Aleksandras Višneveckis. Ištraukos iš straipsnių rinkinio ,,Jidiš kalbos praeitis ir dabartis“

Pats ankstyviausias tekstas jidiš kalba.
Pats ankstyviausias tekstas jidiš kalba.

,,Kai kurie mano, kad jidiš – mirusi kalba. Tą patį prieš du tūkstančius metų kalbėjo apie hebrajų kalbą…Jidiš dar nepasakė savo paskutinio žodžio; ji slepia savyje pasauliui nežinomus turtus.“

(1978 m.  Nobelio Literatūros premijos laureatas  Isakas Baševis Zingeris)

Jidiš vystėsi ne tik jungdama savyje vokiečių ir hebrajų kalbas, bet ir žodžius iš kelių slavų kalbų. Būtent toks kalbų derinys jidiš posakiams suteikė ypatingą grožį, lankstumą, išraiškingumą ir turtingumą. Iš kitų kalbų atsiradusi sinonimų gausa suteikia galimybę išplėsti šios kalbos turinio supratimą ir turtina ją. Todėl jidiš tapo viena iš turtingiausių žmonijos naudojamų kalbų, ja pristatoma didelė žydų kultūros paveldo dalis – pirmiausia tų, kurie gyveno  miesteliuose. <…>.   

Jidiš kalba buvo taip gramatiškai sukonstruota, kad leisdavo ir leidžia adaptuoti savyje didelį hebrajų kalbos žodžių bei išsireiškimų kiekį, šiuos skolinius pagal skambesį ir kalbos taisykles pertvarkant į organišką jidiš kalbos dalį.    

(Aleksandras Višneveckis)  


Jidiš kalbos ištakos


Kokiais tik žodžiais žeminant jidiš vaidmenį nevadino šios kalbos – galuto kalba, žargonu. Bet tūkstantmečiais jidiš buvo žydų aškenazių kalba ir pristatė daugumą Europos žydų. Tautos gyvenime taip daug su ja susieta, kad net didelės žydų dalies netektis Holokausto metais ir ženklus žinančių jidiš tautiečių sumažėjimas neleidžia ignoruoti jos istorinės, kultūrinės ir dvasinės reikšmės. <…>.

Su žydais aškenaziais siejama viena iš įdomesnių temų siekia XI-XV a. – ankstyviausiąjį jidiš kalbos vystymosi etapą, kai Vokietijoje apsigyveno ieškantys žadėto jiems tuometinės vokiečių vyriausybės geresnio gyvenimo žydai iš Prancūzijos, o ši šalis visam šiam laikotarpiui tapo vienu iš pagrindinių jų apsigyvenimo centrų. Tuo metu natūralaus gyvenimo būdo, susiskaldžiusiai, su nesusietais ir išsimėčiusiais miestais Vokietijai kaip svarbus šalį vienijantis faktorius buvo reikalingi prekyba garsėjantys žydai, nes ši jų veikla įtakojo jos vystymąsi, naujų ir reikalingų prekių nei pramonės technologijų atsiradimą. Tiesa, pagal išlikusius duomenis gyventojai žydai Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje ir Vengrijoje iki XVI a. vidurio kartu paėmus neviršijo 50000 žmonių. Be abejo, žydų gyventojų skaičiui įtaką padarė pogromai ir persekiojimai viduramžiais – 1096 m. Vokietijoje prasidėjusiame Kryžiaus žygyje buvo nužudyta 12000 žydų. Ir vėliau visą šimtmetį jie kentėjo nuo pasikartojančių pogromų ir nesibaigiančių persekiojimų. 1348-1349 m. Europoje kilusi maro epidemija taip pat tapo pogromų prieš žydus ir jų bendruomenes Vokietijoje naikinimo priežastimi. Tačiau ir po tokių netekčių, atskirais atvejais net palaikant vietinei valdžiai, žydų gyvenimas vėl iš naujo atsikurdavo ten, kur rodos, jau nieko nelikdavo.

Iki XIV a. Vokietijai buvo ypatingai naudingas efektyvus žydų tarptautinis bendradarbiavimas – užpirkimai ir prekyba drabužiais, medžiagomis, auksu ir brangakmeniais, odomis, vynu, javais, arkliais. Žydai vertėsi ir jūros gėrybių prekyba – savo laivais plukdė sūdytą žuvį. Nuo XI a. jie pradėjo palūkininkų veiklą, t.y.  pinigų skolinimą augimui su dideliais procentais (iki 50 proc.), nes pagal bažnytinius įstatymus krikščionims tuo verstis buvo draudžiama. Tokie dideli procentai buvo reikalingi mokesčiams, pagalbai bendruomenei, šeimos išlaikymui, nenumatytoms išlaidoms. XIII a. pabaigoje krikščionys nušalino žydus nuo prekybos ir paliko tik teisę verstis palūkininkų veikla, kuri buvo labai pavojinga dėl galimybių negrąžinti pinigus, išsivaduoti nuo skolos suorganizuotu pogromu ir pasisavinant žydų turtą. <…>.

