaiminimą, kad Aukščiausiasis pasigailėtų tavęs ir parodytų stebuklą. Tegu padovanoja tau mokslo troškulį. Prisiminsi ir suprasi viską, ko tave stengėsi išmokyti. Surasi naują prasmę senose pamokose, atskleisi ją visai kartai – tad tavo tėvo namai tavyje ras palaiminimą. Bet neskubėk. Perėjimas iš tamsos į šviesą neįvyks per vieną dieną. Sulauk momento, kai vėl pamatysi mane“. Pasakė ir išnyko.
Ir mūsų susižavėjęs rabi Avramas užmigo pievelėje iki ryto. Čia jį ir surado išsigandę jo broliai.
Vestuvės įvyko nustatytu laiku. Elgėsi jis kaip įprastai, niekas jokių permainų nepamatė. O rytą jis išėjo į sinagogą melstis. Bet, artimieji, nujausdami bėdą, su juo neišėjo, o pasiliko namie besimeldžiančių grupėje (minjane).
Iš visos širdies meldžiasi mūsų jaunikis, o po maldos apsidairė – šalia stovi pievelėje pasirodęs senukas. Ir pajuto jaunuolis krūtinėje tokį jėgų antplūdį, kad žodžiai patys išsiliejo: pakilo jis į garbingą vietą ir surengė net dviejų valandų pamoką. Stovi žmonės išsižioję, atsistebėti jo nepaprasta išmintimi negali, kartu su juo paniro į nežinotas Toros gelmes, širdys jų iš susižavėjimo apmirė, o po vienų gelmių vėrėsi vis naujos ir naujos gelmės…
Tuo metu sėdi namuose jaunikio giminės, laukia kada iš sinagogos sugrįš žmonės, iš anksto akis nuo gėdos slepia.
Bet neina žmonės. Nusiuntė žvalgą. Grįžo jis ir pasakoja ką matęs: rabi Avramas stovi garbingoje vietoje ir pamokslauja, o visi susirinkę klausosi jo.
Dar labiau išsigando giminaičiai. Pareina pusvalandis. Siunčia patį garbingiausią iš savo rato. Šis ilgai negrįžta. Kai sugrįžo – pradėjo kalbėti, bet vis rabi Avramo žodžiais…
Šito artimieji neišlaikė ir pametę galvas bei bijodami pavėluoti išbėgo į sinagogą. Žiūri – tikrai stovi didelė ir į kiekvieną tariamą žodį įsiklausanti žmonių minia, o visų žvilgsniai nukreipti į vienintelį žmogų, į jų Avramą. Bet ne į tokį, kokį jie buvo įpratę matyti – jo veidas švyti, akyse ugnis, kalba tokia stebuklinga, kad žmonės pamiršo ilgai stovintys ir klausantys išmintingojo mokytojo, pakylėjusio juos iki aukštybių…
Kai važiavo atgal, broliai jaunikio klausė ar jis, tapęs išminčiumi, norės gyventi su prasta moterimi, o gal lai duoda jai skyrybų lapą bei ieškosi kilmingos žmonos iš geriausių Europos rabinų šeimų. Tačiau rabi Avramas su žmona neišsiskyrė.
Po metų jis paliko artimuosius ir su žmona išvažiavo į tolimą miestą, kuriame mokėsi ješivoje, tobulėjo, sėmėsi išminties ir skatino mokytis kitus.
Žinote kame reikalas: kas trokšta žinių, tam jos ir bus duotos. Vieniems per paprastus mokytojus, kitiems per pranašą Jelijagą. Kaip ir pašlovinto rabi Avramo Abušo atveju.
Štai jums ir stebuklinga žydų naujametinė pasaka. Su švente!
Rabinas Rouven Piatigorskij, šaltinis www.toldot.ru
Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė