Novoaleksandrovsko Taikos teisėjo Nikolajaus Vrangelio pasakojimas apie mažąjį Iceką
Vieną iš likimų savo prisiminimuose užrašė Novoaleksandrovske (dabar Zarasai) nuo 1876 m. balandžio 28 d. buvęs taikos teisėju Nikolajus Vrangelis (1847 07 06 – 1923 07 02) – dviejų žinomų sūnų, meno istoriko Nikolajaus Vrangelio ir Pietų Rusijos armijos vyriausiojo vado Piotro Vrangelio, tėvas:
,,Novoaleksandrovską supęs pasaulis buvo nuostabus. Netoli nuo miesto buvo daugybė ežerų su mažomis meniškomis salelėmis, vienas ežeras gražesnis už kitą. Aplinkui buvo puošnūs miškai ir ryškiai žali laukai. Šio turto ir grožio fone buvo įsikūręs miestas, kuriame gyveno tarsi ne žmonės, o šešėliai; po šį miestą klajojo vaiduokliai. Kaip buvo įprasta šio krašto miesteliuose, jame didžiąją gyventojų dalį sudarė žydai (1876 m. Novoaleksandrovske gyveno 6505 gyventojai, iš jų 5820 žydai). Išbalę, mažakraujai, suvytę, dėvintys ilgus purvinus kaftanus, su siauromis nuo smilkinių nusileidusiomis susisukusių plaukų juostelėmis, kabojusiomis žemiau ausų, šie persekiojami žmonės atsargiai vaikščiojo miesto gatvėmis, nuolankiai nukeldami kepurę prieš kiekvieną valdininką ar poną“, – rašė jis.
Mažasis Icekas
Publikuota:1876 m. spalio 20 d.
Tikėtis teigiamo žmonių požiūrio yra pakankamai lengvabūdiškas dalykas. Bet Novoaleksandrovske pas mane atsirado draugas, kuriuo galėjau pasikliauti kaip akmenine siena. Tai buvo mažo ūgio, išbalęs aštuonerių-devynerių metų neturtingo žydo sūnus. Pas jį buvo nepaprasto grožio akys. Šis vaikas niekada nesijuokė, nelakstė taip, kaip laksto vaikai, nežaidė. Nuo ryto iki vakaro visą savo energiją išnaudodavo rūpindamasis duona kasdienine. Susipažinau su juo atsitiktinai. Kartą išėjau į turgų ir atkreipiau dėmesį į mažą ir juokingą būtybę, dėvinčią kažkokius sunešiotus drabužius, su kepuryte ant galvos, iš po kurios kabėjo plaukų sruogos. Tai dažnai matai pas žydus. Būtybė, kažką pardavinėdama ir pirkdama, energingai bėgiojo nuo vieno prekeivio prie kito. Ši būtybė atrodė juokinga, nelaiminga ir jaudinanti.
Po kelių dienų aš vėl susitikau jį. Berniukas susinėręs už nugaros rankas ir nulenkęs ant krūtinės galvą lėtai bei oriai žingsniavo gatve. Laikas nuo laiko jis sustodavo ir kažką suskaičiuodavo ant pirštų. Jo išvaizda tomis minutėmis buvo labai rimta. Bet štai jis priėmė kažkokį sprendimą, išsitiesė ir oriai užėjo į parduotuvę, kurioje visokiais niekais prekiavo pagyvenusi moteris žydė. Po kurio laiko išėjo. Rankose berniukas turėjo dvi degtukų dėžutes. Aš paprašiau jį prieiti, nupirkau iš jo degtukus ir užsirūkęs cigarą pagyriau jas bei paprašiau man į namus pristatyti pakuotę tokių degtukų. Kol siekiau piniginės, paslapčia žvilgtelėjau į jo veidą. Jis švietė. Tačiau savo iškilmingumo berniukas niekuo neišdavė, o dalykiškai pranešė, kad jeigu aš pas jį nupirksiu dešimt degtukų pakuočių, o ne vieną, jis man padarys 5 procentų nuolaidą. Savaime suprantama, kad tokio naudingo pasiūlymo aš niekaip negalėjau atsisakyti ir pas mus užsimezgė geras dalykinis bendravimas.
