Ištraukos iš ,,Šagalo tarptautinio metraščio 2004“

Judelis Penas


Dailininko prisiminimai


M. Peno prisiminimai buvo publikuoti Minske leistame žydų žurnale ,,Štern“ (,,Žvaigždė“) 1926 m. Nr. 2-3 ir 4. Žurnalas buvo leidžiamas 1925-1941 m. jidiš kalba. Prisiminimai – tik maža memuarų teksto dalis, kuriuos dailininkas rašė 1920-1930 m. Mintis papasakoti apie savo gyvenimo ir kūrybos kelią, kuris pakankamai tipiškas dailininkui žydui, Jurijui Moisiejevičiui atėjo 1920 m. viduryje. Tada jau daug kas buvo praeityje: menininkų batalijos dėl dailės, kurias sukeldavo Vitebske kuriantys naujų avangardinių krypčių atstovai, daugkartinės valstybinio dailės technikumo, kurį 1918 m. įkūrė M. Z. Šagalas, reorganizacijos, galų gale J. Peno konfliktas su naujais šios mokymosi įstaigos vadovais ir atsistatydinimas iš joje užimamų pareigų. 1924-1925 metai – Vitebsko apygardos kraštotyros draugijos, kuriai vadovavo talentingas mokslininkas N. I. Kasperovič, veiklos laikotarpis. Draugijos dailės sekcijoje, kurios darbe dalyvavo ir J. M. Penas, vyko intensyvus leidybinis darbas. Buvo padėti pagrindai rinkiniui ,,Vicebščina“, kuriame savo prisiminimais apie porevoliucinį miestą pasidalijo I. Gavrisas. Galbūt J. M. Penas žinojo ir apie rašomus M. Šagalo memuarus.

Dailininkas buvo įsitikinęs, kad pragyvenęs ilgą, kupiną įvykių gyvenimą turi apie ką papasakoti ir savuosiuose memuaruose. Rankraštis buvo parašytas jidiš kalba. Jo publikacija jidiš išleidžiamo žurnalo puslapiuose buvo savaime suprantamas dalykas. Pirmoji prisiminimų dalis, kuri aprėpia vaikystės ir jaunystės periodą, susietas su gyvenimu Novoaleksandrovske [dabar Zarasai, Lietuva] ir Dvinske [dabar Daugpilis, Latvija], o taip pat Peterburgo dailės Akademiją, t.y. visą tą gyvenimo tarpsnį, kuris J. M. Peną vedė į dailę.

Yra pagrindo sakyti, kad ši publikacija įkvėpė dailininką ir 1920-ųjų pabaigoje – 1930-aisiais jis tęsė jos rašymą. Bet sveikata nebuvo palanki darbui. Savo laiškuose J. A. ir D. A. Jakersonams dailininkas skundėsi regėjimu. <…>.

Pasak su dailininku paskutiniais jo gyvenimo metais artimai bendravusių žmonių, ,,ypatingų savo gyvenimo periodų memuarus“ J. M. Penas saugojo savo bute iki tragiškos gyvenimo baigties. Tačiau tai, kad vėliau nužudytojo bute jų nebuvo, tapo pagrindu šiuolaikinėms žurnalistinėms jo mirties versijoms. <…>. Ar dingęs rankraštis buvo pavogtas nusikaltėlio, ar jis paimtas tiriant žmogžudystę ir pasimetė, jo gyvenimo tyrinėtojams nežinoma.

Domėjimasis prisiminimais didelis. Bet dėl to, kad jie buvo publikuoti žydų kalba nebuvo visiems prieinami. Po tragiškos dailininko mirties, kai apie J. M. Peną rašė daugelis baltarusių ir centrinių leidinių, pasirodė į rusų kalbą išversti nedideli prisiminimų fragmentai. <…>.

Dviejų straipsnių autoriumi, kurių pagrindu taip pat tapo šie prisiminimai, buvo V. F. Volskis. <…>.

Jis – dramaturgas ir rašytojas, 1920-1930 m. dirbo Vitebske, 1929-1930 m. buvo Vitebsko dailės technikumo direktorius, asmeniškai pažinojo J. M. Peną. Savo straipsniuose V. F. Volskis iš dalies perpasakoja, iš dalies pakankamai išplėstai cituoja meistro prisiminimus.

Baltarusių ir rusų kalba publikuoti memuarų fragmentai neleidžia įsivaizduoti jų visa apimtimi. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad jidiš kalba užrašyti prisiminimai pasiekiami siauram šiuolaikinių skaitytojų ratui, mes publikuojame juos išverstus į rusų kalbą.

Yra dar viena aplinkybė, apie kurią ypatingai verta pasakyti. J. M. Peno prisiminimai atveria nacionalinį koloritą, ypatingą humorą, saviironiją vertinant praėjusio gyvenimo įvykius. Gaila, kad daugelis iš šių vertybių vertimo metu neišvengiamai dingo. Negalima nepasakyti ir apie tai, kad memuarai išsiskiria nuoširdumu, net gali pasirodyti, kad Jurijų Moisiejevičių pristato ne visada su nauda jam. Gal būt, būtent tai būdavo priežastimi juos publikuoti ir dėl to vėliau pilnai nei karto nebuvo pateikti skaitytojams nei jidiš, nei rusų kalbomis.


Aleksandras Lisovas


**********


Kada aš gimiau ir kiek man metų aš nežinau. Net mano motina nepamena kada pasaulis pamalonintas mano atsiradimu1. Jai pastoviai nerimą kėlė rūpesčiai kaip išmaitinti dešimt burnų.

Mama buvo našlė. Ir visa tai, kas mūsų namuose turėjo nors kokią vertę buvo parduota arba užstatyta.

Pasilikusi be jokio pragyvenimo šaltinio, motina be patento atidarė smuklę (rus. kalbos vertime ,,šinok“2) ir pradėjo prekiauti degtine. Pajamos buvo nedidelės, pastoviai persekiojo baimė prieš policininką, kuris dažnai pas mus užeidavo, darydavo kratas ir paimdavo pasilikusią degtinę. Aš prisimenu apkalbas, kurios tomis dienomis garsino mūsų šeimą. Tai ar galėjo mano motina atsiminti mano gimimą?

Bet kažkokia pranašystė visgi buvo. Motina prisimindavo, kad tais metais ir tą mėnesį pas kaimynę Entą ožka atsivedė ožiukus. Dar tais metais laukė choleros, bet Dievas pagailėjo mūsų miestelio [Novoaleksandrovsko] ir vietoj choleros atsiuntė badą.

Deja, kuriais metais Entos ožka atsivedė ožiukus niekas neprisimena. Kaip ir tai, kada mūsų miestas badavo3. Namuose buvo pastovus, kasdienis neturto badas. Ir tie metai, kuriais gimiau aš, niekuo nesiskyrė. Nebuvau aš caraičiu ir net ne vienintelis sūnus.

Man sukako ketveri metai, kai mirė tėvas. Kaip pas žydus buvo įprasta, mokytis rašto mane atidavė į chederą4. Mano rebe5 buvo labai neturtingas ir lėšų už pamokas jam vos pakakdavo. Todėl ir jo žmona taip pat dirbdavo gabalėliui duonos: žiemą prekiaudavo žąsų subproduktais ir miško obuoliais. Pastaruosius parduodavo mokiniams. Bet svarbiausiu jos užsiėmimu buvo blynų iš žirnių kepimas – kai tik imdavosi juos kepti, berniukai stodavosi į eilę. Rebe žmonos blynai garsėjo: buvo dideli, karšti ir kainavo vieną kapeiką už vienetą, todėl mes būdavome sotūs ir vienu tokiu galiūnu…

Man teko būti vieno epizodo liudininku. Kartą pamatęs, kad rebe žmona pradėjo ruošti savo blynus, aš nekantraudamas paskubėjau pas ją ir pradėjau stebėti kaip ji dirba. Moteris atidarė medinį kibirėlį (kadušką) ir iš tirštos tešlos ištraukė pelę. Šeimininkė nepasimetė, atskyrė tešlą, dalį jos prilipdė prie pelės, likusią įmetė atgal į kibirėlį, pelę į lauką ir ėmėsi darbo. Man pasidarė bloga, bet kada karštų blynų kvapas trenkė per nosį, apetitas pakilo tuoj pat ir istorija su pele aš pamirštau.

Turiu pasakyti, kad žmona labai įtakojo rebe, o jis ją gerbė. Ši moteris mėgo sakyti: ,,Žodį pamiršta, kumštį supranta“, todėl jos smūgio rebe prisibijodavo.

Ką čia daug kalbėti: aš chedere pasijutau lyg namuose. Mes žaisdavome kareivėlius ir berniukai išrinko mane karaliumi, nes buvau gražesnis už likusius. Kad atrodyčiau kaip karalius, reikėjo peisus [žydų ortodoksų ilgos, dažnai susisukusios plaukų sruogos ties smilkiniais, nutįsusios ausų priekyje] užkišti už ausų, o kepurės snapelį nusukti į pakaušį. Ir kas tada galėjo susilyginti su manimi? Bet mano išdidumas buvo nubaustas. O įvyko štai kas. Išeinant iš chedero, po pamokų skaitėme maldą. Paskutinius žodžius mes taip garsiai išrėkdavome, kad net sienos drebėdavo. Ir tą, kuris perrėks kitus, pavadindavo ponu. Štai tą vakarą vienas iš mūsų šventos kapelos perrėkė mane. Aš buvau taip įžeistas, kad net nepagalvojęs įstačiau tam berniokui po akimi mėlynę. Vargšelis nukrito ant žemės ir vis vapėjo, kad aš išmušiau jam akį. Supratau, kad prisidirbau ir ilgai negalvodamas pabėgau. Visas chederas priešakyje su rebe puolė vytis mane. Pagavo jau prie mano namų durų ir atvedė atgal į chederą. Rebe reikėjo eiti vakarinės maldos, todėl jis paliko mane chedere prižiūrimą dviejų berniukų, o dėl saugumo pririšo prie stalo kojos. Saugoję mane bendramoksliai nutarė nueiti į daržą ir nusiskinti keletą agurkų. Aš tuo pasinaudojau ir – viso gero! Kitą rytą į chederą atėjau vėliausiai. Visi laukė, kaip buvęs ,,karalius“ stos prieš teismo dieną ir už savo ,,gerus darbus“ gaus 39 rykštes6. Mane ne tiek žeidė kūno ir dvasios skausmas bei tai kas pasakyta ,,Talmude“7 (,,pamatysite jį ir prisiminsite“), kaip tai, kad gausiu naują pravardę ,,Plaktas“.

Bet įvyko stebuklas. Rebe su žodžiais ,,Eik gi pas mane, Samsonai – didvyri“, pasičiupo mane savo plonomis rankomis ir nuleidęs ,,uždangą“ [kelnes] pradėjo ,,diriguoti“ diržu. Netikėtai pasigirdo balsas: ,,Ko tu iš jo nori? Jis gi našlaitis. Ir silpnutis“. Aš pamačiau kaip rebe žmonos ranka sustabdė ranką su diržu – lygiai taip pat, kaip angelo ranka sustabdė Avramo ranką, kai ji pakilo papjauti berniuką Izaką. Žmona ištarė dar daug gerų žodžių, kurie sujaudino rebe ir jis paleido mane tardamas: ,,Kad daugiau nebūtum valkata, girdi?“ Aš manau, kad užsitarnavau šios moters pagarbą, nes kada ji būdavo užsiėmusi, migdydavau jos vaikus ir atlikdavau kitus duotus pavedimus.

Nors šiam kartui viskas praėjo, bet ,,karaliumi“ aš jau daugiau nebuvau – tapau atleistu ir be antpečių. Ir todėl, kad stebuklai nesikartoja, nutariau palikti šį mokytoją. Susilaukiau semestro pabaigos ir pasakiau motinai, kad mokausi gerai ir man reikalingas kitas mokytojas.

