Jie praėjo vokiečių koncentracijos stovyklas
Aušvico koncentracijos ir naikinimo stovyklos kalinys kankinys kun. Šv. Maksimilijonas Kolbe
Gimė 1894 m. sausio 8 d, Lenkijos Zdunska Wola mieste religingoje katalikiškoje šeimoje. Jo tėvas buvo vokietis, motina – lenkė. Mokėsi Romoje (čia priėmė ir kunigystės šventimus), apaštalavo Japonijoje, 40 km nuo Varšuvos įsteigė didelį vienuolyną.
1939 m. Vokietijai užpuolus Lenkiją, savo įsteigtame vienuolyne slėpė žydus ir priiminėjo pabėgėlius, vadovavo nelegaliai radijo stočiai, kurios laidose pasakojo apie sužvėrėjusių vokiečių okupantų veiklą.
1941 m. buvo areštuotas ir įkalintas kalėjime Lenkijoje, o vėliau išvežtas į Aušvicą.
Kai 1941 m. liepos paskutiniąją dieną trys kaliniai pabėgo iš Aušvico stovyklos, buvo nustatyta, kad vienas pabėgusiųjų buvo iš 14 bloko, kuriam buvo priskirtas tėvas Kolbe. Koncentracijos stovyklos viršininko sprendimu už vieną pabėgusį dešimt to bloko kalinių buvo pasmerkti myriop bado bunkeryje. Tėvas Kolbe nebuvo įtrauktas į tą sąrašą, bet pasisiūlė mirti už kitą kalinį – Franciszeką Gajowniczeką. Stovyklos viršininkas leido. Iš Šv. Maksimilijonas Kolbe buvo atimtas maistas ir vanduo, o po kurio laiko, 1941 m. rugpjūčio 14 d., jis buvo nužudytas mirtina fenolio injekcija į širdį. Franciszekas Gajowniczekas liko gyvas, perėjęs Aušvico pragarą jis sulaukė išvadavimo dienos, taip pat dar turėjo laimės dalyvauti tėvo Kolbe beatifikacijos ir kanonizacijos iškilmėse. Jis visuomet buvo dėkingas savo gelbėtojui bei iki pat mirties plačiai skelbė jo herojišką artimo meilės poelgį.
Šv. Maksimilijonas Kolbe – vienas iš dešimties XX a. kankinių, kurių garbei Londono Vestminsterio abatijoje pastatytos statulos. Popiežius Paulius VI 1971 m. kunigą Maksimilijoną Kolbe paskelbė palaimintuoju, o 1982-aisiais popiežius Jonas Paulius II jį kanonizavo.
Aušvico koncentracijos ir naikinimo stovyklos kalinys kankinys kun. Jozefas Kovalskis
Gimė 1911 m. kovo 13 d. Lenkijoje, Sedpisko kaimelyje prie Žešuvo miesto šalies pietryčiuose. Buvo septintas vaikas iš devynių. Į kunigus įšventintas 1938 m. gegužės 29 d. Krokuvoje. Buvo paskirtas sekretoriumi – parapijoje atsakingas už jaunimo chorą, sunkiausiai auklėjamus paauglius, turėjo gero pamokslininko šlovę.
1939 m. okupavus Lenkiją, jis nenutraukė savo auklėjamojo darbo ir iš esmės būtent dėl to 1941 m. gegužės 23 d. buvo areštuotas. Kaltinimas – ,,moko ir šviečia jaunimą nacionaline dvasia“. Nors tiesioginių kaltinimų buvo mažai, gestapo jį su kitais vienuolika Krokuvos kunigų įkalino miesto kalėjime, o birželio 26-ąją išvežė į Aušvicą. Ten jis tapo kaliniu Nr. 17350.
Stovykloje kunigas Jozefas Kovalskis slapta apaštalavo: klausėsi išpažinčių, laikė Šv. Mišias, skaitė rožinį, organizavo pogrindines konferencijas, stiprino kalinių valią. Kai prižiūrėtojai kunigo rankose netikėtai pamatė rožančių, įsakė jį sutrypti, tačiau jis nepakluso. Tai priartino jo kančios valandą 1942 m. liepos 4-ąją: iš pradžių jo kūnas buvo įmestas į iškastą duobę, o paskui sudegintas krematoriumo krosnyje. ,,Kur šitas katalikų kunigas? Duokite jį čia tuoj pat! Jo draugužiai renkasi kelionei į dangų – jis turi parodyti jiems kelius, kad nepasiklystų! – prieš kunigo nužudymą rėkė vienas iš koncentracijos stovyklos prižiūrėtojų.
