Dusetų žydų atsiminimai apie mokytoją Petrą Kuzmicką

Iš surinktos informacijos apie lietuvių ir žydų santykius Zarasų rajono miesteliuose (štetluose) iki 1941-ųjų rugpjūčio įvykių, negalime nepaminėti nuo 1926 m. rugsėjo 1-osios pradėjusio dirbti Dusetų pradžios mokyklos mokytoju Petro Kuzmicko. Po metų, nuo 1927 m. rugsėjo 1 d., jis buvo patvirtintas šios mokyklos vedėju.

Nesuklysime sakydami, kad iš tiesų unikaliu faktu yra tai, kad Petras Kuzmickas rūpinosi ne tik lietuvių pradžios mokyklos reikalais, bet kuravo ir Dusetų žydų mokyklą, kuri neturėjo atskiro vedėjo. Apie gražų jo bendravimą su žydų vaikus mokiusiais mokytojais Jehuda Slepu ir Hileliu Švarcu dusetiškei mokytojai Leokadijai Lukošiūnaitei-Malcienei pasakojo 1998 m. liepą Dusetose apsilankiusi kadais šiame miestelyje gyvenusi Lana Binder (Visakolski). Mokytojos knygoje ,,Dusetos“ minima, kad ,,žydų mokykla gražiai bendravo su lietuvių, dalyvaudavo bendruose renginiuose, išvykose“.

Mokyklos vedėjo Petro Kuzmicko išmintis, mokėjimas drauge su visais dusetiškiais pasidžiaugti jų džiaugsmu, gebėjimas surasti šiltą paguodos žodį varge padėjo jam apjungti Dusetų gyventojus bendriems tikslams ir ugdė juose pagarbos bei didžiavimosi Lietuva jausmus. Jis buvo visų ypatingai gerbiamas ir mylimas žmogus. Leokadija Lukošiūnaitė-Malcienė dokumentinėje apybraižoje ,,Mokytojas Kuzmickas“ cituoja 1933 m. liepos 19 d. jo rašytos Dusetų kronikos įrašą, kuriame aprašoma miestelio gyventojų nuotaika pagerbiant žuvusius Lietuvos didvyrius – lakūnus Steponą Darių ir Stasį Girėną: „Tyla. Rimtis. Visi liūdni ir skausmo perimti. Daugelio akyse blizga nesulaikomos ašaros. Ketvirtadienį, kai buvo transliuojamos iš Kauno bazilikos pamaldos už žuvusius didvyrius ir jų laidojimas kapinėse, taip pat didelė minia žmonių susirinko prie mokyklos. Minioje buvo ir žydų, ypač kiekvieno dėmesį atkreipdavo mokyklos kaimynas žilagalvis senukas Lezeris Glickas, kuris visą laiką be kepurės klausė transliuojamų laidotuvių apeigų“.

Apie tai Saros Veiss-Slep knygoje ,,Buvo Lietuvoje miestelis“ prisimena ir dusetiškis Šajkė Glickas: ,,Lietuvos valdžia išleido pašto ženklą, skirtą lakūnams Dariui ir Girėnui. Jie tapo nacionaliniais didvyriais. Žuvus lakūnams, jų garbei buvo paskelbta gedulo diena. Tądien kalbant mokytojui Kuzmickui, Lezeris Glickas stovėjo ir verkė. Senuko nuotrauka buvo publikuota Kaune leistame laikraštyje lietuvių kalba, o po ja parašyta, kad lakūnų netekties skausmas toks didelis, kad verkė net žydai…“


Saros Veiss-Slep knyga ,,Buvo Lietuvoje miestelis“ – rašytinis paminklas buvusiai Dusetų žydų bendruomenei atminti. Tarp daugelio joje publikuojamų nuotraukų ir įamžintų žmonių yra dusetiškis mokytojas Petras Kuzmickas. Ką apie jį pasakojo žydai, kuriems teko pažinti šį neparastą žmogų, didelį Lietuvos bei Dusetų patriotą?


Tzila Gudelsky (Šub): Mūsų namuose visi mokėjo lietuvių kalbą, o mano sesuo Rivka mokėsi lietuvių mokykloje. Aš buvau gabi mokinė ir labai norėjau tęsti mokslus, bet finansinė šeimos situacija neleido man mokytis už mokyklos ribų.

