Rita Kasimova Braun. Ištraukos iš knygos-dienoraščio ,,Holokausto vaiko portretas“

Turmantiškių M. ir N. Kasimovų vaikai: iš kairės į dešinę Miriam, vyras kario uniforma nežinomas, Haroldas, Avramas Kasimovas (tėvo jaunesnysis brolis), Rita. Nuotrauka daryta 1945 m. Turmante.
Turmantiškių M. ir N. Kasimovų vaikai: iš kairės į dešinę Miriam, vyras kario uniforma nežinomas, Haroldas, Avramas Kasimovas (tėvo jaunesnysis brolis), Rita. Nuotrauka daryta 1945 m. Turmante.

1945-aisiais viename iš interviu Šmerkei Kačerginskiui mano tėvai Nachumas Kasimovas ir Musia Levina prisiminė žydų naikinimą Turmante [Zarasų rajonas, Lietuva – G. R.], Drysviatuose [Baltarusija – G. R.] ir Vydžiuose [Baltarusija – G. R.]. Tėvų prisiminimai jidiš kalba buvo publikuoti Š. Kačerginskio knygoje ,,Hurban Vilne“ ir vadinosi ,,Žydų naikinimas Turmante, Drysviatuose ir Vydžiuose“. Pateikiu skaitytojams šios publikacijos vertimą.

,,Iki karo gyvenome Drysviatuose, Baltarusijoje, 160 kilometrų nuo Vilniaus. 1941 m. birželio 25-ąją buvo surengtas pogromas prieš vietinius žydus. Tada Drysviatuose jų buvo 85. Dauguma iš vykdžiusių pogromą buvo lietuviai ir keletas lenkų. Šios akcijos metu buvo sušaudyti du žydai: Isakas Volonas (prieš tai dvi dienas tardytas) ir Šlomo Hameris.

1941 m. liepos 2 d. kaimą užėmė vokiečių kareiviai. Jie visus čionykščius žydus (jiems nebuvo leista pasiimti jokių daiktų) evakavo į Lietuvos teritoriją, kaimą Driz1 (12 kilometrų nuo Turino2) ir apgyvendino dviems savaitėms. Tuo metu Turmante buvo sušaudyti 24 lenkai. Po šio incidento žydus sugrąžino į Drysviatus – ten gyvenome iki gestapininkų sugrįžimo. Jų įsakymu turėjome pasiūti batus, drabužius, pagaminti laikrodžius. Vėliau gestapininkai paliko kaimą.

1942 m. kovo 23 d. vėl atvažiavo gestapininkai ir liepė visoms žydų namų ūkių ,,galvoms“ sunešti turimą turtą. Jį surinkę žiauriai mušė žmones, o paskui prie kiekvieno žydo namo siuntė vežimus – drysviatiškius išvežė į Vydžių getą. Į jį buvo suvežti ir Opsos, Dubnovo, Drojsko ir Kazanės [Baltarusijos teritorijos vietovės – G. R.] žydai.

Tąkart gestapininkai atrinko penkias žydų šeimas ir paliko jas Drysviatuose kvalifikuotiems darbams. Tarp jų buvo ir mūsų šeima. Paliktieji negalėjo pasislėpti ūkininkų sodybose, nes daugelis iš jų už žydų slėpimą buvo sušaudyti (pavyzdžiui, ūkininkas Zapoz). Kai 1942 m. balandžio 3 d. įvyko masinės žudynės Breslaujoje [Braslave – G. R.] supratome, kad netrukus ir mes susilauksime tokios pačios pabaigos.

Todėl apsisprendėme – pasiėmėme vaikus ir pabėgome. Daugelis kareivių iš vienos vietos į kitą judėdavo naktimis, todėl turėjome rasti valtį ir su ja perplaukti Drūkšių ežerą (apie penkiolika kilometrų). Tada mes irklavome visi: mudu su žmona ir trys mūsų vaikai. Saugiai perplaukti ežerą galėjome dėl to, kad gerai žinojau [Nachumas Kasimovas – G. R.] jo apylinkės. Rytą pasitikome kitoje pusėje, bet dar Baltarusijoje. Du mėnesius mus slėpė pažįstami ūkininkai. Slapstymasis buvo kančia – mes nuolat peršaldavome ir kosėdavome, todėl slėptis sodybose darėsi vis pavojingiau.

