Bendruomenės istorija
Apie pirmųjų žydų apsigyvenimą Salake (jidiš סאַלאָק – Salok) remdamasis čia gyvenusios žydės Chanos Šneiderovič pasakojimu 1991 m. Izraelyje išleistoje knygoje ,,Tavo tauta“ autorius Jakovas Šechteris rašė: ,,Prieš 200-300 metų šioje vietoje (Salake) apsigyveno kažkoks nenuorama žydas. Vėliau čia pakviesti tyliai apsigyveno jo tėvas ir motina, sesuo ir brolis, pusbroliai ir kiti giminaičiai. Šeimos tada buvo gausios, todėl greitai įsikūrė Salok (Salako) miestelis. Gyventojų daug, o pavardžių mažiau nei dešimt.“
Algimanto Miškinio ,,Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“ II-oje knygoje pristatomoje Salako miestelio istorijoje minima žydus šioje vietovėje gyvenus jau 1731-aisiais. Ilgą laikotarpį jų čia gyveno nedaug ir tik 1847 m. fiksuojamos 64 surašytos žydų šeimos su 344 kahalui (savivaldą turinti žydų bendruomenė) priklausiusiais bendruomenės nariais. Tikėtina, kad nuo tada Salako žydų bendruomenė nuolat didėjo.
Turėtas žinias apie žydų gyvenimą Salake papildė Josifo Rosino knygelės ,,Litvakų istorijos išsaugojimas“ informacija. Joje minima, kad 1862 m. Salako žydai susivaidijo su vietiniais miestelio gyventojais ir konfliktas sušvelnintas tik gubernatoriaus pastangomis.
XIX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje žydų Salake pagausėjo, o 1886-1890 m. kahalui priklausė jau 176 jų šeimos.
1879 m. vietinis filantropas Elizeris Matijachu Bravo miestelyje pastatė naujus prieglaudos namus varguoliams. Minėtoje J. Rosino knygelėje rašoma, kad Bravo buvusi pirmoji Salake išsilavinusi žydų šeima.
1886 m. miestelyje vykusio gaisro metu sudegė 70 žydų gyvenamųjų ir trys maldos namai. Prašydami pagalbos laišku į tuo metu Sankt-Peterburge žydams leidžiamo laikraščio ,,HaMelitz“ skaitytojus kreipėsi garbingiausi Salako žydų bendruomenės atstovai: Šneuras Zalmanas sūnus Ašerio, Dovydas Mošechas, Naftalis Hercas ir Dovas Arjechas Romas.
1897 m. gyventojų surašymo duomenimis Salake gyveno 2386 gyventojai, iš kurių net 1582 buvo žydai.
1875-1899 m. 32 miestelio žydai prenumeravo tautinę religinę spaudą.
Užrašytoje J. Rosino litvakų istorijoje minima, kad Salake gaisras kilęs ir 1901-aisiais – tada sudegė net 300 namų. Apie įvykusią miestelyje nelaimę laikraščiuose ,,Ha-Melitz“ ir ,,HaYom“ papasakojo studentas M. J. Jafitas ir Eliezeris Matitjahu Bravo. Nepaisant dažnų gaisrų, Salakas didėjo.1902 m. jame gyveno 1493 žydai.
Šaltiniai mini, kad žydai prieš pirmąjį pasaulinį karą negausiai gyveno ir keliuose aplinkiniuose Salako kaimuose: Pratkūnų – 5 šeimos, Avinuostos – 4, Ažvinčių (dabar Ignalinos rajonas) – 7, Rokėnuose (dabar Ignalinos rajonas) – 6.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Salakas buvo viena iš tų Lietuvos vietovių, kurioje gausiai kūrėsi žydai. Savo pragyvenimui jie užsidirbdavo prekiaudami išaugintais žemės ūkio produktais, mediena ir žvejodami. Jų socialinė-ekonominė padėtis iki šio karo pradžios buvo pakankamai gera.
Pirmojo pasaulinio karo metu situacija Salake ženkliai pasikeitė. Vietovei likus be ekonominių išteklių, dauguma miestelio žydų emigravo į Pietų Afriką, Kubą ir Palestiną. Pasilikę gyventi Salake vertėsi sunkiai: prekiavo miestelyje ar išnešiodavo prekes po aplinkinius kaimus, dirbo nedidelėse dirbtuvėse, ėmėsi batsiuvių ir siuvėjų amatų.
