Holokausto vaikas generolas Sidnis Šachnovas – Amerikos legenda

Gimė 1934 m. lapkričio 23 d. Kaune, mirė 2018 m. rugsėjo 27 d. [kituose šaltiniuose rugsėjo 28 d. – G. R.] JAV, būdamas 83 metų amžiaus. Holokaustą išgyvenęs vaikas.


PIRMASIS PASAKOJIMAS


Alos Staroseleckajos interviu su generolu Sidniu Šachnovu, publikuotas 2005 m. lapkričio 11 d., ,,Mūsų Teksasas“.


,,O ar jis laimingas?…“ Surinkusi jo telefono numerį aš atsargiai paklausiau: ,,Ar galiu kalbėti su generolu Šachnovu?“ – ,,Tai aš“. Mano balsas lengvai sudrebėjo, jaučiau, kad jaudinuosi ir stengiuosi įveikti savo nežinomybės baimę. Nuo ko pradėti?


1941 m. birželio 24 d., Kaunas, Lietuva. Lietuva Jūsų vaikystės šalis ir mylimas kraštas. Pirmieji trylika gyvenimo metų praėjo šioje nuostabioje mažoje šalyje. Kiekvienas namas, kiekvienas akmuo – gyva istorija. Tolimieji 1941-ieji pakeitė viską, kas buvo įprasta devynmečiui Šai Šachnovskiui ir jo šeimai. Jūsų akyse šaudė, žudė, prievartavo ir tyčiojosi iš žmonių. Sunku įsivaizduoti žydų kančias Kauno gete. Nacistai žalojo ir žudė žydus, bet negalėjo nugalėti juose esantį žmogiškumą. Šachnovskių šeimai pavyko išgyventi ir išgelbėti du savo sūnūs – Mulį ir Šai. Praėjus 60 metų po tų baisių įvykių vienas iš Lietuvos žurnalistų parašė: ,,Mes visam laikui turime suprasti, kad žydų naikinimas – tai mūsų pačių savęs naikinimas. Pyktis visada lieka pykčiu, žudymas – žudymu ir kaltė – kalte“. Iki šios dienos degina, neduoda ramybės klausimas – kas kaltas? Kaip suprasti tai, kas buvo?

Šachnovas: Prieš daug metų niekas neužduodavo šio klausimo. Tai atrodė nenatūralu ir nereikalinga. Daug žmonių yra atsakingi už šiuos įvykius: tie, kurie priiminėjo sprendimus, juos palaikė ir aklai vykdė. Per praėjusius po šių įvykių metus daug parašyta ir apie aukas, ir apie nusikaltėlius. Aš norėčiau pasakyti apie tą grupę žmonių, kuriems tenka didžiausia atsakomybė: stebėtojai. Jie ramiai priėmė tai kas vyksta ir niekada neišsakė savo nuomonės – tai ir padėjo nusikaltėliams įgyvendinti jų planus. Tarp kitko, dabar daug žmonių turi tokią pačią poziciją. Tautos, organizacijos ir paprasti žmonės tylėdami sutinka su besitesinčiu žvėriškumu prieš žmoniją. Jūs galite pažiūrėti į pasaulį šiandien: nieko nepasikeitė.

Vokiečių okupacijos metais Lietuvoje įvyko baisi tragedija – apie 200 tūkst. žydų buvo nužudyti, o tai sudarė 90 proc. tuometinėje Lietuvoje gyvenusių žydų tautybės žmonių.

1945 m., Kaunas, Lietuva – 1955 m., Bostonas, JAV. Kelias į laisvę – visada sunkus pasirinkimas. Gyvenimas pasirodė truputį sudėtingesnis, o kelias į laisvę – nenumanomas ir ilgesnis…Optimistiška ir valinga Roza Šachnovskaja su dviem sūnumis drąsiai ėjo į priekį: diena už dienos, kilometras už kilometro jie ėjo tikėdamiesi šanso naujam gyvenimui. 1945 m. rudenį visi buvo Vokietijoje. Trylikametis Šai jautėsi ne pagal metus suaugęs, savarankiškas ir atsakingas. Jis žaidė tik vieną žaidimą, žaidimą išgyvenimui. Po metų į Vokietiją iš Lietuvos atvažiavo jo tėvas. Sunkūs buvo keturi laukimo metai, bet laisvės siekimas nugalėjo ir šį kartą: ,,Šios dienos aš niekada nepamiršiu. Lapkričio 23-oji. Mano gimimo diena“. Po kelių savaičių visa Šachnovskių šeima atvyko į Ameriką.