Išsikasėme duobę ir joje gyvenome penkias savaites.

Po ilgų klajonių sutikome ūkininką Vlatską. Už duotą auksą jis leido po tvartu išsikasti duobę ir tunelį – ten išgyvenome devyniolika mėnesių ir penkias dienas. Vėliau mus išlaisvino rusų armijos kareiviai.

Mūsų slėptuvėje buvo pelių, varlių, kirminų. Ten pat buvome išsikasę duobę gamtiniams reikalams. Visą šį laiką nesiprausėme. Utėlės šliaužiodavo net per duoną.

Liudijo Nachumas Kasimovas ir Musia Levina.

1945 m. spalio 2 d.“

1,2Nustatyti nurodytų Lietuvos teritorijos vietovių nepavyko. Kadangi liudijimo tekstas verstas iš jidiš kalbos, jas nurodant galėjo būti vertimo į anglų kalbą klaidos.


**********


Vaikystė Turmante


Sėdžiu ir rašau pastabas dokumentiniam filmui, kurį galbūt sukurs – galbūt ne, o mano protas veda į prisiminimus apie vaikystę Lenkijoje, Turmante [dabar Zarasų rajonas, Lietuva – G. R.].

Aš gimiau tradicinėje žydų šeimoje. Mano tėvai turėjo du namus – buvusį Drysviatuose 1941-ųjų vasarą  vokiečiai sudegino. Vietoj jo tėvas pradėjo statyti naują, nors mes gyvendavome ir Turmante – čia turėjome didelį namą, o tėvas savo verslą, kuriam samdėsi daugelį vietinių žvejų. Jie žvejodavo, o tėvas parduodavo jų sugautą žuvį Lenkijoje, Vilniuje ir kitose vietovėse. Mūsų namas Turmante buvo toks didelis, kad miestelį okupavę vokiečiai jame įsirengė gestapą, o pasibaigus karui dalį jo užėmė vaistinė.

2001 m. birželio 16 d.

Mano pase įrašyta, kad gimiau birželio 16 d., pagal pilietybės dokumentus – liepos 16 d., o tėvai sakė, kad mano gimimo diena gegužės 15-ąją. Po karo tėvas mus, vaikus, įregistravo Turmante, bet suklydo versdamas gimimo datas iš žydų kalendoriaus į Grigaliaus.

Kai ką prisimenu iš prieškarinio laikotarpio. Tada aš buvau maža mergaitė. Kartu su mumis gyveno labai religinga mano močiutė. Mūsų namuose visada būdavo švaru, nes grindys iki Pesacho Sedero1 būdavo išklotos šiaudais. Pamenu, kaip vartydavausi ant grindų ir net dabar užuodžiu šviežių šiaudų kvapą, o galbūt tik jį įsivaizduoju. Tačiau negaliu pamiršti mūsų ,,kape“2 iš tualeto sklidusio šiaudų dvoko – jis buvo visas tas dienas, kurias praleidau gulėdama ant duobėje pakloto šiaudinio gulto. Ir nors tada labai stresavau, tas baisus praeitį žymėjęs kvapas su metais prarado savo reikšmę.

Prisimenu vieną prieš karą patirtą trauminę patirtį: aš žaidžiau ,,klases“. Nežinau kaip tai atsitiko, bet po to kai numečiau akmenuką ir šoktelėjau kad paimčiau jį, užšokau ant stiklo šukės. Nubėgau pas mamą – ji subarė mane ir tai priėmiau kaip priekaištą. Tada maniau, kad tokia jos reakcija yra nesąžininga mano atžvilgiu.

