Šimonas Tokeris
Aušo ankstyvas sekmadienio rytas, o su juo tarsi vėjas pradėjo plisti naujiena apie karo pradžią…Tada su tėvais Josefu ir Šeine bei broliu gyvenau Antalieptėje.
Antradienį ar trečiadienį mes jau žinojome, kad puola vokiečių kariuomenė ir jos desantas su parašiutais nuleidžiamas tam tikrose nežinomose vietovėse. Net aklas galėjo matyti, kad žydams likti Antalieptėje darėsi pavojinga. Rusai paliko miestelį, o kai kurie likę jo gyventojai vaikštinėjo po gatves ir tarpusavyje jau dalijosi žydų turtą. Tąkart susirinkusi vaikinų ir merginų grupelė, tame tarpe aš ir mano brolis Dovydas, nutarėme bėgti. Kiekvienas iš mūsų pasiėmė tik mažą ryšulėlį, nes tikėjome, kad iš namų išeiname labai trumpam.
Mes pajudėjome Zarasų kryptimi, arčiau Lietuvos-Rusijos sienos. Nuėję apie penkis ar šešis kilometrus patekome į apšaudymą. Man, broliui Dovydui ir kitiems jaunuoliams pavyko pabėgti į mišką. Nepamenu, miške ar kažkur kitur, tarėmės dėl tolimesnių veiksmų – tęsti mūsų kelią ar grįžti namo. Nutarėme pasukti atgal į Antalieptę. Grįždami sutikome pagyvenusią moterį, kurį mus įspėjo:
– Neikite į miestelį. Bėkite. Nieko neliko. Jie nužudys visus jus!
Paklausę jos patarimo ir apsupti nakties tamsos vėl miškais ėjome Zarasų link. Keliai buvo pilni žmonių. Tiesiog virš galvų skraidė ,,Meseršmitai“ ir mėtė bombas. Atėjome į Dvinską (dabar Daugpilis, Latvija), kuriame iš skirtingų vietovių rinkosi įvairaus amžiaus žmonių grupės. Prie mūsiškės prisijungė moterys su vaikais ir mes pajudėjome toliau Rusijos sienos link. Kad pasiektume ją bridome Baltarusijos pelkėmis iki kaklo panirę purve. Pamatę geležinkelio stotyje traukinį, kuriame jau buvo tūkstančiai žydų (aš buvau 20 žmonių grupėje), sušokome į jį ir išvažiavome. Tikėjome toliau nuo karo – į Sibirą…
Kelionė trūko ilgai – gal mėnesį. Pagaliau mes pasiekėme kažkokią lentpjūvę, kurios šeimininku buvo žydas Libermanas. Kada jis pamatė mus nuogus tiesiogine žodžio prasme, jo akys prisipildė ašaromis. Mums tada buvo tik šešiolika-septyniolika metų…Jis parūpino mums gyvenamąją vietą komunaliniame name, gavome kuponus, kad parduotuvėje galėtume įsigyti maisto, išsiprausėme, pagaliau apsirengėme ir pradėjome dirbti. Taip mums buvo sugrąžintas orumas…
Lentpjūvėje dirbau šešis mėnesius, o paskui išėjau savanoriu į 16-ąją lietuvišką diviziją. Fronte buvau ilgą laiką ir mačiau kaip žuvo su manimi būryje tarnavę kariai. Gyvi išlikome tik keli.
Prisimenu ypač baisią dieną…Aš meldžiausi, kad įvyktų stebuklas ir mane kažkas ištrauktų iš nepakeliamų baisumų arba ši diena būtų mano pabaiga. Ir stebuklas įvyko! Man pasiūlė mokytis karybos ir tapti karininku.
Pasibaigus karui su kitais kariais nužygiavau 250 kilometrų nuo Vokietijos sienos iki Vilniaus, bet jame neužtrukau – net nenusivilkęs karinės uniformos skubėjau į Antalieptę. Drauge su manimi namo grįžo Jehuda Levinas ir dar vienas draugas. Ir nors girdėjome bauginančių žinių apie tai, kad Raudonosios armijos kariai yra nemėgstami, ryžtingai nusiteikę tęsėme savo grįžimą į gimtinę.
Perėję Antalieptę ir Dusetas nesutikome nei vieno savo tautiečio. Mūsų namuose gyveno kiti žmonės – tad net mums neesant gyvenimas juose tęsėsi…
Iš tėvų namų man neleido nieko pasiimti ir tik suteikė malonę padovanodami žydų šaudymo vietos Krakynės miške nuotraukas…
Pirmąją karo dieną mano tėvo nebuvo namuose. Bet man pasakojo, kad jam sugrįžus į miestelį, jis buvo su visais kitais jo tautiečiais sušaudytas. Atsigręždamas atgal į praeitį aš žinau, kad nei vienam Antalieptėje pasilikusiam žydui nebuvo galimybės išlikti gyvam. Tie, kurie norėjo pabėgti, turėjo pasinaudoti kaip ir mes vienintele paskutiniąja akimirka…
Ištrauka ir nuotrauka iš Saros Veiss-Slep knygos ,,Buvo štetlas Lietuvoje“.
Parengė Gražina Ragauskaitė. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Ščerbakovas.