Donato Čepuko novelė ,,Balandės mirtis“

Pijus Vainoras buvo plačiai išgarsėjęs siuvėjas. Pas jį atvažiavę Lietuvos karininkai kreipdavosi:

 – Pone, meistre Pijau, ar nuliesite man kostiumą? – ir dėdavo ant stalo audeklo atraižą.

Pijus dažniausiai atsakydavo:

 – Teks, pone karininke, palaukti.

Jis neminėdavo, kiek rūbų turi paėmęs siūti valdininkams ar kitiems žmonėms, bet visuomet savo užimtumą paliudydavo kuriam nors kunigui sukirpta sutana.

– Kunigėlį aprengęs ir tamstą papuošiu, tik tris kartus teks primatuoti.

Šitaip Pijus Vainoras pabrėždavo savo amato vertę. Gal jam to daryti ir nereikėjo, nes plačiai buvo pasklidusi žinia, kad mažame miestelyje gyvenantis siuvėjas mokėsi Kaune Šajos Maizelio siuvimo akademijoje ir kad vien dėl jo gražiai pasiūtų rūbų verta iš toli važiuoti ir nuolankiai kreiptis į siuvimo meistrą, tačiau toks jo sakymas tikriausiai būdavo ir jo oraus būdo žodinė išraiška. Oraus asmens įspūdį ypač pabrėždavo, kai eidavo į bažnyčią ar būdavo miestelio šventėje prie Nepriklausomybės paminklo, vilkėdamas ant savo padžiūvusios figūros  paties siūtą kaip nulietą kostiumą ar paltą.

Iš po nuleistų vokų žvelgiančios akys ir ant žemos kaktos užkritę susirangę juodi plaukai jo veidui teikė niūroką išvaizdą, bet Pijus Vainoras buvo geraširdis žmogus, niekam bloga nepadaręs, užgaulaus žodžio nepasakęs, neįkyrėjęs. Mėgo ką nors linksmai papasakoti iš savo gyvenimo nutikimų, pajuokauti, sakydavo, jei nori, kad vilnonių rūbų kandys neėstų, tai juos atnešk siūti, kai bus delčia, o vestuvinį rūbą reikią siūti, kai daug saulės – tada gyvenimas būsiąs geras ir šviesus. Jis tebebuvo ištikimas tradiciniam siuvėjo tipui, tokiam, kokiais seniau garsėjo tikrieji rūbų siuvėjai, keliavę iš dvaro į dvarą, gerai mokantys savo amatą, žinantys, ką ir kada dera sakyti, kada reikia tylėti. Tik Pijus Vainoras prieš nieką nenorėjo žemintis ir kitų nežemino. Jis paprasčiausiai buvo žmogus, kuris net negalvojo keisti savęs ar prisitaikyti prie kitų, buvo nepriklausomas ir solidus. Kai jis žengdavo švenčių iškilmėse, regis, su juo drauge žengia ir kažkokia sunkiai suvokiama rami ir taiki žmogaus orumo dvasia, niekam pykčio nežadinanti, tačiau reikalinga ir teikianti pasigėrėjimą.

Pijų Vainorą miestelio žmonės gerbė ne tik už sugebėjimą kiekvienam gražiai pasiūti rūbą, bet ir už jo žmogiškąjį solidumą, savigarbą. Jo toliau nuo gatvės stovintis namas buvo toks pat, kaip ir kiti, tačiau buvo baltai dažytas ir savo baltumu labai ryškiai švietė kitų pilkumoje. Žmonės iš Pijaus Vainoro elgsenos, jo bendravimo su jais suvokė, jog šio namo šeimininkas irgi yra šiek tiek kitoks, bet neatgrasus, o vertas pagarbos, todėl jį visuomet minėdavo tarp miestelio garbingiausių asmenų.

Mažame Dusynių miestelyje visi žinojo, kad siuvėjo Pijaus Vainoro sūnus Kamilijus ir valcų malūno savininko Joselio Berkelio dukra Ora draugauja. Nors lietuviai su žydais čia gyveno nuo neatmenamų laikų, bet apie panašią dviejų jaunų žmonių draugystę dar niekas nebuvo girdėjęs, todėl vieni tikėjo, kiti netikėjo, kad šita draugystė pavirs karšta meile, kuri laužys žydų ir lietuvių nusistovėjusias tradicijas, treti – žingeidžiai smalsavo, ir tiek. Žmonės sakydavo, kad tokie miesteliai turi ką nors įdomaus, o štai Dusyniai – siuvėjo sūnų Kamilijų ir Joselio dukrą Orą. Tačiau nekantriems smalsuoliams ši lietuvio ir žydaitės draugystė dažnai teikdavo mažai peno apkalboms – jie troško vis įdomesnių naujienų. Jų kai kada ir nebūdavo… Tačiau dvi jaunos širdys, ieškančios viena kitos artumo, ir besiveržiantis agresyvus laikas diktavo ne nuo smalsuolių priklausančias aplinkybes…

Kamilijus Orą matydavo retai, tik kai ji ateidavo į tėvo malūną. Pakalbindavo ją ne jis vienas, bet ir kartu dirbąs keletu metų vyresnis Vitolis – vaikinas, mėgstantis linksmintis vakarėliuose, pažįstamas su daugeliu merginų. Ora ilgai neužtrukdavo malūne. Ji vengė viena be tėvo būti šalia šitų vaikinų. Tačiau kai Kamilijus būdavo vienas, be Vitolio, pati prieidavo prie jo ir abu pasikalbėdavo. Orai patiko šitas vaikinas vešliais juodais plaukais apžėlusia galva, tamsiomis akimis, storomis lūpomis, tarsi būtų ne vietinis, atvykęs iš kito krašto, kur gyvena kitokios išvaizdos žmonės. Kamilijus negalėjo akių atitraukti nuo miestelio gražuolės ilgakasės juodaplaukės Oros. Jis ją norėjo matyti kiekvieną dieną, bet tėvas jai draudė dažnai lankytis malūne. Kai kartą žmonės pamatė Kamilijų vaikščiojantį su Ora, ėmė kalbėti apie siuvėjo sūnaus ir malūno savininko dukros draugystę. O kai niekam nelauktai Ora apsikrikštijo ir tapo krikščione Augustina Berkelyte, žmonės ėmė ne tik kalbėti, bet ir stebėti šių dviejų jaunuolių kiekvieną žingsnį. Ar dėl apsikrikštijimo jie abu yra susitarę, smalsuoliai nežinojo, kalbėdavo, kad tai sugalvota gudrybė, ir spėliojo, kad siuvėjas Pijus Vainoras ir Joselis Berkelis vakarais lošdami kortomis kažką yra sumanę ir slepia nuo visų. Bet žmonėms Ora ir liko Ora, o ne Augustina. Jos kitaip niekas ir nevadino.

