Izraelio Nepriklausomybės diena (Jom Ha-Acmaut)

Izraelio valstybė paskelbta 1948 m. gegužės 14 d. (pagal žydų kalendorių 5708 m. Ijaro mėnesio 5 d.). Dar 1915 m. Davidas Ben-Gurionas, Izraelio pirmasis Ministras Pirmininkas, apie šalies ateitį rašė: ,,Erec-Izraelį pastatys tik turtinga materija ir drąsa darbšti tauta, kuri ateis pas jį iš toli po to, kai istorija įrodė gyvybinę būtinybę sukurti sau Tėvynę, aprūpintą šiuolaikinio mokslo ir technikos instrumentais bei paruoštą dykumą ir griuvėsius bet kokiomis sąlygomis paversti žemės ūkio gamybos, kultūros turto ir augančio gyventojų skaičiaus žydinčia oaze.“

Izraelio Nepriklausomybės diena neturi pastovios fiksuotos datos ir kiekvienais metais minima kitą dieną. Jos data nustatoma taip: atskaitos tašku yra Ijaro mėnesio 5 d., o šventė švenčiama artimiausią jai antradienį, trečiadienį arba ketvirtadienį.

Tai pati svarbiausia valstybinė šventė šalyje. Šią dieną Izraelio tauta švenčia savo valstybingumo atgimimą senojoje Tėvynės žemėje – ten, kur prieš keturis tūkstantmečius prasidėjo žydų istorija, religija ir kultūra, kur visą šį laiką saugoma tautos būtis. Jau nuo savo valstybės sukūrimo momento, Izraelis atvėrė duris žydų ir jų šeimų narių emigracijai iš viso pasaulio, užtikrino teisių lygiateisiškumą, tikėjimo laisvę kitų konfesijų atstovams ir Nepriklausomybės Deklaracijoje paskelbtų demokratinių vertybių laikymąsi.

Kaip įprasta, švęsdami izraeliečiai stengiasi apsilankyti sinagogose, vėl prisimena Izraelio bei jo tautos istoriją ir pan. Vakare vyksta kariniai paradai, eisenos, fejerverkai ir koncertai. Dauguma įstaigų, organizacijų, valstybės institucijų ir šalies gyventojų languose iškabina Izraelio vėliavas.


Istorija


Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui pasaulis šventė pergalę prieš nacizmą. Šiame kare iš 9 mln. Europos žydų išgyveno tik apie 3 mln., tačiau išbandymai jiems nesibaigė. Po karo anglai dar labiau apribojo žydų repatriaciją į Palestiną. Atsakymu į tai buvo ,,Žydų pasipriešinimo judėjimo“ įkūrimas, kuris savo tikslu laikė kovą su Didžiosios Britanijos valdžia už laisvą įvažiavimą į Palestiną. Nepaisant anglų įvestos jūros blokados ir patruliavimo pasieniuose, 1944-1948 m. slaptais, neretai labai pavojingais keliais į Palestiną buvo pervežta apie 85000 žmonių.

Padėtis šalyje buvo labai nestabili, praktiškai krizinė, ir Didžiosios Britanijos Vyriausybė buvo priversta perduoti šios problemos sprendimą Jungtinių Tautų Organizacijai (JTO). 1947 m. lapkričio 29 d. JTO Generalinė Asamblėja dauguma balsų – 33 ,,už“  ir 13 ,,prieš“ priėmė rezoliuciją apie Palestinos padalijimą į dvi valstybes. Žydai džiaugėsi, arabai protestavo ir pradėjo karinius veiksmus. Taip JTO skirtą žydų valstybei sukurti teritoriją su ginklu teko ginti dar iki Izraelio valstybės sukūrimo.

1948 m. gegužės 14-ąją, dieną kai seko Didžiosios Britanijos mandato terminas, Dovydas Ben Gurionas (vėliau jis buvo pirmasis Izraelio Ministras Pirmininkas) pirmojo Tel-Avivo mero Meiro Dizengofo namuose (dabar muziejus) vykusiame posėdyje perskaitė naujos valstybės, gavusios oficialų pavadinimą Medinat Israel (Izraelio valstybė), Nepriklausomybės Deklaraciją. Ją priėmus po kelių valandų Egipto, Jordanijos, Sirijos, Libano ir Irako armijų daliniai įsiveržė į jaunos valstybės teritoriją ir žydams vėl teko su ginklų ginti pagaliau atgautos jų protėvių žemės nepriklausomybę. Penkiolika mėnesių trukusiame kare žuvo apie 6000 naujos valstybės piliečių: jie paaukojo gyvybes tam, kad Izraelio valstybė taptų realybe ir sėkmingai gyvuotų. Sekančiais metais Knesetas (Izraelio Parlamentas) priėmė įstatymą dėl nacionalinės šventės Ijaro mėnesio 5 d. ir suteikė jam Jom Ha-Acmaut – Nepriklausomybės dienos pavadinimą.