Antradienis pas mus miestelyje būdavo turgaus diena. Mokytojo žmona stovėdavo turguje ir pardavinėjo molinius indus. Mokytojas padėdavo jai, todėl palikti vieni chedere laiką leidome be jokio reikalo. Vieną iš tokių antradienių pas mus šaukdamas užbėgo berniukas iš kaimyninio chedero: ,,Arkliai, kilimai, ko čia sėdite? Juk šiandien iš visų dienų pati linksmiausia8.

– Tai ką gi mums daryti? – paklausiame visi.

– Eikite su mumis, – tęsė jis.

Mes išbėgome į sinagogos kiemą ir pradėjome žaisti. Kai mokytojas atėjo namo ir nieko nerado, išsiruošė mūsų ieškoti. Užtiko…

– Kas gi tai per šventė? – paklausė jis. Kažkas bandė atsakyti.

– Jeigu šiandien iš visų dienų pati linksmiausia, – išgirdome mes, – tada švęsime…

Rebe čiuposi diržo…

Su mumis tada mokėsi berniukas iš turtingos šeimos. Jeigu kitus vaikus rebe guldėsi ant kelių ir kaip reikalas jiems ,,įkrėsdavo“, tai savo teisę bausti ir turtingąjį jis išreikšdavo kitu būdu: pastatydavo suolą, ant jo padėdavo porą pagalvių kad nebūtų kieta gulėti, suduodavo jam kelis nereikšmingus kirčius ir tuoj pat atnešdavo atsigerti šalto vandens (o jeigu berniukas, neduok Dieve, išsigąs!). Toks požiūris į turtingą berniuką mus pykdė, ypatingai mano vyresnįjį brolį, ir jis sugalvojo iškrėsti mokytojui štai tokį fokusą. Mokytojas, amžiną jam atilsį, turėjo išvaržą ir prie visko  labai neįprastą. Kada jis guldydavosi mus ant kelių, atrodė, kad mes gulime ant pagalvės…Mano brolis buvo didelis išdaigininkas ir už savus juokelius dažnai gaudavo gerus kumščius. Šį kartą kai mokytojas pasiguldė brolį, šis tuoj pat dūrė žiogeliu į mokytojo ,,pagalvę“. Jis baisiai suriko ir apdovanojo brolį tokiu kumščiu, kad nenaudėlis su savo ,,dekoltė“ nulėkė prie kitos sienos. Įsivaizduokite, brolis už šią išdaigą buvo nubaustas žymiai skaudžiau nei buvo vertas. Todėl istorija nuskambėjo kone ,,per visą Europą“ ir visur visi juokėsi iš mokytojo.

Man šiame chedere buvo visai gerai. Todėl nežinau kodėl mama mudu su broliu atidavė į Talmud-Torą9, kur mokytis buvo pažeminimas. Tikriausiai, ji neturėjo kuo mokėti už mokslą, o jeigu aš neisiu mokytis – sulaukėsiu. Naujoje mokykloje man buvo labai gerai, mokėmės mažai. Rebe buvo dar ir tarnas sinagogoje, todėl daug laiko skirdavo jai. Mes, mokiniai, gyvenome nerūpestingai. Rebe buvo aukštas, plačiapetis, su maža barzdele. Jis džiovindavo pardavimui tabaką ir nuo jo kvapo kuteno nosį, džiuvo gerklėje. Buvo jis ,,karštas“, bet neblogas žmogus, o žmona – visiška priešingybė jam: maža, gera, prekiavo pieno produktais.

Žiemą mes mokydavomės jo nuosavame namuke, kuriame buvo virtuvė ir vienas kambarys. Namas buvo toks žemas, kad rebe įeidamas į jį turėdavo pasilenkti. Namuke buvo šilta ir jauku. Vasarą mokėmės sinagogos moterų pusėje – ten gyvenome pilnakraujį gyvenimą, buvome laisvi, mokėmės mažai, išdykaudavome kiek norėjome. Iš rebe mes sužinojome daug keistų dalykų, nuo kurių net plaukai pasišiaušdavo. Pavyzdžiui, kad į sinagogą ateina melstis mirusieji. Kartą berniukas užmigo sinagogoje ir pasiliko nakčiai. Sapne jis pamatė mirusius – jie skaitė Torą10 ir kvietė prie amvono11 tarsi gyvus kitus numirėlius. Žinojome, kad po moterų pusės sinagogoje slenksčiu stovi dėžė, su kuria veždavo numirėlį į kapines. Kada tarnas išeidavo namo, mes atsisėsdavome ant šitos dėžės viršaus ir pradėdavome važinėtis po miestą ir net už jo gąsdindami kiekvieną sutiktąjį. Kartą buvo taip, kad išnešė numirėlį ir nerado dėžės.

Vestuvių ir laidotuvių trūkumo nebuvo, todėl mes turėjome daug laisvo laiko. Viena, kas mus šioje mokykloje prislėgdavo – rebe sūnus. Štai šio berniuko portretas: didelė galva, plonas kaklas, didelis pilvas, kuris buvo pastoviai pilnas ir kietas lyg būgnas. Prie pilvo buvo pritvirtinta kažkas panašaus į mygtuką – bamba. Visa tai stovėjo ant dviejų kreivų ir plonų kojų. O dar linguojanti iš vienos pusės į kitą jo eisena. Mielos, protingos akys. Trumpa nosytė. Nuo jos iki burnos – didelė ,,aikštelė“, užimta dvejomis ,,žvakelėmis“, kurios buvo nutysusios iš nosies ir niekada neišdžiūdavo. Ant galvos – sena tėvo kepurė. Suvalgęs skurdžius pietus jis vaikštinėdavo, linguodavo ir daužydavo plonomis rankomis per savo pilvą. Berniukas niekada nebūdavo sotus ir nors dar suvalgydavo viską kas likdavo po mūsų – būdavo tarytum indas be dugno. Mes jo nekentėme, nes jis buvo skundikas. Dar  šio berniuko nekentėme ir dėl to, kad jis žiūrėdavo į mus paniekinančiu žvilgsniu. Kartą per Chanuką12 mes su savimi atsinešėme dovanas, kurias dovanojome: kas – peiliuką, kas – piniginę, o kas ir maisto produktus. Rebe sūnus kurį laiką ramiai viską stebėjo, paskui netikėtai pakėlė savo marškinius ir garsiai suriko: ,,O pas mane bambutė“, ką buvo galima suprasti taip: ,,O aš juokiuosi iš jūsų žaisliukų“.

Nežinau kodėl, bet mama vėl atvedė mane į solidų chederą.

Šis chederas mano gyvenime suvaidino didelį vaidmenį, nes jame išryškėjo mano gabumai piešti. Pirmas piešinys buvo atsitiktinis. Aš supykau ant rebe dukters ir nupiešiau kaip ji naščiais neša kibirus su vandeniu. Piešinį parodžiau berniukams ir jis jiems patiko. Mano antru darbu buvo medinės tarškynės, ant kurių aš išdrožinėjau kartuvėse pakartą Amaną13. Kai darbą pamatė rebe, jis mane išbarė ir pasakė, kad daugiau nedaryčiau stabų.

Drožinėjimą aš baigiau, bet piešimą ant popieriaus tęsiau. Kai neturėdavau popieriaus, vasarą tai galėjau daryti ant smėlio, žiemą – ant sniego.

Reikėtų charakterizuoti rebe: jis buvo iš garsios šeimos, gražiai apsirengęs, išdidus, bailokas, pusiau trenktas. Jeigu berniukas negalėdavo atsakyti į klausimą, jis jį mušdavo Talmudu per galvą arba jo galvą trankydavo į Talmudą. Už paskutinius pinigus pirkdavosi nepigias religines knygas. Dar jis buvo kantoriumi14.

Kai vasarą būdavo karšta, rebe leisdavo mums maudytis, tik vis primindavo, kad būtume negiliose vietose ir neplaukiotume. Bet mums ne visada pasisekdavo išsimaudyti. Kaimynystėje gyveno rusas vaikinas Jaška. Kai tik mes įlįsdavome į vandenį, jis užleisdavo mus savo šunimi ir taip išvaikydavo, todėl apskundėme rebe. Kartą į mūsų skundą jis atsakė: ,,Eime, vaikai. Aš einu su jumis, aš jam užduosiu“. Mes buvome perpildyti pasididžiavimu – rebe mums buvo ,,visatos karaliumi“. Ir štai mūsų didvyris, mūsų rebe nuėjo prie upės, o mes pradėjome rengtis. Buvo tylu – nebuvo Jaškos, nebuvo ir jo šuns. O mums taip norėjosi pamatyti mūsų Amano pralaimėjimą. Kai rebe nusirengė visus jo ,,šventą kūną“ dengiančius rūbus ir kartu su mumis pajudėjo prie vandens, staiga išbėgo Jaška, kuris ko gero slėpėsi, ir paleido į mūsų pusę šunį. Ką dėvėjome karštą vasaros dieną? Apsiūtą keturkampį apsiaustą ir kelnytes – štai ir visa apranga. Bet rebe! Jis spėjo ant savęs užsimesti savo didelį apsiaustą, pasilikusius rūbus pasičiupti į rankas ir išbėgti į miestą. ,,Gelbėkite!“,- rėkė jis, nors šuo daugiau nesivijo. Po šios istorijos rebe daugiau su mumis prie upės nėjo.

Pas rebe Talmudą pradėjau mokytis iš lengvų tomų15. Tęsiau piešimą. Tiesa, mano kritikai berniukai nelabai domėjosi piešiniais, todėl aš ne taip dažnai ir imdavausi darbo. Vasarą mes buvome užimti: išdykavome, dalyvaudavome artelėse, vogėme agurkus, morkas, aguonas, vėlyvuosius obuolius, kriaušes. Nors tai buvo labai pigu, bet nei vienas iš mūsų neturėjo atliekamų pinigų visą tai nusipirkti.

Žiema mums, vaikams, taip pat buvo įdomu. Namo iš chedero grįždavau naktį! Mes mokydavomės iki 21-22 valandos ir buvo įprasta, kad vaikai namo eitų dainuodami bei daužydami būgną. Negaliu pasakyti kiek mūsų choras ir akompanimentas buvo profesionalūs, bet kiekvienas chederas privalėjo turėti būgną, nes kitaip jis atrodytų kaip pulkas be vėliavos.

Nutikdavo, kad nesinorėdavo eiti į chederą. Ką darėme? Štai ką prigalvojo mano brolis. Chedero kieme buvo parduotuvėlė, o joje – aukšti laiptai. Brolis pasiūlė: ,,Šiandien vakare neisime į chederą. Rytoj aš rasiu pasiteisinimą“. Sekančios dienos rytą rebe paklausė: ,,Kame reikalas mano puikūs berniukai?“. Čia pasireiškė mano brolis ir pilnu siaubo balsu, kad net rebe išsigando, pradėjo pasakoti apie tai, kad eidamas pro atidarytas parduotuvėlės duris jis pamatė kaip laiptais į viršų ir žemyn lipa velniai – išdykėliai, ilgi ir ploni tarytum šiaudeliai, juoduose cilindruose ir pasipuošę frakais, pas kiekvieną ilga uodega ir vištos kojos. Visi liudininkai patvirtino pasakojimą, o aš rebe net prisiekiau gyvenimu. Niekas, tame tarpe ir rebe, neabejojo – tai tikra tiesa. Paskui mes daug vakarų nėjome į chederą, nes, atseit, bijome velnių. O tą laiką panaudodavome žaidimams arba paprasčiau – ,,voliodavome durnių“.