Joselis Berkelis ir siuvėjas Pijus Vainoras vienas kitą pažinojo nuo vaikystės, užaugo šiame miestelyje, tik Berkelių ir Vainorų namai buvo skirtingose gatvėse. Joselis pas Vainorą drabužių nesisiuvo, jam kelnes ar švarką pasiūdavo Leiba Mejeris, o jau keleri metai paltą užsivilkdavo tą patį. Vainoras Joseliui buvo dėkingas už tai, kad sūnų Kamilijų priėmė dirbti į malūną ir išmokė valcuoti, dažniau negu su kitais žydais bendraudavo, pasikviesdavo vakarais kortomis palošti. Per daugelį metų Vainoras įsitikino, kad Joselis truputį kitoks negu dauguma jo tautiečių. Joselis sakydavo, kad žydas yra toks pat žmogus kaip ir visi kiti, tik jis yra žydas, nes save juo laiko ir yra tokiu laikomas tarp kitų žydų. Joselis Berkelis nebuvo nei griežtas Talmudo reikalavimų vykdytojas, nei tikras laisvamanis, bet nenorėjo, kad kiti šaipytųsi, jog jis nesilaiko žydų religinių tradicijų. Kai šeštadieniais per šabą užsinorėdavo rūkyti, dūmus į burną traukdavo tik niekam nematant arba smilkstantį papirosą slėpdavo rankovėje.

Kai Joselis suprato, kad Ora linkusi draugauti su Kamilijumi, irgi elgėsi kitaip negu kiti miestelio žydai, neatkalbinėjo, nebarė, uždaręs nelaikė, gailėdamas savo vienintelės dukros sutiko, kad ji persikrikštytų. Miestelyje kalbėjo, jog Joselis Berkelis laužo žydiškas griežtas tradicijas kažką nujausdamas, labai mylėdamas savo dukrą, norėdamas, kad ji būtų laiminga. Jis lyg priesaką Orai aiškino: „Jei nori būti mylima, nepamiršk, kad pati turi mylėti, jeigu taip negali, tai ir nemylėk“. Tačiau jis savyje slėpė paslaptį – šita meilė gali išgelbėti Orą. O jis, Joselis Berkelis, įžvalgus žydas, daugiau ir nenorėjo, vylėsi, kad taip ir bus, jeigu Ora gyvens su miestelyje gerbiamo siuvėjo Pijaus Vainoro sūnumi Kamilijumi, kurį nuo vaikystės pažįsta, kuris jo malūne mala grūdus. Išvažiuoti į tokią vietą, kur Orai negrėstų pavojus, jau buvo nebetinkamas laikas, reikėjo čia ieškoti kaip galima geresnės išeities. Joselis Berkelis manė, kad ją surado, tik dabar beliko susitarti su siuvėju Pijumi Vainoru, su kuriuo sugyveno gražiai: vienas kito neužgauliojo, neapkalbinėjo, neįžeidinėjo, visada net iš toli pasisveikindavo, nebuvo skolingi. Joselis Berkelis nerimavo tik dėl vieno dalyko – ar jo nepasmerks miestelio, kuriame nuo seno jo giminė gyvena, kiti žydai. Bet jie tylėjo, niekas negirdėjo, kad kuris nors būtų išsitaręs, jog Berkelis taip darydamas labai nusikalsta.

 Siuvėjas Pijus Vainoras nebuvo uolus katalikas, namuose turėjo ant sienos pakabinęs tik vieną Švenčiausiosios gailestingosios Jėzaus Širdies paveikslą, bet kas sekmadienį vaikščiojo į bažnyčią, atsisėdęs prie stalo valgyti persižegnodavo. Prieš keletą metų mirus žmonai, gyveno su sūnumi, buvo labai užsiėmęs drabužių siuvimu, mažai žinojo, ką Kamilijus po darbo malūne vakarais veikia. Kai išgirdo, kad Kamilijus akių nuo Joselio dukros Oros nenuleidžia, sūnui pasakė:

– Argi negalėjai kitos pasirinkti? Vainorų giminėje niekada nebuvo žydų kraujo. Mes esame lietuviai nuo kunigaikščio Vytauto laikų.

Kamilijus tėvui neprieštaravo, sakydavo, kad jam kiti pavydi Oros, nes ji čia visų gražiausia, todėl liežuviais mala, visko prasimano, o apie vedybas dar negalvojęs.

Taip tėvui paaiškindavo. Tačiau sunku buvo atremti kitų vyrukų, ypač Vitolio, pasišaipymus. Kartą, kai Kamilijui į malūną Ora atnešė rankomis pagamintų paplotėlių iš miltų ir vandens – macų, Vitolis, gal pamiršęs, kad už dukros įžeidimą Joselis jį gali iš darbo išvaryti, surinko macus, įbruko į jos krepšį ir pasakė:

– Čia jų daugiau nenešk.

Kamilijus tuojau pat išraudo.

– Neklausyk jo. Jei jam nepatinka, tegu nevalgo.

– Tai sprink tu vienas. Tik paskui nesigailėk, – rėžė Vitolis.

Ką reiškė ši maža kibirkštėlė, Kamilijus įsitikino po kelių savaičių, kai jie trise maudėsi prie miestelio esančiame ežere.

