Mendelis, Griša ir Ida Deičai, Berelis Novikas
Pabėgimo iš Kauno IX forto dalyvis Mendelis Deičas gimė 1924 m. Zarasuose. Tėvai – Hirša ir Ida (Novikaitė) Deičai.
Iki Antrojo pasaulinio karo Mendelis Deičas mokėsi Kauno žydų ORT draugijos vidurinėje amatų mokykloje (po 1940-ųjų rudens Kauno 4-oji valstybinė amatų mokykla dėstomąja jidiš kalba). Prasidėjus karui įkalintas Kauno gete.
Po karo Mendelis Deičas grįžo į Zarasus ir iki 1956 m. dirbo vietiniame laikraštyje (dabar ,,Zarasų kraštas“) fotokorespondentu, bendradarbiavo kaimyninio Dusetų rajono laikraštyje ,,Socialistinis kelias“. Jo redaktorius Zenonas Vainius prisimena: ,,Paskutiniais metais laikraštyje bendradarbiavo fotografas M. Deičas. Atsirado laikraščio puslapiuose pirmą kartą rajoninė iliustracija.“ Vėliau išvyko į Vilnių ir dirbo foto ateljė. 1972 m. emigravo į Izraelį.
Savo knygoje ,,Mirties fortuose“ jos autorius M. Eglinis-Elinas rašo: ,,IX forto klaikybių liudytojai – nei gyvi, nei mirę – jokiu būdu neturėjo išlikti. Lavonai buvo deginami. Lavonų degintojai laukė mirties. Jokia gyva būtybė iš šalies neturėjo teisės čia pasirodyti ar gyva iš šios vietos pasišalinti. Net atklydusius šunis sargybiniai nušaudavo – juk jie gali nusinešti kokį žmogaus sąnarį ar kaulą…“1 Bet atsirado nepaklūstantys! Zarasiškis Mendelis Deičas – vienas iš 64 Kauno IX forto kalinių mirtininkų, kuriems 1943 m. gruodžio 25-osios naktį pasinaudojus atvirais gynybinės sienos požemiais pavyko pabėgti iš šios pasmerktųjų vietos. Kaip rašo Aleksas Faitelsonas, vienas iš šio pabėgimo organizatorių, jame dalyvavo ,,26 žydai karo belaisviai, 14 partizanų iš Kauno geto, 17 vyrų iš Kauno geto (tame tarpe jaunas berniukas iš Varnių), 3 moterys iš Kauno geto, 3 rusai iš Jonavos, l moteris lenkė“. Visi 64 kaliniai buvo lavonų degintojai: jų daliai teko sunkus darbas – ir fiziškai, ir morališkai. Pasak M. Eglinio-Elino, pabėgėliams atsidūrus už kelių metrų aukščio brezentinės sienos pavyko išgyventi ne visiems: 37 buvo sugauti ir 5 iš jų sušaudyti. Išsigelbėti pavyko tik 27 kaliniams – jie ir atskleidė tiesą apie IX forte įvykdytus nacių nusikaltimus.
,,Pabėgėliai iš forto pasakoja, kad ne vienas pasmerktasis sukaupdavo visas jėgas, išradingumą ir mėgindavo pabėgti. Antai vienas kalinys išlindo kartą pro pirties dūmtraukį, sukinėjosi forto teritorijoje ir vėl pakliuvo sargybai į nagus. Žmonės mėgindavo bėgti už forto ribų, kur juos varydavo dirbti. Šie mėginimai beveik visi baigėsi tragiškai. Iki šiol težinomas vienas atvejis, kad kalinys laimingai pabėgo ir liko gyvas. <…>. Susumuodama devintajame forte nužudytų žmonių skaičių, Ypatingoji Valstybinė komisija hitlerininkų nusikaltimams Lietuvoje nustatyti ir ištirti nustatė, kad čia mirtis ištiko 70 000 civilių ir 10 000 karo belaisvių. Iš viso 80 000 pakirstų gyvybių!“2
2003 m. buvo minimos 60-osios kalinių pabėgimo iš IX forto metinės. Šios sukakties susilaukė tik trys iš 64 buvusių kalinių – Izraelyje gyvenę Mendelis Deičas, Aleksas Faitelsonas ir Aronas Vilenčiukas.