Dėl savo smulkmeniškumo ir veiklos pobūdžio žydai apsigyveno dideliuose Vokietijos miestuose ir pastoviai bendravo su gyventojais vokiečiais – žinodami biblinę hebrajų bei prancūzų kalbas, jie greitai įsisavino vokiečių kalbą ir prasidėjo daug kartų žydų istorijoje pasikartojęs procesas: savo šnekamojoje kalboje ją derino su lydėjusia visais tremties laikais bibline hebrajų kalba (šiuolaikinės hebrajų kalbos prototipas) žodžiais. Taip būdavo tose šalyse, kuriose žydai gyvendavo ilgą laiką – Ispanijoje su ispanų kalba, Prancūzijoje – su prancūzų, Persijoje – farsi (arba persų). <…>. Žydų geros vokiečių kalbos žinios lėmė tai, kad laukuose skaitomuose XI-XII a. bibline hebrajų kalba užrašytuose religiniuose rankraščiuose atsirado seniausios žydų kalbos raidėmis užrašyti bei nepraradę savo vokiškos formos atskirų žodžių vertimai ir aiškinimai vokiečių kalba. Ankstyvieji literatūros kūriniai jidiš kalba jau jų atsiradimo pradžioje buvo grindžiami dvasiniu žydų tradicijos pagrindu laikoma Tora ir jos komentarais – ją visi žydai vyrai studijuodavo nuo vaikystės. Štai taip pradėjo kurtis jidiš – nauja žydų kalba, jau pačioje savo atsiradimo pradžioje turėjusi dvi charakteringas savybes: besibazuojančius ant vokiečių kalbinio pagrindo hebrajų kalbos raidėmis užrašomus tekstus ir į šiuos tekstus įvedamus biblinės hebrajų kalbos žodžius, juos organiškai derinant su vokiečių kalbos žodžiais. Ir nors dėl Vokietijoje ir Europoje vykdytų žydų pogromų, žudymų bei trėmimų senųjų jidiš šaltinių išliko labai nedaug, remiantis jais galima atkurti jidiš kalbos istoriją.

Pats ankstyviausias jidiš tekstas datuojamas 1272 m. (išliko „Machzore“ – šventinių religinių maldų rinkinyje hebrajų kalba (iš Vormso miesto, Vokietija) – tai dedikacija nešančiam į sinagogą maldų knygą tikinčiajam. Jame vienu sakiniu duotas palaiminimas: ,,Gut tak im betage sver dis makhsor in bes hakneses trage“, kas išvertus reiškia: ,,Gera diena suteikta tam, kuris neštų į sinagogą šį šventinių maldų rinkinį“. Šiame trumpame tekste yra dvi esminės naujovės:

1. Eilėraščio versija jidiš kalba užrašyta hebrajų kalbos raidėmis.

2. Žodžiai ,,machzor“ (,,makhsor“ – šventinių religinių maldų rinkinys) ir ,,beit akneset“ (,,bes hakneses“ – sinagoga) pateikti hebrajų kalba, t. y. šiame dokumente vokiečių kalbos pagrindas organiškai derinamas su biblinės hebrajų kalbos žodžiais.

XV a. prasidėjus žydų kėlimuisi į Rytus, jidiš praturtinama slavizmais ir įgauna labai spalvingos kalbos formas.