Su valtimi nusiyrė tolokai nuo kranto prie salos, kur retai kas nors atplaukdavo maudytis, kur smėlėtoje pakrantėje augo plačiai išsikeroję pušys. Diena buvo saulėta ir tokia rami, kad net ežere atsispindėjo per dangų slenkantys debesų kamuoliai. Ant nejudančio, it stiklu apkloto vandens nuo salos medžių nukritę žiedadulkės lipo prie valties kraštų, skleisdamos gaivų pušyno kvapą, plaukiojo aplink, ir šitas iš visų pusių supantis ramumas, tylios salos pakrantės pušys, karštus spindulius žerianti saulė tiesiog viliojo būti čia, pasigrožėti nuostabiais debesų atspindžiais veidrodiniame ežero paviršiuje, atsigaivinti jo vėsa.

Iš valties iššoko trise, ją palikę plūduriuoti. Plaukiojo palei salą, braidžiojo smėlėtame atabrade, pajuokaudami, bandydami sukelti bangas, tačiau vanduo buvo toks ramus, jog jį išjudinti neužteko jėgų.

– Plaukiam prie valties, ten panardysime, – pasiūlė Vitolis.

Nardė visi kartu ir po vieną, skaičiuodami, kuris ilgiau išbus neišniręs. Sekėsi kiekvienam, bet varžybų azarto paveiktas ilgiausiai po vandeniu išbūdavo Kamilijus.

 – Pabandom dar kartą, pažiūrėsim, kurio plaučiai galingesni, – sušuko Vitolis, kabindamasis rankomis už valties krašto.

Įkvėpęs kiek galima daugiau oro pirmasis nėrė Kamilijus. Negirdėjo, kaip likę valtyje skaičiavo, bet išnirdamas vandens paviršiuje išgirdo Vitolio balsą:

– Trenk irklu per galvą.

Kamilijus vėl nėrė. Bet dabar iškilo toliau nuo valties.

 – Plauk čia, pasiimk savo kelnes, pliko žydelka tavęs nepriims, – tyčiojosi Vitolis.

Kamilijus negrįžo, nuplaukė kranto link. Išbridęs iš plataus atabrado nuogas, dangstydamasis rankomis per daržus parbėgo namo ir puolė ieškoti,  kuo apsirengti.

– Kas čia per cirkas? – nustebo tėvas.

Kamilijus viską papasakojo. Pijus Vainoras pažinojo Vitolį ir kitą vyruką, kuris kartu maudėsi, buvo girdėjęs, kad abu mėgėjai pokštus krėsti, todėl ir jis ėmė kvatotis, kad Kamilijus nuogas per miestelį bėgo.

– Apsirenk ir eik kelnių ieškoti, – tebesijuokdamas pasakė sūnui.

Kamilijus niekur nėjo. Palikęs tėvą kambaryje atsisėdo lauke, palangėje, ant suolelio ir galynėjosi su savo mintimis. Pačiai įkyriausiai: „Už ką?“ – jokiu būdu negalėjo rasti atsakymo. Argi už tai, kad jis draugauja su Ora, reikia trenkti per galvą, kad nugarmėtum į ežero dugną? Juk jie visi trys šio mažo miestelio vaikinai, kartu maži lakstė, į mokyklą ėjo, su Vitoliu kartu dirba. Kas čia dabar atsitiko, kad jis jiems kliūna? Kuo jis nusikalto? Iš kur atsirado tokia baisi neapykanta? Juk jis nė vieno net menkiausiu žodeliu neįžeidė, niekam neatsistojo skersai kelią? Ko jie nori iš jo? Kam jiems prireikė jo gyvybės?

Neradęs nė į vieną jį kankinantį klausimą atsakymo, Kamilijus dar labiau sunerimo, ėmė galvoti apie Orą, prisiminė, kaip ji sutriko, kai jis ją paėmė už rankos matant jos tėvui, kaip jis ilgai nerado progos ją pabučiuoti, o kai tokia proga pasitaikė, jam pačiam ryžto neužteko. Ir visgi buvo ta pradžia, nuo kurios, kaip jam atrodė, prasidėjo tikroji meilė. Atmintyje iškilo vienas gegužės pavakarys, kai jie už tilto vaikščiojo Šventosios pakrante, brido virš savo galvų pakeldami įvairiaspalvių drugelių spiečių per tankų ajeryną, aukštas žoles, kol pateko, kur atsiveria žalia erdvė ir jauno pušyno vaizdas. Kai sustojo tankiomis žolėmis neapaugusioje pakrantėje, Kamilijus pamatė, jog brendant per rasotus ajerus sušlapo Oros ilgos suknelės kraštai, o nuo karklų šakų tapo drėgni jos juodi plaukai. Tokios Oros jis dar nebuvo matęs. Ji buvo gražesnė negu miestelio gatvėje. Ir tada apėmė jausmas, kuris staiga jį stumtelėjo prie Oros. Ji neatsitraukė, jo neatstūmė, tik pasakė:

– Nuo ajerų kvapo man galva apsvaigo.

Galva svaigo ir Kamilijui, bet ne nuo ajerų, o nuo gražuolės žydaitės Oros artumo. Jis kelis kartus pabučiavo jos drėgnus plaukus, o kai ji kilstelėjo galvą ir pažvelgė jam į akis, apkabino ją ir

bučiniais lietė jos akis, lūpas, skruostus, kaktą, drėgnus plaukus.

Nepasakė, kad nuo šio momento jis ją karštai myli, nes apie tai tomis akimirkomis net negalvojo.

Argi meilei visada reikia žodžių, argi dvi širdys nepajaučia tikro, laukto kitos artumo?

Mintyse atgaivinęs šiuos malonius prisiminimus, Kamilijus tuokart nusiramino, bet mintys apie neapykantą jam neužgeso, jos visą laiką buvo su juo kartu: ir baugino, ir kėlė liūdesį. Jis jau keletą dienų buvo nematęs Oros. Nesiruošė jai papasakoti, kas nutiko benardant prie salos, ar pasakyti, kad dabar jaučiasi atstumtas, paniekintas. Jis tik norėjo pabūti su Ora, nes vylėsi, jog jos artumas padės nors truputį į šalį nustumti baimę ir liūdnumą žadinančias mintis. Kai ji atėjo į malūną, abu susitarė kitos dienos pavakary susitikti.