Amerikietiškas gyvenimas prasidėjo naujais vardais: Šai tapo Sidniu, o brolis Mulis – Stenliu ir sutrumpinta pavarde: Šachnovas. Viskas buvo nauja ir netikėta: kalba, etiketas, tradicijos, maistas, draugai ir, žinoma, LAISVĖ. Tai buvo naujas žaidimas taip ir nespėjusiam prisižaisti Šai Šachnovskiui. Gyvenimo mokyklą jis praėjo mirties stovykloje, kuri jį išmokė būti pačiu geriausiu mokiniu ir nieko nepaisant išgyventi. Karas neleido siekti mokslo, jis atnešė tik skausmą ir kančias. Laisvės šalis suteikė galimybę mokytis – aštuoniolikmetis Sidnis Šachnovas atėjo į mokyklos aštuntą klasę.

Šachnovas: Būdamas mokykloje aš daugiau sužinojau apie amerikiečius. Gaila, šios galimybės neturėjo mano tėvai. Jie taip ir nesugebėjo išsivaduoti iš praeities. Pamiršę žeminimą ir gėdą, mes turėjome išmokti eiti į priekį.

Staroseleckaja: Daugelis iš neseniai atvykusių imigrantų niekada nepajus tų baisumų, kuriuos išgyvenote jūs. O ir požiūris į Ameriką jų dažnai kitoks. Ar kritikuojate ,,naujuosius“ imigrantus?

Šachnovas: Visi legalūs ir nelegalūs imigrantai į Ameriką atvažiuoja ieškodami geresnio gyvenimo. Jeigu amerikiečiai žinotų apie gyvenimą kitose šalyse, tai imigrantams daugiau simpatizuotų ir pritartų jų sprendimui ieškoti geresnės dalios. Aš kritikuoju tik tuos, kurie atvažiuoja į šalį ir negali asimiliuotis, tuos, kurie nenori būti ištikimais Amerikai.

,,O, wonderful! O, beautiful!“ 1955-1994 Amerika. ,,Kaip užsirašyti į Amerikos kariuomenę? Iki atvykimo į Ameriką aš gyvenau Vokietijoje. Ten pirmą kartą pamačiau amerikiečių kareivius“, – Sidnis Šachnovas paprastai ir aiškiai išdėstė savo mintis, neįsivaizduodamas kas jo laukia – net 40 metų aplink pasaulį.

Daugelyje šalių žydams karinė karjera praktiškai buvo nepasiekiama.  Nors mus nuo vaikystės mokė, kad ,,blogas tas kareivis, kuris nenori būti generolu“, bet generolo antpečiai atiteko nedaugeliui. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Sovietų kariuomenėje buvo 21 žydas generolas ir vienas kontradmirolas, o per karą tarnavusių fronte žydų generolų skaičius šoktelėjo iki 132 žmonių. Iki karo ir Lenkijos kariuomenėje buvo vienintelis žydas generolas, tarp aukščiausių Didžiosios Britanijos kariuomenės vadų buvo aštuoni žydai generolai. Tarp ,,Laisvosios Prancūzijos“ judėjimo karo vadų ir tarnavusių Šarlio de Golio kariuomenėje buvo šeši žydai generolai, apie 26 žydai karo metais užėmė aukščiausius postus JAV kariuomenėje. Prezidentas Franklinas Ruzveltas rašė: ,,Šios kartos žydų ryžtas ir heroizmas puošia šlovingą kovinę Amerikos žydų praeitį. Aš įsitikinęs, kad Abraomo palikuonys tvirtai tiki į galutinę gėrio pergalę prieš pyktį ir taps mūsų teisingos pergalės iškilmių liudininkais“. Ar svajojo mirties stovyklos pragarą praėjęs žydas karys tapti generolu ir JAV kariuomenės specialiųjų pajėgų vyriausiuoju vadu?

