Rasta daugiau nei tikėtasi
Gyvenimas pilnas netikėtumų. Nė nemaniau, kad birželio 3-iosios popietę Zarasuose bendrausiu su iš Pietų Afrikos Respublikos atvykusia pora ir juos lydėjusiu gidu Chaimu Bargmanu. Ponia Debora atvyko iš puikaus šios respublikos Keiptauno miesto vandenyno pakrantėje į, anot jos, gražią Lietuvą ieškoti savo šeimos šaknų.
Susitikimas Zarasuose prie jos senelės Ciporos Koblenc Bajorų gatvės namo Nr. 3 sujaudino moterį iki ašarų. Ji spaudė rankas prie krūtinės ir iš susijaudinimo sunkiai tarė žodžius, bet jau ir be jų buvo aišku, kad išgyvenami jausmai netelpa širdyje. Vėliau ji sakys, kad sugrįžusi į namus pasakos šeimai ir žmonėms apie šiltą sutikimą senelės ir mamos gimtinėje bei pagarbą buvusių mūsų miesto bendruomenės narių atminimui, o šeima ir kiti jos rato žmonės gali tuo nepatikėti. Gal todėl moteris tiek daug fotografavo, klausė, aiškinosi, kartu atskleisdama savo šeimos istoriją ir mums.
Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios mūsų mieste gyveno gana gausi Koblencų šeima. Seneliai turėjo penkis sūnus ir dvi dukteris. Viena jų – Estera Koblencaitė – buvo p. Deboros mama, sulaukusi dviejų dukterų ir sūnaus. Ištekėjusi Estera su vyru Faivušu Perlingu ir pirmagime dukrele gyveno Kaune, kur juos ir užklupo karas. Šeima nenukentėjo nuo karo žiaurumų, nes pačiu laiku pasitraukė į Uzbekiją, kur 1945 m. gimė p. Debora, o iš ten – į Vokietiją, kur 1947 m. gimė jos brolis, šiuo metu gyvenantis JAV, Atlantos mieste. Vyriausioji duktė mirė 1942 m. nuo šiltinės. Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Esteros ir Faivušo šeima ilgai neužsibuvo Vokietijoje, o emigravo į Rodeziją. Tai britų kolonijinis pavadinimas, įvardijantis teritoriją Afrikoje, apimančią šiuolaikinę Zambiją ir Zimbabvę. Net 45 metus p. Debora gyveno ten Port Elizabeth mieste, o vėliau kartu su vyru atvyko į Keiptauną, antrą pagal gyventojų skaičių Pietų Afrikos Respublikos (PAR) miestą, esantį netoli Gerosios Vilties kyšulio. Tarp viso pasaulio turistų tai pats populiariausias PAR miestas. P. Debora parodė porą nuotraukų, darytų pro jos buto langus – vaizdas tikrai įspūdingas.
Gausi Koblencų šeima išsibarstė po platų pasaulį, o seneliai ir du jų sūnūs liko Lietuvoje, gyveno Kaune. Senelis mirė 1960 m. ir abu sūnūs ten ir palaidoti, o senelė kartu su kitais giminaičiais po vyro mirties išvyko į Izraelį, kur mirė apie 1995-uosius, sulaukusi 103 metų.
Rimtai, beveik dvylika metų brandintas p. Deboros noras apsilankyti Lietuvoje, senelių ir mamos gimtinėje Zarasuose, pagaliau išsipildė. Jau pakeliui į Zarasus svečių pora aplankė masinių žydų tautybės žmonių žudynių vietą Degučių seniūnijoje, Zarasuose – abejas žydų kapines, pabuvota ne tik Bajorų, bet ir Sinagogos gatvėje. Ir vis fotografuojant, klausiant, aiškinantis…
Kauno gatvės gale esančiose žydų kapinėse p. Deboros laukė tikras stebuklas, nes kitu žodžiu tokio atradimo nepavadinsi. Ji pirma mūsų nuėjo per kapines į jų gilumą, o jos vyras susidomėjęs sustojo ties vienu paminklu ir nė iš vietos, nes tas paminklas stovi visai kitaip nei visi kiti paminklai. Pasikvietęs juos lydėjusį gidą paprašė paaiškinti, kodėl galėjo būti pažeista nustatyta laidojimo tvarka. Ir lengvai skaitantis antkapinius užrašus gidas perskaitė, kad ten ilsisi Rachelės Dvoros Koblenc palaikai, kad ji palaidota 1932 m. Pasirodo, tai yra p. Deboros prosenelės kapas, o jos vardais buvo pavadinta pati Debora ir mirusi jos vyresnė sesutė, nes žydų tautybės žmonės savo vaikams duoda mirusių giminaičių vardus. Taip Esteros ir Faivušo pirmagimė buvo pavadinta pirmuoju, o antroji duktė – antruoju prosenelės vardais. Maža to, genealoginiame šeimos medyje ties Rachelės Dvoros Koblenc pavarde nurodyti tik jos gimimo (1859) metai, o mirties data iki šiol šeimai nebuvo žinoma. Tokio įvykio nesitikėjo nei į Lietuvą iš tolimosios PAR atvykusi p. Debora, nei mes. Kalbėta, aiškintasi kartu su gidu, žiūrėta į šeimos medį, kol pagaliau įsitikinta, kad įvyko stebuklas, pateisinęs garbaus amžiaus sulaukusios poros ilgą ir nelengvą kelionę į protėvių žemę…
Po pietų svečius priėmė rajono meras Nikolajus Gusevas ir vicemeras Arvydas Steponavičius, priminę svečiams iškilias mūsų krašto buvusios gausios žydų bendruomenės asmenybes, trumpai papasakoję apie mieste gyvenusius verslius žydų tautybes žmones, įteikė jiems dovanėles su mūsų miesto simbolika, kartu nusifotografavo Zarasų miesto vėliavos fone.
Gražaus sutikimo ir puikių atradimų nudžiuginti svečiai atsisveikino su Zarasais, išsiveždami kuo puikiausius įspūdžius, nors rajono valdžios atstovams nurodė keletą taisytinų dalykų, į kuriuos, anot jų, turėtų būti rimtai atsižvelgta.
Parengė Gražina Zolotuchina.
Valdo Šerėno nuotraukos.
Straipsnis publikuotas laikraštyje ,,Zarasų kraštas“.