Įamžintas Lietuvos kariuomenės karių – žydų atminimas

Pasitinkant 2018 m. lapkričio 23-ąją – Lietuvos kariuomenės šimtmečio dieną, pasklaidykime mūsų tarpukario laikotarpio spaudą. 1928 m. rudenį, švenčiant Lietuvos kariuomenės dešimtmetį, kariams skirtame savaitraštyje ,,Karys“ rašyta:

,,Š. m. lapkričio mėn. 6 d. Kauno žydų kapinėse atidengti paminklai žuvusiems ir mirusiems Lietuvos kariuomenės kariams – žydams. Iškilmėse dalyvavo Vyriausiojo Štabo viršininkas gen. št. pulk. Plechavičius, generolas Nagevičius, gen. Bulota, gen. Grigaliūnas-Glovackis ir daug kitų įžymesniųjų karininkų. Gausingai susirinko ir žydų visuomenė. Apsilankė vyriausias Lietuvos rabinas p. Šapiro, visi Kauno rabinato nariai, žymesnieji žydų visuomenės atstovai ir sporto sąjungos „Makabi“ uniformuotų sportininkų būrys su savo vėliava.

Lygiai 11 val. prasidėjo pamaldos, dalyvaujant Kauno žydų choralinės sinagogos kantoriui p. Lachmanui ir chorui, mokytojo Gerberio vedamam. Kapelmeisteriui Lechavičiui diriguojant husarų pulko orkestras sugriežė maldą ,,Enoš“. Po pamaldų prasidėjo kalbos. Pirmasis iš tribūnos prabilo žydiškai vyriausias rabinas p. Šapiro, kuris savo kalboje pabrėžė kilnumą tų žmonių, kurie paguldo savo galvas už tautos ir valstybės gerovę. Po jo lietuviškai gražią ir turiningą kalbą pasakė kariuomenės rabinas Sniegas, paskui kalbėjo Vyriausiojo Štabo viršininkas gen. št. pulk. Plechavičius:

„Gerbiamieji, šios dienos iškilmės yra nepaprastos. Čia susirinkome, kad pagerbtume tuos kelis iš daugelio karžygių, kurie eidami piliečio – kario pareigas turėjo atsiskirti su šiuo pasauliu. Pagerbdami šiuos karžygius izraelitus privalome prisiminti ir daugelį kitų, kurių kūnai ilsisi kitose Lietuvos vietose. Daugelyje vietų, kuriose ėjo mūšiai su Lietuvos priešais, kariai izraelitai kovėsi eilėse mūsų kariuomenės ir ne vienas padėjo savo galvą už Lietuvos laisvę. Kiekviena tauta gerbia savo karžygius ir mums kariams yra malonu, kad jūs, Lietuvos žydų visuomenė, gerbiate mūsų mirusius brolius karius izraelitus. Tegul būna jiems lengva Lietuvos žemelė, kurią jie taip mylėjo, o jų garbingų darbų pavyzdžiu seka visi, kuriems brangi laisvė ir savo Tėvynės nepriklausomybė.“

Toliau kalbėjo generolas Nagevičius. Jis sakė, kad žuvę už Lietuvos laisvę žydai tebūnie Sandoros Skrynia, prie kurios abi tautos turi pasižadėti bendrai dirbti mūsų valstybės gerovei. Po jo kalbėjo žydų draugijų ,,Ezra“ ir ,,Adat Izrael“ vardu p. Volfas, Kauno miesto tarybos žydų frakcijos vardu p. Oginskis ir sporto sąjungos ,,Makabi“ vardu p. Livšicas.

Po to kantorius su choru vėl pasimeldė už mirusiųjų vėles. Pasibaigus maldai susirinkusi minia susuko garsų „Valio“ už Lietuvą, o orkestras sugriežė tautos himną. Paskui choras Lietuvos himną pagiedojo hebrajiškai. Po garsaus „Valio“ už Lietuvos kariuomenę ir josios vadovybę, visi iškilmių dalyviai išsiskirstė.“


Šaltinis: epaveldas.lt.


Parengė Gražina Ragauskaitė.