Paskelbtas kankiniu 1999 m. kovo 26 d., beatifikuotas 1999 m. birželio 13 d.
Aušvico koncentracijos ir naikinimo stovyklos kalinė Kryžiaus Teresė Benedikta (Edita Štein)
Gimė 1891 m. spalio 11 d. Lenkijoje, dabartiniame Vroclave, religingų žydų šeimoje. Studijavo gimtojo miesto universitete psichologiją, vėliau filosofiją. Po dviejų metų tęsė mokslus Giotingemo universitete.
1922 m. sausio 1 d. priėmė krikštą ir tapo Teresė.
1932 m. buvo pakviesta dėstyti Miunsterio pedagoginiame institute. 1933 m., kai į valdžią Vokietijoje atėjo naciai, žydams buvo uždrausta eiti bet kokias valstybines pareigas. Tų pačių metų rugsėjį Edita Štein įstojo į Kelno basųjų karmeličių vienuolyną ir priėmė pirmuosius įžadus, o 1938 m. balandžio 21-ąją – amžinuosius. Keistu būdu nujausdama savo tolimesnį likimą, tada ji prie savo vienuolės Benediktos vardo pridėjo ir Teresės bei Kryžiaus vardus – nauju jos vienuolišku vardu tapo Kryžiaus Teresė Benedikta.
1938 m. sesuo išsiunčiama į Olandiją, Echto mieste veikusį karmeličių vienuolyną, tikintis taip ją išsaugoti. Kartu su Kryžiaus Terese Benedikta išvažiavo ir pirmiesiems vienuolės įžadams besiruošianti jos sesuo Roza.
1942 m. rugpjūčio 2 d. gestapininkai, atsakydami į Olandijos Katalikų Vyskupų Konferencijos protestą prieš žydų persekiojimą, ėmėsi katalikybę priėmusių žydų naikinimo ir pro Echto karmeličių vienuolyno vartus išsivedė seseris Kryžiaus Teresę Benediktą (nepaisant atsivertimo, ji vis dėlto buvo žydė) ir Rozą. ,,Eikime už savo tautą“, – tada pasakė sesuo Kryžiaus Teresė Benedikta.
1942 m. rugpjūčio 9 d. sesuo mirė Aušvico koncentracijos ir naikinimo stovyklos dujų kameroje. Paskutiniai liudijimai apie jos žemiškąjį kelią – per stebuklą išgyvenusio Vesterborko persiunčiamosios koncentracijos stovyklos kalinio prisiminimai. Kryžiaus Teresė Benedikta praradusių viltį žmonių tarpe buvo tarsi angelas, guodęs nelaiminguosius ir pasmerktus mirti, ypatingą globą skirdama mažiems vaikams.
Popiežius Jonas Paulius II lankydamasis 1987 m. gegužės 1-ąją Kelne, Kryžiaus Teresę Benediktą (Editą Stein) paskelbė palaimintąja. 1998 m. spalio 11 d. Šv. Petro aikštėje įvyko jos kanonizacijos iškilmė, o 1999 m. spalio 1 d. atidarydamas Europai skirtą neeilinę Vyskupų Sinodo asamblėją, popiežius Jonas Paulius II ją paskelbė Europos globėja kartu su Šv. Brigita Švede ir Šv. Kotryna Sieniete.
Ravensbriuko koncentracijos stovyklos kalinė vienuolė Marija (Jelizaveta Skobcova)
Gimė 1891 m. gruodžio 8/20? d. Rygoje.
Informacijos šaltiniuose minima, kad šios stačiatikės vienuolės žygdarbis pramušė net oficialią sovietų propagandą, leidusią tikinčiuosius tapatinti tik su agentais – pačiame suvaržymų apogėjuje 1982 m. Sovietų Sąjungoje pasirodė filmas ,,Motina Marija“, kurioje vaidino garsi tų laikų sovietų aktorė Liudmila Kasatkina, dažniausiai įkūnijanti herojes-pogrindininkes.
