Kodėl mes turime remti Ginklų Fondą?

Žydų karių sąjungos valdybos nario advokato A. Goniondskio [dabar rašoma A. Ganionskis- G. R.] kalba ,,Radiofone“.


(Laikraštis ,,Apžvalga“, 1937 m. vasario 14 d., Nr. 6 (78)


Daug jau buvo kalbėta apie Ginklų fondo reikšmę ir galima būtų manyti, kad mūsų visuomenė jau gerai suprato jo reikšmę ir reikalingumą, todėl daugiau nėra reikalo kalbėti apie jį. Bet tai ne taip. Nors mūsų visuomenė puikiai supranta Ginklų fondo reikšmę, jį palaiko, remia, bet yra dar daug piliečių, kurie nėra prisidėję savo aukomis. Jie nėra prisidėję ne dėl to, kad nenori prisidėti, ne dėl to, kad nėra susipratę piliečiai, bet daugiausiai arba dėl apsileidimo, arba dėl indiferentiškumo, arba dėl klaidingos pažiūros į Ginklų fondo reikšmę.

Dažnai tenka girdėti, kam, girdi, Lietuvai, tokiai nedidelei valstybei, reikia ginkluotis, kam leisti didelius pinigus nereikalingiems ginklams, juk, girdi, tokia maža Lietuva vis tiek negalės apsiginti jei ją puls daug kartų gausesnis ir stipresnis priešas.

Šią nuomonę tenka girdėti ne tiktai iš patentuotų pesimistų ar iš prigimtų kritikų, kurie visa ir visados peikia ir kritikuoja dėl pačios kritikos, bet ir iš eilinių piliečių. Ta nuomonė, kad nereikia ginkluotis, kad nereikia stiprinti kariuomenę, yra ne tik klaidinga, bet tiesiog žalinga ir valstybei, net pražūtinga. Tokia nuomonė veda prie desperacijos, prie žlugimo.

Jei tokios nuomonės būtų Lietuvos kariuomenės kūrėjai – savanoriai 1918, 1919 ir 1920 metais, kai jiems teko kovoti už Lietuvos nepriklausomybę su gausingais Lietuvos priešais – lenkais, bermontininkais ir bolševikais, tai šiandien nepriklausomos Lietuvos nebūtų ir mums tektų gyventi po svetimu jungu. Bet mūsų visuomenė ir kariuomenė tais laikais buvo kitos nuomonės. Jie buvo tos nuomonės, kad ir nedidelė tauta, negausinga kariuomenė, gali ne tik pasipriešinti daug gausesniam priešui, bet ir nugalėti jį. Svarbu tai, kad kariai mylėtų savo kraštą ir būtų pasiryžę už savo jį atiduoti savo gyvybes. Tokie mes buvome Lietuvos kūrimosi laikais ir todėl nugalėjome Lietuvos priešus. Mes nugalėjome Lietuvos priešus dėl to, kad norėjome juos nugalėti, dėl to, kad nesigailėjome savo gyvybių, dėl to, kad ėjome į kovą savo krašto ginti, o ne svetimų žemių grobti.

Bet priešams nugalėti neužtenka tėvynės meilės ir gerų norų – tam dar yra reikalingi ginklai. Stiprindami savo kariuomenę, pirkdami ginklus, mes žinome ko mes norime. Mes ginkluojamės tik tam, kad savo kraštą galėtumėm apginti, kad reikalui esant galėtumėme parodyti priešui, kad Lietuva yra kietas riešutas, o ne pesimistų šalis. Todėl vienas svarbiausių tautos uždavinių yra mūsų. kariuomenę aprūpinti ginklais. Šį uždavinį turi atlikti ne vien Vyriausybė, o visa Lietuvos tauta – visi Lietuvos piliečiai, be tautybės ar tikybos skirtumo, nes kraštą gina visa tauta, o ne atskiri piliečiai, kariauja ne kariuomenė, o visa tauta. Kariuomenė tik tuomet tinkamai gali kovoti su priešu, tinkamai ginti savo kraštą, jeigu kariauja visa tauta, jeigu kariuomenę palaiko visa tauta. Bet jei tarp kariuomenės ir visuomenės nėra kontakto, jei kariuomenė ir visuomenė eina skirtingais keliais, tauta laimėti karo negali.

Mes neturime pamiršti, kad ne visos Lietuvos žemės jau yra išvaduotos, mes neturime pamiršti, kad Lietuvos teritorijos trečdalis dar yra okupuotas svetimų. Neturime pamiršti, kad Lietuvos Jeruzalėje, Lietuvos širdyje Vilniuje, ant Gedimino kalno, plevėsuoja svetimos valstybės vėliava.

Mūsų broliai anapus linijos kentėdami nuo okupantų žiaurumo, pasitiki mumis ir nekantriai laukia tos valandos, kada mūsų kariuomenė jiems sugrąžins laisvę.

Tokiu būdu netenka dvejoti, kad mums yra reikalinga stipri, drausminga, gerai apmokyta ir gerai apginkluota kariuomenė. Kariuomenei moraliai palaikyti ir jos apginklavimui sustiprinti ir buvo įsteigtas Ginklų fondas. Mes Ginklų Fondui aukojame ne tik tam, kad turėtumėm daugiau lėšų ginklams nusipirkti, bet ir tam, kad galėtumėm parodyti savo prisirišimą prie kariuomenės, parodyti, kad mes kariuomenę moraliai ir materialiai palaikome, kad mes ją branginame.

Todėl visi Lietuvos piliečiai aukoja Ginklų fondui. Mes, Lietuvos žydai, visados buvome ir esame lojalūs savo krašto piliečiai. 1918,1919 ir 1920 metais mes drauge su kitais piliečiais atlikome savo pilietinę pareigą. Mes žydai, savanoriai, kovodami su Lietuvos priešais, šalia ir drauge su savo draugais lietuviais jautėme, kad kovojame už savo kraštą, už savo krašto nepriklausomybę. Lietuvos žydai visada atlikdavo savo pareigas. Nėra nei vienos valstybinės akcijos, prie kurios nebūtų prisidėję Lietuvos žydai. Mes, žydai, reikalaudami sau lygių pilietinių teisių, reikalaujame jų ir dėl to, kad mes lygiai atliekame ir savo pilietines pareigas. Mes, žydai, jau ne vienas aukojome Ginklų fondui, bet dar ne visi esame atlikę šią šventą pareigą. Tautiečiai žydai, parodykime, kad mylime savo kraštą, parodykime, kad mylime Lietuvos sostinę Vilnių, parodykime kad mylime ir palaikome Lietuvos kariuomenę. Visi kaip vienas aukokime Ginklų Fondui.


Nuotrauka iš www.lzinios.lt.

Nuotraukoje: Aba Ganionskis veda Žydų karių sąjungos Kauno skyriaus narius perduoti nupirktų ginklų 2-ajam pėstininkų pulkui. / Litvakų istorijos ir kultūros draugijos nuotrauka.


Parengė Gražina Ragauskaitė.