Berniukas man papasakojo, kad jis iš turtingos žydų šeimos, kad jo tėvo nekilnojamas turtas įkainuotas 130 rublių, bet namuose niekas negamina maisto, todėl kad tėvas ir motina nuo ryto iki vakaro dirba, o laikyti tarnaitę nėra prasmės – ji tik vagia. Bet kadangi namuose niekada nieko nebūna, vaikai turi patys užsidirbti sau duonai.
– Na, bet tavo tėvas, – pasakiau jam, – jis, tikriausiai, duoda tau pinigų maistui?
– O taip, – atsakė Icekas. – Tėvas man padeda. Kiekvieną dieną duoda 20 kapeikų.
– Tai gerai! – pasakiau aš. – Už šiuos pinigus galima pragyventi.
– Labai sunku, – atsakė berniukas. – Pirkėjų čia nėra. Kai kada per dieną ir 5 kapeikų neužsidirbsi. Su tokiais pinigais ir duonos ne visada nusipirksi. Duona dabar brangi, 3 kapeikos už svarą.
– Palauk, juk tau tėvas kasdien duoda 20 kapeikų.
– Taip, bet aš šiuos pinigus turiu vakare jam gražinti.
Taip aš išsiaiškinau, kad tėvas pinigus duoda į skolą, o gyventi berniukas turi už tuos pinigus, kuriuos užsidirba pats.
Po sėkmingo sandėrio su degtukais, už kuriuos Icekas, jo manymu, užsidirbo didelius pinigus, jo prekyba po truputį plėtėsi ir jis pradėjo prekiauti urmu. Man jis maišais pristatydavo šieną ir avižas. Turiu pastebėti, geros kokybės. Jis niekada nesuklysdavo pristatomų prekių kiekyje ir neprašė už prekes brangiau, nei už jas prašydavo turguje. Aš jį stebėjau. Ir ne todėl, kad baiminausi būti apgautas rubliu ar dviem, o todėl, kad šis šaunus berniukas arba sąžiningas verslininkas mane įkvėpdavo.
Mažas Icekas darėsi turtingesnis ir turtingesnis. Manau, kad jo santaupos buvo jau didesnės negu ,,didelė“ jo tėvo nuosavybė. Tai buvo matoma iš pagarbos, kurią jam rodė jo tautiečiai bei pirkliai, ir iš sveikinimosi ar valstiečių, kurie tiekė jam šieną ir šiaudus, bendravimo su juo. Tačiau ypatingai tai matėsi sumišusiame ir tuo pačiu metu garbingame šio mažo bankininko-pagranduko elgesyje. Jis jau nenešiojo jarmulkos, kaip ir pridera turtingam žydui pirkliui, o pradėjo nešioti tokią, kokia pats Mizrachas nešiojo. Ir niekas tuo nesistebėjo.
Ir visgi…Pasakojimo pabaiga nebus įdomi. Visiems žinoma, kaip ir iš puikių vaikų išauga toli gražu ne puikūs žmonės. Bet daryti tokias išvadas Iceko pavyzdžiu aš nenoriu. Iceko istorija – tai ne tik jo istorija, bet ir šimtų tūkstančių vaikų iš žydų šeimų. Ir nors mano mažasis draugas užsitarnavo padėtį Novoaleksandrovske, kiek tame pačiame Novoaleksandrovske negavo nieko, tik greitai gyvenimą atimančią tuberkuliozę…
Šaltinis:memuarist.com.
Nuotraukoje: turgaus krautuvės Zarasuose, apie 1915 m.
Nuotrauka iš ebay.de.
Parengė ir iš rusų kalbos išvertė Gražina Ragauskaitė.