Atsiminimai apie kai kuriuos Salako žydų papročius bei gyvenimą miestelyje
Žydai ir lietuviai Salake gyvai bendraudavo tarpusavyje, labai gerai sugyvendavo. Jie dalyvaudavo miestelio visuomeniniame gyvenime, šventėse. Mokytojai įvairių švenčių proga kalbėdavę prie Nepriklausomybės paminklo. Kai Salaką vizitavęs vyskupas, žydai taip pat jį iškilmingai patikdavę: kepdavo didžiulį tortą, statydavo atskirą ,,bromą“. Pasakojama, kad šių susitikimų metu žydai prašydavę vyskupo leidimo mirusius laidoti karstuose. Po žydų Velykų savo pažįstamus jie visada vaišindavo macais, kurių įdėdavo parnešti ir vaikams.
Pasakoja Elena Putrimienė
Pagal žydų paprotį merginos negalėdavo likti senmergėmis. Jos būtinai turėdavo ištekėti. Iškilus ,,pavojui“, susirinkdavo visas žydų komitetas ir spręsdavo ką daryti. Tokiu atveju paprastai būdavo parenkamas jaunikis, susitariama, po kiek reikia sudėti būsimai nuotakai kraičiui ir kt. Visą tai aptarus, nuotaka būdavo apvesdinama. Jeigu atsitikdavo taip, kad mergina ir numirdavo neištekėjusi, tai ją tada išrengdavo, paguldydavo ant suoliuko, išplakdavo rūgštynėmis (dilgelėmis) ir tik po to palaidodavo.
(Užrašė Jurga Vaitkevičiūtė)
Pasakoja Adelė Račkauskienė
Dauguma Salako žydų vertėsi prekyba. Prekes žydai dažnai duodavo į skolą (,,bargan“), užrašydami sumą į ,,juodąją knygą“. Pirkėjas, laiku negrąžinęs skolos, jokių prekių skolon daugiau negaudavo. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, žydai, norėdami išgelbėti savo vaikelius, atiduodavo juos lietuvių šeimoms, kur šie būdavo pakrikštijami lietuviškais vardais.
(Užrašė Indrė Mickevičiūtė)
Pasakoja Jelizaveta Kolesnikova
Žydams šventa diena būdavo šeštadienis (ją vadino ,,Šabuš“). Tą dieną jie eidavo melstis į sinagogas, kurių Salake buvo net trys. Melsdavosi daugiausia vyrai. Jie ant galvos turėdavo mažą kepurytę. Ant pečių užsimesdavo keturkampį staltiesės didumo medžiagos gabalą. Jis būdavo dryžuotas, būtinai su juodomis linijomis, kampuose pririšti kaspinėliai, o viduryje – skylė galvai įkišti. Per Šabuš turėjo būti iškeptas kugelis iš miltų; taip pat kepdavo bandeles, pyragaičius ir kitus gardumynus. Šios šventės metu žydai nieko nedirbdavo, net nekurdavo krosnies, neatplėšdavo gauto laiško ir kt.
Žydų vestuvės vadinosi ,,kasanė“. Prieš vestuves jaunąją būtinai vesdavo į pirtį, kurios viduje būdavo iškasta speciali duobė. Čia ir prausdavo jaunąją. Vestuvių dieną jaunąją sodindavo į kampą, o moterys dainuodavo ir šokdavo. Paskui ateidavo jaunikis ir atnešdavo ,,čiarelą“ – į dienines užuolaidas panašų medžiagos gabaliuką, kurį uždėdavo jaunajai ant galvos taip, kad dengtų akis. Tada eidavo prie sinagogos. Čia ant keturių stovelių būdavo uždedamas medinis stogelis, po kuriuo sustodavo vestuvininkai. Rabinas pradėdavo maldas, visi melsdavosi. Po pamaldų jauniesiems duodavo po taurę vyno. Jaunikis, išgėręs vyną, taurę mesdavo ant žemės ir suduodavo į ją koja. Jeigu taurę pavykdavo sudaužyti iš pirmo karto, visi džiaugdavosi, kad bus laimingas gyvenimas.
Dar viena žydų šventė, vykdavusi vėlai rudenį, vadinosi ,,kučka“. Šalia namo būdavo statoma savotiška būdelė: į žemę įkalami keli kuolai, o ant jų uždedamas medinis stogelis. Sulaukę nakties, žydai eidavo prie upelio ir kiekvienas vandenyje stengdavosi pamatyti savo šešėlį. Pamatę džiaugdavosi, kad viskas bus gerai ir gyvenimas seksis. Jeigu kuris nepamatydavo – gali atsitikti nelaimė. Grįžę nuo upės žydai susirinkdavo po pastatytu stogeliu ir valgydavo keptą vištą.