Šachnovas: Ne, aš neplanavau tapti generolu. Faktiškai kai pradėjau tarnauti kariuomenės specialiosiose pajėgose, kuriose ištarnavau 32 metus iš 40 karinių, aš supratau – tai bus mano karjeros pabaiga. Bet man pasisekė: laikas viską pakeitė ir specialiosios pajėgos tapo labai populiarios. Aš džiaugiuosi, kad likau jose tarnauti. Man niekada nebuvo būdingas karinių laipsnių siekimas, aš galėjau likti pulkininku. Svarbiausia, kad aš myliu karinę tarnybą. Patikėkite, būti generolu – tai gyvenime nėra svarbiausia.

Staroseleckaja: Skaitydama apie jūsų karinę karjerą aš prisiminiau garsiąją frazę: ,,Tikri žmonės valstybei tarnauja sąžine“. Vienas iš kareivių apie jus rašė: ,,Generolas Šachnovas – puikus vadas ir karys. Jį gerbė visi. Jis tikras Amerikos didvyris“.

Po daug metų į Vokietiją sugrįžote vyriausiuoju vadu. Amerikiečių karinių pajėgų štabas buvo įkurtas buvusiame Germano Geringo vadovautame štabo pastate, o Jūsų asmeniška rezidencija tapo nacistų generolo, buvusio Trečiojo reicho finansų ministro Frico Reinchardo namai. Papasakokite apie tai.

Šachnovas: Pakviestas pas mus pietų Sovietų kariuomenės generolas Aleksandras  Jevtejevas su savimi atsivedė ir generolą Dulenko su žmona. Kol mūsų žmonos žvalgėsi po didelius namus, visi trys stengėmės palaikyti pokalbį. Staiga generolas  Jevtejevas kreipėsi į mane: ,,Jūs, žydai, išgyvenę nacistų žiaurumą ir išlaisvinti Sovietų karių, dabar Berlyne atstovaujate amerikiečių kariuomenę ir ginate žmones, kurie buvo tokie pikti jūsų atžvilgiu. Jūs pasirengę žudyti tuos, kas išlaisvino ir išsaugojo jums gyvybes“. Turiu prisipažinti, kad niekada apie tai negalvojau. Aš norėjau pasakyti ,,tik Amerikoje“, bet susilaikiau.

Staroseleckaja: O ką apie tai galvojate po to, kai griuvo Berlyno siena?

Šachnovas: Generolo Jevtejevo idėja nebuvo nauja. Laikas eina ir viskas keičiasi. Net užkietėję priešai gali tapti draugais: Japonija, Vokietija…

Staroseleckaja: Vokietijoje buvote atsakingas už buvusio nacių archyvo apsaugos organizavimą. Ši diena, kada atidarėte gydytojo Mendelės archyvą,  Jums bus viena iš sunkiausių. Puslapis po puslapio Jūs skaitėte jo eksperimentų istoriją. Po karo jau praėjo 60 metų, o mūsų pasaulis, toli gražu, ne idealus. Aš dažnai pati sau užsiduodu klausimą: ,,Ar pakankamai daug darome, kad apsaugotume naujas kartas nuo žiaurių pasikartojimų?“

Šachnovas: Aš manau, kad žmonės bando apsaugoti pasaulį nuo žiaurumo ir neapykantos. Gaila, kad visuomenė ne visada įsiklauso į išmintingųjų nuomones. Žmonija neatsikratė galimybės neapkęsti bei skleisti pyktį ir diktatorius gali sulaikyti tik disciplina bei valingas charakteris.

