Laikas neištrynė pagarbos ir dėkingumo
Dėkoju Dusetose gyvenančiai Marijai Varenbergienei už pasidalintą istoriją apie žydų berniuko Juozuko slėpimą Kavoliuose (Dusetų seniūnija, Zarasų rajonas). Ir nors jos pradžia jau toli praeityje, ji tokia pat nepaprasta, jaudinanti ir įdomi.
Tikiu, kad panašių istorijų yra žinoma ir daugiau. Papasakokime jas vieni kitiems – taip sutrumpės kelias į tų nepaprastų žmonių, kurie rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis Zarasų krašte slėpė mirties persekiojimus žydų tautybės žmones.
* * * * * * * * * *
Laikas ne ištrynė pagarbos ir dėkingumo
Vieną karštą liepos popietę mane nustebino ir sudomino netikėtas vizitas. Apsilankė žydai: atvykusi iš Tel Avivo Sara Veis – Slep , profesorius Saul Adelman iš JAV, ir vertėja Regina Kopilevič iš Vilniaus.
Jų apsilankymo tikslas – ieškoti protėvių, gimusių ir gyvenusių Dusetose pėdsakų. Apie tai parašysiu įdomų straipsnį. O šiame straipsnyje vykdau prašymą, atvežtą iš Izraelio. Gavau laišką ir dvi nuotraukas, kurias noriu patalpinti Utenos apskrities spaudoje. Mėginsiu trumpai atpasakoti gydytojo Aliko Pereco laišką. Jame jis rašo, kad gimė 1935 m. gruodžio 15 d. Kaune. Jo tėvas Aronas Percikovič dirbo Kauno žydų ligoninėje ginekologu. Motina Raisa ( mergautinė pavardė – Berger ) – dantų gydytoja. Senelis Benjaminas Bergeris buvo Kauno žydų ligoninės vidaus ligų skyriaus vedėjas.
Nuo pat vaikystės iki Aliko patekimo į Kauno getą, jo auklė buvo lietuvė Salomėja. 1944 m. balandžio mėnesį berniukas buvo išgelbėtas iš geto. Jį auklė Salomėja išsivežė į mažą kaimą, kuriame gyveno jos brolio šeima. Cituoju dr. Aliko Percikovič laiško ištrauką: „Atsimenu, kad gyvenome mediniame name, buvo nedidelis ūkis su gyvuliais 2 – 3 km nuo Dusetų. Sekmadieniais veždavau Salomėją , gal ir gimines, į Dustų bažnyčią ir laukdavau vežime iki pamaldų pabaigos.“
Kai priartėjo frontas, Salomėja su berniuku persikraustė į kitą kaimą, kur taip pat gyveno Salomėjos giminės. Jis prisimena, kad šalia namo buvo maža pirtis, o kaime stovėjo malūnas. Kartais matydavo skraidančius karinius Sovietų armijos lėktuvus. Cituoju laiško autorių: „Salomėja neturėjo vaikų. Kai gyvenome kaime, jos vyras pasiliko Kaune. Salomėja mane pavadino Juozuku. Ji labai mane mylėjo; aš esu įsitikinęs, kad ji galvojo mane įsūnyti, jeigu mano tėvai negrįžtų (tam buvo didelė tikimybė).“
Pasibaigus karui atvažiavę giminės berniuką pasiėmė ir išsivežė į Kauną. Kada Salomėja sugrįžo į Kauną, berniukas dar ją aplankydavo jos namuose. Alikas Perec tėvai išliko gyvi ir neužmiršo mažojo berniuko gelbėtojos, ki pat jos mirties 1950 m., iš Izraelio siuntė jai siuntinius.
Izraelyje Haifos mieste gyvenantis gydytojas Alikas Perec, , šiuo laišku kreipiasi į Dusetų krašto gyventojus norėdamas bent sužinoti Salomėjos pavardę ir surasti jos giminaičius. Jo tėvai jau senai mirę ir niekas jokių žinių jau nebegali jam suteikti. Jis bus labai dėkingas kiekvienam, kas atsilieps į jo prašymą, nes visą gyvenimą jaučia moralinę skolą savo gelbėtojai Salomejai.
Laišką ir Salomėjos bei Juozuko fotografijas svečiai rodė daugeliui Dusetų miestelio gyventojų, tačiau niekas negalėjo prisiminti Salomėjos ir jos išgelbėto mažojo žydų berniuko.
Marija Varenbergienė
O štai laiškas, kuris pasiekė Aliką Perec:
,,Gerbiamas Alikai,
Kai atostogavau savo gimtame mieste, mano motina parodė vietinį laikraštį, kuriame buvo atspausdintas Jūsų laiškas apie ieškomą auklę Salomėją. Rodos, Salomėja yra iš to paties kaimo ir net susieta su mūsų šeima.
Pabandysiu papasakoti savo motinos Antaninos Malasinskiene (82 metai) prisiminimus apie Salomėją ir Jus. Salomėjos pavardė buvo Kairytė. Kairių šeima tebegyvena netoli Dusetų adresu Kavolių kaimas, Dusetų paštas, Zarasų rajonas. Kairių šeimoje buvo sūnus Jonas ir dvi dukros – Veronika ir Salomėja. Kai tėvai mirė, ūkis atiteko sūnui Jonui, dukterys Veronika ir Salomėja išvažiavo į Kauną. Karo metu Salomėja sugrįžo į Kavolius su berniuku, kurį vadino Juozuku. Ji visiems pasakojo, kad ištekėjo už našlio ir tai jo sūnus. Kuriam laikui Salomėja pasiliko savo brolio namuose, o paskui gyveno mano močiutės Marijonos Gilienės name. Tada mano mamai buvo apie 17 metų, tad ji atsimena ir Salomėją, ir Jus. Sunku nustatyti kokie giminystės ryšiai siejo mano mamą ir Kairius, bet pagal užrašus ant nuotraukų galima suprasti, kad mano močiutė galėjo būti Salomėjos tėvo pusseserė.
Kadangi šiek tiek laiko praleidusi mano močiutės namuose, vėliau Salomėja su Jumis kažkur išvyko, papildomos informacijos nei apie ją, nei apie Jus neturime.
Salomėjos brolis Jonas vaikų neturėjo, nėra jokios informacijos ir apie Salomėjos ir Jono seserį Veroniką.
Mama rado kelias nuotraukas, kurias pridedu. Salomėjos nuotraukos ji nerado, tik Veronikos, stovinčios prie tėvo kapo.
Būtume labai laimingi, jeigu šis laiškas padėtų Jūsų paieškose. Jeigu Jums teks būti Lietuvoje ir norėsite pamatyti tas vietas Kavoliuose, kuriuose gyveno Salomėja, nesigėdykite ir kreipkitės į mus.
Kadangi mano anglų kalbos žinios nėra geros, šį laišką išvertė mano duktė Daiva.
Pagarbiai
Algimantas Malasinskas“