Aš buvau vyriausias vaikas šeimoje – gimiau po mirusio brolio. Tėvai manimi labai džiaugėsi. Šeimoje buvau vienintelė blondinė: sąžininga, miela ir aktyvi mergaitė. Mėgau linksminti miestelio gyventojus ir juos parodijuodavau. Tėvai vadindavo mane Reisale. Jie sakydavo: ,,Reisale, kaip gi Mošė vaikšto?“ Atsakydama į tai aš pradėdavau šlubuoti – visi juokdavosi ir tikėdavosi naujų mano juokų.

Gimiau su dideliu energijos užtaisu. Mėgdavau šokinėti lovoje, ypač tėvų. Mano tėvas neretai imdavo diržą ir rodydavo jį kaip bausmės įrankį. Aš jam neprieštaraudavau ir toliau šokinėdavau. Tėvai dėl manęs nerimaudavo – bijodavo, kad ,,nenusisukčiau sau sprando“. Širdyje buvau ,,laukinė“ – ,,laukine“ gimiau.

Kai man buvo ketveri, atsisakiau valgyti bet kokį maistą. Ar galite įsivaizduoti kas dėl to darėsi su mano žyde motina? Kurį laiką ji mane maitindavo sausainiais, bet aš nustojau valgyti ir juos. Viskas baigėsi tuo, kad dėl nepakankamo maitinimosi aš susirgau: mane pykindavo ir dažnai skaudėdavo galvą. Gydytojams neįstengus išgydyti, tėvai mane išsiuntė į kaimą dabartinio Visagino teritorijoje ir aš pasilikau su močiute ir seneliu jų ūkyje (mano tėvo tėvai buvo ūkininkai). Močiutė man gamindavo patiekalą iš rudų kruopų – jas užpildavo pienu ir valandų valandas šutindavo kaimiškoje krosnyje. Man jos patikdavo – valgydavau šią košę tris kartus per dieną ir greitai pasveikau. Močiutei ir seneliui rūpintis manimi padėdavo mano dėdė Abrahamas, kuris buvo jauniausias iš dvylikos tėvo brolių ir seserų, nes buvau smagioji ,,vilde chaye“ (taip mane vadindavo).

Kai iš senelių vėl sugrįžau namo, vokiečiai jau buvo okupavę Lenkiją3

Holokausto siaubas ir tragedijos ,,prikirpo mano sparnus“ ir kai kurie ,,laukinio“ charakterio bruožai išnyko, bet, deja, ne visi. Vėliau mano likimas ir gyvenimo įvykiai pastūmėdavo į tokias situacijas, kad vis dažniau turėdavau ,,prisikirpti sparnus“…


**********


Namai, mieli namai


2001 m. lapkričio 28 d.

Dabartiniuose savo namuose ypač myliu vieną specialų kambarį, kuris tapo mano slėptuve. Jį mano draugas rusas dailininkas išpuošė japoniško sodo stiliumi. Kambaryje stovintys stalas ir kėdės pagaminti iš natūralaus medžio ir dera su dailės kūriniais – čia viskas sukurta ramiam poilsiui. Tai kambarys, kuriame medituoju ir į kurį terapijos seansams ateina mano pacientai. Daugelis šių žmonių pasakojimų – jų viltys, svajonės ir rūpesčiai – pasiliko ant šio paprasto medinio stalo, į kurį atsirėmusi dabar rašau.

Kai atsiriboju nuo triukšmingo Tel Avivo ir sėdžiu šioje ramybės oazėje, iš kito laiko į mano atmintį sugrįžta kiti namai. Įsiveržę į Lenkiją vokiečiai Drysviatuose padegė turėtą tėvų namą, o mūsų šeimą pervežė į getą. Todėl po to kai 1945-aisiais baigėme savo rizikingą kelionę rusų fronto linijos žeme, pasirinkome kryptį į Turmantą ir čia turėtus namus.

