Giedrė Mičiūnienė. Susišnekėti galima širdimi
Mus labai nudžiugino Giedrės esė. Tai buvo netikėta, tikra ir labai reikalinga. Tai tarsi palaikymas, tarsi pritarimas, tarsi ištiesta pagalbos ranka…Ačiū Jums, Giedre!
Turime prisipažinti, kad iki tos akimirkos kol ,,nuspaudėme mygtuką“, kad kiti matytų tai ką pavyko rasti apie Zarasų krašto žydus, daug diskutavome. Diskutavome ir su žmogumi, pažintis su kuriuo ir tapo štai tokia mūsų bendravimo atomazga. Vertinkite, kritikuokite, skaitykite, pildykite ir keiskite!
Giedrė – pirmoji zarasiškė, kuri nuoširdžiai ir jautriai papildė. Ir te nestigs tų, kurie taip pat kaip ji papasakos, prisimins, pasidalins sena nuotrauka…Ir ką gali žinoti – gal atsiras šios esė tęsinys…Gal atsiras istorijos, kurios dar ne kartą suvirpins širdis…
Gražina Ragauskaitė ir Vitalijus Ščerbakovas
* * * * * * * * * *
Giedrė Mičiūnienė. Susišnekėti galima širdimi
Peizažo spalvos ypatingai atsiskleidžia vasarą: baltas gandras, pilkšvas ar jau žalsvai apsamanojęs medinis kaimo kryžius, laidus aplipę paukščių „gumulėliai“…Gražu…Savotiškas ilgesys ir ramybė… Nesibaigianti Amžinybės pasaka…Gal? Viskas susilieja į vieną žemišką spindesį…O atostogų ramybė ir šurmulys skirtas Tau, kad pajustum ir išgyventum, suprastum ir patikėtum, kad mažos detalės – tai kasdienybės stebuklai…
Gal ir bus nustebusių, bet vasarą labiausiai mėgstu lankyti bažnyčias. Didinga jų aplinka suteikia Palaimos, Įkvėpio, o kasdienybės paprastumas primena: „reddenda est terra terrae“ (t.y. „Iš dulkės kilęs į dulkę pavirsi“)…
Diena jau gerokai ritosi į antrąją pusę…Aplankę ramiąsias Baltriškes, pasigrožėję gražiai tvarkoma Dusetų bažnyčia, kažkodėl pasukome į Salaką…Tai vieta, kur Akmens Didybė dar kartą puikiai įrodo žmogaus trapumą. Man čia visada miela…Nežinau, gal kad akmens luituose įspausta ir mano prosenelio Dominyko rankų (ir širdies) šiluma – menu jau a.a. mano Tėvo pasakojimus, jog vyrų vadeliojami arkliai lėkdavo net „po pūtom“ – taip visi skubėję akmenis bažnyčios statybai vežti… Nesvarbu, droblius ar kaitra lauke buvus…
„Ech, šiuolaikiniam žmogui geriau“ – pagalvoji….Užkuri variklį ir… nebebaisūs tau gamtos reiškiniai.
Jau senokai norėjau aplankyti Salako totorių kapines – žinau, tokias ten esant…Bet…
Rodyklė „Senosios Salako kapinės“ pasirodė labai laiku – pasukome. Prie kapinių stovėjo „Honda“ lietuviškais valstybiniais numeriais, o po aptvertą teritoriją vaikščiojo du žmonės.
Įėjome pro vartelius…Seni kryžiai, susmegę kapai, žolės byloja amžių. Mane visada užlieja keistas jausmas – dažniausiai prisimenu Romeno Rolano mintis: „Kiekvienas mūsų nešioja savyje tarsi mažytes kapinaites, kuriose ilsisi tie, kuriuos mylėjome“.
Į mano pusę artėjo moteris, kuri kartais sustodavo, kažko pasilenkdavo pasižiūrėti, paliesdavo pirštais paminklinį akmenį. Atrodė, kad ji kažko labai svarbaus ieško.
„Gal čia palaidotų artimųjų ieškote?“ – paklausiau. Atsakymo nesupratau…Beliko gūžtelėti pečiais. Ji pasiteiravo, ar kalbu angliškai….Aš pakračiau galvą. Paklausiau, gal supranta vokiškai, rusiškai, lietuviškai….Deja, dabar galvą purtė nepažįstamoji. Ji labai nuoširdžiai man bandė sakyti, aiškinti, tačiau…Mano žvilgsnis ir atkaklus galvos purtymas bylojo, kad nesusikalbėsime. Tiesą sakant, jos žodžiai man priminė kažką panašaus į „žydas“, bet iš vaikystės pamenu, kad tai garsiai pasakius – galėjai įžeisti dažną rusakalbį turistą.
