Iš archyvų – leidimai vesti
Peržiūrint išlikusius tarpukario laikotarpio Dusetų, Salako ir Zarasų žydų bendruomenių internete publikuojamus dokumentus, sužinojome apie ne vieną įdomią ir mažai žinomą šių bendruomenių narių gyvenimo taisyklę. Dokumentus sugrupavome į kelias kategorijas ir pradėsime jų pastatymą nuo tų, kurie susieti su minėtų žydų bendruomenių narių vedybomis.
Mus nustebino tai, kad ne vienas išlikęs dokumentas jidiš ir hebrajų kalbomis yra leidimas/patvirtinimas vesti. Leidimų tekėti nerasta – jie, galimai, neišliko. Pasak bičiulio iš Izraelio litvako p. Zalmano Cibelio, kurio seneliai iš Zarasų rajono (Salako pagal tėvo liniją ir Zarasų – motinos liniją) bei netrumpai gyvenusio Kaune, seniau tam, kad žydė moteris galėtų ištekėti, taip pat reikėjo gauti žydų bendruomenės leidimą. Ponas Zalmanas laiške pasakojo, kad ši tradicija/taisyklė galioja iki šių dienų, tik truputį kitame kontekste. Dabar jaunieji prieš vestuves turi gauti vietinio rabinato, kuris yra kiekviename mieste ir pakeitė bendruomenes/kahalo valdybą, leidimą. Rabinate prieš santuoką yra užpildomas susituokti norinčios poros prašymas, kurio patvirtinimui reikia dviejų liudininkų patvirtinimo, kad pažįsta jaunuolį ir merginą ir nei vienas iš jų nėra anksčiau vedęs ir ištekėjusi. Jaunikiui to pakanka ir jis gauna leidimą, o merginai leidimo procedūra yra ilgesnė bei sudėtingesnė. Prieš vestuvių vakarą ji turi apsilankyti pas rabino žmoną ir išklausyti patarimų apie elgesį pirmąją santuokos naktį, ką galima ir ko negalima daryti, kokios jos pareigos vyrui namuose ir t.t. Po to jaunoji panardinama į mikvą (dirbtinį vandens telkinį ritualiniam apsivalymui), kuri anksčiau buvo būtina tradicinės žydų bendruomenės institucija prie kiekvienos sinagogos, dabar jos yra rabinatuose. Šiuolaikiniame žydų gyvenime šios senos tradicijos yra daugiau simbolinės, nes jaunimas nepriima rimtai šių taisyklių ir dalyvauja jose tiek pagerbdami senas tautos tradicijas, tiek patenkindami tėvų pageidavimus.
Pateikiamoje informacijoje apie senuosius žydų papročius buvusiose bendruomenėse rašoma, kad šeimos gyvenimas buvo grindžiamas Toros įsakymais ir labai senomis tradicijomis. Biblijinis palaiminimas ,,Būkite vaisingi ir dauginkitės“ buvo privalomas žydams priesakas. Kurdavo šeimas anksti: vaikinai – sulaukę 18, merginos – 14-15 metų. Nutarusiam kurti šeimą jaunam žmogui buvo žinomi dešimt priesakų. Nebuvo pritariama vedyboms dėl turto, vesti patardavo merginą iš geros šeimos. Žydų šeimose sūnūs buvo iš anksto ruošiami būsimai santuokai. Jų tėvai ir seneliai sakydavo: ,,Pasirinkdamas žmoną būk atsargus“, ,,Parduok viską iki paskutinio ką turi ir vesk mokyto žmogaus dukterį“, ,,Neimk į žmonas tos, kuri iš turtingesnių namų nei tavo“, ,,Širdies džiaugsmas – žmona“, ,,Dievo palikuonys – sūnūs“. Merginos gi žinojo, kad jos turi būti geros ir nagingos šeimininkės. Žinojo ir tai, kad netgi jeigu tėvas kurią supiršo dar vaikystėje, ji turės teisę padaryti savo asmenišką pasirinkimą. Įstatyme buvo patariama tėvams neskubinti vestuvių tol, kol duktė neapsispęs ar jai patinka jaunikis.