Kamilijus laukė Oros ir taip nekantravo, vaikščiodamas pirmyn ir atgal sutartoje vietoje, kad jam ir pusvalandis virto visa valanda. Ora atėjo, kaip ir buvo sutarta, bet labai nusiminusi, nebespindinčiomis kaip kitus kartus akimis. Kamilijus, pamatęs, kad Ora liūdna, netarė nė žodžio, bet švelniai paėmė jos abi rankas į savąsias ir pažvelgė į akis. Norėjo paklausti, dėl ko ji verkė, nes akys tebebuvo paraudę, o vokai paburkę, bet jausdamas, kad jos rankos šaltos ir virpa, atkartodamos vidinį įtemptų nervų virpulį, be Oros paaiškinimų suprato, kad ji dabar skausmingai kenčia ir laukia, ką jis pasakys. Kenčia ne dėl to, kad kas nors jai skaudėtų, o dėl nežinios, kas bus rytoj. Kamilijus, jausdamas, kaip iš jos rankų tiesiai į jo širdį eina tas keistas, jaudinantis virpulys, negalėjo atitraukti savojo žvilgsnio nuo jos liūdnų, prigesusių akių, galvojo apie savo kaltę, kad jos kančią didina jis pats, aiškiai nepasakydamas, ar jis bus kartu su ja. Ji dėl to ir atėjo, savyje slėpdama rusenančią viltį, jog išgirs ją nuraminančius žodžius. Bet Kamilijus dar negalėjo pasakyti, ar Ora taps jo žmona. Nors ji buvo apsikrikštijusi, krikščionė, tačiau Kamilijaus tėvas vis dar nepritarė sūnaus pasirinkimui ir vis tikėjosi, kad jo karšta meilė žydaitei greitai praeis.

Ora Kamilijui nepriekaištavo, kad aiškiai jai nepasako apie jos ateitį, nes suprato, kad jis laukia tėvo sutikimo. Laikydami vienas kito rankas, pastovėjo nuošalesnėje paežerės vietoje ir išsiskyrė: Ora su nė kiek nepraskaidrėjusia, ta pačia liūdna nuotaika, Kamilijus – sutrikęs, tarsi būtų dėl savo blogo elgesio sugėdintas.

Ir po kelių akimirkų Kamilijus neištvėrė: jis pašaukė dar nespėjusią nutolti Orą. Ji lyg žinodama, ką pasakys Kamilijus, bėgte sugrįžo ir apkabino jo kaklą rankomis, o kai išgirdo jo žodžius, kad tuojau pat paprašys savo tėvo palaiminimo vesti ją, nebesulaikė jaudulio ašarų. Pasakęs savo pažadą Orai, nors ir matydamas ant jos skruostų ašaras, Kamilijus jautėsi ramesnis, lyg atlikęs svarbią pareigą. Dabar išsiskyrė abu pralinksmėję, negalvodami, kas jų gali laukti ateityje.

Ora parėjusi namo nespėjo pasakyti, apie ką ji su Kamilijumi kalbėjo, nes pas Vainorą išskubėjo Joselis Berkelis. Jis visą gyvenimą pasikliaudavo savo nuojauta, tad ir dabar neabejojo darąs teisingai. Jo nuojauta jį ragino nedelsti.

Vos tik peržengęs Pijaus Vainoro namų slenkstį, jis priėjo prie šeimininko, pasisveikindamas padavė jam ranką ir pasakė:

– Sodink Joselį prie stalo, jis svarbų reikalą turi.

Kai abu atsisėdo prie stalo, Joselis iš užančio ištraukė metalinę dėžutę.

– Atiduodu tau, Vainorai. Gyvenk ilgai ir nepamiršk Joselio.

Vainoras ranka atstūmė dėžutę.

 – Slėpk savo didelėje kišenėje, dar žmonės pamatys. Dėkui už linkėjimą ilgai gyventi, bet skolingas nenoriu būti.

 – Argi Joselis tau, Vainorai, buvo negeras, ar tave jis kada nors nuskriaudė? Pasaugok mano šitą dėžutę.

Tokia buvo Joselio Berkelio ir siuvėjo Pijaus Vainoro ilgo pokalbio pradžia. Atnešęs dėžutę auksinių monetų Joselis tik vėliau išdėstė, ko čia atėjo.

– Joselis jau senas, nebeilgai jis gyvens, bet mano Ora dabar graži panelė. Ji gali gyventi, kai ir mūsų čia nebus, – kalbėjo Berkelis.

Vainoras suprato, kur link krypsta Joselio žodžiai. Jis jau buvo girdėjęs, kad kai kurie žydai gelbsti savo turtą, perduodami pasaugoti patikimiems žmonėms, nes jaučia, kad priartėjo labai neramus metas. Ir žodžiai apie Orą – neatsitiktiniai.

– Joseli, savo Orą man į marčias perši? – nė kiek negudraudamas tarė Pijus Vainoras.

– Ne peršu, o prašau, kad tavo sūnus su mano Ora gyventų. Joselis taip niekada, Vainorai, neprašytų, bet labai reikia, kad mano dukra dar ilgai gyventų. Išgelbėk mano Orą, – padėjo prie Vainoro rankų atneštą metalinę dėžutę su auksinėmis monetomis.

Gal dėl aukso ir dėl Joselio Berkelio žodžių bei ašarotų akių Vainoro širdis ėmė plakti dažniau. Bet jis žiūrėjo į Joselį ir delsė tarti žodžius. Argi jis gali nuspręsti už sūnų? Argi susituokusi su lietuviu Kamilijumi Ora nebebus žydaitė? Kokia ji yra, tokia ir liks visam gyvenimui, galvojo Vainoras.

– Sakyk, ar sutinki, kad mano Ora gyventų su tavo sūnumi, – paragino Joselis.– Paimk, jei nori, tu valcų malūną, bet neatstumk mano Oros.