Jidiš literatūros istorijos klausimai išsamiai išnagrinėti Makso Eriko knygoje ,,Žydų literatūros istorija nuo seniausių laikų iki švietimo epochos“ (1928 m.). Vienoje iš jos temų yra aptariamas ypatingas moterų vaidmuo jidiš kalbos kūrimosi procese. Taip jau žydų istorijoje susiklostė, kad religinis raštingumas tapo savotišku ,,punkteliu“ žydų savimonėje, todėl kuo daugiau žmogus išmanė tikybos reikaluose, tuo užimdavo aukštesnę padėtį bendruomenėje bei pelnė didesnę pagarbą. Dar ankstyvaisiais viduramžiais, kai tikėjimas tarp žydų buvo labai stiprus, vyrai pastoviai gilinosi į religiją ir tai padėjo 2000 metų tremtyje buvusiai tautai neišnykti kaip etnosui. Tokiose aplinkybėse atsidūrusi moteris tampo ne tik motina, bet ir šeimos maitintoja, o jos pečius užgulė šeimos statusą užtikrinanti finansinė veikla. Istoriniai dokumentai liudija, kad žydės moterys su šiomis nelengvomis funkcijomis puikiai susitvarkė. Iš Frankfurto prie Maino vokiečių teismų archyvų dokumentų žinoma, kad 1381 m. čia pirklių statusą turėjo 7 žydės moterys, o 1394 m. – jau ne mažiau 19, kai tuo tarpu mieste gyveno tik 20 žydų šeimų. Pirklės savo reikalus tvarkė savarankiškai – juose visai nedalyvavo jų vyrai. Šios turtingos moterys, skirtingai nei jų vyrai bei sūnūs, neturėjo gilių žinių religinės kultūros ir biblinės hebrajų kalbos srityse, bet garsėjo valdomu reikšmingu kapitalu, apie kurį galima spręsti iš duomenų apie kasmet mokėtus mokesčius. Siekdamos tobulėjimo ir valdydamos nemažas lėšas, jos finansavo ir palaikė atsirandančią jidiš literatūrą, nes pastoviai bendravo su vokiečiais ir šią kalbą žinojo žymiai geriau negu hebrajų kalbą. Turtingos moterys rėmė knygų perrašinėtojus, rašytojus, poetus, klounus ir artistus – šis jų mecenavimas tęsėsi iki XIX a. Todėl visai neatsitiktinai vienas iš sėkmingiausių jidiš pavadinimų – ,,mame-lošn“ (motiniška arba motinos kalba), kuris simbolizuoja pagarbą moterims, puoselėjusioms ir iš kartos į kartą perdavusioms šią kalbą. <…>.

Dabar turime mažai žinių apie jidiš kalba kūrusius žmones. Bet vieno iš jų vardas ir kūrybos fragmentai pasiekė mūsų laikus – tai XIII a. antroje pusėje gyvenęs ir tada vienodai populiarus tiek tarp vokiečių, tiek tarp žydų trubadūras (keliaujantis XI-XIII a. Provanso dainius-poetas) Zuskind bei keli jo originalūs ir šmaikštūs epo apie dvasinį žydų tėvą Abraomą tekstai. Zuskind – vienintelis paliudytas žydų poetas viduramžių vokiečių literatūroje.

Kodėl žydų kalba, net ir po to kai XIV-XV a. dauguma žydų paliko Vokietiją ir apsigyveno Lenkijoje, išliko būtent jidiš? Atsakant į šį klausimą galimos tik prielaidos. Galbūt todėl, kad tada Vokietija buvo daugiau išsivysčiusi negu Lenkija. Įtaką darė ir tai, kad XIV-XV a. Lenkijoje vyravo vokiečių kalba, kuri žinantiems jidiš žydams lengvino adaptaciją šioje šalyje. Išsaugant kalbą reikšmės turėjo jidiš sukurtas kultūrinis palikimas; Lenkijos teritorijoje ir vėliau kitose slavų šalyse išaugusi žydų izoliacija kuriantis miesteliams [štetlams – G. R.]; jidiš kaip liaudies kalbos vaidmuo; XVII a. antroje pusėje pradėtas knygų jidiš kalba spausdinimas. <…>.

Maksas Vainraichas siūlė išskirti keturis jidiš kalbos kūrimo etapus: 1) pradinis etapas iki 1250 m., 2) senasis jidiš nuo 1250 iki 1500 m., 3) vidurinis jidiš nuo 1500 iki 1700 m., 4) naujas jidiš nuo 1700 m.


Jidiš kalba ir maldos


Iki XVIII a. pradžios jidiš kalba visose aškenazių apgyvendintose Europos teritorijose įgavo vieningas išraiškos formas ir skambesį. Kalbos suvienodinimą lėmė žydų trėmimai bei persekiojimai ir dėl to prasidėjęs jų judėjimas į kitas šalis. Ši aplinkybė sąlygojo jidiš kalba parašytų knygų platinimą visoje Centrinėje ir Rytų Europoje visai nepriklausomai nuo vietų, kuriose jos buvo išleistos.

