Mošė Muselis

Šis pasakojimas apie Zarasuose gyvenusių Jakovo ir Chanos-Batia Muselių sūnų Mošę bei marčią Pešę (Polę). Mošės tėvus, senelį ir jaunesnįjį brolį Šlomą-Geršoną Zarasuose nužudė vokiečiai. 1922 m. gimęs brolis Haimas Antrojo pasaulinio karo pradžioje spėjo pasiekti Rytus, kovojo 16-osios lietuviškos divizijos prieštankinėje artilerijoje ir 1943 m. žuvo mūšyje Orlovo srityje (Rusija). Vyresnysis brolis Ichakas su vokiečiais  kovojo Didžiosios Britanijos žydų brigadoje, o po karo sėkmingai vystė žemės ūkį Izraelyje. Su žmona Tchiej jie užaugino ryžtingai Izraelio valstybę ginusius sūnus. Jakovo ir Chanos-Batia dukra Maša dalyvavo kuriant Izraelio valstybę, dirbo žemės ūkyje ir žuvo teikdama medicininę pagalbą laukų darbininkams, kuriuos sužeidė palestiniečių kovotojai. Palaidota Jeruzalės  karių kapinėse.    

**********

1941 m. birželio 22 d. Lietuva atsidūrė vokiečių kariuomenės taikinyje. Nemažai gyventojų, ypatingai žydų, bandė pasiekti Rytus, bet visi keliai tą kryptimi buvo užkirsti. Vokiečiai daugelyje vietovių pradėjo visuotino žydų naikinimo plano įgyvendinimą. Kaune, Vilniuje ir Šiauliuose žydai buvo suvaryti į getus – nedideles gyvenamąsias teritorijas, iš kurių buvo ypatingai ribojamas išėjimas, į juos nebuvo tiekiamas maistas. Net už pačias mažiausias pražangas buvo žiauriai baudžiama, net sušaudoma. Vėliau šiuose ir mažesniuose Lietuvos miestuose vykdytos sistemingos akcijos – nedarbingų žmonių, invalidų, gimusių naujagimių, partinių, aktyvistų atranka ir naikinimas. Žmonės buvo pasmerkti mirčiai. Bet ir tokiomis sąlygomis gimė pasipriešinimo judėjimas, kuris buvo nukreiptas žmonių gelbėjimui bei kovai prieš fašizmą. Sunku pervertinti šių kovotojų principingumą, vyriškumą ir heroizmą. Juk jie visada buvo mirties įkaitais, gyveno lyg vergai, buvo sektas kiekvienas jų žingsnis. Aš papasakosiu apie savo pusbrolį Mošę Muselį ir jo žmoną Pešę (Polę) Karnovskają. Jie nespėjo išvykti į Rytus…

Mošė Muselis gimė 1920 m. Saratove [jo šeima Pirmojo pasaulinio karo metu buvo ištremta iš Zarasų; atgal sugrįžo 1922 m.]. Baigė žydų gimnaziją Ukmergėje, o nuo 1938 m. gyveno Kaune ir dirbo buhalteriu. Kauno gete susitiko su bičiuliu E. Zilberiu, kuris slapta papasakojo apie kovos prieš fašizmą judėjimo organizaciją. Jis Mošę supažindino su M. Robinsonu ir Ch. Jelinu. Mošė sužinojo apie antifašistinės kovinės organizacijos programą ir prisiekė ištikimybe jai. Buvo paskirtas grupės sekretoriumi ir pas D. Teperį praėjo jaunojo kovotojo (ginklo naudojimo) kursą.

Mošė dirbo Kauno vokiečių policijos garaže žydų automašinų mechanikų brigados brigadininku. Rytą šią brigadą sunkvežimiu išveždavo į darbą, o vakare grąžindavo į getą. Mošė turėjo darbinį dokumentą – ,,arbaits šainą“, todėl po miestą galėjo judėti be sargybos. Ne kartą savo darbo kambarėlyje susitiko su lietuviais.