,,Rusijos žydų enciklopedijoje“ yra įrašas, kad 1915 m. Salake buvo įkurta draugija vargingai gyvenantiems ir sergantiems vietiniams žydams remti.
S. M. Dubnovas ,,Gyvenimo knygoje“ apie 1914-1917 m. rašė: ,,Aš gavau pranešimų kopijas, kurias į mūsų biurą siuntė pagalbos žydų karo aukoms Komiteto įgaliotiniai, legaliai važinėję į priešfrontinę liniją“. Juos minimaliai redagavęs Anatolijus Chaješas mano, kad jų vertingumas fakte, kad jie nebuvo cenzūruojami ir dėl to, kad tokia informacija dabar pakankamai retai publikuojama.
Žydai į Salaką pradėjo grįžti tik po 1918-ųjų metų.
Dar šiek tiek žinių apie Salako žydus iš ,,Rusijos žydų enciklopedijos“: trumpame jos įraše minima, kad 1912 m. miestelyje veikė žydus remianti finansinė bendrija, 1920-1930 m. įvairių tautinių organizacijų ir partijų skyriai, sporto klubas ,,Maccabi“, ,,Tarbuto“ tinklo mokykla, chederas, žydų biblioteka, kapinės.
Šaltiniuose, nenurodant laikotarpių minima, kad Salake veikė iš Jonavos perkelta ješiva (aukštoji religinė mokykla, kurioje dažniausiai studijuodavo Talmudą rengiant rabinus visai Lietuvos žydų diasporai). Pasak J. Rosino, yra rašoma, kad 33 šios mokyklos mokiniai ir mokytojas perkeliant ją pabėgo į Rusiją. ,,Tarbuto“ tinklo (sionistų steigiamos mokymosi įstaigos) mokykloje mokėsi apie 110 mokinių. Apie 25 miestelio vaikai gavo pradinį išsilavinimą melamedų – žydų religinėje pradžios mokykloje – chedere (berniukų religinis švietimas prasidėdavo sulaukus 3-5 metų, mergaičių mokimasis chederuose buvo neprivalomas). Pristatant žydų vaikų švietimą Salake, knygoje ,,Salako kraštas“ rašoma, kad miestelyje buvo žydų pradžios mokykla, kuriai 1918 m. patalpos nuomotos iš Jankelio Cibelio. Kadangi mokyklos įregistravimas nebuvo toks greitas ir sklandus, Salako miestelio žydų pradžios (liaudies) mokyklos, kurios buvo visose žydų apgyvendintose vietovėse, oficiali įsteigimo data – 1921 m. gegužės 1 d. Skirtingais metais Salake mokytojais dirbo Perecas Cikinskis, Chaimas Viliamauskas, Boruchas Šneideras, Jakūbas Kaplanas, Šamuelis Zacharis, Gedalis Kravičius. 1921 m. šioje mokykloje mokėsi 105 vaikai; 1928 m. sausio 1 d. – dirbo du mokytojai ir mokėsi 79 vaikai; 1929 m. sausio 1 d. – du mokytojai ir 77 vaikai.
Religinis žydų gyvenimas buvo sukoncentruotas Toros studijų namuose (Beth Midrash), mažojoje (Kloiz) ir chasidų (Hasidic Shtibl) sinagogose. Tarp Salako žydų visuomeninių organizacijų buvo gerai žinoma labdaros organizacija (Linath Hatsedek).
Apie žydų tautybės gyventojų dalyvavimą Salako savivaldybės organizacinėje veikloje knygoje ,,Salako kraštas“ rašoma:
1921 m. tarp 26 jo tarybos narių buvo ir trys žydai prekiautojai: Joselis Aidelmanas (50 m.), Abelis Marguolis (60 m.) ir Boruchas Šteinas (65 m.).
1929 m. Salako valsčiaus 11 seniūnijų atstovų sąraše įrašytos dviejų žydų pavardės: Vyskupijos seniūnijos seniūnu buvo išrinktas Joselis Saltanas (42 m.), jo pavaduotoju Jankelis Zilberis (35 m.).
1934 m. Salako valsčiaus 10 seniūnijų atstovų sąraše įrašyta viena žydo pavardė – Salako seniūno pavaduotojo Joselio Saltano (50 m.).