1620 m. žydas iš Poznanės Ichakas Ben Elokimas parašė knygelę ,,Gera širdis“. Šis dukrai skirtas kūrinėlis tapo populiarus žydžių tarpe ir XVII a. buvo daug kartų perleistas. Knygoje buvo dešimt geros žmonos įsakymų:

1. Būk atsargi kai pyksta tavo vyras. Šiuo momentu nebūk nei linksma, nei priekabi – šypsokis ir tyliai kalbėk. 2. Neversk vyrą laukti maisto. Alkis – pykčio tėvas. 3. Nežadink jo kai jis miega. 4. Būk atsargi su jo pinigais. Neslėpk nuo jo finansinių reikalų. 5. Saugok jo paslaptis. Jeigu jis giriasi, laikyk tai paslaptyje. 6. Negirk jo priešų ir mėk jo draugus. 7. Neprieštarauk jam ir netvirtink, kad tavo patarimai geresni negu jo. 8. Nelauk iš jo neįmanomo. 9. Jeigu būsi atidi jo prašymams, jis taps tavo vergu. 10. Nesakyk nieko tokio, kas jį įžeistų. Jeigu elgsiesi su juo kaip su karaliumi, jis elgsis su tavimi kaip su karaliene.

Tačiau šiuose įsakymuose nėra nei vieno žodžio apie moterų išsilavinimą  – svarbų bendruomeninio ir šeimos gyvenimo bei vaikų auklėjimo faktorių. Nepaisant to, kad nebuvo skatinamas žydžių švietimas, XVI-XVII a. buvo moterys, kurios jidiš kalba kūrė eilėraščius, religinę literatūrą bei dalyvavo sudarant knygas (nuo knygų tekstų redagavimo iki jų surinkimo) ir jas spausdinant. Aktyvų moterų dalyvavimą kūryboje jidiš kalba lėmė ir tai, kad XVI-XVII a. jos jidiš išmanė geriau, negu vyrai. Kadangi šia kalba kalbėjo visi Centrinėje ir Rytų Europoje gyvenantys žydai, o ja parašytas knygas skaitė ne tik moterys, bet ir neturtingi vyrai (amatininkai, smulkūs prekybininkai ir pan.) – ženkliai išaugo moterų vaidmuo kūryboje, leidyboje ir verčiant knygas iš hebrajų kalbos į jidiš. Bet tik retais atvejais galima atsekti moterų autorystę – tai todėl, kad skaitytojai netikėjo hebrajų kalboje neišprususių moterų galimybėmis sukurti kažką vertingo. Šis nepasitikėjimas galėjo mažinti ir moterų parašytų knygų pirkimą. <…>.

Daugelis jidiš parašytų knygų, dažnai religinės, yra moterų darbo rezultatas. Štai keli to pavyzdžiai. Viena iš dviejų 1691 m. Sulzbache išleistos knygos ,,Chovot Cha – Levavot“ (,,Širdies pareigos“) surinkėjų buvo spaustuvininko Isako Kaco duktė Rachelė ir apie tai parašyta paskutinio knygos puslapio baigiamojoje eilutėje: ,,Padaryta ir pabaigta Rachelės – iš Geršuni Furto šeimos kilusios mirusio Isako Kaco dukters“. Kitas leidėjas ir spaustuvininkas – Mošė Ben Avramas, kuris iš pradžių dirbo žydų spaudos leidiniuose Amsterdame (jis buvo ir pirmojo pasaulyje laikraščio jidiš kalba surinkėjas ir redaktorius), vėliau Berlyne, Frankfurte prie Oderio, Halėje. Beveik visi jo vaikai tapo spaustuvininkais, o duktė Ela šio darbo ėmėsi dar būdama vaikas. Patys jautriausi duomenys apie ją yra 1696 m. Desau hebrajų kalba su vertimu į jidiš išleistoje maldaknygėje: ,,Jidiš raides aš nustatydavau savo rankomis. Aš, Ela, Moisejaus iš Olandijos duktė. Man ne daugiau devynerių metų, iš šešių vaikų esu vienintelė duktė. Jeigu Jūs rasite surinktame tekste klaidą, prašau prisiminkite, kad ją padarė vaikas“. Po dviejų metų ji ir brolis buvo Talmudo teksto surinkėjais Frankfurte prie Maino.

