Už Lietuvą žuvo stepėse
Vincas Laurinaitis
Iš žydų visuomeninės minties savaitraščio ,,Apžvalga“ (1940 m. balandžio 10 d., Nr. 11 (219) Šaltinis – epaveldas.
Važiuoju traukiniu iš Kauno į Šiaulius. Vagono kupė priešais sėdi du kaimiečiai ir ginčijasi dėl suomių-rusų karo. Jų kalbos nukrypsta į Lietuvos kūrimosi laikus. Vienas giliai atsidūsta ir pradeda pasakoti. ,,Buvau“, – sako, – Sibiro artilerijos pulke. Kilus Rusijos revoliucijai, pradėjo organizuotis lenkų pulkai. Mūsų pulke bataliono vadas buvo lenkas Choromanskis ir kuopos vadas lenkas Vankavičius. Jų pastangomis buvo suorganizuotas lenkų dalinys, į kurį buvome įtraukti 45 lietuviai ir 8 Lietuvos žydai. Po savaitės mūsų dalinys išsikėlė į visai atskiras kareivines – barakus ir buvo pavadintas 3-ju Narevo pulku. Pulke vadų buvo kalbama apie reikalą sugrįžti ginkluotiems į Lenkiją ir prisijungti Lietuvą. Vadai tikino lietuvius, kad visi lietuviai stoja po lenkų vėliava, nes Lietuva priklausanti Lenkijai. Mes, lietuviai, greitai supratome lenkų norus ir mūsų klaidą, stojant į jų pulką.
************
Sibiro artilerijos pulke man nuo karo pradžios veik visą laiką teko būti fronte kartu su šiauliečiu Chaimu Šusteriu, kuris prieš pat karą buvo su tėvais apsigyvenęs Vilniuje. Šaunus buvo vyrukas! Jis buvo mūsų vyresnysis. Labai gražiai kalbėjo lietuviškai. O kiek jis lietuviškų dainelių mokėjo ir visuomet buvo geriausias lietuvių draugas. Jo net rusų vadai prašydavo lietuvišką dainelę padainuoti. O jis turėjo gerą balsą..
*************
Kartą patikrinimo Šusteris, Žukauskas ir Nenorta prieina prie manęs ir pradeda įtikinėti mane ir kitus lietuvius, kad visoje Rusijoje kuriasi lietuvių batalionai, taigi ir mes čia turime prašyti vadų, kad leistų ir mums susiburti. Šusteris dar pridūrė: ,,Jeigu jūs nesuorganizuosite, tai mes, Lietuvos žydai, kursime savo dalinį, kad galėtume organizuoti, gal ir ginkluoti grįžti į savo tėviškę, į Lietuvą. O Lietuvoje mes būsime labai reikalingi“. Priminus Lietuvą, visi užsidegėme. Baisiai buvome jos pasiilgę ir norėjome ją kuo greičiau pamatyti.
Šusteris dar paaiškino, kad Lietuva kuria savo kariuomenę, ir visi tylomis pradėjome tartis. Tą pat vakarą savo vadu išsirinkome Šusterį, mokytą, narsų ir fronte labiau pasireiškusi. Jis mielai sutiko mums vadovauti ir žadėjo neapvilti. Kitą dieną mūsų nuotaika buvo pakilusi. Besiprausiant vienas lenkų grandinis tyčia ar netyčia apliejo Nenortą vandeniu. Nenorta įspėjo grandinį, kad būtų atsargesnis, o lenkas į tai atsakė: ,,Pašol cham litvin“, ir ėmė plūsti lietuvius. Čia greitai atsirado Žukauskas, Šusteris ir Nenorta, ir visam pulkui girdint pasakė, kad ,,jeigu jums lietuviai ne draugai, tai mes nuo šio momento esame tikri lietuviai ir po lenkų vėliava nesidangstysime. O Šusteris dar primygtinai pabrėžė: „Žinokite vyrai, kad mes esame kariai tėvynės laisvei ginti, o ne lenkams vergauti“. Visi lietuviai, jausdamiesi įžeistais, susirinko prie kuopos vado Vankavičiaus kambario.
Šusteris, mūsų išrinktas vadas, pasikvietė Žukauską ir Nenortą ir nuėjo pas vadą. Vadui buvo pareikšta, kad visi lietuviai prašo išbraukti juo iš 3-io pulko nuo šios dienos ir tarpininkauti, kad jie būtų iškelti į lietuvių dalis. Šusteris priminė kapitonui Vankavičiui, kad lietuviai nori matyti Lietuvą laisvą ir nepriklausomą, o ne vergaujančią kitiems. Kapitonas kone pasiuto išgirdęs Šusterio kalbą ir liepė lietuviams jį už mušti. Jis, girdi, esąs provokatorius, jis ne lietuvis, o žydas. Tačiau visi vienu balsu atkirto, kad jis ne bet kas, o dargi lietuvių vadas. Nuo vado durų mus visus nuvarė į kareivines, o lenkai net plyšo juokais, kad lietuvių vadai esą žydai, kad chamai valdytis nemoką ir todėl turi kitiems tarnauti.
Netrukus pulkas buvo išrikiuotas aikštėje ir atvyko pats dalies vadas Choromanskis. Jis liepė lietuviams išeiti į priekį. Mes kaip vienas išėjome 53 vyrai ir stovėjome kaip įbesti. Dalies vadas, nė žodžio tardamas, keletą kartų praėjo pro mus ir priėjęs prie Šusterio, Žukausko ir Nenortos įsmeigė į juos akis, tarsi ką baisaus sumanęs. Ta tyla truko keletą minučių, o paskui šuolį pašokęs atgal įsakė juos suimti.
Keletą dienų juos laikė daboklėje, o paskui atidavė revoliuciniam komitetui. Už tariamai organizuotą prieš bolševikus sukilimą, Šusterį ir Nenortą su šaudė, o Žukauskui laimė nusišypsojo – jis pabėgo ir grįžo į Lietuvą. Vėliau šį pulką bolševikai nuginklavo ir demobilizavo, o mes, lietuviai, išsiskirstę ryžomės pasiekti savo gimtąją žemę. Mūsų mylimi Šusteris su Nenorta už ištikimybę Lietuvai, už norą suorganizuoti savo dalinį ir ginkluotiems ginti Lietuvos laisvę buvo klastingai įskųsti ir galvas padėjo tolimose Rusijos stepėse. Jiems nebuvo lemta išvysti tėvynės laisvės, kuria mes grįžusieji džiaugiamės.
Senukas, baigęs pasakoti rankove nusibraukė dvi stambias ašaras ir drėgną, raukšlėmis išvagotą veidą. Jo susijaudinusiame veide pasirodė šypsnys ir jis pratarė, kad per drąsius vyrus ir aukas mes dabar esame laisvi ir visi, tiek lietuviai, tiek ir žydai, galime kartu džiaugtis laisve.