Nuėjome į skirtingas puses. Tačiau netrukus išgirdau tarsi kvietimo šūksnį – atsisukau: į mane ėjo ta pati moteris, rankose nešdama popieriaus lapelį, kuriame buvo nupiešta Dovydo žvaigždė. Ji vėl kalbėjo panašius žodžius: „zydas, zydas“.
Dabar buvau tikra, todėl pakartojau: „Žydas“.
– Yes, – pasakė ji ir pradėjo kažką intensyviai kalbėti, pasakoti, rodyti į kapus. Nors ir kaip stengiausi, suprasti nepavyko (tąkart labai pyktelėjau ant savęs, kad anglų kalbos neturiu jokio supratimo).
Aš purčiau galvą, gūžtelėdavau pečiais, rodydama, kad nesuprantu, tačiau moteris vistiek kažką atkakliai kalbėjo toliau. Dabar jau šventai įsitikinau, koks teisus buvo G. Hėgelis sakydamas: „Didžių tikslų siekiantis žmogus turi ir didį charakterį, darantį jį švyturiu kitiems“.
O…tada ir aš išgirdau tą lemtingąjį žodį: „holokaust“.
„Holokaust“?, – paklausiau aš.
– Yes, yes… – moters tamsios akys net sušvito…
Norėdama įsitikinti, ar tikrai supratome viena kitą, atstačiau rodomąjį pirštą į Dovydo žvaigždę ir pasakiau: „žydai pach pach… Genocidas, holokaustas – žydai pach pach“.
-Yes, yes, – linktelėjo, o džiaugsmu sušvitusios akys liudijo, kad tikrai supratome vieni kitus: jie ieško genocido aukų kapinių. Čia prisiminiau Justino Marcinkevičiaus frazę: „Visi mes esam nebyliai, nes to, ką girdime giliai, dažnai nemokam pasakyti“, dabar ji labai tiko, nes liudijo A. de Sent Egziuperi mintį: „Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, akimis nematome“.
– Salakas (rodau čia), Degučiai – rodau tolyn – tiesiai (piešiu ore žiedą), Dusetos – rodau tolyn… O prieš tai rodau posūkį dešinėn. „Žydai pach pach“ – sakau…
Jos vyras atsinešė žemėlapį. Ech, likimo ironija, Degučiai čia nebuvo pažymėti. Nesuveikė kapinėse ir interneto ryšys, tarsi bylodamas, kad Amžinybėj jis nereikalingas: sms čia nesiunčiamos, populiarusis facebook irgi neaktualus. Vienintelis ryšys – Atmintis…Ar pamenate, Žaną Polį: „Atmintis – vienintelis rojus, iš kurio mūsų negali išvaryti.“
Į mane žiūrėjo klausiančios akys. Lūpos kartojo: „Salakas, Degučiai“….Ne, matau, ne viskas jų suprasta. Atsiklaupiu. Paėmusi nedidelį medžio pagaliuką, žemėje bandau piešti: Salakas (rodau, čia) – Degučiai (žiedas)…Toliau rodau – Dusetos. Darau posūkį į dešinę. Aiškiau? Kaži…
„Palydėsim“ – sakau…Rodau – „aš važiuosiu. Jūs – sekite paskui mane…“
Važiuojam. „Honda“ sąžiningai rieda iš paskos.
Minoriška: vakarėjantys, bet tokie aštrūs saulės spinduliai – tiesiog akina. Štai – Degučiai – žiedas. Kelias į Dusetų pusę…
Iš atminties iškyla jau senokas a.a. mokytojos pasakojimas (dabar neįsivaizduoju, kaip ji tada išdrįso kalbėti) apie žydų šaudymo įvykius: „liudininkai tvirtino, kad ilgai dar ten žemė kilnojosi“…
Sustojame pakelėj: čia paminklinis akmuo. Užrašas: 1941-08-26 buvo sušaudyta 8000 žydų. Imu popieriaus lapelį, rašau datą ir skaičių 8000. Rodomąjį pirštą vėl nukreipiu į skaičių ir sakau: „žydai pach pach“. Vyras susiima už galvos. Moters veide – siaubo išraiška.
