Vokiečiai nepavys! Sėkmingo pabėgimo iš Aušvico stovyklos istorija
Jekaterina Čekušina
Ištraukos
Rudolfas Vrba ir Alfredas Vetcleris buvo vieni iš tų, kuriems pavyko pabėgti iš Aušvico ir visam pasauliui papasakoti apie tai, kas iš tikrųjų vyksta už vartų su šūkiu ,,Darbas išlaisvina“.
Pabėgimo planas
Tarp morgo lentynų sėdėjo pasislėpę Alfredas bei Rudolfas ir aptarinėjo paskutines naujienas. Vidiniame perimetre planuotos didelės statybos. Padaryta naują geležinkelio rūšiavimo platforma, kuri turėjo aptarnauti projektą ,,Vengriškas saliamis“. Artimiausiu metu iš Vengrijos turėjo atvažiuoti daug traukinių. Statė naujas krosnis, barakus ir dujų kameras. Aušvicas ruošėsi neįtikėtinam galingumui.
Rudolfas, 19-metis jaunuolis sovietine miline, kuri čia buvo labiausiai pavydima apranga, sėdėjo rankomis suspaudęs galvą.
– Tu pameni kaip jie kalbėjo, kad tai pervažiavimas? Tiesiog naujas apgyvendinimas…Ir skubėdami žmones krovė į traukinius. Jeigu mums tada kas nors pasakytų, perspėtų apie tai, kas čia vyksta…Juk niekas, niekas išoriniame pasaulyje nežino.
– Kaip juos perspėti? Tu gi žinai, kad iš čia išėjimas tik vienas – per krematoriumo krosnį, – atsakė 26-rių Alfredas.
Kaip ir kiekvienoje kitoje stovykloje, čia mėgo kalbėti pabėgimo tema. Tačiau per šiuos du metus, kuriuos Rudolfas praleido tarp Aušvico sienų, tai dar niekam nepavyko. Kiekvieną kartą visus kalinius, gyvus ir mirusius, išvesdavo arba išnešdavo iš barakų ir guldė ant žemės eilėmis po dešimt. Tokiu būdu konvojuotojai operatyviai perskaičiuodavo bendrą žmonių skaičių. Jeigu kažko nebūdavo, stovykloje nedelsiant keldavo aliarmą ir pradėdavo paieškos operaciją. Tokiu atveju sargyba visą naktį budėdavo vidiniame ir išoriniame perimetre, o būriai ,,šukuodavo“ aplinkui esančias teritorijas. Tai tęsdavosi tris dienas ir dar nebuvo atvejo, kad nesurastų bėglių. Jeigu jie būdavo gyvi – juos viešai pakardavo centrinėje gatvėje tarp barakų. Jeigu rasdavo lavoną, jį sodindavo prie išėjimo iš vidinio perimetro ir į rankas įdėdavo lentelę su užrašu: ,,O štai ir aš“.
Tačiau stovykloje buvo speciali pogrindžio organizacija, kuri pastoviai nagrinėjo pabėgimo planus. Alfredas apie ją žinojo ir papasakojo Rudolfui apie tai, kad dabartiniu metu kaip tik yra labai rizikingas, bet efektyvus planas.
Naujų barakų vengrams statybai į vidinį perimetrą užvežė didelį medinių skydų kiekį ir juos reikėjo sudėti į krūvas. Dirbantys šių skydų iškrovime žmonės vieną iš krūvų sudėjo taip, kad joje būtų vidinė kamera dviems žmonėms. Dviems kaliniams iš tų, kuriems buvo leista vaikščioti po stovyklos teritoriją (Rudolfas kaip tik iš komandos ,,Kanada“ perėjo į tokį darbą!), reikėjo dieną nepastebėtiems prieiti prie šios slaptos krūvos ir pasislėpti jos viduje. Juos užvers lentomis, o iš viršaus padės benzine išmirkytą tabaką – jis išmuš šunų-pėdsekių uoslę. Bėgliams tris dienas teks sėdėti šioje slaptavietėje, o kada ketvirtąją naktį nuims išorinę sargybą – bėgti pagal artimiausios upės tėkmę į Slovakijos pusę.
