Žydų laidotuvės ir gedulas
Gedulo įstatymai ir apeigos
Mūsų gyvenimas laikinas. Ateina valanda – jis nutrūksta ir žmogus stoja prieš Kūrėją. Rabeinu Tam savo knygoje ,,a-Sefer, a-Jašar“ rašo: ,,Mūsų pasaulis panašus į apleistoje vietoje esantį požemio urvą. Šio urvo gyventojas įsitikinęs, kad be urvo daugiau nieko nėra, nors išėjęs pamatytų dideles valstybes, ir dangų, ir jūrą, ir saulę, ir žvaigždes. Kol gyvas žmogus galvos, kad nėra kito pasaulio, nors išėjęs iš jo jis pamatys kitą pasaulį visame jo puikume.“ Šioje dalyje panagrinėsime su paskutinėmis žmogaus valandomis šiame pasaulyje susietus ir mirusiojo giminėms tenkančius įstatymus.
Paskutinės žydo gyvenimo valandos
Prieš mirtį atlikta nuoširdi žmogaus išpažintis – didelis jo nuopelnas. Todėl tas, kas sunkiai serga ir nežino ką gali lemti kiekviena sekanti diena, turi ištarti Vidui (וידוי) – nuodėmių išvardinimą ir už visas jas atgailauti. Jeigu jis neturi jėgų perskaityti, gali tai pasakyti mintyse, o jeigu sunku ir taip – tada kažkas kitas jam garsiai skaito Vidui, o ligonis atsako: ,,Jeigu aš, neduok Dieve, numirsiu, tegu mano mirtis išpirks visas mano nuodėmes.“ Kad neišgąsdinti ligonio ir nepakenkti jo sveikatai, primenant jam apie išpažintį reikia laikytis ramybės ir atsargumo.
Stovintiems prie mirštančiojo yra draudžiama palikti jį iki paties mirties momento; ypatingai svarbu būti šalia jo sielai atsiskiriant nuo kūno.
Visą tą laiką kai dar galima išsaugoti žmogaus gyvenimą, reikia naudoti visus būtinus išgelbėjimui gydymo ir gyvybingumo būdus. Tačiau uždrausti tie gydymo ir slaugos metodai, kuriuose gelbėjant agonizuojantį nėra ypatingo būtinumo, nes jie tik padeda pagreitinti pabaigą.
Iš karto po mirties stovintys prie išėjusiojo ištaria Šacharit1 maldaknygėse pateikiamą pilną Šma2 Izrael (be palaiminimų) tekstą. Mirusiojo artimiesiems pradeda galioti įstatymai, kuriuos jie turi vykdyti iki jo laidotuvių (אנינות) ir po jų (אבלות). Septyni giminystės laipsniai reikalauja gedulo laikymosi: tėvas, motina, sūnus, duktė, brolis (netgi jeigu jie tik pagal tėvą arba tik pagal motiną), žmona – po vyro mirties ir vyras – po žmonos. Laikytis gedulo nereikalaujama mirus kūdikiui iki jam sukako 30 dienų.
Prieš laidotuves
Pirmiausia, mirusiojo artimieji rūpinasi jo šarvojimu ir laidotuvėmis bei privalo apsaugoti kūną nuo skrodimo. Laidotuvės neatidedamos kitos dienos rytui, jeigu tam nėra ypatingai svarbios priežasties.
Gedinčiam, bet dar nepalaidojusiam artimąjį, negalima kirptis, praustis, naudoti kosmetiką, dalyvauti kviestiniuose ar iškilminguose pietuose, linksmintis. Jis pasisveikindamas nesako ,,šalom“, nevalgo mėsos ir negeria vyno, neužsiima amatais ir prekyba bei nedirba jokio sunkaus darbo. Jis taip pat atleidžiamas nuo visų maldų ir palaiminimų (netgi maistui) ir nuo kai kurių įstatymų laikymosi: neatsako ,,amen“, neprivalo skaityti Šma Izrael, Šmone Esre ir pan. Tačiau jam negalima pažeisti draudimų ir todėl prieš valgydamas jis nors ir be palaiminimų Al Netilat Jadaim ir a-Moci privalo nusiplauti rankas; rytą po miego po tris kartus nusiplauti kiekvieną ranką ir pan.