Mano mieste iki šiol nėra vandentiekio. Žmonės naudojasi vandeniu iš šulinio arba ežero. Rebe nešėsi vandenį iš šulinio, bet kai jo reikėdavo virduliui, kurį statydavo svečiui ar per šventes po miego, semdavosi iš ežero. Pas mus, vaikus, būdavo tikra šventė kai rebe žmona paprašydavo atnešti kibirą šulinio vandens. Į jo parnešimo ekspediciją visada eidavo trys berniukai: du nešdavo per lazdą už rankenos pervertą kibirą, o trečiasis kaip asistentas ir pakeisdavo pavargusį nešiką. Medinis šulinio viršus buvo žemas, visada iš visų keturių jo pusių apipiltas vandeniu, o žiemą dar ir apšalęs. Kartą nuėję prie jo pirmiausia ko ėmėmės – pradėjome spjaudyti į jį kaip tai jau darėme ne kartą ir žiūrėjome kaip spjūvis grįžta atgal pas mus nuo iš vandens žvelgiančio veido. Mums tai patiko. Tačiau vienas berniukas ne tik per daug persisvėrė, bet dar ir paslydo, todėl atsidūrė šulinyje. Laimei buvo apsirengęs stipriai virvėmis suveržtu paltu – jo palos greitai išsiskleidė vandens paviršiuje, o kojos, tarsi balerūno, styrojo vandenyje. Mes pradėjome šaukti, subėgo žmonės, nuleido kopėčias ir ištraukė nelaimėlį. Rebe norėjo nubausti berniuką, bet bausmę atidėjo: jis buvo išsigandęs ir peršalęs.

Piešimo šiame chedere ėmiausi su dideliu užsidegimu dar ir todėl, kad mano darbams atsirado poreikis. Aš piešiau karalius, ant žirgų sėdinčius kazokus, daug ką išdrožinėjau sinagogos langų vitražams. Už piešinius man mokėdavo sagomis, nes nei vienas chedero berniukas neturėjo pinigų, o jeigu ir turėdavo, tai surasdavo kur kas rimtesnius dalykus jiems išleisti. Sagas aš pardavinėjau: už šešis jų vienetus prašydavau vienos kapeikos, o kai kada brangiau. Greitai atsirado geras pirkėjas – pas senelį viešėjęs iš Kauno16 kilęs berniukas. Jis vogdavo pinigus ir mokėdamas po tris-keturias kapeikas už vieną pirkdavo mano portretus. Aš atgimiau, nes turėjau galimybę nusipirkti popieriaus ir pieštukus.

Portretus piešiau tik iš šono, nes iš priekio dar nemokėjau. Lūpas ir skruostus spalvindavau raudona spalva, akis – žydra. Būtent taip todėl, kad gavau dvipusį raudonos ir mėlynos spalvos pieštuką.  Piešti portretus iš šono pradėjau dar ir todėl, kad kartą motinos indaujoje aš suradau tuščia maišelį, kuriame kažkada buvo cikorija. Ant maišelio buvo uždėtas štampas – fabriko medalis. Štampe, rodos, buvo pavaizduotas imperatoriaus Franco-Josifo17 portretas. Aš jį ir pradėjau piešti. Baigtu darbu buvau taip susižavėjęs, kad bėgiojau iš džiaugsmo lyg koks pamišėlis, visiems jį rodžiau, jaučiausi beskraidąs ore ir visa galva aukštesnis už likusius chedero berniukus. Taip džiaugsmingai besiblaškydamas po miestą, aš užėjau pas pažįstamą rusą berniuką. Jo mama skalbė mūsų rūbus, šeštadieniais nuimdavo žvakides, žiemą kūreno krosnį. Ateidama pas mus ji atsivesdavo ir savo sūnų – taip mudu susipažinome. Berniukas lankė mokyklą. Aš parodžiau jam naują savo darbą – šis žvilgtelėjo ir išsijuokė iš mano meno. Paskui parodė žemėlapį ir įrodinėjo, kad tai jo darbas. Mane sužavėjo mėlynais akvareliniais dažais (tada aš apie tai net nežinojau) nupiešti kalnai ir vanduo. Iš berniuko namų išėjau sumišęs. Jo mokymasis mokykloje ir pieštas žemėlapis mane išmušė iš vėžių. Berniuko dėl pajuokų pradėjau nemėgti. Dar jam pavydėjau, nes jis gali tapyti akvarele, vaizduoti kalnus ir jūras. Todėl dar labiau užsispyriau ir ėmiausi darbo. Mano motina buvo nepatenkinta šiais užsiėmimais, pyko ant manęs ir mano portretus vadino stabais. Kadangi mūsų namuose pajamos buvo labai menkos ir mano mamai nebuvo kuo mokėti už sūnų mokslus, ji nutarė: vyresnysis pasiliks mokytis valstybinėje mokykloje, o aš būsiu namuose, kas reiškė – nieko neveiksiu.


Nuo chedero iki Dvinsko


Aš nebesimokiau chedere – tapau laisvu žmogumi. Nuo ryto iki vakaro bėgiojau, vaikštinėjau, maudžiausi, žaidžiau su kitais tinginiais ,,vogtą pagaliuką“. Tačiau net apiplyšęs, niekingas ir alkanas aš nenustojau piešti. Mamos nuomone tai buvo netvarka ir ji mane atidavė į parapijinę mokyklą, kurioje mokymasis buvo nemokamas. Iš pradžių mokiausi blogai. Aš nemokėjau kalbėti rusų kalba ir nesupratau ką aiškina mokytojas. Tačiau po kurio laiko pasitaisiau ir perėjau mokytis į apskrities mokyklą, kurią, visgi, turėjau palikti – neturėjau batų ir padorios aprangos. O svarbiausia – čia už metus reikėjo sumokėti kelis rublius, o mama jų neturėjo.

Aš grįžau prie savo darbo – nutariau nupiešti didelį portretą. Prekeivis skolon davė popieriaus ir aš nupiešiau karalių: raudonu apdaru, mėlynomis kelnėmis, visą medaliuose ir ordinuose – tai buvo mano vaizduotės vaisius. Baigęs darbą surinkau pažįstamus vaikus ir akimirksniu nutariau: kadangi neturiu jokių galimybių parduoti portretą (nėra turtingų pirkėjų), reikia jam surengti loteriją ir už kiekvieną bilietą imti grašį. Išlošęs turėjo pridėti pinigų iki rublio. Žodžiu, tapau Rotšildu. Visas miestas prakalbo apie mane ir netrukus gavau užsakymą tituliniam lapui, už kurį uždirbau 15 kapeikų. Visų lūpose skambėjo mano vardas ir apie mane prakalbo net Dvinske18. O nutiko štai kas. Mūsų žemietis buvo šiame mieste gyvenančio ,,didelio“ dailininko žentas. O jeigu tiksliau – jo uošvis buvo dažytoju: darė iškabas, dažė sienas, grindis…Kai šis ,,dailininkas“ iš savo žento išgirdo apie talentingą berniuką, t. y. apie mane, jis paprašė giminaičio pasikalbėti su mano mama, kad ji leistų atvažiuoti bandymui į Dvinską. Šis miestas nuo mūsiškio buvo 25 varstai. Išvažiavome arkliais. Buvo rugpjūtis. Mama iš paskutinių jėgų sumokėjo už vežimą ir įdavė į kelionę išlaidoms varinę kapeiką. Tada man buvo 14-15 metų.

Pirmiau negu prisiminsiu įvykius Dvinske, trumpai papasakosiu apie tuos žmones, pas kuriuos atvykau. Dažytojas buvo ortodoksalusis chasidas19. Jis buvo pedantas, labai priekabus maistui: mėgo, kad jam gamintų atskirai ir geriau nei kitiems, neatsisakydavo alkoholio. Nekvailas, sąžiningas, garbingas ir aukodavo vargšams, kuriuos užjausdavo. Bet kartais būdavo nepakenčiamas. Jis turėjo tradiciją prigulti ant sofos ir ištiesti kojas, bet niekas tuo metu neturėjo teisės praeiti pro šalį. Jeigu kuris pažeisdavo šį draudimą, jis supykdavo: ,,Velnius aplinkui nešioja. Tik trumpam priguliau, kad išsiaiškinčiau ar neskauda mano kaulai, o nuo jų vietos nerandu!“ Jis tiek bambėdavo, kad pažeidėjas nuo jo pabėgdavo už trijų mylių.

Jo žmona buvo negraži, akloka, protinga ir aštraus liežuvio, iš kilmingos šeimos, draugus turėjo turtingus. Jų vyresnioji duktė buvo nejauna ir negraži, o liežuvėlis – Dieve, apsaugok. Mažajai dukrai buvo dvylika metų – miela, protinga, linksma, tėvo numylėtinė.

O štai trumpa mano paties charakteristika. Aš buvau mitnagedas20. Drovus. Nemėgau valgyti, ypatingai kai į mane kažkas žiūrėdavo. Vengiau kiekvieno, pas kurį pastebėdavau nemalonią veido išraišką. Laikiausi atsiskyręs nuo kitų. Tokiu aš atvažiavau į Dvinską.

Taigi, atvykęs į Dvinską, dažytojo namuose neradau. Šeimos moterys pasiteiravo kas aš toks. Išgirdusios mano atsakymą padavė po kelionės maisto – lėkštę pasukų su duona ir pradėjo mane apžiūrinėti. Man to pakako, kad neprisiliesčiau prie maisto.

Naktį namo sugrįžo dažytojas. Pirmas jo klausimas buvo ar davė valgyti. Kada išgirdo kad nevalgiau, pasisodino šalia ir pamaitino. Žiūrėdamas kaip laikau šaukštą ir dedu jį į lėkštę jis taip suriko ant manęs, kad net šaukštas iš rankų iškrito. Žmona pastebėjo: ,,Koks keistas berniukas!“ Atestacija buvo per daug išsami ir aš atsiguliau alkanas. Taip kankinausi dvi dienas, o trečiąją, kai dažytojas išėjo melstis, išsiruošiau į gatvę. Už mamos įduotą kapeiką nusipirkau sau bandelę su svogūnų įdaru (prisiminimų vertime į rusų kalbą ,,kuchon“), suvalgiau ją ir pėsčiomis išėjau namo [į Novoaleksandrovską].

Aš buvau alkanas, išvargęs ir naktį vos pasiekiau gimtus namus. Mama paklausė: ,,Ko tu taip prastai atrodai? Kas atsitiko?“ Aš pravirkau ir jau negalėjau ištarti nei vieno žodžio. Ji nuramino mane: ,,Nebijok. Daugiau tenai nevažiuosi!“ Apsiraminau – aš ne svetimame krašte, niekas nesidomi ar valgiau, ar ne, nežiūri į akis ir nesijuokia iš manęs.

Aš ėmiausi savo seno darbo – piešiau karalius. Kadangi nelankiau chedero, brolis pasiimdavo mane su savimi į sinagogą kurioje mokėsi. Aš vaikščiojau į ją vakarais, bet mokiausi nenoriai, nors man ten patiko. Buvo žiema. Sinagogos tarnas kūrendavo krosnį, uždarydavo kaminą ir išeidavo. Tada mes kepdavome bulves – tai buvo skaniausias mūsų patiekalas. Blogiau būdavo tada, kai netikėtai tarnas sugrįždavo: jis atimdavo visas mūsų bulves, o tuos, kurie bandydavo protestuoti ,,pavaišindavo“ diržu. Mes irgi nelikdavome jam skolingi: už atimtas bulves vogdavome iš jo žvakes, kurias jis uždegdavo atminties dieną už mirusius. Aš buvau vienas iš svarbiausių mūsų mėgstamo patiekalo valgytojų, nes kartais gaudavau pinigų už savo portretus – tada pirkdavau katilėlį bulvių ir dalindavausi jomis su ješiboto22 mokiniais. Čia besimokantys jaunuoliai buvo išdalijami atskiromis savaitės dienomis į šeimas, kuriose juos maitindavo. Aš savo maistu dalindavausi su tais, kuriems netekdavo tos maitinimo šeimoje dienos ir jie alkį malšindavo mano bulvėmis.