Šie paskutiniai žodžiai Vainorą truputį suerzino. „Argi aš esu toks žmogus, kuris už kito gyvybę turtus ima?“

– Nereikia man tavo malūno. Ar nematai, Joseli, kokie laikai atėjo: šiandien tavo, rytoj mano, o poryt – jau kito. Pasikalbėsiu su savo sūnumi Kamilijumi ir tau, Joseli, pasakysiu, ar Ora bus mano marti.

Išgirdęs tokius žodžius Joselis ranka perbraukė per savo ašarotas akis ir jos tuojau pat tapo linksmesnės. Pamatęs pašviesėjusį Joselio veidą nusišypsojo ir Vainoras.

– Žinojau, kad tu, Vainorai, esi geras žmogus. Gyvenk ilgai ir būk laimingas, – paėmęs siuvėjo ranką dėkojo Joselis.

Šitaip pabaigę savo pokalbį Joselis Berkelis ir Pijus Vainoras nežinojo, kad vieno dukra Ora, o kito sūnus Kamilijus prieš valandą abu sutarė, kad eis pas savo tėvus prašyti palaiminimo jų bendram gyvenimui. Jie neabejojo, kad tokį palaiminimą išgirs.

Bet štai atėjo tokios dienos, kai nespėdavo išdžiūti miestelio gyventojų ašaros. Verkė suaugę ir vaikai, pasikūkčiodami balsu, tyliai aimanuodami, šaukdamiesi Dievo pagalbos. Jei gimdavo kūdikis, skubėdavo jį pakrikštyti, kad jis turėtų savo vardą. Niekas nebekūrė naujos šeimos, apie vestuves net negalvojo, laukė, kada praeis rūstybės, keršto ir gyvybės paniekinimo metas. Miestelyje atsirado nematytų, iš kažkur atvažiavusių vyrų. Vieni jų nešiojo ginklus, kiti – vielos su guma suvytus šmaikščius bizūnus. Šie vyrai vakarais linksminosi Pilzeno aludėje, o dienomis baudė ir gąsdino nepaklusniuosius, tuos, kurie galėjo netikti naujajai tvarkai. Paskui bizūnais besišvaistančius sekiojo ir Vitolis, Kamilijaus bendradarbis. Jau buvo ir tokių, kurie nustojo lankytis bažnyčioje ir klauptis išpažinčiai prie kunigo klausyklos, nes nedrįso išsitarti, jog gviešėsi svetimo turto, paniekino kitą žmogų, jo nepagailėjo. Šie naktimis po baisių sapnų pabusdavo išpilti šalto prakaito, sutikę žmogų vengė pažvelgti į akis. Taip ir vaikščiojo apsunkinę savo sielą…

Tačiau vis tiek Šventosios pakrantėse kas rytą išsiskleisdavo pakalnučių žiedai, danguje pragysdavo vieversiai, o naktimis iškritusi rasa gaivindavo viską, kas žalia. Gyva buvo ir meilė. Tik išblėso ta, kuri buvo netikra, o tikroji liepsnojo dar labiau.

Karšta meilė degino Kamilijų, kuris tebedirbo Joselio Berkelio malūne. Ora daugiausia būdavo namuose, tarsi saugodama save miestelyje retai bepasirodydavo. Iš to, kas vyko aplinkui, buvo aišku, jog reikia skubėti – greičiau tapti žinomo miestelyje siuvėjo Pijaus Vainoro sūnaus Kamilijaus teisėta žmona. Todėl skubotai ruošėsi vestuvėms, abu nuėjo pas kleboną Juozapą pasisakyti, kad nori bažnyčioje susituokti. Klebonas, suvokdamas, koks atėjo laikas, irgi nedelsė – po pamokslo bažnyčioje paskelbė apie Kamilijaus Vainoro ir Augustinos Oros Berkelytės tuoktuves.

Tomis žmonių nerimo dienomis senoliai jaunavedžiams patarė paleisti baltus balandžius į dangų, kad jie visam pasauliui ir dangaus Valdovui praneštų apie sukurtą naują santuoką ir amžiną meilę. Miestelyje tik Zelda Gercas turėjo karvelidę, laikė baltus, margaspalvius garbanotomis plunksnomis balandžius ir tokius, kuriuos leisdavo skraidyti tuojau po saulėlydžio arba esant mėnulio pilnačiai.

Kai Kamilijus su Ora nuėjo išsirinkti baltų balandžių, kuriuos po santuokos bažnyčioje ketino pašventinę paleisti į dangų, Zeldą rado labai nusiminusį.

– Buvo atėjęs paštininko sūnus Vitolis, prisigaudė balandžių, sukišęs į maišą, užsimetė ant peties ir išėjo švilpaudamas. Sugedo geras vaikas, – aimanuodamas ir kraipydamas galvą kalbėjo Zelda.

Jis suprato, ko Ora su Kamilijumi atėjo, nes miestelyje žinia apie rytoj įvyksiančias vestuves jau buvo pasklidusi. Zelda nedelsdamas ėmė brazdinti seną misinginį puodą. Išgirdę šį signalą, atskrido keli balti balandžiai ir nusileido ant Zeldos pečių.

Kamilijus norėjo porą balandžių paimti ir įleisti į atsineštą pintinėlę, bet Zelda jį sulaikė.

– Zelda nepasakęs gerų žodžių balandžių negali atiduoti.

Jis nuo vieno peties vos liesdamas ranka paėmė mažesnį balandį, nuo kito – didesnį ir įdėjo į pintinėlę. Užvėręs dangtelį, nukreipė akis į Orą ir Kamilijų.

– Ir Dievas sutvėręs balandžius tarė: „Būsite ne paprasti dangaus skrajūnai, bet mano pasiuntiniai, liudijantys taiką, meilę ir ištikimybę. Dabar skriskite į Žemę ir suraskite dvi mylinčias širdis, kurios susijungę karštai plaka kaip viena. Suradę kilkite vis aukštyn ir aukštyn pranešdami pasauliui ir dangaus Valdovui apie šį meilės stebuklą. Mano dvasia bus su jumis, o tuos stebukladarius apdovanos amžinu gyvenimu“, – tarsi maldą baigė Zelda Gercas.