Kovos prieš fašizmą judėjimo organizacijos vadovas Ch. Jelinas įvertino potencialias Mošės galimybes ir pradėjo tiesioginį pastovų bendravimą bei bendradarbiavimą su juo. Ch. Jelino pavaduotojas D. Galperinas dažnai išvažiuodavo su Mošės brigada ir pakeliui išlipdavo susitikti su priešiškai Sovietams nusiteikusiais lietuviais, kad per juos galėtų susisiekti su partizanais. Susitikimai vykdavo ir garažo teritorijoje. Ch. Jelinas ryšininkus bei Mošę su įvairiais įpareigojimais išsiusdavo ir į miestą. Kai ryšininkai su pistoletais, granatomis ir šoviniais grįždavo atgal, Mošė juos padedamas darbo skyriaus tarnautojų P. Margoliso ir J. Verbovkio pervesdavo per Kauno geto vartus be patikros. 1943 m. rugpjūtį Mošė lydėjo penkis iš geto į susitikimą su partizanais išeinančius organizacijos narius. Deja, ši atsakinga ir labai pavojinga operacija baigėsi tragiškai: pakeliui I. Milšteinas, J. Davidovas, B. Jaffė, M. Slavianskis ir M. Taitlis buvo nužudyti. Tolimesniuose ryšiuose su partizanais ši liūdna patirtis buvo atsakingai įvertinta.

Kovos prieš fašizmą judėjimo organizacija ypatingomis saugumo sąlygomis vykdė labai sudėtingą operaciją užmezgant ryšius su partizanų ryšininke Albina (Gese Glezer). Dar sudėtingiau buvo įgyvendinti partizanų vadovybės įsakymą – eiti į Augustavo girią ir ten kurti naujas partizanų bazes: praeiti pėsčiomis šį atstumą buvo labai pavojinga. Žmonės galėjo būti nužudyti kaip ir tie penki. Todėl buvo panaudotas unikalus ir kituose getuose nenaudotas metodas: daugelį kovos prieš fašizmą judėjimo organizacijos narių iš geto išveždavo sunkvežimiais. Tai tapo įmanoma prisidengiant žmonių išvežimu darbams bei maisto prekėms įsigyti (jomis aprūpindavo ir karininkus, kad gautų leidimus tokioms kelionėms). Padėjo ir diplomatiniai Mošės sugebėjimai – jis sudomino sunkvežimių vairuotojus lietuvius ir mokėjo derėtis su vokiečių karininkais. Kelias žydų šeimas išvežė į Raseinius, Jurbarką, Kelmę, o paskui prisidengus, atseit, naktį dirbančia brigada pas partizanus išvežė Ch. Jelino ir Mošės lydėtą organizacijos narių grupę. Ant Žaliojo kalno mašinos laukė apsiginklavę ir apsirengę vokiečių kareivių uniforma partizanų ryšininkai. Nors kelyje buvo sudėtingų situacijų, ši operacija pasibaigė sėkmingai. Po jos Ch. Jelinas ir Mošė įvykdė antrą ir trečią organizacijos narių išvežimo iš geto operaciją.

1943 m. gruodžio pabaigoje buvo organizuotas keturių IX forto kalinių A. Faitelzono, P. Krakinovskio, M. Deičo ir M. Geltbrunko pabėgimas. Juos paslėpė gete, nes vokiečiai net negalėjo numanyti, kad pabėgėliai slėpsis griežtai kontroliuojamoje zonoje. O paskui Ch. Jelinas ir Mošė pervedė šiuos žmones pas partizanus. Kovos prieš fašizmą judėjimo organizacijos vadovybė už šią labai pavojingą operaciją Mošei padovanojo belgišką revolverį. 1944 m. sausio 10 d. Mošė taip pat pabėgo iš geto, o Chaimas liko ir toliau gelbėjo organizacijos kovotojus.

