Gydytojas Ovsejus Belkinas
Salake ilgą laiką gyveno ir dirbo gydytojas O. Belkinas. Pasakojama, kad jo šeimoje buvusi tarnaitė lietuvė todėl, kad dukra galėtų išmokti lietuvių kalbą. Belkinai lankėsi ir pas Salako bažnyčios kunigą, planavo pakrikštyti savo mažylę bei apsikrikštyti patys, tačiau tai nepatikę vietiniams žydams.
Prieš karą Belkinų šeima išvyko į Alytų – čia Ovsejus dirbo ligoninėje. Pokariu dar kurį laiką gyveno šiame mieste ir dirbo ligoninės Vidaus ligų, 1946–1949 m. Sveikatos apsaugos skyrių vedėju. ,,Kaip Sveikatos skyriaus vedėjas jis kartą per mėnesį surengdavo visos apskrities gydytojų konferencijas, kuriose buvo nagrinėjamos gydytojų klaidos, aptariami naujausi medicinos laimėjimai, pažangios diagnostikos ir gydymo metodai, medikamentai. Vėliau pradėta rengti patologoanatomines konferencijas, kurias mėgo visi gydytojai“, – rašoma ,,TERRA JATWEZENORUM“ (II dalis, Jotvingių krašto istorijos paveldo metraštyje, 2016, psl. 132).
1950 m. O. Belkinas su šeima apsigyveno Vilniuje. Daugelis Salako gyventojų atvažiuodavo gydytis pas jį.
O. Belkinas mirė 1996 m.
Karo metu O. Belkinas ir jo šeimos nariai buvo slepiami ir išgyveno Holokaustą. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja 2015 m. parengtame leidinyje ,,Gyvenimą dovanojusios širdys…“ pristatė gelbėjusius šią šeimą žmones:
,,1941 metais hitlerininkams okupavus Lietuvą ir liepos bei rugpjūčio mėnesiais prasidėjus masinėms žydų žudynėms, Alytaus ligoninės gydytojas Ovsejus Belkinas kreipėsi pagalbos į Aleksandrą Našliūnienę, toje pačioje ligoninėje dirbusią akušere. Aleksandra ir jos vyras Alfonsas Našliūnas, Žemės ūkio mokyklos direktorius, suteikė Belkinų šeimai prieglobstį, įrengė jiems slėptuvę ir visokeriopai globojo, bet vieta buvo nesaugi – žemės ūkio mokyklos teritorijoje gyveno aukšto rango vokiečių karininkai, todėl po kurio laiko Ovsejui Belkinui su žmona Rašele ir dukrele Šeina teko ieškoti kitos slėptuvės. Dukrai buvo rasta vieta kaime, o tėvus – Ovsejų ir Rašelę – sutiko priimti Alytaus mokytojų seminarijos mokytojo-inspektoriaus Konstantino Bajerčiaus šeima. 1967 m. Sofijos Binkienės išleistoje knygoje ,,Ir be ginklo kariai“ išspausdinti mokytojo K. Klimavičiaus prisiminimai apie gydytojo Ovsejaus Belkino šeimos gelbėjimą: ,,Gydytoją ir jo žmoną reikėjo pervesti per Alytaus tiltą, bet iš abiejų galų stovėjo vokiečių sargyba. Buvo nutarta tiltą pereiti temstant. Bajarčienė žengė su Belkinu, o šių eilučių autorius – su gydytojo žmona. Tai buvo pavojingas žygis, bet jis baigėsi sėkmingai: vokiečiai į dvi poreles nekreipė ypatingo dėmesio“.
Konstantinas Bajerčius ir jo žmona Magdelena savo namuose miškingoje vietoje vyrą ir žmoną Belkinus išslapstė apie dvejus metus. Mokytojų šeimai buvo nelengva rūpintis bėgliais – okupacijos pradžioje Magdelena Borutaitė-Bajarčienė pagimdė kūdikį, tad jam tėvai turėjo skirti pagrindinį dėmesį. Aktyvi Bajerčių padėjėja buvo jų namų darbininkė M. Bielienaitė-Pečiulaitienė, ji saugojo bėglius nuo svetimų akių. Kai Belkinai slapstėsi pas Bajerčius, maistu ir vaistais jiems padėjo Stefanija Haškerienė. Paprastai maistą nešdavo Jurgita Haškerytė (Misikienė). Toliau gyventi pas Bajerčius Belkinams darėsi pavojinga, tad reikėjo rasti kitą vietą. Tuo rūpinosi Stefanija Haškerienė, mokytojai Klimavičius ir Gavelis, gydytojas Petrovas. Jie Belkinus taip pat rėmė pinigais, produktais ir vaistais. Belkinams buvo rasta slėptuvė Vangelionių kaime pas Petrą Pečiulį, kur jie ir sulaukė karo pabaigos. Ovsejus, Rašelė ir Šeina (Gražina) Belkinai po karo apsigyveno Vilniuje.
2015 m. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojami Alfonsas ir Aleksandra Našliūnai bei Magdelena Bajarčienė, kurių vaidmuo gelbėjant gydytojo Ovsejaus Belkino šeimą irgi buvo labai reikšmingas“.
Nuotraukoje: Gydytojo O. Belkino žmona Rašelė su dukra Šeina (Gražina) Salake 1939 m. liepos 2 d. (iš Zarasų krašto muziejaus fondų).
Parengė Gražina Ragauskaitė.