Tradicijos


Izraelio Nepriklausomybės diena – vienintelė nedarbo diena šalyje, kai dirba miesto transportas, o besilaikantys žydų religinių tradicijų gyventojai gali vairuoti automobilius ir uždegti ugnį, todėl daugelis iš jų šią dieną mini iškylomis gamtoje.

Sulig saulėlydžiu šventės išvakarėse Jeruzalėje, Herclio kalno aikštėje, prasideda oficiali Nepriklausomybės dienos šventės ceremonija. Dalyvaujant Kneseto Pirmininkui yra uždegama dvylika fakelų, kurie simbolizuoja dvylika Izraelio genčių ir dvylika piliečių bei Jom ha-Zikaron (žuvusių karuose už Izraelio nepriklausomybę karių atminimo dienos) pabaigą. Tai ceremonija, kuria pradedama Izraelio Nepriklausomybės dienos šventė: į stiebo viršų pakeliama valstybinė vėliava, vyksta vėliavnešių programa, kurioje demonstruojamos sudėtingos figūros.

Izraelyje vykstančiose šventėse organizuojami iškilmingi priėmimai, kai kuriose kariniai paradai, atidaromos lankymui karinės bazės. Šalies gyventojai prie savo namų iškelia valstybines vėliavas bei pritvirtina jas prie transporto priemonių.

Pripažįstantys Izraelio valstybę tikintieji žydai skaito ypatingas maldas ir būtinai vieną iš jų – ,,A-Lel“, kuri yra Izraelio išsivadavimo simbolis. Mažuose ir dideliuose miestuose bei gyvenvietėse vyksta masiniai renginiai.

Nepriklausomybės dienos šventė baigiasi Izraelio Premijos įteikimu, kuria kasmet už mokslo ir meno pasiekimus apdovanojami asmenys arba organizacijos.

 

Kai kurie faktai apie Izraelio valstybę

 

1948 metai: Anglijos mandato pabaiga (gegužės 14 d.); Izraelio valstybės paskelbimas (gegužės 14 d.); penkių arabų valstybių įsiveržimas į Izraelio teritoriją (gegužės 15 d.); Izraelio gynybos kariuomenės sudarymas; karas už nepriklausomybę (1948 m. gegužė-1949 m. liepa).

1949 metai: pasirašytas susitarimas su Egiptu, Jordanija, Sirija ir Libanu dėl ugnies nutraukimo; Jeruzalės padalijimas tarp Izraelio ir Jordanijos; išrinktas pirmasis Knesetas (Parlamentas); Izraelis tapo 59 valstybe, Jungtinių Tautų (JT) organizacijos nare.

1948-1952 metai: masinė žydų repatriacija iš Europos ir arabų šalių.

1949-1952 metai: Izraelio prezidentas Chaimas Veicmanas.

1952-1963 metai: Izraelio prezidentas Ichakas Ben-Cvi.

1956 metai: Sinajaus kompanija.

1962 metai: Adolfo Eichmanno teismas ir mirties bausmės įvykdymas už nusikaltimus, įvykdytus prieš žydų tautą Antrojo pasaulinio karo metais.

1963-1973 metai: Izraelio prezidentas Zalmanas Šazaras.

1964 metai: pabaigta nacionalinio vandentiekio statyba vandens pristatymui iš Kinereto ežero (Galilėjos jūra) į šalies pietų rajonus.

1967 metai: Šešių dienų karas; Jeruzalės sujungimas.

1968-1970 metai: sekinantis Egipto karas prieš Izraelį.

1973 metai: Jom Kipuro karas.

1973-1978 metai: Izraelio prezidentas Efraimas Kacir.

1975 metai: Izraelis tampa bendro Europos prekybos tinklo asocijuotu nariu.

1977 metai: po rinkimų į Knesetą, Vyriausybę formuoja ,,Likud“, padaręs pabaigą trisdešimt metų trukusiam Darbo partijos valdymui; į Jeruzalę atvyksta Egipto prezidentas Anvaras Sadatas.

1978 metai: Kemp Deivide pasiekti susitarimai, numatantys taikos Artimuosiuose Rytuose pasiekimo principus ir savivaldą Palestinoje.

1978-1983 metai: Izraelio prezidentas Ichakas Navonas.

1979 metai: pasirašyta taikos sutartis tarp Izraelio ir Egipto; Izraelio Ministras Pirmininkas Menachemas Beginas ir Egipto prezidentas Anvaras Sadatas pelnė Nobelio taikos premiją.

1981 metai: Izraelio karinės oro pajėgos sunaikina atominį reaktorių Irake (iki jo paleidimo eksploatacijai buvo likę kelios dienos).

1982 metai: baigtas trijų etapų Izraelio pasitraukimas iš Sinajaus pusiasalio; vykdant operaciją ,,Taika Galilėjai“ iš pietų Libano išvaryti Palestinos išlaisvinimo organizacijos teroristai.

1983-1993 metai: Izraelio prezidentas Chaimas Hercogas.

1984 metai: po rinkimų sukurta nacionalinės vienybės Vyriausybė (,,Likud“ ir Darbo partija); vykdoma operacija ,,Moisiejus“ žydų repatriacijai iš Etiopijos.