**********

Pešė (Pola) Karnovskaja gimė 1923 m. Mokėsi Kaune, 1941 m. baigė gimnaziją. Prasidėjus karui bandė pasiekti Rytus, bet tam nepavykus ir saugodamasi užpuolimų dvi savaites brovėsi atgal į Kauną. Rugpjūčio 15 d. kartu su mama ir jaunesne seserimi Ida buvo įkalinta Kauno gete. Jos tėvą Ješuą Karnovskį įkalino VII forte ir ten nužudė. Įkalinta gete Pešė dirbo priverstinius darbus, kuriuose susitiko savo klasioką Mošę Rubensoną. Jis kartu su buvusiais klasiokais sukūrė pasipriešinimo grupę (sabotažui, pasiruošimui ginti getą). Mergina tapo pogrindinio būrelio nare ir buvo paskirta jo sekretore. Nors iki to ji gyveno su tėvais ir neturėjo savarankiško gyvenimo patirties, sudėtingos ir tragiškos gyvenimo aplinkybės bei mirtino pavojaus suvokimas padiktavo jai vienintelį teisingą sprendimą – stoti į aktyvią kovą prieš fašizmą.

1941 m. gruodžio 31 d. visi Kauno geto pasipriešinimo būreliai ir grupės susijungė į antifašistinę kovinę organizaciją (kovos prieš fašizmą judėjimo organizaciją), kuriai vadovavo komitetas ir jo vadovas rašytojas Chaimas Jelinas. 1942 m. kovą vykusiame būrelių sekretorių susitikime Pešė susipažino su Mošė Museliu – savo būsimu vyru. Mergina buvo paskirta ne tik dirbti su vaikais nelegalioje geto mokykloje, bet ir įpareigota rašyti atsišaukimus apie įvykius fronte.

1942 m. rugsėjį Pešė po darbo išėjo į miestą parduoti daiktų ir nusipirkti maisto. Bet ją suėmė ir įkalino IX forte. Spalio 10-ąją didelių Mošės pastangų dėka Pešė buvo pervesta į getą, bet jos draugės Janina Čižinauskaitė ir kitos spalio 17 d. buvo sušaudytos.

Pešė pradėjo dirbti M. Muselio vadovaujamoje brigadoje.

Nors po vokiečių armijos pralaimėjimo prie Stalingrado Kauno geto kaliniai turėjo viltį išsigelbėti, tačiau po jo išaugo ir žydų sunaikinimo gete grėsmė. Todėl įkalintieji ieškojo ryšių su lietuviais, galinčiais paslėpti žmones, ypač vaikus – juos vokiečiai žudydavo pirmiausia. Iš pradžių pavyko susitarti su Stefanija Grišikevičiene ir Marija Meškeliene. Jos ryžosi tam rizikuodamos savo ir savo vaikų gyvybėmis, nes buvo fašistinės rasinės teorijos priešininkės. Pešė pasiūlė joms atiduoti nužudyto Liusi Šmujelovo dukterį – mergaitės motina Chaja sutiko. Sutartai valandai Chaja paruošė mergaitę – suleido jai migdomųjų vaistų. Chajos bei mergaitės Pešė ir Mošė laukė netoli geto vartų. Gete buvo uždrausta gimdyti, todėl Chaja ir Pešė tik didelių pastangų dėka nugalėjo baimę ir jaudulį perduodant mergaitę. Perėmusi vėžimėlį su vaiku Pešė išlaukė momento kai iš miesto grįžo dvi brigados, o iš geto žmonės ėjo į darbą ir sargybinių nepastebėta praėjo pro vartus. Prie jos priėjo dvi moterys ir nusistūmė vežimėlį. Stefanija ir Marija mergaitę išvežė į saugesnę vietą – pas gimines į kaimą. Taip rizikuodamos savo gyvybėmis kelios drąsios moterys išgelbėjo kūdikį. Po karo Chaja susirado savo dukterį ir tėvo garbei pavadino ją Liusia. Chaja mirė 1971 m. Liusia ištekėjo, pagimdė dukterį ir sūnų, susilaukė anūkų.