1923 m. vykusio surašymo duomenimis Salake gyveno 1918 gyventojų, iš jų 917 buvo žydai. Remiantis 1931 m. vykdyta Vyriausybės apklausa, žinoma, kad tada Salake buvo 11 žydams priklausiusių parduotuvių bei restoranų: 3 tekstilės, 3 ūkinių prekių, 2 restoranai, po vieną maisto prekių, siuvimo mašinų pardavimo ir mėsos bei veikė įvairaus pobūdžio mažos dirbtuvėlės: audimo, karšyklos, kepyklos, geležies ir jos dirbinių, viešbutis ir t.t. Iki 1937 m. miestelyje jau buvo 56 žydai prekybininkai ir amatininkai (tame skaičiuje 14 siuvėjų, 13 batsiuvių, 7 kalviai, 1 laikrodininkas), keli buvo žvejai.
Išlikusiose 1930 ir 1935 m. Lietuvos telefonų knygose įrašyti turintys juos žydai: grybų, uogų ir vaisių surinkėjas Hiršas Bravo, auto stoties viršininkas Chaimas Krutas. 1937, 1938 ir 1939 m. knygose – stiklius Abraomas Bakas, gydytojas Ovsejus Belkinas, grybų, uogų ir vaisių surinkėjas Hiršas Bravo, auto stoties viršininkas Chaimas Krutas.
1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių ir dalį Vilniaus krašto žemių, žydų gyvenimas Salake pagyvėjo, o Vilniuje ėmus trūkti maisto ir kuro šildymui, miestelio žydai tiekė miestui medieną ir maisto produktus bei eksportavo įvairias prekes į Rusiją. Bet šis pakilimas truko neilgai – 1940-aisiais Lietuva buvo vėl okupuota ir priėmus naujus įstatymus, žydų turėti verslai buvo nacionalizuoti.
1941 m. birželio 22 d. vokiečių armija įsiveržė į Sovietų Sąjungos teritoriją. Birželio 26-ąją (kitais šaltiniais birželio 29 d.) jai užėmus Salaką, miestelyje gyveno apie 200-300 žydų šeimų. Jau po savaitės buvo pradėtas vietinių žydų tautybės gyventojų persekiojimas: jiems buvo uždrausta išvykti iš Salako, įsakyta prie viršutinių rūbų prisisiūti raidę ,,J“ ir Dovydo žvaigždę, jų gyvenamieji namai buvo pažymėti užrašu ,,Jude“, jie negalėjo kalbinti vokiečių kareivių bei privalėjo dirbti buvusiose fermose ir vokiečiams. Žydų reikalams spręsti miestelyje buvo įkurta žydų taryba (vok. Judenrat) – tarpininkas tarp okupacinės valdžios ir žydų bendruomenės, kurios nariais tapo rabinas Jakovas Ralbė, Faivušas Gilinsky ir Abrahamas Bakhas.
Pirmasis nužudytas Salake žydas buvo batsiuvys Berlas Krupnikas, apkaltintas draudžiamu laikotarpiu turėjus nelegalią parduotuvę, o vėliau kitas, kurio pavardė nežinoma, už tai, kad jo vaikai buvo komjaunuoliai.
Rugpjūčio 26 d. visi Salako žydai buvo suvaryti į Turgaus aikštę ir jiems buvo pranešta, kad vyks į Rokiškį, o ten dirbs naujoje fermoje. Policijos viršininkas pažadėjo, kad jiems nieko blogo neatsitiks ir į kelionę leido pasiimti maisto ir įrankius, nes visą kitą jiems duos naujoje vietoje. Kad viskas atrodytų įtikinamai, įkurtos žydų tarybos nariui rabinui Faivušui Gilinsky buvo išduotas specialusis dokumentas, kuris liudijo, kad Salako žydai yra geri žmonės. Kaip liudijo Jerachmielis Korbas, daugelis šiame įvykyje jautė palaimą, nes vokiečiams užėmus Salaką iš čionykščių žydų buvo visą laiką žiauriai tyčiojamasi.