Buvau tikra ,,knygų kirminas“ ir skaičiau viską, kas man pakliūdavo po ranka. Vadovavęs lietuvių mokyklai mokytojas Kuzmickas buvo Šaulių Sąjungos narys. Iš jo aš gaudavau knygas lietuvių kalba, pamokančius pasakojimus, kuriuos versdavau ir perpasakodavau savo draugams.


Henia Sneh: Svarbu pažymėti tai, kad buvo geri santykiai tarp mūsų Tarbuto [pradžios mokykla – G. R.] ir Dusetų lietuvių mokyklų. Ryšys tarp jų buvo mokytojas Kuzmickas.

Mes turėdavome bendrus sportinius renginius, kiekvienais metais dalyvaudavome mokyklose vykusiose mokslo metų pabaigimo ceremonijose, o baigusiems Tarbuto mokyklą buvo leista tęsti mokymąsi lietuviškoje mokykloje.

Kuzmicko mokinių paskatinti, žydų vaikai išmoko Maironio ir Sasnausko „Kur bėga Šešupė“ – dainuodavo ją lietuviškai, bet pakeisdami tikrinius vardus:

Kur bėga Jordanas,

Kur Kišonas teka

Ten mūsų tėvynė

Graži Palestina.


Tzila Gudelsky: Pradėjus mokytis lietuviškoje mokykloje, aš ir mano draugė Marita buvome vienintelės mergaitės berniukų klasėje. Pamenu šeštoje klasėje nutikusį incidentą. Berniukai mėgdžiojo žydų akcentą ir juokėsi iš jų mūsų akivaizdoje. Aš graudžiai verkdama išbėgau iš klasės. Kai į ją įėjo Kuzmickas, Marita jam papasakojo, kad berniukai mane įžeidė. Pamenu tai, ką tada pasakė mokytojas: ,,Mes, lietuviai, būdami rusų valdžioje, patyrėme blogą elgesį su mumis, todėl dabar negalime žiauriai elgtis su žydais, kurie tarp mūsų yra mažuma“. Kuzmickas pasmerkė antisemitizmo pasireiškimą ir privertė mokinius atsiprašyti. Mokytojas buvo gražus žmogus ir mes jį labai gerbėme.

Sovietiniu laikotarpiu Kuzmickas buvo ištremtas. Tarp tų, kurie pasirašė jį ginančią peticiją, buvo ir žydų. Tiesa, pasirašė ne visi tada gyvenę Dusetose žydai.

Kartą po karo atvykau į Vilnių. Teko susitikti su mokytoju. Kuzmickas man papasakojo, kad darbo lageryje prarado jėgas ir sveikatą, neteko daug svorio ir tik žydas gydytojas iš tuometinės Čekoslovakijos išgelbėjo jam gyvybę. Pokalbyje Kuzmickas prisiminė Dusetų žydų Tarbuto mokyklos mokytojus Jehudą Slepą ir Hilelį Švarcą bei gražią jų draugystę ir bendradarbiavimą su juo. Mokytojas sakė, kad jeigu būtų Dusetų štetle tada, kai prasidėjo žydų žudymas, jis stengtųsi juos išgelbėti.


Baruchas Krutas: Gydytoju Dusetose buvo Sobol, o po jo – Davydas Epšteinas ir jo žmona stomatologė Sonia.

Epšteinų šeima draugavo su lietuviais inteligentais. Man pasakojo, kad išgelbėtų savo mažąją dukrelę, Epštainai ją atidavė Kuzmicko žmonai, kad ši mergaitę paslėptų. Tačiau ji buvo surasta ir nužudyta, nors vis prašė: ,,Aš krikščionė! Aš krikščionė!“


Ruošiant medžiagą naudota Saros Veiss-Slep knyga ,,Buvo Lietuvoje miestelis“.


Nuotrauka iš Saros Veiss-Slep knygos ,,Buvo Lietuvoje miestelis“. Nuotraukoje Dusetų Tarbuto mokykla (1927 m. birželio 5 d.). Mokytojas Kuzmickas (kairėje) su žydų mokyklos mokytojais Hileliu Švarcu (centre) ir Jehuda Slepu bei mokiniais: stovi iš kairės į dešinę Slovka Joffe, Lana Visakolski, Breinė Šapira, Reinkė Levin, sėdi: Bunka Chaitovič, Motalis Slep, Nechama Judelovič.


Parengė Gražina Ragauskaitė.