Orai ir Kamilijui bedėkojant už tokius jaudinančius žodžius, nuo dviračių prie karvelidės nulipo Vitolis su dar dviem vyriškiais ir net nepažvelgę į Orą su Kamilijumi puolė prie Zeldos.

– Kviesk, Zelda, pačius gražiausius baltus balandžius ir kišk į maišą. Labai jie mums reikalingi, – pliaukštelėjęs bizūnu karvelidės šeimininkui panosėje riktelėjo vyrukas.

Zelda tylėdamas vėl pabrazdino misinginį puodą, bet jau ne taip garsiai ir gražiai.

 Atskrido du balandžiai, tačiau nusileido ne ant Zeldos pečių, o ant žemės prie kojų. Vitolis sučiupo juos ir įkišo į maišą.

– O kas ten pintinėlėje? – paklausė žvelgdamas į Orą ir Kamilijų.

– Jaunavedžiai juos paleis į dangų, – ramiai paaiškino Zelda.

 Vitolis šyptelėjo, o vyrukai vėl pliaukštelėjo bizūnais ir apžergę dviračius visi išbildėjo iš kiemo.

Vitolio ir nematytų vyrukų netikėtas apsilankymas pas Zeldą ir jų šiurkštus elgesys su balandžiais Kamilijų ir Orą labai sutrikdė. Jie žvelgė į vienas kitą ir tylėjo. Kamilijaus atmintį staiga skausmingai perrėžė tada benardant išgirsti žodžiai: ,,Trenk irklu per galvą“. O kas dabar bus? Ora taip liūdnai žvelgė į Kamilijų, kad jis suprato, jog ir ji pajuto grėsmę ir maldauja vestuvių neatidėti. Liūdnesnis negu pirma buvo ir Zelda. Jis paėmė pintinėlę su baltais balandžiais ir pakabinęs prie lango pasakė:

– Rytoj aš jiems duosiu po lašelį raudonojo vyno, kad būtų stipresni ir galėtų nepavargę į dangų nuskristi.

Rytą Kamilijus, nuėjęs paimti pintinėlės su balandžiais, Zeldos Gerco neberado. Kieme prie žolių vėjo priplakti bolavo suplėšyti popieriai, namo langinės buvo užvertos, karvelidės durys atlapotos. Keli balandžiai lyg sustingę tupėjo ant Zeldos namo kraigo. Bet pintinėlė tebekabėjo vakarykštėje vietoje. Kamilijus ją pasiėmė ir išskubėjo į bažnyčią.

Pijus Vainoras irgi ruošėsi eiti į bažnyčią: anksčiau atsikėlė, švariai nuskuto žandus, panosėje padailino kaip du juodi pagaliukai ūsus, užsivilko marškinius su uždedamais rankogaliais ir išėjo į kiemą pažvalgyti, ar graži bus diena. Po šiltos aušros saulė, žadėdama gražią dieną ir švelnų vakarą, jau džiovino ant kieme prižėlusių varpučių rasą ir palangėje stovintį seną suolą, tą patį, kurį jis pastatė savo vestuvių išvakarėse. Suolas paseno, pavasarį, vasarą ir rudenį po nakties būdavo drėgnas, lyg vandeniu perlietas. Pijus Vainoras plaštaka brūkštelėjo suolo paviršiumi ir atsisėdo. Nespėjo gerai ištiesti kojų ir pažvelgti, ar aukštai pakilo saulė, kai į kiemą šnopuodami ant dviračių įvažiavo penki vyrai, paskui juos – dar du.

– Kur Kamilijus? – Vainorui uždėjęs ranką, ant kurios buvo užnertas bizūnas, paklausė augalotas vyras.

– Bažnyčioj. Šiandien jo tuoktuvės.

– Sužinojom, tai į balių ir atvažiavom. Kviesk iš bažnyčios jaunikį, norime su juo pasikalbėti. Ir nuotakos nepamiršk atsivesti. Abu mums reikalingi, norime pasižiūrėti, kaip įsimylėjėliai vestuvių dieną atrodo. Dovanų atsivežėme, pasveikinsime, laimės palinkėsime, – pasityčiojančiai skambėjo augalotojo žodžiai.

Pijus Vainoras stengėsi būti ramus ir orus, slėpė dėl netikėto keistų atvykėlių antplūdžio atsiradusį jaudulį, todėl kiek galima ramiau, kilnodamas savo pečius ir tuo rodydamas nusistebėjimą, atsakė:

– Kaipgi juos dabar iš bažnyčios sugrąžinsi, gal jie prie altoriaus klūpo, prašo Dievo palaiminimo.

– Ne juokaut atvažiavom, eik ir atvesk čia, mes jiems paaiškinsime, kaip turi po vestuvių gyventi, – įsakmiu balsu įsiterpė kitas, rankoje laikantis bizūną.

– Negaliu aš jų nuo altoriaus tokią dieną atplėšti, žmonių juokinti. Ką jie bloga padarė, kad dabar juos reikia mokyti, kaip turi susituokę gyventi?

Pijus Vainoras visada gerbė kitų orumą. Ir jis pats stengėsi toks būti. Todėl ir pasakė oriai šiuos žodžius, tačiau pastebėjęs surimtėjusius atvykėlių veidus, ėmė visus kviesti į trobos vidų. Bet jo orumas, matyt, nepatiko augalotajam, kuris ką tik buvo uždėjęs ranką ant peties. Jis paėmė už alkūnės Pijų Vainorą ir nusivedė į trobą. Paskui suėjo dar trys vyrai. Kiti atsisėdo ant suolo ir triukšmingai kalbėdami garsiai krizeno.

– Vainorai, jaunavedžių nenori atvesti, tai mes tau čia priminsime, kaip reikia juos auklėti, – pasakė augalotasis ir kirto bizūnu per pečius.