Vaikai, moterys ir seneliai Degučių kryptimi buvo išvežti vežimais, o kas galėjo išėjo pėsčiomis. Tačiau nauja gyvenimo šviesa patikėjo ne visi iš Salako išvaromi žydai…
Jerachmielis Korbas liudijo, kad ypatingai 1941 m. rugpjūčio įvykiuose ,,pasižymėjo“ tuomet turtingas verslininkas Jonas (Janka) Buivinis (Biveinis arba Buveinis) – pas jį daug metų dirbo žydai. Kitas ,,pasižymėjęs“ buvo Ažvinčių kaime gyvenęs Silinas (Silinis), prekiavęs linais ir aktyviai bendradarbiavęs iki karo su žydais.
J. Rosino knygelėje apie litvakų istoriją pasakojama, kad tądien išvaryti žydai už kokių 10 kilometrų nuo Salako buvo apgyvendinti spygliuota viela aptvertoje teritorijoje, kurion pašaliniams patekti buvo draudžiama – kabėję pranešimai skelbė, kad bandantys tai padaryti be leidimo bus šaudomi. Arklių vežėjams iš karto grįžti į Salaką nebuvo leista – kad nepraneštų apie Rokiškį nepasiekusius žydus. Naktį iš Salako atvaryti žydai praleido lauke. Pasakojama, kad visi vežę Salako žydus vėliau buvo paleisti namo, jiems buvo įsakyta tylėti, o du vėžėjai nuo vėliau išgirstų miške myriop siunčiamų žmonių riksmų išprotėjo.
„XXI amžiaus“ neperiodiniame priede apie lietuvių tautą bei jos kovą už Dievą ir Tėvynę 2012 m. rugsėjo 21 d., Nr. 1 dr. Arūnas Bubnys straipsnyje ,, Lietuvos kunigai – žydų gelbėtojai“ rašė: ,,1941 m. vasarą Degučių miške buvo sušaudyti Zarasų apskrities žydai. Tuometinis Salako klebonas kun. Petras Rauduvė pasakė pamokslą, kaltindamas žudikus: Kas atsakys už nekaltai pralietą žmonių kraują? Siaubingiausia, kad tarp žmogžudžių buvo ir lietuvių, katalikų. Jie užtraukia Dievo rūstybę visai mūsų tautai. Kun. P. Rauduvė vokiečių komendantui pareiškė griežtą protestą dėl žydų žudynių ir reikalavo prie šio kruvino darbo neimti jo parapijiečių. Vokiečiai apkaltino kunigą kaip komunistą ir mažai betrūko, kad jis neišvengtų didelių nemalonumų.“
Skirtingais laikotarpiais minimi rabinais Salake buvę: Jehuda-Leibas Mochliveris; 1910-1914 m. Jakovas Kelmesas (1926-1933 m. buvęs Maskvos vyriausiuoju rabinu, vėliau emigravo į Palestiną – buvo Vyriausiojo rabinato narys, 1952 m. mirė Jeruzalėje; labai trumpą laikotarpį Elijachas Mordehajus, 1934 m. emigravęs į Palestiną, buvo Vyriausiojo rabinato narys, parengė ir išleido 11 Talmudo tyrinėjimo tomų. Paskutinis Salako rabinas buvo Jakovas Ralbė, kuris nužudytas su miestelio žydų bendruomenės nariais 1941 metais (galimai Sungardų miške).
Salake gimė keli politikai.
Įtakingos žydų sionistų partijos (jos narių idealas buvo žydų valstybės įkūrimas Palestinoje) narys dr. Arjechas Bechmas (1877-1941) buvo ketvirtojo sionistų kongreso delegatas, aktyvus šios partijos idėjų skleidėjas ir įgyvendintojas. 1914 m. išvyko į Palestiną, Jeruzalėje įkūrė pirmąjį Pastero institutą ir Medicinos tarybą jame. Publikavo medžiagą medicinos ir sveikatos apsaugos klausimais. Mirė 1941 metais Tel Avive.
Jakovas Kronikas buvo vienas iš Lietuvos revizionistų partijos lyderių ir sionistų kongresų delegatas. Mirė 1939 metais Kaune.
Iki Antrojo pasaulinio karo Salake dirbo žydas gydytojas Ovsejus Belkinas – gerbiamas vietinių gyventojų tarpe žmogus.
