Azrielis Arlijevskis
Gimė 1921 m.
42 metus dirbo Zarasų rajono ligoninės vyriausiuoju gydytoju.
1971 m. minėjo savo 50-metį ir darbo Zarasų rajono sveikatos apsaugos sistemoje 25-metį. Šioms sukaktims paminėti ir buvo skirta ši laikraščio ,,Tarybinė žemė“ publikacija.
A. Arlijevskio gyvenimo ir veiklos analizėje, šiuolaikinėje rajono sveikatos apsaugos organizacijos sistemoje galima išskirti tris periodus. Pirmasis – sugriautų rajono sveikatos įstaigų rekonstrukcijos periodas, antrasis – medicinos įstaigų tinklo plėtimo ir materialinės-techninės jų bazės kūrimo bei stiprinimo ir trečias – medicininės pagalbos specializacijos ir koncentracijos periodas. Šie trys laiko tarpai yra lyg trys dideli Zarasų rajono medikų žingsniai.
1946 metai. Nors karo patrankos seniai negriaudėjo, tačiau Zarasai, į kuriuos atvyko jaunas gydytojas-terapeutas, dar alsavo karo padariniais. Sveikatos apsaugos įstaigos rajone buvo suniokotos, o ir iš jų nebuvo ko skaičiuoti. Tada Zarasų rajone buvo vienintelė ligoninė. O ligonių srautas vis augo.
Darbų buvo daug, o laiko, jėgų – mažai, nors gydytojas buvo jaunas ir trykštantis energija.
Jis vis prisimindavo save pergyventoje Leningrado blokadoje. Apie tai primindavo organizmo audiniuose išsivysčiusi distrofija. Vėliau pradėjo kartotis stenokardijos priepuoliai, kurie taip pat primindavo tai kas pergyventa jaunystėje, duonos stoką tada, kai jos labiausiai reikėjo.
A. Arlijevskis anksti liko našlaitis. Greitai patyrė svetimos duonos kainą, tačiau liko ištikimas savo svajonei – tapti mediku. Nors karas ir sutrukdė mokslą, laikinai jį pertraukė, tačiau jau studentiškų dienų laikotarpis griaudžiant karo pabūklams, leido pajusti pirmą pasitenkinimą suteiktos pagalbos rezultatais, dirbant organizuotame studentų-medikų būryje kovai su toksine agranuliocitoze.
Gyvenimo ritmas ir tempai tapus Zarasų rajono sveikatos apsaugos organizatoriumi buvo tartum variklis, kuris leido atitrūkti nuo to slogučio, kaskart vis pertraukiančio sumanymus. Gyvenimas reikalavo savo – reikėjo dirbti, nežiūrint sunkių darbo sąlygų ir blogos buities. Ir A. Arlijevskis dirbo. Dirbo labai daug, pamiršdamas nuovargį, poilsį. Dalį laiko teko skirti ir visuomeninei veiklai – kiekviena iš jų užimdavo prideramą jo širdies kertelę.
Zarasų rajone pradėtas kurti sveikatos apsaugos įstaigų tinklas vis tvirtėjo ir augo. Ligoninė buvo jo antrieji namai, kur jis matydavo išsvajotus darbo rezultatus. Gal todėl jo mintys ir šventadieniais, ir atostogų metu neretai klajodavo tarp iki smulkmenų pažįstamų ligoninės sienų ieškodamos ką dar galima racionaliau pakeisti, pertvarkyti. Neretai atostogų metu jis lankydavosi kitų miestų, rajonų gydymo įstaigose ieškodamas to, kas leistų rajono ligoninę matyti dar labiau sutvirtėjusią ir profesionalią.
Rajono gydymo įstaigų materialinio aprūpinimo, plėtimo, specializavimo klausimai buvo pagrindinis A. Arlijevskio kasdieninis rūpestis, jo gyvenimo alfa ir omega.1
1Gydytojas J. Galinauskas. Alfa ir omega. Laikraštis ,,Tarybinė žemė“, 1971 m. sausio 21 d., Nr. 9 (3582).