Gedalijos pasninkas
Ichak Strešinskij
Tišrėjaus mėnesio 3 dieną, sekančią dieną po Roš ha-Šana, prasideda Gedalijos pasninkas – vienas iš keturių žydų protėvių nustatytų sugriautos pirmosios Šventyklos atminimui skirtų pasninkų.
Įvykiai, dėl kurių žydų kalendoriuje atsirado ši gedulo diena, įvyko jau po to kai krito Babilono karaliaus Nevuchadnecaro užkariauta Jeruzalė, o joje buvo sugriauta karaliaus Šlomo pastatyta Šventykla. Judėjos valdovu ir vietininku buvo paskirtas Gedalija, Achikamo sūnus, kilęs iš žinomos ir kilmingos šeimos. Gedalijos tėvas Achikamas nuo mirties išgelbėjo pranašą Jeremiją.
Savo rezidencijai Gedalija pasirinko Micpą – miestą, kuris buvo šiauriau Jeruzalės, apie 12 kilometrų nuo jos. Kai į Micpą atvyko karo vadai ir pranašas Jeremija, Gedalija į juos kreipėsi šiais žodžiais: ,,Nebijokite tarnauti chaldėjams! Pasilikite Šalyje, tarnaukite Babilono karaliui ir jums viskas bus gerai. O aš štai gyvenu Micpoje, pasirengęs stovėti prieš chaldėjus, kurie ateis pas mus. Jūs gi – rinkite vynuoges bei vasaros vaisius ir alyvuoges, dėkite juos į savo indus ir gyvenkite savo užimtuose miestuose.“ Toliau pranešama, kad žydai-pabėgėliai, kurie karo metu išsigelbėjo kaimyninėse Moavos, Amono ir Edomo teritorijose, sužinoję apie Gedalijos paskyrimą sugrįžo ir jiems pavyko surinkti didelį derlių. Kaip matome vietininku paskirtas Gedalija pirmiausia rūpinosi tautos gerove, buvo pasirengęs ją ginti nuo užkariautojų ir šiomis sudėtingomis aplinkybėmis stengėsi atstatyti normalų Izraelio Šalies gyvenimą.
Atrodė, kad šalyje po įvykusios nacionalinės ir religinės katastrofos prasideda atgimimo procesas, bet, kai tai dažnai įvykdavo žydų istorijoje, jis dėl nuožmios neapykantos ir asmeninių interesų buvo nutrauktas. Tarp atvykusių į Micpą buvo karališkos kilmės vyras – Išmaelis, Netanijos sūnus. Karo vadas Johananas, sūnus Kareacho, kartu su kitais vadais perspėjo Gedaliją, kad Išmaelis yra pasiustas tam, kad jį nužudytų, bet vietininkas Gedalija jais nepatikėjo. Johananas siekė įgyvendinti savo pasiūlymus ir buvo pasiruošęs pats slapta nužudyti Išmaelį anksčiau nei šis įgyvendins savo nusikalstamą sumanymą, bet Gedalija ryžtingai jį sutramdė. Vietininkas bijojo patikėti apkalbomis ir geriau pasirinko riziką, bet ne žmogaus kaltinimus.
Pranašo Jeremijos knygoje pasakojama, kad septintą Tišrėjaus mėnesį Išmaelis, Netanijos sūnus, su dešimčia žmonių atėjo pas Gedaliją ir po trapezos šaltakraujiškai nužudė ne tik jį, bet ir vietininko patikėtinius bei chaldėjų įgulą. Suėmęs pasilikusius Micpoje žydus, Išmaelis ketino pereiti Jordaną ir vykti pas amonitus. Kai Johananas ir kiti karo vadai, kurių Gedalijos nužudymo dieną nebuvo Micpoje sugrįžo ir išgirdo apie įvykį, surinko žmones prieš Išmaelį ir pasivijo jo bendrininkus Givone. Nors buvo išlaisvinti belaisviai, suimti Išmaelio nepavyko – jis su aštuoniais žmonėmis išsigelbėjo ir pabėgo pas amonitus.
Tanache nenurodoma konkreti Gedalijos nužudymo data ir tik pranešama, kad tai įvyko septintą mėnesį – tai yra Tišrėjaus mėnesį. Manoma, kad Gedalijos valdymo laikotarpis buvo labai trumpas – po Jeruzalės užkariavimo ir Šventyklos sunaikinimo trūko tik apie du mėnesius. Pasak Babilono Talmudo traktato ,,Roš ha-Šana“, Gedalijos nužudymas įvyko trečią mėnesio dieną, kurią ir nustatytas šis pasninkas. Yra ir nuomonė, kad Gedalija buvo nužudytas Roš ha-Šana šventės pirmąją dieną (Tišrėjaus mėnesio 1 dieną), bet pasninkas buvo nustatytas šio mėnesio 3-ąją, nes pasninkauti šventinėmis dienomis draudžiama.