Po to kai paruošiamos įkapės mirusiojo artimieji turi vėl melstis, palaiminti (tfiliną3 uždeda tik sekančią dieną po laidotuvių). Kadangi šeštadieniais nelaidojama ir šią dieną laidotuvių rūpesčiai netrikdo artimųjų, jie turi laikytis visų micvot4. Šeštadienį galima valgyti mėsą ir gerti vyną, tačiau santuokiniai ryšiai yra uždrausti.
Žydų laidotuvių apeigos
Mirusiojo artimieji turi pasirūpinti deramomis laidotuvėmis. Tačiau jiems negalima peržengti liūdesio išraiškos ribų: draskytis veidą ir kūną, rautis sau plaukus ir pan. Laidotuvių tvarką paprastai išaiškina Chevra Kadiša darbuotojai.
Trumpai apžvelgsime bendrus ir pagrindinius įstatymus.
Laidotuvių dalyviai sako 91-ąją Teilim5 dalį: ,,Gyvenantis po Aukščiausiojo globa“ ir kitas tokiais atvejais sakomas Teilim dalis; meldžiasi, kad Dievas pasigailėtų mirusiojo ir išgelbėtų jį nuo bausmių. Laidotuvių metu aukojama. Tas, kuris prie mirusiojo kūno prisiartins keturių amų6 ar mažesniu atstumu, turi pridengti savo cicit7.
Susitikęs žydą į paskutinę kelionę lydinčią procesiją turi prisijungti prie jos ir su visais dalyviais nueiti nors keturis amus.
Mirusiojo artimieji įplėšia drabužius. Prieš tai kaip juos įplėšia, turi stovėdami ištarti palaiminimą. Paprastai Chevra Kadiša darbuotojai nurodo kada tai padaryti. Įplėšiama rankomis, nuo apykaklės žemyn, bet ne į šoną. Jeigu mirė vienas iš tėvų – vaikai įplėšia visus tuo momentu dėvimus drabužius, išskyrus žieminį paltą ir apatinius drabužius. Šiuo atveju įplėšiama iš kairės pusės iki širdies lygio. Įplėšiami ir visi tie drabužiai, kurie bus naudojami septynių dienų gedulo metu (išskyrus šeštadieninius). Laidojant ne tėvus, artimieji (tėvas, motina, brolis, sesuo, vyras ar žmona) vienu tefach8 dešinėje pusėje įplėšia tik vieną iš dėvimų drabužių. Gedinčiai moteriai iš pradžių padeda kita moteris ir atlieka įplėšimą taip, kad neapnuogintų kūno. Įplėšti kraštai nedelsiant susegami arba susiuvami nelygia siūle. Pasibaigus gedului dėl suplėšytų drabužių taisymo reikia kreiptis į rabiną.
Mirusįjį apverkia prisimindami gerus jo darbus ir nuopelnus prieš Dievą bei žmones. Po to kai kapas užpilamas žeme, skaito Ciduk a-din maldą. Artimieji kalba specialų Kadišą9.
Po laidotuvių vyrai pasitraukia į šalis ir suformuoja dvi eiles, o mirusiojo artimieji nusiauna batus ir praeina per susidariusį tarpą. Stovintys šonuose jiems išreiškia užuojautą.
Grįžtant iš laidotuvių iki to kol įžengiama į namus, po tris kartus nuplaunama kiekviena ranka.
Koenui10 draudžiama įeiti į patalpą, kurioje mirusiojo kūnas ir prieiti arti kapo. Atvirkščiai, jeigu miręs yra giminaitis, kojenas turi jį pagerbti savo prisiartinimu. Tai taikoma vienam iš septynių giminystės lygių: tėvas, motina, sūnus, duktė, brolis pagal tėvo liniją (bet ne motinos), neištekėjusi sesuo pagal tėvo liniją, žmona.
Pirmoji trapeza po laidotuvių
Kaimynai ir draugai turi pasirūpinti gedinčiais mirusiojo artimaisiais ir iš savo namų atnešti maisto pirmajai po laidotuvių trapezai. Įprasta duoną arba apvalias bandeles ir virtus kiaušinius, nes jie savo forma uždari savyje – taip kaip savyje užsidaręs gedintis žmogus. Šių maisto produktų apvali forma primena apie tai, kad sielvartas šiame pasaulyje ,,sukasi“ ir nuo vieno žmogaus pereina prie kito.
Septynių dienų gedulas ir susikaupimas – šiva11 (שבעה)
Šiva prasideda iš karto palaidojus mirusįjį. Štai keletas pagrindinių įstatymų, kurių turi laikytis gedintis žmogus:
1) Jis neišeina iš namų dvi gedulo dienas, išskyrus šeštadienį.