Vertindamas užrašytus pasakojimus apie grupės kalinių pabėgimą iš IX forto, jo dalyvis Mendelis Deičas po Alekso Faitelsono knygos ,,Pabėgimas“ išleidimo [išleista 1998 m.] rašė: ,,Skirtingais laikotarpiais, praėjus 50 ir daugiau metų, apie fortą buvo parašyta daug. Kiekvienas autorius rasdavo tai, ko šiame įvykyje ieškojo ir pagrąžindavo jį visai nesigilindamas į jo esmę, į įvykusi faktą, nesinaudodamas išgyvenusių kalinių pasakojimais, nebandydamas surinkti kartu išgyvenusius tam, kad suformuotų bendrą faktais paremtą nuomonę. Su laiku buvo sukurta skirtingomis idėjomis ir tikslais paremta legenda. Iš 64 pabėgusių kalinių trys iki šiol gyvena Izraelyje. Aš manau, kad tie, kurie ieško trūkumų Alekso Faitelsono knygoje turi pripažinti, kad niekas geriau nežino nei mes – Aronas Vilenčiukas ir aš, Mendelis Deičas“.
Mendelis ir Ella Deičai užaugino du vaikus – sūnus Griša Deičas gyvena Izraelyje, duktė Ida – San Diege (pietų Kalifornija, JAV).
**********
Griša Deičas gimė 1946 m. liepos 16 d. Zarasuose. Tėvai – Mendelis ir Ela Deičai.
1969 m. baigė studijas Vilniaus valstybiniame universitete, metrologas, taikomosios fizikos magistras. 1969-1972 m. buvo mokslinis bendradarbis Vilniaus elektrografijos institute.
1973-1994 m. buvo Izraelio nacionalinės fizikos laboratorijos mokslinis bendradarbis ir Standartų padalinio vadovas.1992-2000 m. – Nacionalinės konferencijų standartų laboratorijų regioninis direktorius.
Daugiau negu 35 metus dirbo Izraelio Prekybos, pramonės ir darbo ministerijoje – metus Svorių ir matų kontrolės padalinio vadovu, vėliau Fizinių standartų laboratorijos Fizinių standartų padalinio vadovu ir nuo 1994 m. Standartizacijos komisaru, atsakingu už laboratorinį patvirtinimą ir standartų atitikimo rinkai priežiūrą bei tuo pačiu metu (nuo 2002 m.) ėjo Izraelio Nacionalinės fizikos laboratorijos technikos direktoriaus pareigas. Buvo Izraelio Standartų institucijos ir Izraelio akreditacijos tarnybos direktorių valdybų narys.
Nuo vaikystės domisi krepšiniu. Besimokydamas tuometinėje Zarasų 2-oje vidurinėje mokykloje 7 ir 8 klasėse buvo jos krepšinio komandos kapitonas.
Daugelio mokslinių straipsnių Izraelyje ir užsienyje autorius, aktyvus visuomenininkas, yra išrinktas į Lietuvos išeivių asociacijos direktoratą Izraelyje.
Vedęs, su žmona Aviva Kapitkovskaja-Deič užaugino du vaikus – sūnus Ronenas ir dukra Iris gyvena Izraelyje.
**********
Dr. Ida Deičaitė gimė 1957 m. Zarasuose, biochemikė. Prinstono universitete (angl. Princeton University) apgynė filosofijos daktaro disertaciją molekulinės biologijos srityje. Tėvai – Mendelis ir Ela (Fišeraitė) Deičai.
Dirbo Aliso Viejo (Kalifornija, JAV) naujas terapijas centrinės nervų sistemos simptomams gydyti kuriančioje biotechnologinėje įmonėje ,,Avanir Pharmaceuticals“ direktoriaus pavaduotoja verslo plėtrai. Per šį veiklos laikotarpį sukūrė cheminių junginių licencijavimui skirtą medicininių technologijų įvertinimo programą, aktyviai dalyvavo kuriant ankstyvos stadijos uždegimų ir vėlyvos stadijos centrinės nervų sistemos (CNS) programas.