Įdomios būdavo ir žydų laidotuvės. Mirusįjį visai nuogą guldydavo ant grindų. Mirusiems prausti žydai turėdavo pastovius žmones. Prausiama būdavo labai švariai. Vėliau lavonas būdavo suvyniojamas į baltą drobę (suvyniojama net galva). Žmonėms susirinkus į laidotuves, vienas žydas nuolat vaikščiojo su metaline dėžute ir rinkdavo pinigus, kurių kiekvienas duodavo tiek, kiek galėdavo. Mirusiajam į kapines vežti žydai turėdavo tokią specialią dėžę, primenančią skrynią. Į ją numirėlis būdavo guldomas be jokio karsto. Kapinės turėdavo būtinai būti už upės ar upelio. Moterys lydėdavo tik iki upelio, čia nusiprausdavo ir grįždavo namo. Į kapines eidavo tik vyrai.
(Užrašė Lina Visockaitė)
Iš Nijolės Bikulčienės, Rimanto Bikulčiaus ir Jadvygos Žilinskienės kraštotyrinio darbo. Publikuota laikraštyje ,,Zarasų kraštas“ 1998 m. rugsėjį (Nr. 74 (7837).
Iš Astos Karaliūtės-Bredelienės darbo ,,Tradicinio gyvenimo būdo fragmentai Salako miestelyje ir jo apylinkėse“ (publikuota knygoje ,,Salako kraštas“, 2012 m., psl. 342-343)
Dar vienas aspektas, paryškinantis salakiškių paveikslą, – jų požiūris į svetimesnius, iš pašalies ateinančius žmones. Kaip ir visoje Lietuvoje, Salake iki Antrojo pasaulinio karo gyveno daug žydų, apylinkėje ir toliau rajone bei iki šiol esama rusiškų sentikių kaimų, miestelyje nuolat gyveno kelios karaimų šeimos. Paminėtina, jog čia išsiskiria miestelėnų ir kaimo žmonių požiūris. Miestelėnams tiek žydai, tiek karaimai buvo savi, jų pačių kaimynai, nuolat matomi, šalia augę ar auginę savo vaikus. <…>. Žydų bendruomenė buvusi daug gausesnė [nei karaimų – G.R.], gerokai uždaresnė. Vien jau tai, kad jų vaikai turėjo atskirą mokyklą, skyrė, nesudarė sąlygų net vaikams draugauti. Nereta pateikėja pamini, jog žydai neleisdavę savo vaikams bendrauti ar žaisti su lietuviukais. Nepaisant to, prieškarį menančių miestelėnų požiūris į kaimynus žydus pozityvus, pateikėjos prisimena krautuvininkus gražiai sutarus su jų tėvais, pačios žavisi kažkada vaikystėje matytais žydų apdarais, per šventes jų demonstruotu ,,poniškumu“, ,,miestietiškomis“ manieromis, prisimena gardžias ,,baronkas“ iš jų kepyklėlės. Tačiau kaimuose, ypač toliau nuo miestelio su visomis krautuvėmis, iki šiol išlikęs tradiciškai negatyvus žydo kaip piktadario, katalikų skriaudėjo paveikslas. Tarpukariu užrašytose sakmėse ir pasakojimuose žydas, panašiai kaip ir čigonas, yra komiškas ir kvailas, nesupratingas personažas (jam kliūva nuo pono, lietuvis bernas suvilioja jo dukterį ir pan.). Dabartinės pateikėjos tebemini visoje Lietuvoje paplitusią sakmę apie žydų vagiamus katalikų vaikus, kurių kraujo reikia macams. Viena pateikėja jaunystėje girdėjusi pasakojimą, iki šiol juo tebetiki, jog žydų vaikai gimsta akli ir jiems reikia perbraukti per akis kataliko krauju, kad praregėtų. Be to, ji pažinojusi moterį, kuri, keliaudama iš Vilniaus priimta nakvynės žydų namuose, vidurnaktį pabėgo iš ten su maža mergaite glėbyje, nes išgirdusi kaip žydai galanda peilius ir ruošiasi jos vaiką pjauti. Vaikai iš tikrųjų slėpdavosi nuo keliu pravažiuojančių žydų prekybininkų, būdavo prigrasinti jokiu būdu nesėsti į jų vežimą jeigu siūlytųsi pavežti. Beje, lietuvių sodyboje apnakvindinta keliaujanti žydų šeima vaikams sudarydavo nemažą pramogą: jie paslapčiom stebėdavo keistas nematytas maldas, išdykesni stengdavosi atvykėliams besimeldžiant sukriuksėti kaip kiaulė ir džiaugdavosi, kad taip sutrukdė ir malda bus pradėta iš naujo. Taigi tenka pastebėti, kad kaimo žmogui iki pat šių dienų žydas tebėra daugiau tautosakinis mitinis personažas nei gyvas žmogus. Be abejo, situacija ir požiūris pasikeičia, jei imama kalbėti apie holokaustą: tada tiesiog gailima nelaimingų žmonių, kuriuos ištiko tokia protu nesuvokiama nelaimė.