Laisvė
Rudolfas ir Alfredas suprato, kad jie mirtinai rizikavo. Ar pasiteisino rizika? Du metus išgyvenę stovykloje, jie pasiekė kai kurių pozicijų ir galėjo tikėtis išgyventi šiame pragare. Tačiau jokių garantijų šioje mirties stovykloje nebuvo – pavyzdžiui, šiltinės epidemija sunaikino beveik 80 procentų Aušvico moterų-kalinių. Niekas susirgusiųjų ir negalvojo gydyti. Visus, pas ką pasireikšdavo menkiausi ligos požymiai, tuoj pat siusdavo ,,dezinfekcijai“ į dujų kamerą.
Pabėgimas nors ir į karo apimtą Europą išgelbėtų nuo kasdieninio mirties siaubo. Be to, ,,ant kortos“ buvo pastatyta šimtai tūkstančių Vengrijos žydų gyvybių. Tad už morgo lentynos pasitarę du draugai ryžosi išnaudoti šį šansą…
1944 m. balandžio 7-ąją, prieš saulėlydį, po Aušvico-Birkenau stovyklos teritoriją pasklido kaukiančių sirenų triukšmas. Du kaliniai neatėjo į vakarinį patikrinimą! Jie tarytum skradžiai žemę prapuolė. Tris dienas ir tris naktis stovyklos teritoriją tyrinėjo 200 šunų. Į kaimyninius kaimus ir miškus buvo išsiusti paieškos būriai. Ieškota stropiai.
Tuo tarpu Rudolfas ir Alfredas sėdėjo savo slėptuvėje. Stovykloje jie priprato prie apgailėtino raciono ir badas nebuvo problema. Sudėtingiau buvo su vandeniu ir tinstančiomis rankomis bei kojomis. Be to jaudulys ir troškulys beveik neleisdavo jiems užmigti. Trečios dienos vakarą virš galvų jie išgirdo balsus.
– O kas jeigu jie pasislėpė šitoje krūvoje? – sakė vienas konvojuotojas kitam.
– Ką tu, čia su šunimis praėjo gal dešimt kartų! – atsakė jo draugas.
– Ir visgi! Gal pažiūrim?
Apmirę ir pasiėmę iš anksto paslėptus peilius, Rudolfas ir Alfredas pasiruošė blogiausiam. Nuovokūs vokiečiai pradėjo rinkti medinius skydus. Jie nuėmė vieną sluoksnį, paskui antrą. Tarp jų ir bėglių liko paskutinis plonas medinis sluoksnis. Ir čia stovyklos teritorijoje vėl pradėjo kaukti sirenos.
– Juos pagavo! – sušuko vienas kitam konvojuotojai ir tuoj pat nuėjo žiūrėti.
Tačiau šį kartą sirenos paskelbė paieškų atšaukimą. Rudolfas ir Alfredas negalėjo patikėti savo sėkme. Tačiau jie dar nežinojo, kaip jiems iš tikrųjų pasisekė.
Į darbo aikštelę nusileido tamsa. Atėjo laikas išeiti iš slėptuvės. Bėgliai ilgai trynė ištinusias rankas ir kojas, o paskui ryžosi nustumti virš galvų esantį medinį skydą. Tačiau nuo nemigos, bado ir jaudulio per tris dienas nuvargę kūnai neklausė šeimininkų. Jie buvo tarsi užmūryti šioje erdvėje. Tačiau ne veltui šie kaliniai kažkada išgyveno pervežimą gyvuliniame vagone ir visus stovyklos gyvenimo sunkumus. Jie nenorėjo pasiduoti. Draugai tris valandas centimetras po centimetro stūmė medinį skydą tokiu atstumu, kurio pakaktų išlipti iš slėptuvės į išorę. Ir pagaliau – laisvė!