Iš Genovaitės Šeduikytės-Stunžėnienės prisiminimų apie Salako žydus:
Mūsų šeima niekada nejautė priešiškumo šiai, tiesa, keistokai žmonių grupei. Salake beveik visas parduotuves (išskyrus gal vieną ,,Lietūkio“ krautuvę) laikė žydai. Kaimo žmogui su tais prekybininkais nori ar nenori teko palaikyti gerus santykius. Juk ūkyje reikėjo ir geležies, ir žibalo, ir druskos bei muilo, ir silkių pasninkui, ir batų bei medžiagos apdarui…O žydai su kaimiečiais buvo malonūs, ir skolon duodavo, ir neturintiems pinigų keisdavo prekes į ūkio gėrybes: malkas, šieną, grūdus…Tėvelis daugelį jų pažinojo asmeniškai, vadindavo juos vardais. Mano atminty dar gyvi žydai kromelninkai. Per kaimus vaikščiojo toks žydas Irša su kromeliu už pečių. Atėjęs į trobą, iš jos tol neišeidavo, kol moterys ko nors nenupirkdavo. Jis turėjo adatų, siūlų, kaspinų, muilo, degtukų, saldainių, karolių…Vaikui raibdavo akys, kai jis tas savo gėrybes išdėliodavo ant stalo. Ir džiaugdavausi, kai mama ir senelė nupirkdavo kokį kaspiną ar saldainį.
Irša pas mus ateidavo dažniausiai pavakariais, nes žinojo, kad mūsų namuose visada bus priimtas į nakvynę. Žmogus būdavo labai pavargęs, todėl senelė, pavalgydinusi jį sočia vakariene, paklodavo jam patalą ant šiltos krosnies. O šeima vakarienės rinkdavosi vėliau. Tas žilabarzdis žydas neužmigdavo nesukalbėjęs savo poterių. O melsdavosi jis ilgai, garsiai kažką murmėdamas, linguodamas į priekį. Kaimo vaikams būdavo juoko ir sakydavom, kad jis barakatinuoja. Net ir dainelė buvo sudėta: ,,Barakatinu, barakatinu, žydas vijo katinų.“ Senelė bardavosi ir vydavo vaikus lauk. Kartais pas tetas ateidavo ir kaimo berneliai. Tai tie jau šaipėsi iš besimeldžiančio žmogaus. Palaukdavo, kol jis įpusės savo poterius, ir tada kad sušuks vienu balsu ,,ūs“ arba ,,jukš“. Mat, žydai laikė kiaulę nešvariu gyvuliu ir net to kiaulių varymo garso paminėjimas žydą vertė aimanuoti ir pradėti poterius iš naujo. Tėvelis ir senelė jaunimą labiausiai bardavo už tokias ,,kiaulystes“. Juk didelė esą nuodėmė trukdyti žmogui melstis.
Aš to žydo prisibijojau. Atrodė jis nelabai patraukliai: ilga žila barzda, ant kaklo gula netvarkingi žili peisai, ant galvos juoda jarmulka (tokia kepurė), akys rudos, nosis lenkta. Todėl geresnio vaisto mane nutildyti nereikėjo, kai pirty, trenkant galvą, imdavau rėkti patekus muilui į akis. Ona, pažiūrėjusi pro langelį, sakydavo: ,,Ūt Irša su maišu ateina!“ To užtekdavo, nors akys ir perštėdavo, bet nutildavau ūmai.
Tokie tat buvo mūsų žydai. Kai nusivesdavo mane į Salako krautuves, oi kaip kvepėdavę ten pyragėliais ir saldainiais! Ir niekada negirdėdavau, kad kas nors iš pažįstamų ar iš valdžios būtų žydus skriaudęs. Jie buvo savaime suprantama visuomenės dalis, nors kartais ir būdavo pasakojama apie jų apgavystes ir sukčiavimus. Bet kur taip nebuvo!
Mūsų šeima žydų žudynes skaudžiai išgyveno. Tėtė, kartą grįžęs iš Salako, vos neverkdamas pasakojo matęs varomą žydų koloną per miestą (jau tada buvo žinoma, kad į mirtį), matęs savo pažįstamą žydelį, stūmusį vežimėlį, kuriame sėdėjęs mažas vaikelis, graužiantis sausainuką. Tėtė norėjęs prieiti prie jų, kažką įduoti, bet kareiviai atstūmę ir nuvarę, tik tas Joška sušukęs: ,,Sudie, Antanai.“
O paskui buvo diena, kai ėjo kalbos, kad kažkur už Degučių trata nesiliaujantys šūviai. Jau ir vaikui tos kalbos siaubą kėlė. Tą vakarą dangus buvo net tamsiai raudonas, visa vakarinė pusė ilgai nesutemo. Senelė žegnojosi ir sakė: ,,Tai nuo žmonių kraujo.“ Niekas tą dieną mūsų šeimoje nešnekėjo, visi guldami meldėsi kiekvienas savo kampe.