Vyras kažką pasakoja, rodo, kad jis buvo mažas…Motina…Koncentracijos stovykla. Koks klaikus ir geliantis šįkart žodžių trūkumas…Begaliniai skaudu, kad šiuolaikiniame technikos amžiuje dar neišrastas prietaisas, gebantis versti mintis į viso pasaulio kalbas.
Ech, jei aš būčiau tada galėjusi pasakyti – papasakočiau, kad tai tas pats kelias, kuriuo mes važiuojame – 1941-aisiais jų tėvynainiai ėjo – tiksliau, buvo varomi į MIRTĮ.
Suprantu, besileidžiančios saulės spindulių žaismas – tai savotiškas atsiprašymas: jai ir liūdna, ir klaiku, kad „žmonės – tobuliausi Dievo kūriniai – tada buvo tokie nežmogiški su tais, su kuriais kartu tuose pačiuose kaimuose augo, gyveno“. Neveltui Sergejus Kanovičius liudijo: „Užmarštyje gyventi geriau, nes ji, užmarštis, atleidžia mus nuo prievolės atminti, ji mus atleidžia nuo atsakomybės taip, kaip išdžiūvusią upę nuo vandens atleidžia sausra“.
Nebylūs mano žodžiai sustingsta – jiems nelemta užgimti. Kaip ir tiems žydų tėvynainiams – nebuvo lemta sugrįžti į savo namus.
Sėdamės, važiuojame toliau… Nežymi lentelė: čia vyko masinis žydų tautos naikinimas.
Einame pėsčiomis. Moteris – niekada gyvenime to vaizdo nepamiršiu – pilnomis ašarų akimis skuba Ten, kur amžinojo poilsio priverstinai atgulė jos gentainiai. Matau, kaip ji jaudinasi… Nerimastingai žvilgteli į mane, vėl nuleisdama akis į žemę, kad nepravirktų…
Taip, ČIA…Didžiulė tranšėja…Atėmusi gyvybę tų, kurios augino vaikus, kurie kepė „barankėles“ (juk visa apylinkė žinojo, kad žydų „barankos“ – pačios skaniausios), priglaudusi ir tuos, kuriems pas Abraomą grafikas dar, atrodė, nebuvo patvirtintas ir netgi tuos, kurie nespėjo perprasti ne tik prekybininkų amato, bet ir gyvenimo gudrybių. Tačiau, anot Grigorijaus Kanovičiaus, tik Dievas „turi savo kalendorių – ne tą, kuris kabo troboje ant sienos, o tą, kuris kabo ant akiai nematomo debesies, dieną naktį saugomo angelų. Tame Aukščiausiojo kalenoriuje apie kiekvieną iš mūsų parašyta, kur, kada ir kas jo laukia“…Mes, deja, su tais angelais ryšių neturime, todėl Dievo kalendoriaus nežinome…
Jie, rodos, fotografavo kiekvieną žemės lopinėlį. Liūdnomis akimis klausiamai žiūrėjo: „už ką? (dar prieš mūsų erą gyvenęs Vergilijus suprato: „Menkas liūdesys šnekus, didis sielvartas bežadis“), padėjo po akmenį – amžinos Atminties simbolį.
Nusifotografavome…Pasikeitėme adresais. Jie dėkojo – žodžiais, rankų spūstelėjimu, žvilgsniais, akimis…Rodos, visu kūnu – visa savo esybe…Prisipažinsiu: niekada nemačiau taip nuoširdžiai dėkojančių, taip sujaudintų žmonių…
Atsisveikinome…Jie dar pasiliko. Gal pasimels už tėvynainių sielas…Grigorijus Kanovičius tikino: „kad galėtum melstis, iš pradžių reikia likti gyvam“. Jie liko. Liko tam, kad iš Izraelio atvažiuotų susirasti amžinam poilsiui atgulusios savo giminės, kad savo nuotraukomis ir pasakojimais bylotų apie kraupią tiesą savo atžaloms. „Juk atmintis – tai mūsų bendras stogas, po kuriuo įsikūrę gyvieji ir mirusieji, teisuoliai ir nuodėmingieji, žudikai ir aukos. Kad ir kaip norėtum, nieko iš ten neiškeldinsi, nes amžininkų neleista pasirinkti“ (Grigorijus Kanovičius).