Užeiti pas mus į sinagogą būdavo įdomiausia penktadienio rytą – tada mokykla tapdavo ,,amatininkų“ dirbtuve: viename kampe buvo galima pamatyti ant suolo sėdintį nuo pėdų iki bambos apsinuoginusį mokinį, kuris tvarkosi vieninteles savo kelnes, kažką užsiėmusį savo ilgu švarku ar filosofišku žvilgsniu apžiūrinėjantį savo aulinį batą, kuris ,,atidarė nasrus“ ir t.t. Bet visi linksmi: kas prisimena patarlę, kas pasakoja apie dienas, kai valgė arba ne. Taip šie mokiniai ir gyveno klajodami po svetimus kraštus.

Kartą grįžęs namo pamačiau prieš juos stovintį vežimą. Širdis apmirė neveltui. Pasirodo, kad atvažiavo buvęs mano šeimininkas, dažytojas iš Dvinsko. Rytą pas motiną apsilankė jo pasiuntinys ir paprašė jos ateiti su manimi. Nors iš pradžių motina atsisakė, bet vėliau ją visgi įkalbėjo.

Mes išsiruošėme pas dažytoją. Gal, Dievas duos, man kaip nuotaką atiduos jauniausiąją dukrą, mielą mergaitę? Ir nors niekas nesijuokė, man buvo gėda, aš visas išraudau ir buvau pasiruošęs tuoj pat išbėgti atgal namo. Manęs neišleido – sudarė sutartį, pagal kurią šeimininkas per keturis metus turi išmokėti 50 rublių. Jeigu pasiliksiu pas jį ilgiau – jis man už metus sumokės 100 rublių. Džiaugsmingai buvo išlenkta truputį degtinės, o man davė gabaliuką meduolio. Ankstų rytą motina turėjo išlydėti mane į kelionę.

Visą naktį ji sėdėjo ir siuvo man kepurę, tiksliau senąją išvertė, prikimšo į ją vatos ir uždėjo man ant galvos. Bet buvau basas. Atėmėme iš vyresniojo brolio aulinius batus, jų vidun įdėjome šiek tiek šiaudų ir aš jau apautas, nuo galvos iki kojų aprengtas! Kaip buvo sutarta rytą pasodino mane į roges, pridengė valstiečio sermėga – ir pirmyn! Vakare buvome Dvinske.


Darbas, meilė ir siekiai


Į Dvinską atvažiavome pačiai vakarienei. Graudu buvo sėdėti už stalo ir su visais valgyti, bet šeimininkas perskaitė man tokią ,,paskaitą“, kad teko pasiduoti. Rytą jis pasiūlė man darbą, o pats visai dienai išėjo. Kada grįžo ir pamatė tai kaip atlikau pavedimą, jį įvertino visai gerai. Tiesa, dar pridūrė, jog jeigu būsiu stropesnis, tai iš manęs gali kažkas gautis. Jis sakė, kad reikia iš galvos išmesti ,,žmogeliukus“ ir ne užsiimti ,,meniškumais“. ,,Dailininkai, – tęsė jis, – tai girtuokliai, elgetos. Jie miršta nuo plaučių tuberkuliozės arba išprotėja“. Iš kur jis tai žinojo, aš nenumaniau, bet šie jo žodžiai man padarė įspūdį. Aš šiek tiek jo prisibijojau, nes jis labai pykdavo jeigu jo neklausydavo.

Man būdavo malonu kai jis išeidavo savo reikalais, o likę namiškiai būdavo užimti virtuvėje. Tada aš imdavausi piešti iškabas. Prie manęs prisėsdavo jaunesnioji šeimininko duktė ir mes vienas kitam pasakodavome įvairias istorijas. Mergaitė mėgo išdykauti. Kartą ji tuo man taip trukdė dirbti, kad aš paėmiau ją ant rankų, pasiguldžiau ant kelio ir, atseit, išpėriau. Ji tik taip mielai juokėsi, kad aš nuo to laiko likau labai išsiblaškęs. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo mūsų romano pradžia, nors aš tada buvau labai jaunas, o ji dar jaunesnė. Šis romanas galėjo pakeisti visą mano gyvenimą: su laiku  tapčiau tėvu, seneliu, bet ne dailininku. Jūs paskui pamatysite kaip viskas išsisklaidė ir aš likau švarus bei šventas. Bet tuo metu mes dažnai kartu žaisdavome, jautėme, kad mudviem gerai kai esame vienas šalia kito.

Šeimininkas ėmėsi iš manęs daryti chasidą. Vietoj to, kad po darbo eičiau pasivaikščioti su mokiniais-amatininkais, aš eidavau į sinagogą popietinei maldai ir pasilikdavau joje iki vakarinės. Šeštadieniais visą dieną sėdėdavau namuose ir mokiausi religinių moralės dogmų (šeimininkas turėjo pilną spintą tokių knygų). Kai jis pamatė, kad aš ne toks jau ,,nereikšmingas“, ėmėsi mane auklėti chasidizmo dvasia, t. y. klausantis ką pamokslauja rebe. Prieš miegą šeimininkas užstatydavo skaityti jam skyrių iš Talmudo, bet greitai užmigdavo. Tada aš tęsdavau savo darbą – piešiau iškabas iki pirmos valandos nakties, kartais ir ilgiau. Su laiku tapau tarsi jo vaiku. Sūnų jis neturėjo.

Aš ir šeimininko duktė augome. Kartu tyliai augo ir mūsų meilė. Dar ne iš karto leidau sau bučiuoti ją kai ji miegodavo arba atsargiai nuklodavau ir apžiūrinėjau jauną jos kūną. Kai kada ji priešindavosi, kad nemaišyčiau savo naktiniais tyrinėjimais miegantiems ir knarkiantiems artimiesiems. Bet būdavo, kad man nepasisekdavo ir dar labai negražiai. Leisiu sau papasakoti kelias intymias istorijas, nutikusias mano naktinėse ,,apžiūrose“.

Žiemos vakarais aš iki vėlumos sėdėdavau ir piešdavau iškabas. Vienoje rankoje – žvakė, kitoje – teptukas. Kai kada mane imdavo ir užvaldydavo miegas. Jūs suprantate koks tai buvo darbas! Auksinės raidės išsitepliodavo ir man tekdavo jas valyti. Tačiau išvalius likdavo dėmės. Už tokį darbą aš gerokai gaudavau. Radau du būdus kaip neužmigti: pirmas – pridėti galvą prie durų rankenos, o antras – užeiti į kambarį, kuriame miega mano mylimoji ir žiūrėti į ją. Švelniai ir atsargiai aš glostydavau ją ir taip išblaškydavau užklydusį snaudulį. Kaip jau buvo įprasta, kartą naktį aš vėl užsukau į jos kambarį. Šį kartą ilgai stovėjau suakmenėjęs iš susižavėjimo: ji gulėjo veidu į pagalvę ir ,,vive la France“23 buvo atidengta. Nežinau ką mano vietoje darytų kitas, bet į galvą toptelėjo išdykusi mintis, kuri vėliau buvo įvertinta. Aš gi gėrėdamasis jos gražia figūra, paėmiau muilą su teptuku, kuriuos laikiau rankose, dariau didelius muilo burbulus ir mėčiau juos į jos galvą…Ko gero, burbulai buvo labai šalti – ji sudrebėjo, šūktelėjo ir pridėjo kelis nelabai švelnius epitetus. Man pasidarė gėda, aš užgesinau žvakę ir užlipau ant savo pečiaus. Jos riksmas kai ką pažadino ir prasidėjo šnabždėjimasis apie mane. Tačiau visiems labai norėjosi miego ir įvykio aiškinimąsi buvo atidėtas sekančiai dienai. Aš pradėjau galvoti ką pasakysiu jeigu manęs paklaus, bet pavargau nuo minčių ir užsnūdau. Pabudęs rytą pamaniau, kad visa tai buvo tik sapnas ir nieko neįvyko. Deja, šeimininko balsas greitai išsklaidė mano viltis. Kiekvienas jo žodis buvo tarsi kirtis į veidą. Man buvo gėda, nes namuose visi iš manęs juokėsi ir praminė ,,porkiniku“24. Ar buvau jo vertas – kitas reikalas. Bet pakakdavo jį išgirsti  ir aš raudonuodavau bei baldavau tuo pačiu metu.

Kaip žinoma, laikas gydo ir mes su mergaite vėl tapome gerais draugais. O padėjo vienas įvykis: mane neužtarnautai nubaudė jos tėvas. Buvo švenčiamas Purimas25 . Mano šeimininkas, tebūna jis sveikas, visada mėgavo išgerti šiek tiek degtinės. Juo labiau per šventę, kai išgerti buvo privalu. Šį kartą šio ,,privalumo“ jis ėmėsi anksti rytą ir pietums jau buvo gerokai įkaušęs. Po pietų prigulė, kad vakarinėje trapezoje prisigertų kaip pridera tikram chasidui – iki ,,baltų musių“, o man prigrasė, kad būtinai jį pažadinčiau pusiaudienio maldai sinagogoje ir užkriokė. Mes, jaunimas, iš karto ėmėmės linksmintis – žaidėme šventinius žaidimus-dovanas. Kokios jos buvo? Na, paglostymas, pakutenimas…Laikas nepastebimai skubėjo. Šeimininko duktė priminė, kad turiu pažadinti tėvą ir aš puoliau tai daryti, tačiau jis buvo kurčias lig siena. Aš vis žadinau, kol jis su žodžiais ,,Tu paliksi mane, niekše?“ apsivertė ant kito šono. Man atrodė, kad šeimininkas gali miegoti iki ateis Mesijas, bet kai pamačiau, kad saulė jau aukštai ir jis gali pavėluoti maldai, vėl pradėjau žadinti. Galų gale jis pakilo nuo lovos ir neištaręs nei žodžio nuėjo į virtuvę, nusiplovė rankas, grįžo ir trenkė man tokį antausį, kad iš ausies pradėjo tekėti kraujas. Visi namiškiai buvo apstulbę. Nuo skausmo ir apmaudo aš pravirkau. Jis gi ramiai pasimeldė ir išėjo į gatvę, kad atsineštų degtinės vakarui. Aš užlipau ant pečiaus ir greitai užmigau. Staiga mane nutraukė ir į burną įpylė kelis degtinės stikliukus. Aš nesupratau ką su manimi daro ir tik paskui tapo aišku, kad tai buvo atsiprašymas už antausį.

Po šio incidento mano pravardė buvo užmiršta. Aš vėl ėmiausi ,,lunatizmo“. Kadangi buvau drovus ir savo jausmų negalėjau išreikšti kitaip, elgiausi kaip anksčiau: naktimis, kai visi miegodavo, aš glostydavau mylimąją ir žaidžiau su jos gražiu jaunu kūnu. Kartą, kai užėjau į mylimosios kambarį, man į akis krito jos gražus veidas rausvais skruostais ir aš pagalvojau, kad reikia išbandyti bučinį. Bet kaip tai daryti? Dieve, išmokyk! Aš viena ranka atsirėmiau į lovos kraštą, kita – į sieną ir pradėjau linkti prie jos veido. Bet mano nelaimei ranka, kuria spyriausi į sieną, buvo šlapia ir todėl slidi – ji nuslydo ir aš netekęs pusiausvyros nukritau ant jos. Mergina išsigando ir suriko: ,,Kas tai?“ Nieko kito neliko – aš kaip strėlė išlėkiau iš jos kambario ir atsiguliau į savo vietą. Taip, galėjau viską neigti, bet ant sienos likęs šlapios rankos antspaudas išdavė mane.