Dabar gyvena ir dirba San Diege (pietų Kalifornijoje, JAV). Dr. Ida Deičaitė – Kalifornijos universiteto San Diego Moores vėžio centro Pramoninių santykių padalinio vadovė. Ji stebi ir analizuoja Moores vėžio centro bei pramonės įmonių bendradarbiavimą nukreipiant centro veiklą naujų terapijų, medicinoje naudojamų medicininių įrankių ir kitų priemonių, padedančių kovoti su klastinga vėžio liga, paieškai. Ida – nuo 2004 m. vykstančio kasmetinio Moores vėžio centro onkologinių mokslinių atradimų pritaikymo praktikoje simpoziumo, kurio dėka įgyvendinta daug naudingų bendradarbiavimo projektų, organizatorė.
Dr. Ida Deičaitė – UC San Diego inovacijų konsultacinės komisijos narė, žurnalo ,,Medicininių atradimų pritaikymas“ redaktorė, daugelio straipsnių mokslinėje spaudoje autorė.3
**********
Grišos Deičo prosenelis Berelis Novikas gyveno Zarasuose (gimęs apie 1859 m.). Tai jis, aštuoniasdešimtmetis malūno savininkas, 1941-ųjų vasarą buvo verčiamas vaikščioti Zarasų miesto gatvėmis su Stalino paveikslu ant nugaros. Su žmona Rachele jiedu užaugino 6 vaikus: 3 sūnus ir 3 dukteris:
Sūnūs Dovydas ir Reuvinas apie 1920-uosius išvažiavo į Palestiną, dabar gyvena Izraelyje. Jauniausias Chanochas buvo nužudytas Krakynės miške, Zarasų rajone 1941 m. rugpjūčio 26 d.
Duktė Chava ištekėjo už Lufto. Šeimoje užaugo du vaikai – duktė Roza ir sūnus Nisanas. Ir ši šeima paženklinta Holokausto netektimis: Chava ir Roza nužudytos Krakynės miške. Sūnus Nisanas Antrojo pasaulinio karo pradžioje mokėsi Panevėžio ješibote (rabinų ir žemesniųjų žydų dvasininkų seminarijoje), iš jos pasitraukė į Rusiją. Į Zarasus grįžo tik po karo. Sukūrė šeimą ir užaugino dvi dukras – dabar Izraelyje gyvenančią Chavą ir Niujorke (JAV) Rają.
Duktė Raina gyvena Rusijoje, Krasnodare.
Duktė Ida ištekėjo už Hiršos Deičo – tai Grišos Deičo seneliai. Jų šeimoje išaugo 4 vaikai. Vienas iš jų, Grišos Deičo tėvas Mendelis Antrojo pasaulinio karo metu buvo įkalintas IX forte, bet su grupe kalinių pabėgo iš jo ir tik po karo grįžo į Zarasus. Visi kiti šios šeimos nariai – Ida ir Girša Deičai, jų sūnūs Jechielis ir Elchananas, duktė Etel nužudyti Krakynės miške.
Naudota: Grišos Deičo pasakojimas apie artimuosius, ,,XX a. Lietuvos žydų enciklopedinis žinynas“, M. Eglinio-Elino knyga ,,Mirties fortuose“, http://kauno.diena.lt medžiaga,
http://healthsciences.ucsd.edu/research/moores/about/leadership/directors-office/Pages/industry-relations.aspx, https://vimeo.com/122367314.
Nuotraukos iš Geto kovotojų namų, asmeninio archyvo, Alekso Faitelsono knygos ,,Tiesa tik tiesa apie žydų rezistenciją Lietuvoje“ (anglų kalba).
1M., Eglinis-Elinas. Mirties fortuose. 1966. Psl. 85-86.
2M., Eglinis-Elinas. Mirties fortuose. 1966. Psl. 107, 116.
3http://healthsciences.ucsd.edu/research/moores/about/leadership/directors-office/Pages/industry-relations.aspx.
Parengė Gražina Ragauskaitė, iš anglų kalbos vertė Vitalijus Ščerbakovas.