Mano šeima
Aš gimiau 1923 m. Leningrade (dabar Sankt-Peterburgas). Mano protėviai iš tėvo ir motinos pusės gyveno Lietuvoje, Zarasuose, miestelyje tarp Zaraso ir Zarasaičio ežerų. Įkurti XV a. Zarasai garsėja vaizdingomis savo apylinkėmis. O tada jie vadinosi Novoaleksandrovsku. Aš niekada nemačiau nei vieno savo senelio ir močiutės, nes jie gyveno užsienyje, o aš gimiau Sovietų Sąjungoje. Mums nebuvo jokių galimybių pamatyti juos. Tada Lietuva mums buvo nepasiekiama ir mes tegalėjome džiaugtis retomis žiniomis iš tuometinio Novoaleksandrovsko.
Aš prisimenu labai mažai. Bet tai, kaip mano tėvas pakylėtai kalbėjo apie savo tėvus įstrigo atmintyje. Jo mama, mano močiutė Chaja-Sara Musel mirė anksčiau nei jos vyras, dar iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Ji buvo labai gera moteris, gamindavo nacionalinius žydų patiekalus ir drauge su savo vyru Cvi laikėsi visų žydų tradicijų. Mano senelis Cvi-Girša, kad išlaikytų šeimą, sunkiai dirbo. Nežinau ar jis mirė prieš karą, ar buvo vokiečių nužudytas. Težinau vieną – jo mirties data 1941-ieji. Apie tai sužinojau iš savo pusbrolio Moisiejaus. Jis man papasakojo ir tai, kad keliems tūkstančiams Zarasų krašto žydų 1941 m. rugpjūtį buvo liepta susirinkti bei įsakyta pėsčiomis eiti į netoli Zarasų esantį mišką. Ten jie turėjo iškasti griovius, o paskui buvo sušaudyti ir suversti į juos.
Masinėje žydų žudymo vietoje buvau 1960 m. Čia stovi obeliskas, o 100 m į kairę ir į dešinę puses galima pamatyti aukas užpylusius žemių sampilus. Šiai vietai reikalinga ypatinga priežiūra. Tapome siaubingų ten vykstančių įvykių liudininkais: kai kurie žmonės bando šiuos griovius kasinėti ir ieško ten vertybių. Aš susitikau su rajono vadovais ir mes susitarėme, kad ši vieta turėtų būti uždengta betono danga.
Mano mama Hana Šlomovna Musel (mergautinė pavardė Stoliar). Jos tėvai Zarasuose turėjo didelį gražų namą. Senelis Šlomas Stoliar (?-XX a. ketvirtasis dešimtmetis) buvo rabinu. Jo žmonos, mano močiutės vardas buvo Chasia Stoliar (?-XX a. ketvirtasis dešimtmetis). Ją mačiau tiktai nuotraukose ir galiu pasakyti, kad močiutė buvo labai panaši į seserį. Po senelių mirties namuose gyveno jų vaikai, kurie vėliau buvo vokiečių nužudyti, o po jų namuose apsigyveno Sovietų Sąjungos didvyrės M. Melnikaitės tėvai.
Mano tėvas Isaihas-Šaja Girševičius Muselis gimė 1892 m. Zarasuose. Ieškodamas darbo išvažiavo į Archangelską, kuriame išmoko laikrodininko amato. 1917 m. spalį jis atvažiavo į Petrogradą (dabar Sankt-Peterburgas), o vėliau grįžo į Zarasus ir du metus lankė žydų pradinę mokyklą. Jis galėjo rašyti bei kalbėti jidiš, o paskui išmoko ir rusų kalbą.
Tol, kol tėvas nemokėjo rusų kalbos, ne viskas klostėsi sklandžiai ir situacija pagerėjo tik išmokus šią ją. Mano mamą tėvas susitiko Petrograde, nors įmanoma ir tai, kad jie galėjo susitikti Zarasuose arba Saratove (čia mano mama buvo Pirmojo pasaulinio karo metais). Iš Zarasų mama buvo nuvykusi pas vyresniąją seserį Rakhilę į Vyborgą, kur ji drauge su vyru turėjo moterų skrybėlaičių siuvimo ateljė. Čia jas siūti mokėsi ir mano mama. Ieškodama darbo ji 1917 m. pervažiavo į Petrogradą, vėliau čia sutiko mano tėvą ir 1919 ar 1920 m. ištekėjo už jo. Kadangi nebuvo vestuvių dienos chuppah (ritualinio žydų vestuvių baldakimo, ceremonijos metu laikomo ant keturių stiebų), jie savo santuoką įregistravo oficialioje įstaigoje, o mama pasirinko tėvo pavardę. Mano vyresnioji sesuo Chasia gimė 1920 m. rudenį Petrograde.
Mano tėvai nebuvo jokios politinės partijos ar judėjimo nariais. Tėvas matė rašytoją Maksimą Gorkį, klausėsi jo kalbų ir labai palankiai vertino. Jis visą laiką dirbo laikrodininku. Mama dirbo skrybėlių pardavėja, ji buvo modeliuotoja.
Aleksanderis Muselis
Ruošiant medžiagą naudota Centrinės Europos tyrimų ir dokumentacijos centro informacija. Nuotrauka iš www.centropa.org.
Parengė Gražina Ragauskaitė, iš anglų kalbos vertė Vitalijus Ščerbakovas.