Ieškodamas priemonių, kuriomis galėčiau pašalinti priežastis, trukdančias ,,užvaldyti“ savo mylimąja, aš prisiminiau chloroformą. Kažkada dirbdamas vaistinėje išgirdau, kad nuo jo užmiegama. Būtų tas chloroformas pas mane, galėčiau mylimąją bučiuoti kiek to trokšta širdis ir žiūrėti į ją visose miego pozose. Mano šeimininkas turėjo įprotį šeštadieniais pasikviesti kokį biednioką ar žydą-kareivį. Kartą jis atsivedė kareivį. Išsiaiškinęs, kad jis dirba tvirtovės ligoninėje, prabilau apie trokštamą chloroformą. Jis paaiškino, kad tai šiek tiek geltonos spalvos mikstūra ir kainuoja pusantro rublio už buteliuką. Pasirodo, kad stiklinei vandens pakanka dviejų jo lašų ir žmogus stipriai užmiega. Kai jis man atnešė šios mikstūros, vaizduotė pradėjo kurti nepaprastus reginius. Bet pirmiausia chloroformo poveikį nutariau išbandyti ant savęs ir tai atidėjau šeštadieniui – tada namuose nieko nebūna. Atėjus bandymo dienai užlipau į palėpę, radau stiklinę vandens, įlašinau kelis vaistų lašus ir atsiguliau miegoti. Gulėjau ilgai ir veltui. Tada į stiklinę vandens įlašinau dešimt lašų – nepadėjo. Paėmiau ir į stiklinę įpyliau pusę atneštų lašų, o pusę vandens, bet vėl be jokio rezultato. Galų gale aš išgėriau visą likusį atneštą chloroformo kiekį be vandens…jokių miego požymių. Kai burnoje liko kažkoks sūrus ir nemalonus skonis supratau, kad kareivis mane apgavo. Nuo to laiko jis pas mus daugiau nepasirodė.

Po panašių istorijų namuose suprato, kad aš esu įsimylėjęs. Net mano šeimininkui apie tai užsimindavo – atseit, turėtų pagalvoti. Kalbėdami apie mane pridėdavo, kad aš – pats žinomiausias krašte dailininkas, sąžiningas ir ištikimas jam, labai pamaldus, nes visą laisvą laiką skiriu Talmudui arba tiesiog vartau religines knygas. Ko gi daugiau reikia? Šie vertinimai mano šeimininką vertė susimąstyti. Bet kadangi chasidas nieko nenusprendžia be racino, jis sugalvojo nuvažiuoti pas jį ir pasitarti. Neatskleisdamas savojo sumanymo, šeimininkas pradėjo įtikinėti važiuoti drauge, nes, pasak jo, kol aš nepabuvosiu pas rabiną ir nepamatysiu jo savo akimis – tikru chasidu nebūsiu. Aš sutikau ir mudu išvažiavome į Vitebską.

Man buvo 16 metų, gražus, liesokas. Vaikščiojau apsirengęs žydų rūbais, truputį ,,pasikėlęs“. Kai atėjau į rebino namus, reikėjo kurį laiką palaukti. Besėdėdamas pamačiau, kad iš šalia esančio kambario į mane žiūri jo dukra – visai miela mergina. Mes pradėjome žvilgčioti vienas į kitą, bet netrukus buvau pakviestas pas jos tėvą. Nors mano šeimininkas patarė nežiūrėti į rabiną, įėjęs taip pasižiūrėjau į jį, kad šis pats ėmė šalintis mano žvilgsnio. Rabinas ir šeimininkas visą laiką dainavo chasidų dainas, aš gi jaučiausi lyg būčiau iš naujo gimęs. Pagalvok tik – tapau chasidu, buvau pas patį rabiną ir stovėjau prieš jį! Kai sugrįžome namo, pradėjau uoliai laikytis chasidų tradicijų: eidamas gatve nuleisdavau akis, kad, neduok Dieve, nesusidomėčiau kokia nors sutikta moterimi, mažai valgiau, o kai maistas būdavo ypatingai skanus, išeidavau nesuvalgęs jo. Aš taip sulysau ir išbalau, kad net Dievas ir žmonės džiaugėsi manimi. Šeimininkas man netrukdė. Jis žiūrėjo į mane didžiuodamasis. Tačiau turėjau kovoti su buvusiomis savo ,,nuodėmėmis“. Atėjus nakčiai, mintys vydavo nuo pečiaus: ,,Tu gali būti didžiausiu teisuoliu, bet kito tai neliečia. Nebūk kvailas. Didesni nei tu teisuoliai šiuose reikaluose klausėsi gamtos“. Aš pradėjau jausti nenugalimą aistrą, juolab ir šeimininko dukra mano atžvilgiu tapo švelni. Tad dabar jau aš turėjau vengti pagundų, o tai nebuvo lengva.

Nuolatos galvojau apie savo gamtos duotą talentą. Man tekdavo atlikti geriausius šeimininko gautus užsakymus – jis leido man dirbti sudėtingiausius darbus dėl to, kad tai jam buvo naudinga, naudojosi mano šlove, o visus likusius dailininkus tiesiog ,,sumaišydavo su purvu“. Kartą vienas žmogus pakvietė kaunietį dailininką Moisiejų Kovnenskį. Jis buvo mažas, liesas, susirietęs gulėdavo ant lentų prie pat lubų – vienoje rankoje laikydavo teptuką, kitoje – kibirą su dažais. Šeimininkas pakvietė mane tam, kad Moisiejaus pavyzdžiu parodytų kaip blogai būti dailininku: ,,Dirbti tiek daug ir pastoviai būti vargšu, kai kada sėdėti net be duonos“. Jis laukė mano atsakymo į jo ,,teisingus“ ir ,,praktinius“ žodžius. Bet kai iš manęs išgirdo, kad ,,geriau būti dešimčia kartų didesniu vargšu, bet dailininku“, piktai atsakė: ,,Tu buvai kvailys, juo ir likai. Man nėra apie ką su tavimi kalbėti. Geriau baik darbą ir greičiau!“

Po šio pokalbio manęs neapleido mintis, tarsi musė imperatoriaus Tito: ,,Kas bus? Aš čia jau aštuoni metai ir daugiau negu daryti iškabas, nieko nemoku. Negi viską praradau?“26 .

Tam laikui mano broliai Aba ir Lazeris tapo žmonėmis su ,,padėtimi“: vyresnysis buvo valdininkas (rus. stolonačalnik) miesto valdymo įstaigoje (rus. uprava), o jaunesnysis – prokuroro padėjėjo sekretoriumi. Abu neblogai uždirbdavo, kaip sakydavo pas mus – susikūrė gražią ,,valstiją“ ir aš buvau dažnas jų svečias.

Mūsų Novoaleksandrovske gyveno Pumpjanskių šeima. Tai buvo labai inteligentiški žmonės. Tėvai buvo tikintys, bet ne fanatiškai. Vaikai (keturi sūnūs ir trys dukros) buvo baigę gimnaziją, du sūnūs jau studentavo. Jų namai būdavo atviri visiems: vargšams, turtingiems, norintiems nemokamų pamokų ir šiaip sau užeinantiems: kas tik panorėdavo lankydavosi pas juos ir kvaršindavo namiškių galvas. Su kiekvienu šiuose namuose buvo elgiamasi vienodai – draugiškai ir kilniai. Jaunimas kalbėdavosi rusų kalba. Tai buvo laikas, kai religines mokyklas palikdavo vardan mokymosi gimnazijoje. Atvirai ir slapta kiekvienas gimnazistas kalbindavo tokiam žingsniui ir kitus mūsų miestelio jaunuolius.

Mano brolis taip pat lankydavosi Pumpjanskių šeimoje. Ir kai kartą atvažiavau į svečius, eidamas į jų namus pasikvietė ir mane. Man tie žmonės labai patiko, ypatingai tuo, kaip bendravo su tokiais kaip aš – nemokėjusiais kalbėti rusų kalba ir dar religingais. Jų namuose jaučiausi rabinu. Be abejo, dažniausiai tylėdavau, nes nemokėjau vesti pokalbio nei su šeimininkais, nei su svečiais. Pumpjanskiai elgdavosi su manimi kaip su lygiu ir aš nesijaučiau nei svetimas, nei nereikalingas. O kai šiuose namuose pasijutau lyg savuosiuose, vyriausiam Pumpjanskių sūnui patikėjau savo norą įstoti į dailės Akademiją ir papasakojau apie tai, kad šeštadieniais nenoriu rašyti ir piešti27. Į mano prisipažinimą jis atsakė, kad tai neturi jokios reikšmės: atseit, jo kaimynas baigė Akademiją ir šeštadieniais nepiešia. Akademijoje norėjau rasti ir ramybę savo pradėjusiai blėsti meilei. Juk mano šeimininkė [Dvinske] manė, kad jos dukrai dėl savo kilmės netinku – jau pernelyg didelis prasčiokas buvau jai. ,,Nereikia skubėti, – sakydavo ji, – ir nėra ką griebti“. Ir tikrai – kas aš toks? Amatininkas! Ji gi, manasis angelas, taip pat pastebimai atšalo – buvusi jauna, miela mergaitė tapo sveika mergina, kuri šaudydavo mėlynomis akimis tarsi sakydama: ,,Neliesk manęs!“

Visa tai manyje gimdė liūdesį ir apgailestavimą. Aš buvau išdidus ir drovus, bet jeigu su mylimąja pakalbėčiau, galbūt, viskas būtų kitaip. Kol kas šeimininko namuose jaučiausi svetimas. Atsirado kažkoks piršlys, kuris pasiūlė susipažinti su mergina mano gimtajame mieste. Kiekvieną šeštadienį eidavau susipažinti su savo nuotaka, bet tik prieidavau prie jos namų – susigėsdavau ir grįždavau atgal. Taip jos niekada ir nepamačiau…

Per vienas šventes Novoaleksandrovske svečiavosi Akademijos28 trečiojo kurso studentas. Tada aš buvau namie. Studentui papasakojo apie mane ir jis davė bandomąją užduotį. Pamatęs jos atlikimą pasakė, kad galiu važiuoti į Akademiją ir tikrai išlaikysiu stojamuosius egzaminus.

Tam laikui mane pradėjo įkalbinėti vesti Peterburgo Nikolajaus armijos kareivio, o dabar labai turtingo mėsininko, dukterį. Tėvas su dukterimi net į Novoaleksandrovską atvažiavo. Jos tėvui pranešė, kad aš amatininkas ir turiu teisę gyventi Peterburge29. Dar – kad esu nepaprastas ir iš geros šeimos. Šeštadieniui mane atvežė iš Dvinsko namo ir kaimynas už miesto, kad niekas nematytų, surengė pasimatymą su nuotaka. Mes susitikome, atseit, atsitiktinai, priėjome vienas prie kito ir pasikalbėjome. Lyg iš po žemių atsirado uošvis ir palydėjo mus į namus. Mergina paliko neblogą įspūdį, bet ar aš tada patikau jai – nežinau. Kai pas ją apie tai paklausė, ji atsakė, kad jeigu tėvas sutinka, ji jam neprieštaraus. Mane pakvietė atvažiuoti į Peterburgą kartu švęsti Sukkot30 šventę. Po kelionės sugrįžau į Dvinską ir vėl ėmiausi darbo. Šeimininko namuose iš mandagumo buvau pasveikintas, bet tai atrodė dviprasmiškai.