Paskui teko girdėti šiurpių pasakojimų. Ateidamos kaimynės pašnibždom pasakojo, kaip ,,toje vietoje“ žemė kilnojasi. Kaip iš negyvėlių primestos duobės kažkas gyvas iššliaužęs ir t.t. jautrioms mažo vaiko ausims tai buvo per didelis psichologinis krūvis. Pradėjau per miegus šūkčioti ir miegodama vaikščioti atvertom akim. Senelė rūkė verbų kadagiais ir girdė žolelėm.
Pasklido gandas, kas Salake dykai dalijamas žydų turtas. Geresnius daiktus, aišku, išsirinkę vokiečiai, o prastesni baldai, indai, drabužiai, sako, krūvomis buvę suversti kiemuose, ir leido juos imti tiems, kurie norėjo – pusvelčiui ar net veltui. Buvo kaimynų, kurie noriai ėmė tuos turtus. Vienoj Biržūnų sodyboj mačiau juodą žvilgantį pianiną, gražiais raižiniais papuoštą juodą lakuotą bufetą, didelį, iki pat lubų, veidrodį raižytais rėmais. Žmonės šnabždėjosi – ,,žydų“. O neturtingos šeimos tempė maišais drabužėlius ir kitokį šlamštą.
Senelė ir tėvelis pareiškė labai griežtai, kad mūsų namuose niekuomet nebus jokio žydiško skudurėlio anei siūlo galo! Kartą su broliuku, eidami iš kaimyno, pamatėm pievoj iškastame šuliny primerkta daug visokių vaikiškų drabužėlių. Senelė paaiškino, kad daugiavaikė šeima čia skalbia žydų rūbus. Vaje, koks pasibaisėjimas apėmė! Kitąkart net tuo takeliu nėjom, kad tik nereikėtų matyti to baisaus šulinėlio su nužudytų vaikų drabužėliais.
Buvo kalbama, kad vokiečiai ir lietuvius vertė dalyvauti žydų žudynėse. Ypač tie, kurie tarnavo policijoje, buvo priversti saugoti getus ir varomas kolonas. Apie tuos žmones visi kalbėdavo su panieka. Sakydavo: jis gi žydus šaudė. Karui artėjant, tokie ,,veikėjai“ beveik visi iškūrė į Vakarus, bijodami atsakomybės. Man tokių žmonių matyti neteko.
*Iš knygos ,,Salako kraštas“. “ Sudarytojai Vida Girininkienė ir Robertas Jurgaitis, 2012, psl. 220-221.
Ruošiant medžiagą naudota: J. Šechteris ,,Tavo tauta“, A. Miškinis ,,Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai“ (II knyga), knyga ,,Salako kraštas“ (sudarytojai Vida Girininkienė ir Robertas Jurgaitis), J. Rosinas ,,Litvakų istorijos išsaugojimas“, Anatolijus Chaješas ,,1915 metų Lietuva priešfrontinėje linijoje“, ,,Rusijos žydų enciklopedija“, neperiodinis „XXI amžiaus“ priedas apie lietuvių tautą bei jos kovą už Dievą ir Tėvynę (2012 m. rugsėjo 21 d., Nr. 1), 1930, 1935, 1937, 1938 ir 1939 m. Lietuvos telefonų knygos, S. M. Dubnovas ,,Gyvenimo knyga“.
Nuotraukos: kehilalinks.jewishgen.org/salakas/, mokslinių tyrimų centro ir memorialo ,,Jad Vašem“ foto archyvai, http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?p=815108, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus foto archyvai.
Parengė Gražina Ragauskaitė. Tekstus vertė: iš anglų kalbos Vitalijus Ščerbakovas, jidiš – Zalmanas Tzibelis, rusų – Gražina Ragauskaitė.