Grįžom namo…Širdyje neapsakomas jausmas. Kas tai? Kasdienybė…Ne, Mažytis stebuklas…Ar pamenate, Albertas Einšteinas teigė, kad „Yra tik du būdai kaip gyventi. Vienas – galvoti, jog stebuklų nebūna. Kitas – galvoti, jog viskas yra stebuklas“. Aš renkuosi antrąjį variantą ir sakau: „Šiandien įvyko mažas stebuklas“…Šiandien aš, kaip tas medėjas iš Jono Biliūno apsakymo „Kliudžiau“, tapau laiminga, nes nuo šiol nešiosiuos širdyje suvokimą, kad susišnekėti galima ir be žodžių…Tai paprasta – Širdimi…
Giedrė Mičiūnienė apie save…
Esu Giedrė (Šileikytė) – Mičiūnienė, tačiau rajoninio laikraščio skaitytojams labiau žinoma Galminiškytės slapyvardžiu. Oficiali gimimo vieta – Zarasų rajonas, Lupenka, tačiau ankstyvoji vaikystė prabėgo Galminių kaime (nostalgija jam ir virto mano slapyvardžiu).
Kas paskatino aprašyti šį netikėtą susitikimą? „Niekam neatsiveria pasaulis iš karto. Lipdomės jį, kaip bitės siuva korį: po trupinį, po nedaug, bet nuolatos. Kad būtų kur dėti savo jausmų, minčių – vėliau – prisiminimų medų. Kitaip nebūna, kitaip niekam nebuvo“ – žaviuosi rašytojo R. Granausko mintimis. Buvau sukrėsta šio įvykio, o kartu ir sužavėta…Dėliojau akimirkų detales ir…galvojau, kad kiekviena jų, nors ir mažytė, bet labai svarbi…Tądien iš Dusetų į Zarasus planavome važiuoti kita puse, bet…staigiai persigalvojome – Salakas…Nežinau, kodėl pastebėjome senųjų Salako senųjų kapinių užrašą (buvome nutarę važiuoti į Dūkštą)…Atsitiktinumas? Jei nebūčiau užkalbinusi moters, kaip man pasirodė, kažko labai ieškančios – nežinau, ar būtų užsimezgęs dialogas…Ar ne ji, Lemtis, dėliojo tądien labai jautriai šią Prasmės mozaiką? Žmonės, matyt, jau viską apžiūrėję, artėjo link vartų – mes tik atėjome…Ir vėl akimirkų reikšmingumas? Gal tikrai: „Širdis žino daugiau negu galva“ (R. Granauskas).
Kūryba – mano gyvenimo būdas, noras išreikšti tai, ką jauti giliai širdy. Tai minčių, jausmų ir simbolių trio. Mes visi esame skirtingi – skirtingai matome, jaučiame, mylime ir ilgimės. Skirtumai ir daro mus įdomius. Iš ko semiuosi kūrybos? Iš aplinkos. Iš patirties. Iš Meilės ir Tikėjimo. Be jų – kiekvienas menkas.
O iš tikrųjų – esu paprasčiausias žmogus. Ir turiu tiek, kiek Dievo duota. Myliu žmones, dar labiau – Gyvenimą. Turiu 3 sūnus: Tautvilas ir Mažvydas – jau suaugę, jauniausias Rapolas – penktokas. Esu baigusi VPU Lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Pedagoginis darbo stažas –25 metai…
Šventai tikiu: kuo daugiau išdalini – tuo daugiau gauni. Didžiausias džiaugsmas – Gyvenimas, todėl kartoju sau, kad reikia mokėti džiaugtis tuo, ką turi. Manau, kad kiekvieno tikslas – Meilės, Gėrio ir Šviesos siekimas. „Gerumas – tarsi kraujas – turi cirkuliuoti“ – kartoju dažnai… Laisvalaikiu mėgstu skaityti. Esu kelių knygelių autorė. Aš nemėgstu šablonų, todėl man įdomiausias – kuriantis žmogus. Reklamos nepatinka, nes esu įsitikinusi, kad ne žodžiai, o darbai turi byloti apie tai, kas atlikta.
Žinau, kad nesugebėjau padėti jiems, Ruth Baruch ir Hanoch Luber iš Izraelio, tiek, kiek privalėjau (jie lyg dar ieškojo Salako senųjų žydų kapinių, nes ten palaidotas Ruth Baruch senelis/ prosenelis (?)). Dėl to iki šiol jaučiuosi nejaukiai – galėjome grįžti atgal, bet…Ech, – atsidūstu tyliai ir prisimenu liaudies išminties perliuką: „Protas vaikšto iš paskos“…