Pijus Vainoras susigūžė ir lyg norėdamas pasislėpti žengė į užstalę, bet jį sulaikė kitas atvykėlis su bizūnu. Išpešęs iš po diržo jo šventinius marškinius, jis pakėlė juos ir plačiu mostu kirto per apnuogintą nugarą. Mostelėjo taip, kad ilgas bizūnas, prieš pasiekdamas nugarą, pirma nukirto ant sienos kabėjusį Švenčiausiosios gailestingosios Jėzaus Širdies paveikslą, į kurį kiekvieną rytą atsikėlęs pažvelgdavo Pijus Vainoras. Dabar šventasis paveikslas, pažerdamas stiklus, nukrito po jo, šių namų šeimininko, kojomis. Išgirdę dūžtančio stiklo skambesį į kambarį įžengė ir sėdėję palangėje. Šiek tiek sutriko ir stovintys su bizūnais. Pijus Vainoras pasilenkė ir paėmęs bizūno kirčio į dvi dalis perrėžtą paveikslą padėjo ant stalo prieš save.

– Kapojate mane, bet šventų paveikslų nedaužykite, – pasakė vėl oriai.

Atvykėliai tarpusavyje tarėsi ir į šituos žodžius nekreipė dėmesio.

Prie Pijaus Vainoro priėjo augalotasis ir,  kaip ir kieme,  ant peties uždėjęs ranką pasakė, kad jis nubaudžiamas tuzinu bizūnų kirčių už blogą sūnaus auklėjimą, todėl dabar turįs eiti į kambario vidurį. Pijus Vainoras nežengė iš pasienio, įsispyrė kojomis į grindis, atsirėmė rankomis į stalą, ant kurio gulėjo išniekintas Švenčiausiosios gailestingosios Jėzaus Širdies paveikslas, ir laikė nuleidęs galvą, nežiūrėdamas į atvykėlius. Likusius kirčius jis ir sutiko čia. Bizūnais kapojo dviese pamainomis, pailsėdami. Pradžioje sukandęs dantis kentėjo, nedejavo, paskui pajuto, kad spengia ausyse, karštos adatėlės bado širdį, ir susmuko ant grindų. Ar buvo paskutiniai kirčiai, jis nežinojo, nes kai suvokė, kad guli ant grindų, kambaryje nieko nebebuvo. Atsikėlė sunkiai, tik į grindis atsiremdamas rankomis, ir išsvirduliavęs į kiemą, šonu prisiglausdamas prie namo sienos, nestipriai atsisėdo ant senojo suolo.

Sutryptoje žolėje blaškėsi sulaužytais sparneliais balti drugeliai, gulėjo numesta papirosų tuščia dėžutė ir išspjautos nuorūkos.

Bažnyčios varpinėje skambino varpais – buvo saulėtas vidurdienis. Varpų garsas plito taip stipriai ir aiškiai, kad Pijus Vainoras dėl spengimo ausyse nieko kito negirdėjo, tik jautė, jog to varpų gaudesio karštos ir šaltos bangos ritasi nuo jo viršugalvio iki kojų padų. Jis užsimerkė ir sukandęs dantis, rankomis įsikibęs į suolo kraštą, nedejuodamas kentėjo pečių, juosmens, galvos ir širdies skausmą. Pečiai ir juosmuo iki kraujo buvo sužaloti bizūnų, galvą ir širdį skaudėjo dėl to, kad jis buvo paniekintas, o jo žmogiškasis orumas žiauriai sutryptas, orumas, kurį jis savyje saugojo ir kurį gerbė kiekviename žmoguje.

Pijus Vainoras nematė, kaip bažnyčioje buvo sutuokti Kamilijus su Ora, nepajėgė nueiti prie Nepriklausomybės paminklo, kur turėjo į dangaus mėlynę pakilti du pašventinti balti balandžiai, – jis kentėjo ir laukė, mintyse įsivaizduodamas besišypsančią Orą, nes ji gal dabar jaučiasi laiminga, kad yra teisėta jo sūnaus Kamilijaus žmona,  ir todėl jis ją regi nusiraminusią, linksmą, jau patikėjusią, kad niekas jos nelies. Džiaugėsi, kad ir jis prisidėjo prie to, jog ji turėtų tai, kas suteikia stiprybę kiekvienam, – viltį, kad teisę į gyvybę tokiomis sumaišties dienomis išsaugos tik būdama su Kamilijumi.

Kol šitaip Pijus Vainoras dėstė savo mintis, kentė kūno ir dvasinius skausmus, iš bažnyčios Kamilijus, dešine ranka laikydamas Oros ranką, o kaire pintinėlę su pašventintais baltais balandžiais, atėjo prie miestelio centre esančio Nepriklausomybės paminklo. Kol jie su palyda čia fotografavosi, susirinko minia žmonių. Juk mažame miestelyje, kuriame žydų tiek pat, kiek ir kitų gyventojų, gražuolės žydaitės, tapusios krikščione, Augustinos Oros ir lietuvaičio Kamilijaus vestuvės buvo iki tol neregėtas įvykis. Atėję žmonės laukė, ką čia jaunavedžiai ir jų palyda darys.

Visiems stebint Kamilijus atidarė pintinėlės dangtelį. Gražiai paėmė mažesnį paukštį – balandę ir padavė į ištiestas į jį Oros rankas. Paskui paėmė kitą balandį ir švelniai laikė tarp savo delnų. Ir Kamilijus su Ora, pažvelgę vienas į kito akis, staiga savo žvilgsnius nukreipę į dangaus žydrynę, paleido balandžius. Kamilijaus suplasnojęs pakilo virš jų ir susirinkusiųjų galvų. Oros balandė vos tik kelis kartus mostelėjo sparneliais ir krito žemėn. Nei Kamilijus, nei Ora, nei aplink sustoję žmonės nesuvokė, kas čia įvyko. Balandė, pasiblaškiusi ant žemės, aprimo, žvelgė į Orą, tarsi atsiprašydama, kad ji bejėgė, nes lūžęs jos sparnelis ir ji negali pakilusi aukštai pranešti dangaus Valdovui apie įvykusį meilės stebuklą – Kamilijaus ir Oros santuoką. Vilkdama sparnelį, krypuodama, žingsnelis po žingsnelio balandė artinosi prie Oros kojų. Aplink visi nutilo. Kas arčiau buvo, matė, kaip balandė, prisiartinusi prie Oros baltais bateliais apautų kojų, pasviro ant šono ir sustingo. Tik atvertos baltos akys žvelgė į juodas Oros akis. Kai ji pasilenkė balandę pakelti nuo žemės, pamatė, kad iš jos snapelio kraujo lašelis nukrito ant balto batelio ir tuojau pat susigėręs virto raudona dėmele.