Aš dirbau pas labai turtingą žmogų. Ten pat dirbo kitas amatininkas su savo mokiniu. Su tuo mokiniu štai kokia istorija buvo nutikusi. Jis susiginčijo su amatininku, kad vieną virvės galą pririš prie palėpės, o kitą stipriai sukas dantimis ir nušoks nuo palėpės ant žemės vis dar laikydamas dantimis virvę. Numeris buvo atliktas puikiai, bet dantys apsivertė aukštyn ir kai jis pradėdavo kalbėti atrodė, kad juokiasi nemaloniu ,,nuodingu“ juoku. Kai kartą būdavau užsiėmęs darbu, jis atėjo pas mane ir sako: ,,Klausyk, ką tu pieši? Visa tai nieko neverta. Štai kieme kur gyvenu yra taip įgudęs berniukas, tiesiog baisu! Jis pasuka pieštuką – yra žirgas, dar kartą – ant jo sėdi kazokas“. Ir užsijuokė savo sužalotais dantimis dar kartą pridėjęs: ,,Irgi man mokslinčius…“ Šis snarglius mane iš dangaus nuleido ant žemės. Pasirodo, kad kažkoks berniukas, kuris pas nieką nesimokė, piešia geriau nei aš. Vos susilaukiau darbo pabaigos ir tuoj pat išsiruošiau pas tą vaikį. Tai buvo Joffė, vėliau mano draugas studijose Akademijoje31. Tada namuose jo neužtikau, bet pamačiau darbus ir su palengvėjimu atsidusau: tai buvo naivūs padrikai nupiešti piešiniai. Aš paėmiau popieriaus lapą ir pieštuką, nupiešiau veidą ir palikau savo kūrinį ant stalo. Kai Joffė grįžo ir pamatė mano piešinį – nuo susižavėjimo buvo lyg nesavas. Kitą dieną mane pakvietė ateiti vėl ir mes susitarėme, kad už 50 kapeikų per mėnesį aš mokysiu jį piešti. Šie pinigai reikšmės man neturėjo, bet tam amatininko mokiniui buvau dėkingas už tai, kad susipažinau su Joffe.

Joffė buvo kilęs iš puikios šeimos. Jis visko mokėsi pas geriausius mokytojus ir net rusų kalbos. Naujasis bičiulis buvo 15-16 metų gražus ir kilmingas jaunuolis. Jo tėvas buvo išsilavinęs, mama – gerumo įsikūnijimas, turėjo vyresnį ir du jaunesnius brolius. Mes labai susidraugavome ir laisvu metu eidavome pasivaikščioti. Tuo laiku tai buvo labai progresyvu, nes berniukas iš pasiturinčios šeimos draugavo su amatininku. Ir nors kai kurie draugai priekaištavo, jis atsakydavo, kad jam didelė garbė kada jis eina su manimi arba aš ateinu pas jį.

Artinosi laikas važiuoti į Peterburgą pas nuotaką. Taip buvo sutarta. Kelionės tikslu buvo artimiau mudu supažindinti, suteikti galimybę jaunosios tėvui savo aplinkai parodyti tą gerą, ką jis iš provincijos ,,išsirašė“, o man kokį vaidmenį tėvas turi pas Dievą bei žmones.

Išvažiavome keturiese: aš – pagrindinis herojus, motina ir du broliai, Aba ir Lazeris. Šiuose reikaluose buvau naivus ir jie baiminosi, kad derybose uošvis mane išdurs. Mes atvažiavome į Peterburgą netikėtai, todėl stotyje mūsų niekas nepasitiko. Nepajutome ir jų namuose, kad mūsų laukė: nuotakos tėvas buvo savo, o ji pati – dešrų parduotuvėlėse. Namuose mes užtikome motiną, sveiką, tik kiek kurčią moterį, kuri mus sutiko nelabai džiaugsmingai – kaip vargšus giminaičius. Mano broliai išsiruošė į miestą, o aš pasilikau namuose. Tikėjau, kad viskas taip ir turi būti, todėl kad pirmą kartą gyvenime buvau jaunikiu. Mudu su motina labai stebėjomės – niekas negrįžta iš parduotuvėlių. Netrukus atsirado jaunosios tėvas ir pamatęs mano kepurę ištarė: ,,Eime ir nupirksime tau skrybėlę. Taip į sinagogą eiti negalima…“ Mes išėjome į skrybėlių parduotuvę ir man joje ant galvos užmaukšlino kažkokį aukštą cilindrą. Namuose gi visi nutarė, kad aš gimiau su šia skrybėle, nors motinai jis pasirodė keistas ir ji sutiko mane klausimu: ,,Šiandien kas, Purimas? Tu atrodai kaip Amanas“. Broliai nuramino ją paaiškindami, kad namuose cilindro nenešiosiu.

Vakarinei maldai į sinagogą nėjome. Trapezai visi nuėjome į bendrą sukką32, kurioje susirinko apie dešimt šeimų. Jūs suprantate kaip jaučiausi: visi žiūrėjo į mane kaip į jaunikį, patalpoje buvo didelis     triukšmas. Pavalgę nuėjome miegoti.

Sekančią dieną išėjome į sinagogą. Uošvis pastatė mane prie rytinės sienos. Prieš išnešant Torą ir ją pradedant skaityti prie manęs kilo triukšmas. Uošvis patraukė mane už peties ir mes išėjome vidury maldos. Išaiškėjo, kad triukšmas kilo dėl to, jog mano uošvis už mėsą lupdavo ir nuo gyvo, ir nuo mirusio. Visi juo piktinosi, bet nieko negalėjo padaryti – jis buvo susijęs su policija. Kai buvo sužinota, kad atvažiavo jo svotai, nutarė – atėjo laikas susidoroti su nepakenčiamu mėsininku.

Prabėgo pirmosios ir paskutinės šventės dienos. Mano broliai, kurie buvo labiau patyrę, pasikalbėjo su uošviu ir nutarė, kad šis turi nupirkti man dovaną – auksinį laikrodį. Į parduotuvę išėjome trise: uošvis, aš ir jaunylis brolis, kuris ir išrinko laikrodį už 150 rublių. Uošvis gi norėjo nupirkti 50 rublių kainuojantį laikrodį. Aš stovėjau nuošaliau ir man buvo visiškai tas pats kokį laikrodį nešiosiu. Trumpai kalbant – joks laikrodis nebuvo nupirktas. Brolis pasakė: ,,Mums čia daugiau nėra kas veikti – važiuojame namo“ ir mes tą pačią dieną išvažiavome.

Aš negalėjau suprasti kas gi įvyko: lyg buvau jaunikis, bet juo netapau. Kodėl? Dėl laikrodžio, kuris nepatiko mano broliui. Bet tiesa buvo tame, kad aš nepatikau nuotakai. Ji negalėjo supažindinti mane su savo draugėmis todėl, kad nemokėjau gražiai kalbėti. Prieš išvykstant į Peterburgą, vienas pažįstamas patarė ką nors perskaityti rusų kalba. Aš paklausiau ir perskaičiau ,,Puikiąją Jeleną“. Kartą vaikščiodamas su nuotaka aš papasakojau jai knygos turinį. Jus suprantate kaip ,,nuostabiai“ atpasakojau perskaitytą knygą?

Taip nieko nepešęs grįžau atgal. Bet viename pasisekė: pabuvojau Ermitaže ir teatre. Aš net pasimačiau su tuo Akademijos studentu, kuris kažkada viešėjo Novoaleksandrovske. Iš jo sužinojau apie stojamuosius egzaminus į Akademiją.

Namo grįžome apsijuokę. Išvažiavome – sukėlėme triukšmą. Ir kas iš to? Aš baiminausi, kad apie tai nesužinotų šeimininkas. Tačiau išaiškėjo, kad jie žinojo viską ir net istoriją su laikrodžiu. Todėl specialiai klausinėjo mane apie laiką ir aš supratęs užuominas nurausdavau. Matyt, jų nepaliko mintys apie mane, bet išdidumas neleido kalbėti atvirai. Aš taip pat tapau abejingas savo buvusiai mylimajai ir jau viena koja buvau Akademijoje.

Nutariau visam laikui išsiskirti su šeimininku. Taip pasielgti mane įtikino Joffė. Aš išsinuomojau kambarį mezonino trečiajame aukšte ir kai mano šeimininkas kelioms dienoms išvažiavo, pasiėmęs savo nedidelę mantą apsigyvenau naujame bute. Įsikūrus pas mane apsireiškė Joffė su savo draugais – mes pasistatėme samovarą ir visi atšventėme mano įkurtuves. Kai grįžęs šeimininkas sužinojo apie mano išvykimą iš jo namų, užriko ant savo namiškių: ,,Kaip gi jūs leidote, kad jis išeitų?“ Aš ėmiausi to paties mane maitinusio darbo ir atliekantį rublį atidėdavau Peterburgui.

Kartą mano buvusi mylimoji, apie kurią nenustojau galvoti, atėjo į mano butą ir paprašė užeiti pas juos kai namie nebus tėvo. Aš atėjau. Mergina prisipažino, kad galbūt jeigu ji būtų malonesnė man iš jų namų neišeičiau. Jaučiau, kad dabar jau buvo ne laikas kažką grąžinti, todėl kai ji paprašė pasilikti nakvoti pas juos – atsisakiau.

Mano sprendimas ,,viskas menui“ liko nepakeičiamas, nors mūsų meilėje dar buvo dūmų (dūmų, bet ne ugnies!). Su dideliu širdies skausmu aš malšinau savyje ilgesį ir ruošiausi išvažiuoti iš Dvinsko. Gavau laišką iš Peterburgo, pažįstamo studento, kuriame jis pranešė, kad po trijų savaičių prasidės stojamieji egzaminai. Joffė buvo jaunas ir jo tėvai bijojo jį leisti į mokslus Peterburge, todėl jis išvažiavo į Varšuvą ir ten gyveno pas turtingą dėdę. Aš gi tuoj pat išvykau į Peterburgą.


Pirmieji metai Akademijoje


Akademijos studentas Giršovič, paskui tapęs žinomu architektu33 ir kurį jau minėjau, apsidžiaugė mano atvykimu. Po kelių dienų aš atėjau į egzaminą ir pamačiau, kad besiegzaminuojančių susirinko koks šimtas žmonių. Nepamenu kiek iš jų išlaikė egzaminus, bet gerai atsimenu, kad aš jų neišlaikiau. Dvinske aš buvau žinomas, o čia – niekas. Giršovič guodė mane ir sakė, kad neverta nusiminti, nes greitai vėl bus stojamieji egzaminai – per šį laiką aš galėsiu pasiruošti ir tada jis garantuoja sėkmę.

Prie Akademijos buvo antikos skulptūros muziejus. Aš kasdien lankydavausi jame ir atsakingai ėmiausi piešti. Pas mane dažnai ateidavo Giršovič su kolegomis, apžiūrinėdavo mano piešinius, taisė juos, mokė. Užeidavo pas mane ir garsus dailininkas A. Asknazijus34, kuris tam laikui didžiuoju medaliu baigė mokslus Akademijoje. Aš dariau didelę pažangą. Gegužę vėl atėjau į egzaminus, bet jų rezultatų nepranešė. Rugpjūtį į egzaminus atėjau trečią kartą. Iš Varšuvos į egzaminus atvažiavo ir Joffė. Kadangi jis piešė silpnai, mokiau jį, drauge vaikščiodavome į muziejus. Abu išlaikėme egzaminus, bet niekas apie tai nepasakė ir mes praradome tris mėnesius. Sužinojus apie įstojimą laimė buvo begalinė. Dabar aš galėjau prasilenkti su kiemsargiu ir nenusiimti prieš jį kepurę. Paklausite kodėl buvau nepatenkintas kiemsargiu? Turiu pasakyti, kad teisės apsigyventi Peterburge aš neturėjau35 ir papasakosiu jums tų laikų, kai Peterburge šeimininkavo gubernatorius Greseris, istoriją.

