Grigorijus Chasilis Refas
Gimė 1927 m. Zarasuose. Tėvas buvo samdomas žvejys. Augo didelėje šeimoje, kurioje buvo aštuoni vaikai. Pasakodamas apie vaikystę sakė, kad gyventi buvo nelengva ir gelbėjo bendruomenės pagalba. G. Refas prisiminė, kad Zarasų žydai gana draugiškai sugyveno su vietiniais lietuviais ir sentikiais.
Ištraukos iš G. Refo pasakojimo apie karu paženklintą likimą:
,,Prasidėjus karui, tėvas nenorėjo išvažiuoti iš Zarasų, bet mano vyresnysis brolis Šolomas atvarė prie namų sunkvežimį ir užstatė visą šeimą sulipti į jo kėbulą…
Mes privažiavome Latvijos-Rusijos sieną, bet mums neleido pereiti per ją. Visur stovėjo Sovietų armijos kariai bei pasieniečiai ir nukreipę automatus į mūsų pusę sakė: ,,- Atgal! Neturime teisės! Grįžkite į namus!“ Mes pasilikome ,,niekieno žemėje“ – kaimelyje, kuris buvo apgyvendintas Latvijos rusų. Miegojome ant šieno, kelias dienas dirbome vietiniams už duonos kąsnį. Vieną naktį mus pažadino šeimininko riksmas: ,,- Bėkite! Vokiečiai ateina!“ Mes metėmės į pasienio pusę – ten jau nebuvo pasieniečių. Tūkstančiai žmonių bėgo keliais ir miškais į rytus. Mus nuolatos bombardavo, daugelis žuvo arba pasiliko pakelėse. Tai buvo baisu, tiek žmonių žuvo…Masinis bėgimas…Panika buvo baisi…Vis sklandė kalbos, kad ,,vokiečiai tai iš kairės, tai iš dešinės“, o aplinkui mirtis…
Vieno bombardavimo metu aš pasimečiau, nes atsilikau nuo savo šeimos. Kai viskas aprimo, negalėjau surasti artimųjų, ant kelio gulėjo dešimtys lavonų. Pro šalį ėjo grupė atsitraukiančių Sovietų armijos karių. Aš bandžiau jiems kažką pasakyti ir paaiškinti, bet man nesisekė, nes nemokėjau rusų kalbos. Tarp kareivių buvo žydas kapitonas ir jis su manimi prakalbo jidiš kalba. Karininkas įsodino mane į mašiną ir aš, nors vėl bombarduojamas, pasiekiau rusų miestą Rževą, kuriame surinko apie 200 be savo šeimų likusių vaikų iš Pabaltijo. Tačiau nemažai buvo ir tokių, kuriuos kareiviams palikdavo tėvai, praradę viltį ištrūkti iš šio košmaro ir pragaro. Jie tikėjo, kad atsitraukianti kariuomenė turi nors šiokią tokią galimybę pasiekti fronto liniją.
Rževe mus susodino į aštuonis prekybinius vagonus ir išsiuntė į Leningradą. Tačiau nenuvažiavus ir dešimties kilometrų, užskrido vokiečių lėktuvai ir subombardavo traukinį. Tai buvo baisi patirtis…Dešimtys lavonų, degantys vagonai…
Pasilikusius gyvus vaikus susodino į sunkvežimius ir išvežė į Maskvą. Čia stotyje dar kartą surašė mūsų vardus, pamaitino, nuprausė, davė kažkokių drabužių, vėl susodino į traukinį ir mes atsidūrėme Baškirijoje, Tuimazos stotyje. Iš jos buvome išskirstyti po tris vaikus kaimui…Baškirai vaikams iš Pabaltijo buvo geranoriški. Aš papuoliau į mažą kaimelį, man davė vyžas, o senelis, pas kurį mane apgyvendino, priėmė kaip savą. Štai taip man pavyko išlikti gyvam…
1942 m. pavasarį mane iš Baškirijos išsiuntė į Kuibyševą ir po šešių apmokymo mėnesių pradėjau dirbti tekintoju karinės aviacijos gamykloje Nr. 51. Tačiau 1943 m. rudenį aš atsitiktinai susitikau su kareiviu iš 16-osios Lietuviškos divizijos ir jis papasakojo apie brolį Fišelį ir pusbrolį Maksimą Solomiak. Aš nutariau patekti į frontą ir ,,dezertyravau“ iš gamyklos.
Na, o mano šeimai karas likimą ,,sutvarkė“ taip: tėvai su jaunesniuoju broliu atsidūrė evakuacijoje Uzbekistane. Kai tėvas ten mirė, mama apsigyveno Čkalove (dabar Orenburgas). Brolis Fišelis suspėjo pabėgti nuo vokiečių iš Kauno, buvo pašauktas į 16-ąją Lietuviškąją diviziją, o 1943 m. prie Aleksejevkos sužeistas. Jis sušalo ir jam teko amputuoti visus kojų pirštus. Brolis Benjaminas žuvo 1942 m. prie Stalingrado. Brolis Abramas į kariuomenę buvo pašauktas 1944 m. ir papuolė tik į karą su Japonija. Vyriausias brolis Šolomas buvo sunkiai sužeistas.
Po karo Grigorijus Chasilis Refas gyveno Lietuvoje, vėliau žmonos gimtinėje Krasnojarske (Rusija), o 1994 m. emigravo į Izraelį. Prieš kelis metus apsigyveno Sočyje, bet 2017 m. rudenį vėl išvyko į Izraelį (duomenis pateikė G. Refo anūkė).
Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.
Šaltinis ir nuotrauka iš iremember.ru.