Tiktai išsiropštę iš slėptuvės jie suprato, kokią didžiulę paslaugą jiems padarė tie du vokiečiai konvojuotojai. Be šios netikėtos pagalbos netektų net svajoti apie galimybę išeiti iš čia.
Pasaulis sužinos apie Aušvicą
Pilnomis krūtinėmis įkvėpdami tirpstančios po žiemos žemės kvapą, draugai ėjo mažos upės tėkmės kryptimi. Jie orientavosi pagal vaikiško atlaso puslapį, kurį jiems perdavė kalinių bagažą rūšiavę draugai.
Svarbiausia buvo tai, kad reikėjo vengti iš pažiūros draugiškų kaimų namelių. Vietiniai lenkai iš šių vietų buvo jau seniai iškeldinti ir čia apsigyveno agresyvūs vokiečių pabėgėliai. Patruliuojantys esesininkai seniai išmokė juos kaip elgtis su kaliniais – jiems paprašiusius maisto arba pagalbos juos tuoj pat išduodavo.
Tačiau Rudolfas ir Alfredas turėjo vandens iš tekančios jų kelyje upės, o tai jau buvo neblogai! Vieną kartą nuo vokiečių konvojaus jiems pavyko pasislėpti miške. Kitą kartą – gauti maisto, tikro kaimiško maisto: pieno ir kiaušinių! Ir tai po dviejų stovykloje praleistų metų…
Artėjant prie Karpatų, bėgliams dar kartą pasisekė: jie susitiko partizaną, kuris gerai žinojo vietinius takelius ir sugebėjo juos be problemų ir nereikalingų nuotykių pervesti per Slovakijos sieną. 1944 m. balandžio 21 d. Rudolfas ir Alfredas pirmą kartą per du metus miegojo tikruose pataluose Skalaito kaimelyje.
Vietinis ūkininkas jiems padėjo susitikti su gydytoju žydu iš kaimyninio miestelio ir šis užrašė jų ataskaitą apie Osvencimą. Nepaprastai išsamią ataskaitą su visų traukinių, kuriuos Rudolfas valė savo darbo metu padalinyje ,,Kanada“, aprašymu, su visų mirčių, kurias Alfredas užregistravo savo darbo morge metu, išvardijimu. Tai buvo pranešimas apie Holokaustą, tiesa apie Aušvicą ir apie tai, kur iš tikrųjų siunčiami traukiniai su ,,deportuojamais“ žydais. Ataskaitą gydytojas išsiuntė Bratislavos žydų bendruomenei.
Tačiau ataskaita neišgelbėjo Vengrijos žydų gyvybių. Reikalas tame, kad Vengrijos žydų bendruomenė tuo momentu pradėjo derybas su Vokietija – dėl jų ataskaita apie Aušvicą, nors ir pasiekė žydų bendruomenę, buvo nepublikuota. Tačiau Vokietija pažeidė savo pažadus ir apie 450 000 Vengrijos žydų buvo sunaikinti koncentracijos stovyklų krosnyse.
Rudolfas ir Alfredas negalėjo įgyvendinti savo humaniško plano, tačiau patys ištrūko iš mirties stovyklos. Vėliau jie buvo antifašistinių procesų liudininkai, pagal jų pasakojimus parašyta ne viena knyga.
Rudolfas tapo Britų Kolumbijos universiteto Vankuveryje farmakologijos profesoriumi. Jis pasiekė pasaulinį žinomumą kaip mokslininkas, tyrinėjęs cukrinį diabetą ir vėžį.
Alfredas save realizavo kaip žurnalistas ir rašytojas. Jozefo Lanik slapyvardžiu jis parašė knygą ,,Ko nematė Dantė“.
Informacija iš maximonline.ru.
Rudolfo Vrba ir Alfredo Vetclerio nuotrauka iš maximonline.ru.
Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.