Antrąją savo naktį Peterburge aš atsibudau nuo stipraus smūgio į nugarą. ,,Kelkis, pasą turi?“ – aš atsisukau ir pamačiau aukštą vyrą su purvinu žibintu rankose. Tai buvo senas kiemsargis. Šalia jo stovėjo policininkas, o už nugaros – buto šeimininkas. Šeimininkas stovėjo baltas lyg drobė ir drebėjo kaip drebulės lapas – jis galėjo turėti nemalonumų. Aš tuoj pat atsisėdau ir pasičiupau savo popierius. Mano kaimynas parodė savo dokumentus ir jie liko jais patenkinti. Mano nepatiko. Aš taip pasimečiau, kad pradėjau rodyti savo piešinius, eskizus. Kiemsargis juos apžiūrinėjo ir kartojo: ,,Kur tavo pasas su teise apsigyventi?“ ir paskui pridėjo: ,,Einame į skyrių“. Aš pradėjau rengtis, svečiai nuėjo pas šeimininkę. Prieina  prie manęs šeimininkas, paėmė penkis rublius ir sako: ,,Gali pasilikti namuose“.

Sekančios dienos rytą pas mane užėjo kiemsargis, padavė man savo leteną ir įsikūrė kaip pas save namuose. Po visų įžangų apie jo atsakomybę ir riziką, kurią patiria todėl, kad esu jo ginamas, iš manęs pareikalavo kad kiekvieną mėnesį sumokėčiau jam rublį. Aš tuoj pat padaviau jam pirmąjį  ir jis vėl padavė man savo leteną, kas reiškė sudarytą taiką. Kai jį sutikdavau kieme, pirmasis nusiimdavau kepurę. Atvažiavęs Joffė pasiliko pas mane ir su mano teisėmis galėjo ramiai gyventi. Bet tai tęsėsi neilgai. Kai išlaikėme egzaminus, mums išdavė pažymas pagal kurias teisėtai turėjome  būti įregistruoti. Aš atėjau į skyrių sužinoti apie tai ir išgirdau, kad jau anksčiau buvau įrašytas tarp stojančių į Akademiją kandidatų. Tai padarė tas policininkas, kuris antrąją naktį Peterburge aplankė mane, bet kiemsargis nuslėpė tiesą, kad galėtų pagyventi  mano sąskaita.

Mes dar nesiskaitėme Akademijos studentais, nes išlaikėme tik meno egzaminą, o reikėjo atsiskaityti ir už bendruosius dalykus. Ši aplinkybė galėjo pakenkti gaunant dailininko privilegijas. Man, žydui, tai buvo ypatingai svarbu, nes be šito aš neturėjau jokių teisių (kalba eina apie teisę apsigyventi už pastovios gyvenamosios vietovės ribos). Pirmus metus buvome laisvi klausytojai. Antraisiais buvo paskelbta apie egzaminų laikymą už penkias gimnazijos klases. Kitu atveju sekančiais metais reikės egzaminus laikyti jau už septynias klases. Ką daryti? Su menais pas mane viskas buvo gerai, o ,,mokykliniuose dalykuose“ nieko nežinojau. Giršovič leido suprasti, kad dailininkas pirmiausia turi būti išsilavinęs žmogus ir antra – be to žydas negaus teisių ir negalės gyventi šventojoje Rusijoje. Nuo ko pradėti?

Aš iki šios dienos dėkingas studentams Jasnopolskiui, Bernšteinui, Ginzburgui, Barmanui, Voitinskiui ir kitiems, kurių vardus, deja, pamiršau. Mūsų buvo dešimt žmonių, kuriuos reikėjo paruošti egzaminams. Paminėti ir nepaminėti studentai šito ir ėmėsi. Per egzaminus kiekvieno iš mūsų klausė ką mes žinome ir kokius literatūrinius kūrinius skaitėme. Aš išdidžiai pranešiau, kad ,,Puikiąją Jeleną“ ir keturias ,,Madrido miesto paslapčių“ dalis. Paskutinius žodžius ištariau pabrėžtinai: ,,Nepamirškite, keturias dalis“. Visi pradėjo juoktis, o egzaminuotojas su šypsena veide pastebėjo: ,,Mažokai“. Aš susigėdau nuo tokio mano literatūros žinių įvertinimo ir pagalvojau: ,,Palauk, palauk, aš dar pasieksiu“.

Mes visi ėmėmės mokslų. Man buvo patogu mokytis su Joffe, todėl kad jis mokėsi nuo vaikystės. Tačiau jam reikėjo daug padirbėti, kol į mano galvą įkalė visus dalykus, kuriuos reikės paruošti mūsų kursui – iš dešimties žmonių egzaminus išlaikė Joffė ir aš. Su didelėmis pastangomis, bet išlaikėme ir tapome tikrais ,,akademikais“ (taip vadindavo Akademijos studentus). Mes gavome bilietus, nusipirkome formos kepures, kurios buvo su mėlyna barchatine juostele ir auksinėmis sagomis. Savo džiaugsmui aš perėjau į sekantį piešimo kursą.

Atostogauti išvažiavome namo: Joffė į Dvinską, aš per Dvinską – į savo miestą Novoaleksandrovską. Prieš tai užėjau pas savo buvusią mylimąją. Kai ji pamatė mane – suklykė. Vietoj amatininko, kaip ji anksčiau vadino mane, prieš ją stovėjo studentas. Tiesa, liesas ir išbalęs. Ji, matyt, labai pergyveno, nes pasakojo, jog po mano išėjimo sirgo nervų liga ir ją išgelbėjo tik su dideliu vargu. Man buvo jos gaila, bet tuo pačiu kuteno savimeilę, kad tokia išdidi panelė, kurią buvau įsimylėjęs ir kuri manęs neįvertino, buvo pavojingai dėl manęs susirgusi.

Mane sutikti į Dvinską atvažiavo brolis Lazeris. Pamatęs kaip atrodau jis užstatė nueiti pas gydytoją. Šis pasakė, kad sergu plaučiu uždegimu, bet išsigydysiu, jeigu visą vasarą gerai maitinsiuosi ir nedirbsiu.

Visą vasarą nepiešiau. Iš Dvinsko pas mane atvažiavo Joffė ir mes užsidėję savo kepures su auksinėmis sagomis eidavome pasivaikščioti. Novoaleksandrovske kalbėjo, kad aš tikras Rafaelis, jeigu ne daugiau.

Tokios buvo mano pirmosios atostogos. Mano broliai užsakė man aprangą, davė maisto, kuris galiojo ilgą laiką, truputį pinigų pirmai pradžiai ir aš išvažiavau į Dvinską.


Paaiškinimai


1 J. M. Penas gimė Novoalekdsandrovske, Kauno gubernijoje (dabar tai Zarasai, Lietuva). Pagal po gimimo liudijimą 1854 m. gegužės 24 d. (dabar birželio 5 d.). Liudijimas saugomas Peterburgo dailės Akademijoje jo asmens byloje (Centrinis valstybinis istorinis archyvas. F. 789, ap. 11, 1881 m., b. 88, l. 10).

2 ,,Šinok“ – ikirevoliucinėje Rusijoje nedidelė maitinimo įstaiga, kurioje buvo parduodami ir pilstomi alkoholiniai gėrimai.

3 Novoaleksandrovsko miestas – apskrities centras, kuriame XIX a. pabaigoje gyveno apie 7,5 tūkst. žmonių, 4 tūkst. iš jų buvo žydai. 

4 Chederas – žydų pradinė religinė mokykla.

5 Rebe –  titulas, kuriuo paprastai vadina rabiną, chedero mokytoją ir chasidų cadiką. 

6 Už ypatingas nuodėmes teismo dienos išvakarėse ,,priklausė“ 39 rykštės.

7 Talmudas – (pažodžiui ,,mokymas“) teisinių ir religinių-etninių judaizmo normų sąvadas, Toros aiškinimas, susiformavęs 4 a. iki mūsų eros – 5 a. mūsų eros.  

8 Iš visų dienų pati linksmiausia – čia minima Purimo šventė (žiūrėkite 25).

9 Talmud-Tora – nemokama žydų pradinė mokykla, kurioje mokėsi neturtingiausių šeimų vaikai.

10Tora – tiesiogine prasme ,,aukščiausiasis“, ,,dieviškas“. Mozės Penkiaknygė, rašytinis įstatymas, pagrindinis judėjų religinis/teisinis traktatas. 

11Amvonas – (graik. ,,iškilimas“), iškilusi vieta, nuo kurios skaito švento rašto tekstus, sako pamokslus.

12Chanuka – (pažodžiui ,,atsinaujinimas“, ,,apšvietimas“) šventė vainikuojanti Jeruzalės išlaisvinimą ir Dievo Šventovės išvalymą. Trunka 8 dienas ir švenčiama laikotarpiu nuo lapkričio pabaigos iki sausio pradžios, dažniausiai gruodžio mėnesį.

13Amanas – karaliaus Achašverošo patarėjas, kuris apšmeižė judėjus ir gavo iš karaliaus pritarimą juos sunaikinti. Šis sprendimas buvo slepiamas, bet judėjai apie jį sužinojo. Karalius leido judėjams priešintis ir jie nugalėjo, o Amanas buvo pakartas.   

14Kantorius – svarbiausiasis giedotojas solistas, kuris kartais vadovauja sinagogos chorui.

15Babilonijos Talmudo knygų rinkinys, kuris buvo naudojamas baltarusių žemėse, išleistas 1835 m. Vilniuje. Jį sudarė 30 tomų. Akivaizdu, kad J. M. Penas naudojosi Vilniuje išleistu leidiniu, kuris buvo spausdintas Borucho Romo spaustuvėje. Talmude daugiau nei 600 draudimų ir apribojimų. Lengviausiais skaitiniais tradiciškai laikomi folklorinio-mifologinio turinio tekstai.  

16Prisiminimų vertime į rusų kalbą – Kovno.

17Francas Josifas I (1830-1916) – Austrijos imperatorius ir nuo 1848 m. Vengrijos karalius.

18Dvinskas (iki 1893 m. Dinaburgas) – Vitebsko gubernijos apskrities miestas (dabar Daugpilis, Latvija).

19Chasidas – chasidizmo, įkurto XVIII a. antrame ketv. religinio-mistinio žydų liaudies judėjimo šalininkas.

20Mitnagedas – chasidizmo oponento pavadinimas (reiškia „nesutinką“).

22Ješibotas – aukštoji religinė mokykla.

23,,Vive la France“ – tikrai neverta šią frazę suprasti pažodžiui verčiant iš prancūzų kalbos (,,Tegyvuoja Prancūzija!“). Linksma užuomina į prancūzų papročių lengvumą atitinka ne tuometinius, o jau kur kas vėlesnius erotinius jaunuolio, gavusio tradicinį auklėjimą, pergyvenimus, kurie buvo kitokie. 

24Porkinik – neverčiamas, buitinis, grubus išsireiškimas.

25Purimas – švenčiamas 14 ir 15 adaro mėnesio dienomis, kaip atminimas apie judėjų išgelbėjimą nuo pilno išnaikinimo karaliaus Achašverošo, valdžiusio didžiulę Persų imperiją, laikais.  

26,,Aš jau čia aštuoni metai“ – J. M. Penas mokiniu į Dvinską buvo atiduotas 1867 m. Tada jam buvo apie trylika metų. Pagal apskaičiavimus iki 1875, t.y. apie aštuonis metus.

27Šeštadienis – šabas, 7-oji žydų savaitės diena – poilsio diena. Pasak, Biblijos Dievas pasaulį sutvėrė per šešias dienas, o septintąją ilsėjosi.