Dauguma žydžių nemokėjo hebrajų kalbos ir todėl negalėjo naudotis žydų religine literatūra, bet šnekamojoje kalboje bei rašte jidiš kalba jos buvo pakankamai raštingos, todėl suvaidino svarbų vaidmenį populiarinant judaizmą bei moterims skirtą religiją. Šią įtaką paliudija jidiš kalba kuriami ir platinami paprastai individualūs, jau nuo Talmudo laikų žinomi kreipiniai maldomis (tchines) į Dievą, maldaujant ir prašant malonių, kurios prisidėjo stiprinant bei vystant jidiš, turtinant jį naujais žodžiais ir sąvokomis. XVII a. sustiprėjusi religijos įtaka Europoje gyvenantiems žydams (dėl vietinių gyventojų didinamos izoliacijos ir persekiojimų) ir Kabalos paplitimas nesumenkino tchines vaidmens. Nors tchines buvo vyriški ir moteriški, ypatingu populiarumu pasižymėjo skirti moterims – jos neprivalėjo lankytis sinagogos, o tchines ir buvo už šių maldos namų ribų skaitomos/kalbamos maldos. Todėl plečiantis šios kalbos paplitimo teritorijai, stiprėjant jos pozicijoms ir vis daugiau naudojant kasdieniniam bendravimui šeimose, formavosi pozicija (pirmiausia moterų tarpe), kad jidiš gali būti naudojama kaip kalba maldoms. Tchines turinys ir nagrinėjami klausimai galėjo būti įvairūs: šeimyninės temos, vaikų auklėjimo problemos, sveikata, nėštumo ir gimstamumo problemos, kapinių lankymas, asmeninės bėdos, bevaikystė, našlystė, nuodėmių pripažinimas, kasdieninė duona ir lėšos išgyvenimui. Buvo ir ypatingų temų, siejamų su Mošiachu ir žydų tremties pabaiga. Kiekviena tchines turi savo atskirą pavadinimą, kuris yra atitinkamos maldos – prašymo charakteristika. Jų pažinimas leidžia spręsti apie to laikotarpio moterų interesus, problemas ir dvasinį gyvenimą.

Knygų skaitymas – žydų religinių žinių pagrindas. Tuo laikotarpiu vyriškoji tautos pusė buvo raštinga, moterys žinojo žydų abėcėlę, galėjo skaityti, bet kalbėjo jidiš, o ne kai vyrai hebrajų kalba. Tai suformavo sprendimą moterims skirtose religinėse knygose naudoti jidiš ir taip suteikti galimybę melstis joms žinoma kalba. <…>.


Pirmieji laikraščiai jidiš kalba


Šiuolaikinių žydų laikraščių pirmtakais buvo XVII a. nutarimai žydų bendruomenėms Lenkijoje, Rusijoje ir Lietuvoje, kuriuos Lenkijos Vaadas (žydų komitetas) pateikdavo brošiūrose ir atskiruose lapeliuose. Šių leidinių periodiškumas buvo kartą per pusmetį.

Pirmųjų Europos žydų laikraščių ,,gimtinė“ Olandija, nes atsirado būtinybė žinoti kas vyksta pas tautiečius ir kompanjonus kitose šalyse: kaip susiklostė likimai pasilikusiųjų Ispanijoje bei Portugalijoje ir tų, kurie bėgdami nuo šiose šalyse siautėjusios inkvizicijos, apsigyveno Italijoje, Turkijoje, Balkanuose. Laikraštis ,,Kurantinas“ buvo ,,periodinės jidiš spaudos senelis“ – visame pasaulyje pirmasis jidiš kalba leistas laikraštis. Apie jį žydų pasaulis vėl sužinojo tik XX a. pirmoje pusėje kai aistringas žydų knygų supirkėjas Dovydas Montezinos visai atsitiktinai Amsterdame nusipirko beveik šimto susiūtų lapų knygą. Pasirodo, kad tai ir buvo tas laikraštis, kuris leistas Amsterdame nuo 1686 m. rugpjūčio 9 d. iki 1687 m. gruodžio 5 d. du karpus per savaitę – antradieniais ir penktadieniais. Po 1687 m. rugpjūčio 5 d. jis pasirodydavo tik penktadieniais. <…>.,,Kurantiną“ galima laikyti ne tik pirmuoju jidiš kalba išleistu laikraščiu, bet ir pirmuoju laikraščiu žydų raidynu.

Šio laikraščio leidėjai nerinko žinių atskirai, o jas gaudavo ir rinkdavosi iš kitų Olandijoje leidžiamų periodinių leidinių – dažniausiai tai buvo tarptautinės naujienos, kurias sistemindavo ir išversdavo į jidiš kalbą. Laikraščio lygis, kaip ir kitų tada leistų spaudinių, buvo neaukštas. <…>.

Po ,,Kurantino“ leidybos praėjus daugiau nei šimtui metų, Olandijoje jidiš kalba buvo leidžiamas poleminis savaitraštis ,,Diskursen fun di naije kechile“ (1797 m. lapkritis – 1798 m. kovas), su kuriuo konkuravo laikraštis ,,Diskursen fun di alte kechile“ (išleista tik jo 13 numerių).



Iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.