Tuo metu buvau dar vaikas, juo labiau labai traumuotas, kad turėčiau kokius nors su grįžimu į gimtinę susietus lūkesčius. Savus namus, kuriuos vokiečiai buvo pavertę gestapu, radome visai tuščius. Jie buvo tiesiog okupavę juos taip, kaip ir mūsų šalį. Jie po savęs nieko nepaliko – tik bauginantį nuogumą. Iš to, kokie ankščiau buvo mūsų namai ir tėvo verslas, liko tik tuščia erdvė – medinės grindų lentos ir plikos sienos. Mes atėjome į namus, kuriuose buvo sunaikinta viskas ką buvome sukūrę. Trumpai tariant – neliko nieko, kas mums turėjo reikšmės. Vokiečiai ne tik įsiveržė į šalį – jie įsiveržė į šeimas ir bendruomenes, kurias naikino žudančiu tikslumu. Jie stengėsi išgelbėti nuo mūsų pasaulį. Jie bandė sunaikinti mūsų tikėjimą ir tapatybę. Skirtingai nuo meilės ir saugumo, jie paliko neapykantą, sielvartą ir mirtį.

Turmante buvo tylu ir tuščia, nors anksčiau jis buvo pilnas gyvenimo. Mes buvome iš kapų pakilę vaiduokliai, kurie sugrįžo į vaiduoklių miestelyje vaiduokliu tapusius namus. Aš atsimenu kaip mums vaikštant po juos girgždėjo grindų lentos – lyg įrodydamos, kad iš tikrųjų esame gyvi. Atėjo rusų kareiviai ir davė šiek tiek maisto. Plaktų kiaušinių skonis buvo toks nuostabus, tarsi valgiau pirmą kartą.

Tuo metu viskas buvo taip nerealu, kad negaliu prisiminti tikslios įvykių sekos. Pamenu, tėvas mums pasakė, kad yra pašauktas tarnybai į rusų armiją, tačiau tuo klausimu ką nors sugalvos. Mano motina, brolis, sesuo ir aš sėdėjome ant plikų medinių grindų ir graudžiai verkėme. Mes vėl buvome pamesti. Pavojus nedingo. Atrodė, kad ruošiamės būti be tėvo. Kol sugrįžo tėvas praėjo trys ar keturios valandos, gal ir daugiau – jis pasakė, kad viską sutvarkė ir  eiti į karinę tarnybą jam nereikės. Mes vėl verkėme. Apverkėme ne tik savo kančias ir begalinius išbandymus; verkėme palengvėjus ir iš laimės – rodos, tai kas baisiausia pasibaigė, nes mes išgyvenome pragarą ir visi kartu sėdėjome savo namuose.

Praėjo daug mėnesių, todėl ne viską atsimenu. Jie nužudė mano močiutę, visus dėdes, išskyrus vieną, tetules ir pusbrolius, tas mergaites, su kuriomis įsivaizdavau gersianti arbatą. Iš jų jau niekas nesužinos, kad aš, vaikas, išlikau gyva.

Grįžę namo išgyvenusių Turmanto miestelio žydų neradome. Mes buvome vieninteliai, lyg kokia ,,branduolinė šeima“. Išgyvenome tik tėvo dėka – jis buvo tikras didvyris, kurį išradingumas, meilė šeimai ir pasiaukojimas įkvėpdavo drąsiems poelgiams.

Padedant žydų organizacijai pradėjome savo kelionę iš Lenkijos.


Paaiškinimai

1Sederis – šventinė vakarienė. Ji pagrindinis Pesacho šventės akcentas.

2Taip Kasimovai vadino ūkininko tvarte iškastą duobę, kuri buvo uždengta lentomis ir šiaudais. Joje besislapstanti nuo Holokausto šeima praleido devyniolika mėnesių ir 5 dienas.

3Nors Lenkijai priklausęs Turmantas 1939 m. rudenį grąžintas Lietuvai, prisiminimus užrašiusi Rita Kasimova-Braun ir vėlesniais metais priskirdavo jį lenkų teritorijai.



Vaizdo įrašas iš CBN News archyvų.


 

Parengė Gražina Ragauskaitė. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Ščerbakovas.