28Tai buvo B. E. Giršovič (žiūrėkite 33)

29Akivaizdu, kad iš tikrųjų buvo ne taip: J. M. Penas atsiminimų tekste žemiau teigia kitką, kad neturėjo teisių gyventi sostinėse.

30Sukkot – viena pagrindinių žydų švenčių. Lietuvoje šventė dar vadinama Kūčkomis. Paprastai švenčiama spalio mėnesį, rečiau – rugsėjo pabaigoje.

31Markas Semionovičius Joffė (Morduchas-Beras Solomonovičius, 1864-po 1924 m.). Gimė Dvinske, mokėsi Peterburgo dailės Akademijoje 1882-1891 m. Po Akademijos gyveno Peterburge. <…>.

32Sukka – per Sukkot (30) šventę yra prisimenama kaip žydai gyveno dykumoje ir todėl 7 dienas gyvenama lauke pastatytame namelyje, kuris vadinamas Sukka. 

33Boruchas Evnovičius Giršovič ( Morisas Jonovič, 1855-1911). Gimė Kareličių miestelyje, Minsko gubernijoje. Mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, nuo 1876 m. Peterburgo dailės Akademijoje. <…>.

34Izakas Lvovovičius Asknazijus (1856-1902). Gimė Drisos miestelyje, Vitebsko gubernijoje. 1874-1879 m. mokėsi Peterburgo dailės Akademijoje. ,…>.

35Teisė į apsigyvenimą – leidimas tam tikroms žydų kategorijoms apsigyventi už Sėslumo ribos. <…>. Už Sėslumo ribos atsidūrė centrinės Rusijos gubernijų miestai, sostinės Peterburgas ir Maskva. <…>.  


Iš jidiš kalbos į rusų vertė Inga Judovina (Vitebskas, Baltarusija).


Pratarmė ir publikacija Aleksandras Lisovas.



Cecilija Chein


Ištraukos iš prisiminimų ,,Mūsų kaimynas“


Pačiame ikirevoliucinio Vitebsko centre, Didžiosios Mogiliovo (rus. Bolšoj Mogiliovskoj) gatvės pradžioje (nuo 1908 m. – Gogolio (rus. Gogolevskaja), dabar – Lenino) stovėjo niekuo neišsiskiriantis dviaukštis namukas, kuriame iš karto po pervažiavimo į Vitebską apsigyveno J. Penas. Šio namo pastatymo data nėra žinoma. Greičiausiai, tai įvyko XIX a. paskutiniame ketvirtyje. Nuo to laiko iki namo nukėlimo rekonstruojant miestą 1950-ųjų pabaigoje jį siejo su dailininko J. Peno vardu. Kaimyniniame name, kuris liko, nuo 1909 m. gyveno gydytojo Samuelio Cheino šeima, su kuria Jurijus Moisiejevičius labai susidraugavo ir daugiau nei ketvirtį amžiaus palaikė bičiuliškus santykius. Apie šią šeimą ir jos santykius su J. Penu pasakoja gydytojo duktė.


<…>.


Su Jurijumi Moisiejevičiumi Penu mano tėvai susipažino ir iš karto susidraugavo po to, kai tik apie 1909-uosius apsigyveno Pilies (rus. Zamkovaja) gatvėje. Dailininkas gyveno kaimyniniame triaukščiame, su mezoninu ir visai pristatytu prie mūsiškio name. Mano laikais jie buvo sujungti net palėpėmis, o raktai nuo jų buvo saugomi pas mus. Jį išduodavo tik telefonistams, pas kuriuos palėpėje buvo įrengtas kažkoks įrenginys kažkokiems telefoniniams ryšiams. J. Peno namo pirmajame aukšte buvo aludė, kuri priklausė kažkokiems Šedovams. Pas juos buvo sūnus Konstantinas ir duktė Nina – mano bendraamžiai. Kai kada vakarais šios aludės lankytojai triukšmaudavo, iš jos išvesdavo girtus žmones. Todėl aludę uždarė ir apgyvendino kažkokius žmones. Antrame aukšte (po Jurijaus Moisiejevičiaus butu) buvo komunalinis butas. Iš jos gyventojų prisimenu Puchovus: tėvą (rodos, buvo tramvajaus vairuotojas), motiną ir sūnų, kuris už mane buvo kokių dešimčia metų vyresnis. <…>.

<…>. Rodos, Jurijus Moisiejevičius su kaimynais niekada nebendravo. Bent jau aš niekada negirdėjau apie tai, kad jis kalbėtų apie kaimynus arba jie kalbėtų apie dailininką. Pamenu, kaip J. Penas pas mus pasakojo apie Marko Šagalo pasiūlytą jam materialinę pagalbą, bet jis jos atsisakė.

Mūsų bute buvęs juodasis išėjimas vedė į laiptinę priešais Jurijaus Peno duris tiesiai į ją. Dailininką aš pamenu nuo 5-6 metų, t. y. nuo to laiko kai pradėjau ką nors suprasti. Mes, vaikai, bėgiodavome pas jį kai tik panorėdavome. Jurijus Moisiejevičius niekada nedarė mums pastabų, nors gal mes ir nesudarydavome tam pagrindo. Jo paveikslus apžiūrinėdavo tiek, kiek norėdavome. Jurijus Moisiejevičius dažnai būdavo pas mus, daugiau šnekučiuodavosi su tėvu, o penktadieniais mes visi kartu gerdavome arbatą. Iš pradžių dailininkas gyveno kartu su savo seserimi, kuri tvarkė namų ūkį: gamino valgį, tvarkė kambarius, skalbė, uždegdavo penktadieniais žvakes ir statydavo jas ant palangės. Po jos mirties nusenęs dailininkas gyveno vienas, į butą nepažįstamų žmonių neįsileisdavo. Dažniausi jo lankytojai buvo mokiniai. Tarp kitko, jų buvo mažai. Pamenu, kaip kartą kalbėdamasis su Jurijumi Moisiejevičiumi mano tėvas prašneko apie tai, kad būtų neblogai jeigu pas jį iš Leningrado pervažiuotų dukterėčia su vaikais. Bet dailininko tai netenkino: jis nemėgo triukšmo ir lakstymo, kas šiuo atveju būtų neišvengiama. Jeigu Jurijus Moisiejevičius kažko laukdavo, apie tai būtinai pasakydavo tėvui arba motinai. Paskutiniuosius du-tris metus pas jį atvažiuodavo giminės, kuriems jis materialiai padėdavo. Būtent juos paskui ir apkaltino jo nužudymu.

Kaip ir daugelis bendraamžių, Jurijus Moisiejevičius buvo tikintis žmogus. Iki revoliucijos jis dažnai lankė sinagogą. Ar tai darė ir prie tarybinės valdžios – nežinau. Juk visos sinagogos artėjant 1930-iems jau buvo uždarytos. Bet jis laikėsi visų religinių tradicijų. Pavyzdžiui, šeštadieniais nieko nedirbo ir neruošė maisto. Su tėvu dažniausiai bendravo jidiš. Dailininkas mėgdavo sužinoti jo nuomonę apie vieną ar kitą paveikslą. Kartą tėtis pasakė kažkokią pastabą apie paskutinį Jurijaus Moisiejevičiaus autoportretą. Penui tai nepatiko. Bet sekančią dieną jis visgi kažką pataisė.

Kiekvieną šeštadienį mūsų kurčia namų šeimininkė Ursula atnešdavo Jurijui Moisiejevičiui pusryčius, pietus ir vakarienę, o vakare pasiimdavo panaudotus indus. 1937 m. vasario pabaigoje, šeštadienį, ji kaip įprasta nunešė jam pusryčius, bet grįžusi pranešė mačiusi pas Jurijų Moisiejevičių kažkokį jauną, aukštą, tamsiaveidį žmogų. Šis jos pranešimas mus visus nustebino: kaip jau minėjau, jeigu pas Peną kažkas atvažiuodavo, tai jis iš anksto apie tai pranešdavo mūsų šeimai. Kaip buvo įprasta, sekančią dieną pienininkė atnešė jam pieną. Priėjusi prie durų pamatė, kad jos praviros. Moteris pakvietė Jurijų Moisiejevičių. Bet niekas neatsiliepė. Išsigandusi pienininkė atbėgo pas mamą. Tada jos dviese nuėjo į dailininko butą ir pamatė jį nužudytą: senukas gulėjo ant krauju užpiltos sofutės, iš viršaus buvo pridengtas pledu. Mama tuoj pat grįžo namo ir paskambino į miliciją (J. Penas telefono neturėjo).

Tuo metu aš dar miegojau., buvo apie dešimt valandų ryto. Mama pažadino ir papasakojo apie tai, kas įvyko, tėvas buvo darbe. Žinoma, į Jurijaus Moisiejevičiaus butą aš neužėjau.

Iš pradžių ir mūsų šeima buvo įtariama šia žmogžudyste. Todėl greitai mūsų bute įvyko krata. Kažkodėl apie įvykį mama milicijos darbuotojams liudijo namuose, o štai tėvą, rodos, vėliau kažkur iškvietė.

Kratos buvo ir J. Peno giminaitės Nichamos namuose. Paskui kalbėjo, kad atseit pas juos rado sukruvintus skudurus. Teisme teisiamieji aiškino, kad šis kraujas vištos (jie pjovė vištą maistui). Rodos, nėra paprasčiau – reikėjo padaryti ekspertizę! Bet kažkodėl jos nepadarė. Visą šeimą apkaltino dailininko nužudymu, vėliau vyko jų teismas. Vykdęs kratą mūsų namuose tyrėjas atnešė leidimą į teismo salę (įleisdavo tik su jais) ir aš buvau dviejuose teismo posėdžiuose. Tarp kitko, iki teismo apklausė ir mūsų namų šeimininkę Ursulą, rodė jai tėvo, sesers vyro ir Nichamos jaunikio nuotraukas. Bet šioji jų neatpažino ir pasakė, kad tai buvo visai kitas žmogus. Įdomu tai, kad teisme apie žmogų, kurį namų šeimininkė matė rytą J. Peno namuose, teisme negirdėjau. Nichama ir jos artimieji kaltais savęs nepripažino.

Vėliau pasakojo, kad atseit Jurijaus Moisiejevičiaus rašomojo stato stalčiuje buvo rasti idirbiniai iš aukso ir carinės dešimtinės.

Vargu ar J. Peną nužudė jo giminaičiai, nors taip nutarė teismas. Pirma, tai jiems buvo nenaudinga. Antra, jeigu žudikai nužudė turėdami tikslą užvaldyti turtą, be abejonių, paimtų ir laikytus bute pinigus, ir vertybes iš stalčiaus. Juk būtent tuo ir buvo kaltinami dailininko giminaičiai.


* * * * * * * * * *


Šagalo tarptautinis metraštis 2004


Vitebsko A. Sapunovo kraštotyros fondas

Vitebsko miesto žydų bendruomenė


Redaktorius – Arkadijus Podlipskis (Vitebskas, Baltarusija)

Redaktoriaus pavaduotojas – Aleksandras Lisovas (Vitebskas, Baltarusija)

Redakcinė kolegija:

Natalija Apčinskaja (Maskva, Rusija)

Aleksandras Bainovas (Aradas, Izraelis)

Kristofas Goldmanas (Fuldabrukas, Vokietija)

Stenlis Mičelas (Londonas, Didžioji Britanija)

Liudmila Nalivaiko (Minskas, Baltarusija)

Vankaremas Nikiforofič (Niujorkas, JAV)

Girša Raichelsonas (Niujorkas, JAV)

Evgenas Šuneiko (Minskas, Baltarusija)


Į ,,Šagalo tarptautinį metraštį 2004“ įtrauktos įvairių šalių menotyrininkų, meno istorikų, archyvistų, kolekcionierių ir žurnalistų publikacijos apie dailininką J. Peną – pirmąjį M. Šagalo mokytoją.


Iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.