Kamilijus, jaudulio apimtas, stovėjo tarsi suakmenėjęs, nežinojo, ką Orai pasakyti. Viskas įvyko taip greitai ir netikėtai, tarsi čia būtų trenkęs žaibas. Lyg po didelio išgąsčio krūtinėje smarkiai daužėsi širdis. Kamilijus, pamatęs Oros akyse blizgančias ašaras, paėmė jos ranką ir tyliai pasakė: „Einame namo.“ Ora nežengė nė žingsnio. Ji stovėjo tvirtai laikydama Kamilijaus ranką ir, nešluostydama per skruostus riedančių ašarų, žvelgė į žmones. Moterys irgi nejudėjo iš vietos, stovėjo susigraudenę dėl tokios tragiškos balandės mirties. Niekas iš aikštės nesiskirstė, pakėlę aukštyn akis stebėjo, kaip virš galvų plasnoja Kamilijaus paleistas balandis. Plasnojo neaukštai, nekilo į dangaus žydrynę, nes likęs vienas be savo balandės, su kuria buvo susiporavęs visam gyvenimui, to daryti negalėjo – dangaus Valdovas būtų nepatikėjęs jo žinia apie meilės stebuklą, kuris įvyko mažame miestelyje prie Šventosios gyvybės paniekinimo vasarą.

Žmonės, matydami, kad balandis nekyla aukštyn, bet plasnoja tik virš jų galvų, ėmė nerimauti, kad tai esąs blogas ženklas – visi susirūpinę suskubo ieškoti savųjų ir jiems pasakyti, kas čia įvyko.

Kai ištuštėjo miestelio aikštė ir liko tik vienas Nepriklausomybės paminklas, išėjo namo ir Kamilijus su Ora. Ėjo lėtai, lyg būtų labai pavargę. Ora priglaudusi prie krūtinės nešė dar nespėjusią visiškai sustingti balandę, Kamilijus – tuščią pintinėlę. Patys tarpusavyje nekalbėjo ir pro šalį einančių nekalbino. Kamilijus mintyse vis klausė: kas sulaužė balandei sparnelį, kas nenorėjo, kad jų šventė būtų gražiai baigta? Orą apniko abejonės, ar jos su Kamilijumi tuoktuvės jau baigtos, nes jos balandė nepakilo į dangų.

Namuose visą laiką buvo liūdni, lyg kažką labai brangaus ir artimo praradę. Jokių vestuvių linksmybių nebuvo. Pijus Vainoras gulėjo ištinusia, kraujosruvų nusėta nugara.

 Kamilijus ir Ora, sužinoję, kas įvyko namuose, kai buvo bažnyčioje, jautė, kad dėl pakibusios grėsmės ir slapto siaubo juos sukausto baimė ir ima slėgti slogi, labai bloga nuojauta, kad įvyks kažkas negera, kad gal jie padarė kažką neleistina ir dabar bus už tai be pasigailėjimo nubausti. Ypač sutrikusi ir nusiminusi buvo Ora. Ji vis žvelgė į Kamilijų, tarsi jį būtų labai seniai mačiusi ir dabar vėl turėtų su juo visam laikui atsisveikinti. Priėjusi prie jo apkabino ir paklausė:

– Ar ilgai būsime kartu?

– Visą ilgą mūsų gyvenimą.

Ištarę šiuos žodžius jokio palengvėjimo nepajuto, nes bloga nuojauta buvo dar labiau sustiprėjusi. Ora lyg šalčio persmelkta visa virpėjo. Staiga atitraukė nuo Kamilijaus rankas ir atsisėdusi ant kėdės tylėjo. Jis jautė, kad ji jam kažką svarbaus pasakys, bet juodbruvas veidas buvo taip išbalęs, kad Kamilijus išsigandęs puolė prie jos.

– Kamilijau, aš bijau rytdienos, gyva esu, bet jaučiuosi žuvusi. Atleisk, kad tave pamilau, – pasakė Ora ir nusviro nuo kėdės.

Naktį ją krėtė nervinis drebulys, užsnūsdavo ir vėl greitai pabusdavo. Kamilijus palinkęs viršum lovos žiūrėjo, kaip alsuojant kilnojasi jos krūtinė, šalto prakaito lašeliais pasidengia išbalusi kakta ir virpa lūpos, lyg tuojau pat iš jų pasigirs pagalbos šauksmas. Bet lūpos ne pagalbos šaukėsi, o atkartojo kliedesio kančią. Ką tame kliedesyje ji regėjo, ką kam nors sakė, maldavo, kad ji nori gyventi, ar gailėjo jo, buvo neįmanoma suprasti. Kamilijus tik suvokė, kad ji visa savo esybe kažkur veržiasi, kažko ieško, neranda, skuba, grumiasi su mirties šešėliais, nori būti čia, bet jaučia, kad jos norai neišsipildys, ir kenčia. Visa tai suvokęs jis pats kartu ėmė kentėti dėl savo bejėgiškumo, kad nesugeba jai padėti, jautė, kad to kliedesio kančios prisipildė visas kambarys, ir nežinia, ar ir rytą čia bus kitaip.

O rytas išaušo rūškanas, lyg saulė būtų pagailėjusi savo spindulių ir nenorėjusi pažvelgti į mažo miestelio tuščias gatveles.

Dar žmonėms nepakilus po nakties ir nepažiūrėjus, kokia bus diena, atėjo kareivis kaustytais batais ir Orą su Kamilijumi išsivarė. Orą nuvedė į getą, Kamilijų – į daboklę.


2009 m. spalis 


Novelę iliustravo dailininkė Laima Kriukelienė.