1985 metai: pasirašyta laisvos prekybos sutartis su JAV.

1987 metai: Izraelio kontroliuojamose teritorijose įsiplieskia intifadas.

1988 metai: ,,Likud“ laimi rinkimus.

1989 metai: Izraelis pateikia keturių punktų taikos iniciatyvą; prasideda masinė žydų repatriacija iš buvusios Sovietų Sąjungos.

1991 metai: vykstant karui Persijos įlankoje, Irakas atakavo Izraelį raketomis ,,Skad“; sušaukta Madrido taikos konferencija Artimųjų Rytų klausimais; operacija ,,Solomon“ – oro tiltas žydų repatriacijai iš Etiopijos.

1992 metai: nustatyti diplomatiniai santykiai su Kinija ir Indija; vadovavimą Vyriausybei perima Ichako Rabino vadovaujama Darbo partija.

1993 metai: pasirašyta Deklaracija dėl tarpinių savivaldos principų (Oslo susitarimas) tarp Izraelio ir Palestinos išlaisvinimo organizacijos (kaip palestiniečių tautos atstovės).

1993-2000 metai: Izraelio prezidentas Ezeris Veicmanas.

1994 metai: Palestinos savivaldos įvedimas Gazos ruože ir Jerichone; nustatyti diplomatiniai santykiai su Šventuoju Sostu; atidarytos Maroko ir Tuniso interesus atstovaujančios institucijos; Ichakas Rabinas, Šimonas Peresas ir Jasiras Arafatas pelnė Nobelio taikos premiją.

1995 metai: palestiniečių savivaldos išsprendimas Samarijoje, Gazos ruože ir Judėjoje; išrinkta Palestinos Nacionalinė Taryba; mitinge taikai palaikyti nužudytas Ministras Pirmininkas Ichakas Rabinas: šalies Vyriausybės vadovu tampa Šimonas Peresas.

1996 metai: stiprėja arabų fundamentalistų teroras prieš Izraelį; atsakomoji operacija į ,,Hezbollah“ teroro atakas Izraelio šiaurėje; atidarytos Omano ir Kataro prekybos atstovybės; ,,Likud“ laimi Kneseto rinkimus ir formuoja Vyriausybę; pirmuosius tiesioginius Ministro Pirmininko rinkimus laimi Binjaminas Netanyahu.

1999 metai: Ministru Pirmininku išrenkamas Ehudas Barakas; formuojama koalicinė Vyriausybė.

2000 metai: įvyksta Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas; atsistatydina Ministras Pirmininkas Ehudas Barakas.

2000-2007 metai: Izraelio prezidentas Mošė Kacav.

2001 metai: Ministru Pirmininku išrinktas Arielis Šaronas; formuojama plačios nacionalinės vienybės Vyriausybė; palestiniečių teroristai nužudo Turizmo ministrą Rehavamą Zeevį.

2002 metai: atsakydamas į teroro aktus, Izraelis vykdo operaciją ,,Apsauginė siena“; Izraelis pradeda statyti saugumo sieną, kad nutraukti palestiniečių teroristų iš Samarijos ir Judėjos išpuolius prieš taikius gyventojus; Ministras Pirmininkas Arielis Šaronas paleidžia Knesetą ir paskiria naujus rinkimus.

2003 metai: formuojama Ministro Pirmininko Arielio Šarono vadovaujama Vyriausybė.

2005 metai: Izraelis palieka Gazos ruožą.

2006 metai: Ministras Pirmininkas Arielis Šaronas patiria insultą ir jo pareigas pradeda eiti Ehudas Olmertas, kuris po rinkimų formuoja naują Vyriausybę; po izraeliečio kario pagrobimo, Izraelis Gazos ruože vykdo karines operacijas prieš palestiniečius teroristus; antrasis Libijos karas – atsakydamas į apšaudymus raketomis ir dviejų izraeliečių karių pagrobimą; Izraelis praveda karines operacijas pietų Libane prieš ,,Hezbollah“ teroristus.

2007 metai: kai judėjimas ,,Hamas“ prievarta užgrobia valdžią, Izraelis Gazos ruožą paskelbia ,,priešiška teritorija“.

2007-2014 metai: Izraelio prezidentas Šimonas Peresas.

2008 metai: atsakydamas į daugiatūkstantines atakas, Izraelis Gazos ruože vykdo antiteroristinę operaciją.

2009 metai: vasarį vykusiuose rinkimuose laimi ,,Likud“. Vyriausybę formuoja Binjaminas Netanyahu; Tel Avivas-Jaffa mini savo įkūrimo 100-metį.

2010 metai: Izraelis tampa Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) nariu.

2013 metai: pagal rinkimų į Knesetą rezultatus mandatą Vyriausybės formavimui  gavo Binjaminas Netanyahu.

Nuo 2014 metų: Izraelio prezidentas Reuvenas Rivlinas.


Šaltiniai: vedmochka.net, calend.ru, obozrevatel.com, mfa.gov.il,

lechaim.ru.

Nuotrauka iš: gcshelp.org.


Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.


Izraelio himnas ,,Hatikvah“ (HE/EN):