Algirdas Bertašius. Čia guli Dovydo žvaigždė užgesusi
Eilėraščių autorius Algirdas Bertašius (1952-04-21 – 2015-01-27) gimė ir užaugo Zarasų rajone, Antalieptės seniūnijoje, Purvynės kaime. Veliau visą gyvenimą praleido Antalieptės miestelyje, puikiai pažinojo ir mylėjo jos žmones, jautėsi susijęs su supančia gamta.
Autorius buvo įvairiapusiška asmenybė: baigė Vabalniko technikumą bei įgijo techniko–mechaniko specialybę, vėliau dėstė mechaniką Antalieptės profesinio orientavimo ir gamybinio mokymo kombinate, neakivaizdžiai studijavo viename iš Maskvos universitetų Liaudies menų fakultete, dirbo įvairiausių profesijų darbus: šaltkalviu, vairuotoju, statybininku, Naršėnų bei Antalieptės kultūros namų direktoriumi, Antalieptės kolūkyje dailininku. Neramiais Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo laikais įsidarbino Valstybės sienos apsaugos tarnybos Zarasų užkardoje.
Algirdas Bertašius domėjosi istorija, politika, įvairiais ezoteriniais dalykais, buvo perskaitęs daug įvairios tematikos knygų, tapė paveikslus, drožinėjo, darė gipso skulptūras. Visa tai atsispindi ir autoriaus poezijoje, kurioje gausu istorinių, gamtinių, patriotinių, filosofinių motyvų.
Informaciją parengė artimieji
Čia guli Dovydo žvaigždė užgesusi
Į šiaurės rytus nuo gyvenvietės1, apie kilometrą, yra iki 1941 m. veikusios senosios žydų kapinės. Jeigu prakalbėtų senos pušys! Jeigu prakalbėtų hebrajiškas raštas ant antkapių akmenų! Jeigu prakalbėtų!
Rytais rasa iškrinta
Pušų tylioj aušroj
Hebrajų raštas akmenyse
Ryškėja saulės šviesoj
Čia ilsisi Izraelio
Dukros ir sūnūs
Čia guli Dovydo žvaigždė užgesusi
Šalom, šalom2 besileidžiančiai saulei
Šalom, šalom ryto rasai
Šventoji vandenis plukdo
Ir sukasi laiko ratas
Dar stovi Jūsų medžiai ir trobos
Tik laiko atgal niekas jau nepasuka
Klajūnai paukščiai iš toli
Iš Mozės pažadėtosios žemės
Suskridot prie Nemuno krantų
Aukšti beržai kur dangų remia
Lietuva tėvynė mūsų
– kartu ir Jūsų žemė
Šalom, šalom auštančiam rytui
Šalom, šalom Jahvei ir saulei
Kaip Palestinos kalvos žalios
Banguoja laukuose javai
Atėjus šabui saulė kelia
Talmudą skaito rabinai
Toli, toli Jeruzalės dangus
Su Dievo išrinkta tauta
Jordano upė skuba į krantus
Tyloj suskamba pranašų malda
O čia padangėj Lietuvos
Balti beržai žaliuos
Audrų ir vėjų sūkuriuos
Kaip kūdikius lopšyje linguos
Šventoji vandenis plukdo
Ir sukasi laiko ratas
Čia ilsisi Izraelio dukros
Ir sūnūs,
Čia guli Dovydo žvaigždė užgesusi
Šalom, šalom nusileidusiai saulei
Šalom, šalom amžinai nakčiai
250 nelaimingų Antalieptės žydų, buvo nuvaryti į Savičiūnų mišką, tarp Vencavų – Degučių ir 1941 m. rugpjūčio 26 d. sušaudyti.
Nulenkit galvas!
Jie jau išeina
Tie kurie gyveno
Su mumis šalia
Nulenkit galvas!
Juos jau išvaro
Jų jau nematysit
Daugiau niekada
Išeina dukros ir sūnūs
Nuo Šventosios krantų
Į mirtį linguoja kolonos
Dulkėtu keliu
Išeina vyrai ir žmonos
Nuo amžių gyvenę čia
Išeina jauni ir seniai
Nutrūksta jų žemės daina
Jauna žydaitė žengia
Sunkiu kančių keliu,
O akyse sustingęs siaubas
Ir skausmo ašaros kartu
Žydaitės akys
– tai nokstančių kaštonų
Spalva ruda
Siūbuoja draikoma į šonus
Ilga kasa
Žydaitės akys
– tai vėjas dykumų
Jeruzalės dangus
Su protėvių šauksmu
Žydaitės akys
– rauda negimusių vaikų
Ir meilė dar nepažinta
Su virpuliu širdžių
Smėlėtas kelias driekias
Per kaimus ir miškus
Atgal negrįš jau niekas
Nei vienas Jūs žmogus
Ant kalno Vencavų malūnas
Ir vėjas suka jo sparnus
Žalsvom bangelėm žaidžia
Pakalnėj ežeras gilus
Į dešinę suka kelias
Degučių jau kryptis
O prieky laukia miškas
Tamsusis „pažemys“
Ir ošia žalios pušys
Kelionės pabaiga
Baltuoja baltas smėlis
Duobė jau iškasta
Gyventi baisiai noris
Kvėpuoti vasaros vėsa
Nejaugi niekad nebešvies
Rytais saulutė kildama
Nejaugi niekad nepraeisim
Miela Antalieptės gatve
Negersim srūvančio šaltinio
Vandens Lūžų šile
Suskyla vasaros dangus
Nuo šūvių aido „pažemy“
Jaunos žydaitės akys
Tenai po smėliu pakely
Ir krito Dovydo ainiai
Smėlėton žemėn Lietuvos
Liūdės jų aukštos pušys
Pavasariais gegutė kukuos
Žvaigždės virš Buchenvaldo
Virš Buchenvaldo tamsi naktis
Juoda krematoriumo anga
Sudegusi žmogaus ranka
Išbarstyti pelenai ir sodų
Balta pūga
Virš Buchenvaldo tyla
Beribis dangus ir žvaigždžių
Šviesa
Tai akys tų, kurių seniai nėra
Virš mano sodo
Kažkas išbarstė žvaigždes
Nusideginau pirštus, nespėju jų
Rinkti
Nyku ir liūdna sakau
Jums, rūpužės…negirdit!
Liūdna širdyje
Šalna pakando gėles
Kaip būtų gera, jeigu Tu man
Padėtum surinkti žvaigždes
1995 m. sausio 26 d.
______________________________________
1Antalieptės miestelio.
2Žydų pasisveikinimo, atsisveikinimo, ramybės palinkėjimo žodis.