Vedybos žydų tradicijoje yra labai svarbus gyvenimo momentas, todėl suprantama kodėl tokios tvarios bei atsakingos žydų šeimos ir išskirtinis požiūris į vaikų auklėjimą jose. Manome, atsakomybė prieš visą bendruomenę/rabinatą pranešus apie sprendimą vesti/tekėti buvo ir yra viena iš aplinkybių žydų šeimų stabilumui, vienybei bei sugyvenimui ir todėl tai iki šiol jų šeimose perduodama iš kartos į kartą.
Apie prašymus vesti pateikusius asmenis iš Salako ir Dusetų pavyko rasti šiek tiek žinių.
Pirmas leidimas vesti (dokumentas su nuotrauka) išduotas Salako žydų bendruomenėje 1923 metais. Jame jidiš kalba rašoma: ,,Salako žydų bendruomenės taryba tvirtina, kad Salako gyventojo Šimono Kagano, sūnaus Zalmano šeimyninė padėtis yra našlys. Salako žydų bendruomenė tvirtina, kad nemato jokių kliūčių ir nesipriešina šio žmogaus vedyboms. Tai patvirtinta parašais ir bendruomenės antspaudu. Bendruomenės pirmininkas – Cenderis, sekretorius – Krupnikas.“
Pagal liudijimą Jad Vašem centre 1894 metais gimęs Salako gyventojas Šimonas Kaganas nužudytas Holokausto metu nenurodytoje (nežinomoje) vietoje.
Antras leidimas vesti išduotas Dusetų žydų bendruomenėje 1923 metais. Jame hebrajų kalba rašoma: ,,Išduota Dusetų žydų bendruomenės tarybos jaunuoliui p. Benjaminui Baruchui Napolijonui, sūnui Ezros, kuriuo tvirtinama, kad jis būdamas Dusetų miesto gyventoju yra laisvas ir nevedęs. Bendruomenė neturi nieko prieš, kad minėtas pilietis galėtų vesti moterį kada tik panorės. Dusetų žydų bendruomenės pirmininkas – Rabinas (parašas neįskaitomas), sekretorius-raštininkas Šmulis Feldmanas.
Pagal liudijimą Jad Vašem centre 55-erių metų Dusetų gyventojas žemdirbys Benjaminas Baruchas Napolijonas nužudytas Holokausto metu 1941 m. birželio 6 d. Tačiau turimame autentiškame 1941 m. rugpjūčio 13 d. pasirašytame nuovados viršininko Dusetų žydų sąraše šis žmogus ir jo šeimos nariai yra minimi, tad tikėtina, kad jis sušaudytas 1941 m. rugpjūčio 26 d. Krakynės miške, Degučių seniūnijoje, Zarasų rajone.
Trečias leidimas vesti išduotas Dusetų žydų bendruomenėje 1923 metais. Jame hebrajų kalba rašoma: ,,Išduota Dusetų žydų tarybos jaunuoliui p. Mošė Lipmanui, sūnui Cvi, kad jis būdamas Dusetų miesto gyventoju yra laisvas ir nevedęs. Bendruomenė neturi nieko prieš, kad minėtas pilietis galėtų vesti moterį kada tik panorės. Bendruomenės pirmininkas (neįskaitoma), sekretorius-raštininkas (neįskaitoma).
Nustatyti Mošė Lipmano likimo Zarasų rajone nepavyko. Jo pavardės nėra 1941 m. rugpjūčio 13 d. pasirašytame nuovados viršininko Dusetų žydų sąraše, tad jis galimai galėjo gyventi kitoje gyvenamojoje vietovėje, išgyventi Holokaustą ir pan.
Šaltiniai: https://ujew.com.ua. https://digifindingaids.cjh.org.
Iš jidiš ir hebrajų kalbos vertė Zalmanas Cibelis (Izraelis).
Iš rusų kalbos vertė ir parengė Gražina Ragauskaitė.