Marija ,,po pakankamai margos savo gyvenimo dalies, buvo vienuolė iki smegenų kaulų. Vienuolės rūbai jai buvo oda, bet ne maskuojantis apdaras. Marijai meilė Dievui ir meilė žmonėms buvo neatskiriami jausmai“. 1932 m. emigracijoje Paryžiuje priimti vienuolės įžadai, praeityje paliko pirmąją vienuolės Marijos gyvenimo dalį: kelis eilėraščių rinkinius, įstojimą į eserų partiją, dvi santuokas, pabėgimą nuo bolševikų, trijų vaikų gimdymą ir jauniausios dukters mirtį.
Naujoje jos gyvenimo dalyje buvo nemokamų valgyklų atidarymas, benamių ir senolių globos namų steigimas, nelaimėlių gelbėjimas iš bėdos. Karo metu motina Marija rizikuodama nuo gestapo slėpė žydus ir sovietų karius pabėgėlius.
Motina Marija su sūnumi buvo areštuota 1943 m. Sūnus po metų iš bado mirė vokiečių koncentracijos stovykloje, o ji, išgyvenusi dar vienus metus, savanoriškai pasikeitė su nuteista mirties bausme kaline rūbais bei numeriais ir 1945 m. kovo 31 d. vietoje jos nuėjo į dujų kamerą. Iki stovyklos išlaisvinimo buvo likusi tiktai savaitė…
Kanonizuota 2004 m. sausio 6 d.
Dachau koncentracijos stovyklos kalinys archijerėjus Nikolajus Velimirovičius, Ochridsko ir Žičkos episkopas
Gimė 1880 m. gruodžio 23 d. Serbijos centre, valstiečių šeimoje. Mokėsi Belgrado seminarijoje, Berne apsigynė daktaro disertaciją, Oksforde paruošė filosofijos disertaciją, kurią prancūzų kalba apsigynė Ženevoje. Po mokslų grįžo į Serbiją.
1944 m. rugsėjo 14 d. archijerėjus Nikolajus buvo išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą, kurioje kalėjo iki karo pabaigos. Raras, vienas iš Dachau kalinių rašė, kad iš 5000 su archijerėjumi ,,mirties traukinyje“ atvežtų kalinių, išgyveno tik 1300. Informacijoje radome duomenis, kad Dachau koncentracijos stovykloje kalinta iki 2700 krikščionių Dievo tarnų (daugiausiai lenkų), o baigiantis karui stovykloje liko 32000 išgyvenusių kalinių.
Pasakojama, kad Dachau buvo kampelis, kuriame katalikų kunigams leista atlikti bažnytines apeigas. Bet be medinio stalo ir Čenstachavos Dievo motinos paveikslo jame nieko daugiau nebuvo.
Įkalinimo laikotarpiu archijerėjus Nikolajus parašė knygą ,,Per kalėjimo langą“.
,,Būdavo, stovykloje įlįsi į kokį nors kampą ir kartoji pats sau: ,,Aš dulkės ir pelenai. Dieve, paimk mano sielą!“ Ir staiga siela pakyla į dangų – ir matai Dievą veidas į veidą. Bet tu negali to ištverti ir sakai Jam: ,,Ne pasirengęs, negaliu, sugražink mane atgal!“ Paskui vėl valandų valandas sėdi ir pats sau kartoji: ,,Aš dulkės ir pelenai. Dieve, paimk mano sielą!“ Ir staiga vėl Viešpats pakylėja tave…“, – rašė apie potyrius Dachau koncentracijos stovykloje archijerėjus Nikolajus.
Po išlaisvinimo 1945 m. pavasarį į gimtinę negrįžo, nes joje valdžią perėmė komunistai. Todėl archijerėjus Nikolajus naujosios valdžios buvo paskelbtas tautos išdaviku ir jo vardas ilgiems metams tapo apkalbų objektu. Nepaisant to, serbai su dideliu dėmesiu sekė užsienyje vykdomą Dievo tarno veiklą, su meile priimdami jo žodžius į tikinčiuosius. Jie buvo platinami, perpasakojami ir ilgam išliko žmonių atmintyje.
Šaltiniai: bernardinai.lt, msj.by, katolik-gomel.by, salesians.ru, forma.ru, patriarchia.ru, peoples.ru, taday.ru.
Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.