2) Jo namuose maldoms surenkamas minjanas12.
3) Jis nesėdi ant kėdės, kuri aukštesnė negu 3 tefach.
4) Jis negali avėti odinės avalynės, net jeigu iš odos pagamintos tik atskiros jos dalys.
5) Sveikinantis neatsako ,,šalom“ ir juo labiau nesisveikina pirmasis.
6) Draudžiamas linksminantis žmogaus širdį Toros mokymasis. <…>.
7) Negalima skalbti ir lyginti. To negali daryti ir į gedinčio namus atėjęs pašalinis žmogus. Gedintis negali dėvėti ką tik išskalbtų drabužių ir juo labiau naujų. Šiuo laikotarpiu nekeičiama nei patalynė, nei rankšluostis. Keisti drabužius galima tik jiems susitepus.
8) Negalima prausti visą kūną net ir vėsiu vandeniu, bet galima plauti rankas ir kojas, prausti veidą. Draudžiama praustis karštu vandeniu – leidžiama tik medicinos tikslais ir purvo pašalinimui.
9) Draudžiama naudoti kosmetinius tepalus ir kaukes, muilą, išskyrus atvejus kai tai būtina medicinos tikslais ir purvo pašalinimui.
10) Gedintis nesiskuta, nesikerpa plaukų ir nagų.
11) Uždrausti sutuoktiniai ryšiai.
12) Negalima verstis amatininkyste ir kita veikla, bet galima sutvarkyti namus ir gaminti maistą.
Gedinčio žmogaus namuose uždengiami veidrodžiai ir paveikslai. Mirusiojo atminimui ir jo sielos išaukštinimui uždegama žvakė. Ši žvakė septynių dienų gedulo metu paliekama degti ir šeštadienį (geriau uždegti tame kambaryje, kuriame žmogus mirė; jeigu neįmanoma – kambaryje, kuriame gyveno). Gedintis žmogus viešai nesilaiko privalomų įstatymų šeštadienį, todėl gali avėti odinę avalynę, eiti į sinagogą, keistis drabužius. Gedintį žmogų paguodus septintos dienos rytą po maldos, jis baigia gedulą.
Toliau seka trisdešimties dienų gedulas Šlošim13, kurio pagrindinis aspektas – draudimas skustis ir kirptis. Tėvo arba motinos gedima 12 mėnesių. Mirties metinės vadinamos ,,atminimo diena“ (Jom ha-Zikaron) arba Jorcait14.
<…>.
Paaiškinimai
1Šacharit – rytinė malda.
2Šma išreiškia tikėjimą į visatos Kūrėjo vienybę ir pasirengimą vykdyti Jo įsakymus.
3Tfilinas – dvi odinės dėžutės, kurių viduje yra pergamento juostelės, ant kurių užrašytos keturios ištraukos iš Toros.
4Micvot – 613 judaizmo įstatymų.
5Teilim – karaliaus Dovydo psalmės.
6Amas – senovinis žydų atstumo matavimo vienetas. Vienas amas ~ 0,5 m. Tekste apie 2 m.
7Ant apatinių drabužių nešiojamas „mažasis talitas“ („קטן טלית“), prie kurio keturių galų yra pririšta po vieną kutą (cicit).
8Tefach – senovinis žydų ilgio matavimo vienetas. 1 tefach ~ 8 cm.
9Kadišas – pašventinimas. Dievo šventumo šlovinimas, liturgijos metu skaitoma malda aramėjų kalba.
10Koenas – judaizme žydų dvasininkų luomo Arono giminės palikuonis.
11Šiva – tradicinis mirusiojo gedėjimas.
12Minjanas – bendrai maldai susirinkusių suaugusių (vyresnių nei 13 metų) vyrų grupė.
13Šlošim – 30 dienų gedulas ne toks griežtas, kaip gedint pirmąsias septynias gedulo dienas.
14Jorcait – mirties metinės, kurios pažymimos pagal judėjų kalendorių. Jei mirtis ir pašarvojimas įvyko ne tą pačią dieną, tai pasibaigus pirmiesiems metams, Jorcait bus laidotuvių dieną (todėl, kad tą dieną prasidėjo Šiva ir Šlošim), o nuo antrųjų metų – mirties dieną.
Iš rabino Zevo Grinvaldo knygos ,,Šeštadienis. Šventės. Kasdienybė“.
Iš http://toldot.ru/tags/traur/
Iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.