Po šios operacijos Pešė įsitikino, kad išgelbėti vaikus galima, bet sudėtingiausiai sprendžiama problema buvo norinčių slėpti žydų vaikus lietuvių paieška. Atsitiktinai pavyko surasti jauną moterį – Zosę Stanenienę, kuri iki karo dirbo Karnovskių šeimoje namų šeimininke. Zosė kaime turėjo vaikų neturinčius giminaičius, kurie norėjo pasiimti vaiką iš inteligentiškos šeimos. Tėvams išgyvenus karą žadėjo jį atiduoti. Pešė pasiūlė išgelbėti buvusio savo mokytojo Rozentalio dukrelę. Pasiūlymui pritarė ir jo žmona Ronia. Ir štai Pešė prie geto vartų stumia vežimėlį su dvimete mergaite. Ją lydi Mošė. Buvo tamsu, vakaras, darbininkų brigados tai įeidavo, tai išeidavo, todėl Pešė ir Mošė sugebėjo nepastebėti praeiti pro vartus ir perduoti mergaitę laukiančiai jaunai porai. Paskui mergaitė nubudo, verkė, kvietė mamą, bet neilgai trukus jau kitą moterį priėmė už savo gimdytoją ir pamiršo gimtąja kalba mokėtus žodžius. Po savaitės Rozentaliai paprašė, kad Pešė perduotų dukrelę paslėpusiems žmonėms lagaminą su jos daiktais. Pešė pasiėmė jį ir už geto vartų išėjo viena. Ten jos laukė dvi moterys. Bet netikėtai ant kelio pasirodė automobilis ir išsigandusios moterys išsibėgiojo į skirtingas puses. Pešę sulaikė du kareiviai. Ji buvo siaubingai išsigandusi, nes antrą kartą suimta ištrūkti iš forto neturėtų jokių galimybių. Bet kareiviai tiesiog apvogė ją: pasiėmė lagaminą, užstatė atiduoti skarą, megztuką, laikrodį ir net batelius. Taip ji basomis ir atbėgo pas Rozentalius, kurie ją nuramino. Likviduojant Kauno getą Šmuelį ir Ronią Rozentalius išvežė į Vokietiją. Ronia žuvo koncentracijos stovykloje, o Šmuelis po karo labai sunkiai susirado savo dukterį. Paslėpę mergaitę žmonės labai pamilo mažąją Mašą ir nenorėjo atiduoti tėvui. Šmuelis mamos atminimui dukterį pavadino Ronia. Ji pabaigė mokyklą, paskui universitetą, ištekėjo, pagimdė sūnų ir dukterį, vėliau su šeima emigravo į Australiją.

Taip gyveno ir kovojo šie drąsūs žmonės: sunkiai pakeliamoje nuolatinėje vokiečių priežiūroje, alinančiomis sąlygomis, dažnai rizikuodami gyvybėmis. Pešė buvo apdovanota Lietuvos Respublikos ordinu ,,Už vaikų gelbėjimą“. Tačiau jos likimui taip pat teko nepakeliamos netektys – gete žuvo Pešės mama ir sesuo. Dar iki jų nužudė jos tėvą. Per stebuklą išgyveno jos teta Dora su dukra, kuri turėjo įgimtą negalią – tada, kai kildavo pavojus, mergaitę slėpdavo po lovą, kad Maša liktų nepastebėta ir jos nenužudytų.

Po karo Pešė ir Mošė gyveno Kaune, išaugino sūnų ir dukterį. Mošė sėkmingai vadovavo valstybinei įmonei. 1979 m. su šeima išvyko į Izraelį ir aktyviai dalyvavo valstybės gyvenime. Mošė ir sulaukęs garbingo amžiaus dirbo ekonomistu stambioje pramonės įmonėje. Jų vaikai tapo puikiais specialistais. Duktė Mara vykdė atsakingą visuomeninę veiklą. Sūnaus ir dukters šeimose užaugo po dvi patriotes, kurios tarnavo Izraelio ginkluotosiose pajėgose ir dirba pagal ten įsigytas specialybes. Šioje šeimoje išaugo anūkai.

**********

Šviesus Mošės Muselio atminimas saugomas jį pažinojusių žmonių širdyse.

Parengė A. I. Muselis, karo veteranas

Šaltinis: ,,60 АКО. Not as sheep to slaughter“, Israel, 2001.

Publikuota: http://ami.spb.ru. Nuotrauka iš  http://kehilalinks.jewishgen.org.

 Iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.