Rašytojas Šmuelis-Josefas Agnonas – pirmasis Izraelio Nobelio premijos laureatas
1966 m. spalio 20 d. nuskambėjusiame oficialiame pranešime buvo pranešta apie Nobelio literatūros premijos įteikimą dviems autoriams – Izraelio rašytojui Šmueliui-Josefui Agnonui ir žydų kilmės vokiečių poetei Nelei Zaks.
Žinią apie prestižinį apdovanojimą Šmuelis-Josefas Agnonas gavo tą pačią dieną, o keliomis dienomis anksčiau įvyko netikėtas pokalbis telefonu: jam paskambino radijo stoties ,,Izraelio balsas“ žurnalistas ir pranešė, kad iš jo kolegų švedų žurnalistų gauta informacija, jog jis tapo Nobelio premijos laureatu.
Laureatas didelio entuziazmo neparodė, o pačiu pranešimu ne ypatingai patikėjo ir pasiūlė palaukti oficialaus pranešimo, po kurio tapo aišku, kad tai Izraelio istorijoje – pirmoji Nobelio premija.
Šmuelis-Josefas Agnonas šią žinią įvertino su nemenka humoro doze: ,,Dar vakar, – sakė jis, – pusė Izraelio nežinojo kas tas Agnonas, o antra pusė nežinojo kas tas Nobelis. Šiandien mes abu tapome garsūs.“
Ir tikrai, iki prestižinio apdovanojimo įteikimo Šmuelio-Josefo Agnono vardas nebuvo gerai žinomas nei Izraelyje, nei už jo ribų, o jo kūriniai buvo populiarūs tik intelektualaus elito tarpe.
Būsimas Nobelio literatūros premijos laureatas gimė 1888 m. liepos 17 d. Bučač mieste Galicijoje, kuris tuo metu buvo Austrijos-Vengrijos imperijos sudėtyje, ir gavo Šmuelio-Josefo Čačkes vardą. Literatūrinį slapyvardį Agnonas rašytojas naudojo dar 1909 m., pasirašydamas savo apysaką ,,Paliktos žmonos“, o 1924 m. slapyvardis tapo jo oficialia pavarde.
Įtaką visai tolimesnei rašytojo kūrybai padarė dar ankstyvoje vaikystėje patirti jo įspūdžiai. Nepaisant to, kad tėvas turėjo pakankamai kuklią profesiją, visi šeimos nariai buvo gerai išsimokslinę, tėvas mokėsi pas rabiną. Būsimo rašytojo motina buvo labai apsiskaičiuosi moteris – taip, kaip ir jos senelis iš motinos pusės.
Pradėjo rašyti aštuoniolikos metų. Savo pirmuosius poetinius kūrinius Šmuelis-Josefas Agnonas publikavo žydų spaudoje jidiš ir hebrajų kalbomis. 1907 m. jis pirmą kartą atvyko į Erec-Izraelį (Izraelio žemę), o po metų apsigyveno Jeruzalėje – čia dirbo teismo sekretoriumi, dalyvavo įvairių žydų tarybų veikloje, pragyvenimui užsidirbdavo privačiomis pamokomis bei iš literatūrinės veiklos.
Šmuelio-Josefo Agnono gyvenime ir kūryboje buvo pakankamai ilgas Berlyno (Vokietija) periodas. Šiame mieste jis apsigyveno 1912 m. Rašytojas privačiai mokė, skaitė paskaitas žydų literatūros klausimais, ėjo mokslinio konsultanto pareigas. Kai susipažino su garsiu Izraelio leidėju Zalmanu Šokenu, šis jaunam ir daug žadančiam autoriui pasiūlė penkių metų stipendiją literatūrinei veiklai. Šiam periodui priklauso ir Šmuelio-Josefo Agnono bendradarbiavimas su žinomu Izraelio filosofu ir teologu Martinu Buberu, kurio žurnale ,,Der jude“ buvo išspausdinti kai kurie į vokiečių kalbą išversti rašytojo pasakojimai. Kartu su Martinu Buberu jaunasis prozininkas rinko ir studijavo chasidų alegorinius pasakojimus bei padavimus.
Kadangi išgyventi iš gaunamos literatūrinės stipendijos buvo sudėtinga, Šmuelis-Josefas Agnonas užsidirbdavo hebrajų kalbos pamokomis. Taip jis papuolė į bankininko Šimšono Markso namus ir susipažino su jo dukra Estera. Tėvas jokiu būdu nenorėjo, kad duktė tekėtų už Rytų Europos skurdžiaus, bet jaunų žmonių jausmai buvo stipresni: nepaisydami tėvų valios Šmuelis-Josefas ir Estera susituokė. Jaunosios tėvui nieko kito neliko kaip pripažinti žentą. Tiesa, tai įvyko ne iš karto, o tik po to, kai jis suprato, kad duktė ištekėjo už teikiančio vilčių rašytojo.
Šmuelio-Josefo Agnono Berlyno laikotarpis baigėsi tragiškai – gaisras rašytojo namuose sunaikino visą jo archyvą ir asmeninę biblioteką. Ugnis pasiglemžė unikalias knygas ir rankraščius, tame tarpe ir jo būsimą romaną žydų istorijos tema jo autobiografijos fone.
1924 m. rašytojas sugrįžo į Jeruzalę ir davė sau žodį niekada neišvažiuoti iš šio miesto. Savo žodžio jis laikėsi – jame išgyveno iki savo mirties 1970-ųjų vasario 17 d.
Nobelio premija Šmueliui-Josefui Agnonui buvo skirta ,,už giliai originalų pasakojamąjį meną, paremtą žydų tautiniais motyvais.“ Tarp jo pasaulinę šlovę pelniusių kūrinių – romanai ,,Naktinis svečias“ ir ,,Vestuvinis baldachimas“.
Nobelio premija – ne vienintelis rašytojo literatūrinis apdovanojimas: Šmueliui-Josefui Agnonui 1935 m. ir 1951 m. buvo įtekta Chaimo Nachmano Bialiko premija, 1951 m. – M. Usiškino premija, 1950 m. ir 1958 m. jis tapo Izraelio valstybinės premijos literatūros srityje laureatu.
Šaltinis: il4u.org.il.
Nuotrauka: z.berkovich-zametki.com.
Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.