Kada Talmudo išminčiai aiškina kodėl Tišrėjaus mėnesio 3 dieną buvo paskelbtas šis pasninkas, pabrėžia Gedalijos teisingumą: ,,Teisuolių mirtis lyg Šventyklos sudeginimas.“ Tačiau pripažindami Gedalijos nuopelnus, išminčiai kritikuoja jo ypatingą patiklumą. Gedalijos nužudymo aprašyme yra tokie žodžiai: ,,O duobė, į kurią Išmaelis sumetė visų žmonių, kuriuos jis nužudė dėl Gedalijos, lavonus…“ Išminčiai klausia kodėl iš pranašo žodžių galima suprasti, kad atsakomybė už šių žmonių žūtį tenka Gedalijai, juk žmogžudys Išmaelis? Jų atsakymas toks: ,,Kadangi [Gedalija] turėjo įsiklausyti į Johanano, sūnaus Kareacho žodžius, bet to nepadarė, Rašte atsakomybė tenka jam, tarsi jis būtų nužudęs žmones.“ Gedalija buvo ,,pernelyg teisingas“ vertindamas Johanano perspėjimą apie piktus Išmaelio kėslus ir todėl žuvo ne tik pats, bet ir kiti žydai. Žydų vadovams tenka sunki atsakomybė – visa širdimi mylėdami savo tautą, jie turi suvokti pavojus, kylančius iš kai kurių jų atstovų, ir mokėti laiku juos sustabdyti.
Išlaisvintas Johananas, sūnus Kareacho ir su juo buvę žmonės nutarė, kad babiloniečiai išlikusius gyvus žydus už vietininko nužudymą prakeiks, todėl apsisprendė bėgti į Egiptą. Karo vadai ir visa tauta paprašė pranašą Jeremiją kreiptis į Aukščiausiąjį malda už išgyvenusią tautą, išklausinėti jo ką jie dabar turėtų daryti ir pažadėti, kad įvykdys visus gautus nurodymus. Per Jeremiją perduotas atsakymas buvo vienareikšmiškas: ,,Jeigu jūs pasiliksite gyventi šioje šalyje, tai jus atstatysiu – griauti gi nesiimsiu, ir pasodinsiu jus – rauti gi nepradėsiu. Kadangi Aš apgailestauju dėl to blogio, kuris buvo jums padarytas. Nebijokite Babilono karaliaus, kuris jums baisus, nebijokite jo – Dievo žodis, – juk Aš su jumis, kad jus išgelbėti ir apsaugoti nuo jo rankos. Aš suteiksiu jums malonę ir jis pagailės jūsų ir grąžins jus ant jūsų žemės!“ Aukščiausiasis per pranašą Jeremiją perspėjo, kad jeigu žydai visgi nutars keliauti į Egiptą, tai viskas, dėl ko jie bijo pasilikti Izraelio Šalyje, pasieks juos šalyje-slėptuvėje. Bet Johananas ir jį palaikantys karo vadai nusprendė neįsiklausyti į pranašo žodžius, apkaltino jį melagyste ir išvedė tautą į Egiptą. Tarp jų buvo ir jėga išvestas pranašas.
Rabi Mošė ben Maimonas (1138–1204) atkreipia dėmesį į bendrą nacionalinį Gedalijos nužudymo aspektą ir sekusius po jo įvykius. Savo darbe ,,Mišne Tora“ jis rašo, kad pasninkas Tišrėjaus mėnesio 3 dieną buvo nustatytas todėl, kad po Gedalijos nužudymo užgeso paskutinė žydų viltis taikiam atgimimui ir buvo pabaigtas jų išvarymo iš Izraelio Šalies procesas.
Paskutinės galimybės išlaikyti žydų bendruomenę Izraelio Šalyje netekta jau po Gedalijos nužudymo, kai Aukštesnysis per pranašą Jeremiją tuo patikino žydus. Gedalijas neįsiklausė į Johanano patarimą ir dėl to buvo nužudytas. Bet ir pats Johananas neišgirdo pranašo ir tai tapo naujomis nelaimėmis. Jeigu praeityje žydams neįsiklausius į pranašo nuogąstavimus jie buvo išvaryti bei sunaikinta Šventykla, tai dabar ir vėl nepaklusus pranašui bei pasirinkus pabėgimą į Egiptą, jie neteko galimybės pasilikti savo tėvynėje. Žydų bendruomenė Izraelio Žemėje vėl buvo atkurta tik po to, kai išvarytieji pradėjo grįžti iš Babilono – panašiai praėjus penkiasdešimčiai metų po Gedalijos nužudymo ir sekusių po jo įvykių.
Šaltinis: lechaim.ru.
Nuotrauka iš beerot.ru.
Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.