Vasario 16-osios Akto signataras Mykolas Biržiška
Į Lietuvą parvežti Vasario 16-osios Akto signataro Mykolo Biržiškos, jo žmonos Bronislavos, brolių Vaclovo ir Viktoro palaikai 2018 m. liepos 11-ąją perlaidoti Rasų kapinėse Vilniuje.
Jūsų dėmesiui ištrauka iš Jauniaus straipsnio ,,Anuo metu“ Lietuvos žydų karių sąjungos savaitraštyje „Apžvalga“ (1938 m. liepos 10 d., Nr. 26 (145):
,,Mykolas Biržiška užima Lietuvos gyvenime specialią vietą. Jis visados buvo svarbus junginys, jungiąs nepriklausomą Lietuvą su Vilniumi. Vilniuje M. Biržiška yra populiariausias lietuvis ne tik vietinių lietuvių, bet ir žydų tarpe.
Atsimenu tą, deja taip trumpą laikotarpį, kai Vilnių valdė lietuviai. Vietinė žydų visuomenė daugiausia palaikė kontaktą su lietuviais per Mykolą Biržišką. Jei suimdavo ką nors – bėgama pas M. Biržišką, žydų žurnalistas sumanė išversti kokią brošiūrėlę apie lietuvius, jis, kreipiasi į M. Biržišką, įstaigos neduoda laikraščiams kronikos žinių – bėgama pas M. Biržišką. Jau nekalbant apie didesnius reikalus, čia tai jau aišku, kad pirmiausia kalbama su M. Biržiška.
Ir visą laiką, kol prof. M. Biržiška buvo Vilniuje, jis Vilniaus žydų visuomenės buvo ne tik gerbiamas, bet ir mylimas. O kai jis su kitais lietuvių veikėjais buvo ištremtas, žydai suprato netekę didelio draugo ir vienintelė žydų organizacija, kuri jautėsi tuomet kiek laisviau, per žydų žurnalistų sąjungą priėmė aštrią rezoliuciją prieš tą ištrėmimą.
Toks mylimas tas vyras buvo „anuo metų“. Jau vien dėl to jo memuarai turi ypatingos reikšmės žydams.
Bet ir patys memuarai kvėpuoja tikru humanizmu. Tarp kito autorius pasąkoja apie savo santykius su paskirais žydais ir tie pasakojimai liudija, kad žydai neapsiriko laikydami jį savo draugu.
„Anuo metu“ puslapiuose yra apsčiai medžiagos ir apie žydus. Vienas skyrelis paskirtas Viekšnių žydams, kitą skyrelį autorius skiria savo jaunatvės draugams žydams. Be to yra per visą knygą išmėtyta atsiminimų apie paskirus žydus. Knygoje yra ir keletas žydų atvaizdų. Gyvendamas Viekšniuose ir Šiauliuose aišku, kad jaunas Biržiška negalėjo nesusitikti su žydais, bet čia svarbu ne tik technikinis susitikimas, o širdies bei proto palinkimas. Šiuo atžvilgiu Biržiškų tėvai priklausė prie garbingas tuometinės humanistinės inteligencijos, kuri pirmiausia matė kiekviename žmoguje – žmogų, tai kas jungia visus žmones į vieną šeimą, o tik vėliau lietuvį, lenką, žydą ir t.t. Prie to buvo papratintas ir mažas Mykoliukas, jis dar nežinojo prie kurios tautos jis priklauso, ar jis yra „lietuvis, žemaitis ar lenkas ?“ Bet jis jau jautėsi priklausąs garbingai žmonijos šeimai.
Pats autorius vienoje savo knygos vietoje rašo: „Jo žodžiai (kalbama apie jo draugo žydo gimnazisto pasakymą) privertė mane labiau įsigilinti, stengtis pažinti, suprasti ir branginti žydiškumą, kam dar ir tėvo buvau gerai parengtas“.
Norėtųsi šia proga tik palinkėti, kad profesoriaus Biržiškos mokiniai, kurių yra Lietuvoje legionai, irgi stengtųsi suprasti žydą, kaip jų mokytojas.“
Šaltinis: epaveldas.lt.
Pateikė Gražina Ragauskaitė.