Staroseleckaja: Apie moteris…Rašyti apie generolą Šachnovą ir neparašyti apie moteris jo gyvenime tiesiog neįmanoma. ,,Aš kai ką noriu tau paaiškinti apie Ameriką. Amerika skirstosi į tris grupes: katalikai, protestantai ir žydai. Kiekvieną dieną didėja skyrybų skaičius, o 9 iš 10 įvyksta mišriose santuokose. Trumpiau, Sidni, tu nevesk Arlin – tai didelė klaida. Santuokoje reikia būti labiau praktišku,“ – pasakė rabinas. ,,Aš vis tiek klausysiuosi savo širdies,“ – ištarė Sidnis ir vedė Arlin Armstrong, kurią laikė ,,cheerleader for life“ ir kuri tikėjo, kad Sidnis viską gali. ,,Jeigu tu vesi šią katalikę, mes tave nuo vedybų momento laikysime negyvu. Tu nebūsi mūsų šeimos nariu! – griežtai ištarė Roza Šachnovskaja – mama, kuri negalėjo ir nenorėjo patikėti, kad sūnus su Arlin bus laimingas. Po 50 santuokos metų, kai Sidnis ir Arlin atšventė auksines vestuves, šie žodžiai yra tiesiog nederami. Prieš vestuves Sidnis pasakė: ,,Svarbu, kad mes vienas kitą mylime ir rūpinamės vienas kitu, mes norime būti laimingi“. Sidnis Šachnovas savo žodį ištesėjo: iki šiol jie myli, rūpinasi ir jaučiasi laimingi. Pusšimtis metų kartu – tik pusė ir ji buvo sunkiausia. Išauklėti vaikus, o pas Jus keturios dukros, turi teisę tik laimingas žmogus. Ar manote esantis laimingas žmogus?

Šachnovas: Taip, aš labai laimingas žmogus ir džiaugiuosi tuo, kaip susiklostė mano gyvenimas. Aš laikau sėkme, kad prieš daug metų susipažinau su savo žmona Arlin. Joks mano tėvų spaudimas negalėjo įtakoti mano sprendimo vesti ją. Mūsų šeimoje keturios dukros, keturi žentai ir keturiolika nuostabių vaikaičių! Aš nugyvenau gyvenimą ir dėl nieko nesigailiu. Aš net nenoriu tuščiai leisti laiko žvalgydamasis atgal. Mano mintys užimtos tik ateitimi: ,,I am not afraid when that day comes“.

Sugrįžimas…1996, Kaunas, Lietuva. Sugrįžusiam į Kauną Šai Šachnovskiui kiekvienas namas bei kiekvienas akmuo atrodė tokais pat brangiais kaip ir prieš daugelį metų. Kaune dabar apie 400 žydų (iki karo buvo apie 36 tūkst.), išliko sinagoga ir kelių ješivų pastatai. Jis pamatė daug naujo, bet, deja, žmonių sielų liga išlieka senas antisemitizmas…<…>.


ANTRASIS PASAKOJIMAS


Ilja Kuksinas, pateikiamas pasakojimas publikuotas 2012 m. rugsėjo mėn. ,,Užrašuose iš žydų istorijos“ (Nr. 9(156)).


Amerikos kariuomenėje retai atsitinka, kad kas nors pradėjęs savo tarnybą eiliniu kareiviu pasiektų generolo laipsnį. O štai per stebuklą Holokausto audroje išgyvenęs mažasis Kauno geto kalinys tapo ne tik generolu, bet ir JAV kariuomenės specialiųjų pajėgų vadu. Tai vienintelis ir unikalus atvejis.   


Sidnis Šachnovas – tai Šai Šachnovskio Amerikoje gautas naujas vardas ir sutrumpinta pavardė. Jis gimė Kaune, kurį žydai iki šiol vadina Kovno. Jo tėvai buvo turtingi žmonės, valdė nekilnojamą turtą ir kapitalą, gavo aukštąjį išsilavinimą Vokietijoje. Šai motina, graži ir energinga moteris, buvo svarbiausia šioje negausioje šeimoje. Gyveno jie laimingai ir gražiai, bet 1939 m. rugsėjis Šachnovskius privertė susimąstyti apie savo ateitį. Giminaičiai Amerikoje pasiūlė emigruoti, tačiau šeima nenorėjo palikti savo namų ir įprasto gyvenimo būdo. Tada dar iš Lietuvos buvo galima išvažiuoti, bet 1940 m. vasarą Lietuvą užėmė Sovietai ir ji greitai tapo viena iš sovietinių respublikų. 1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Po dviejų dienų į Kauną įžengė vokiečių kariuomenė.

]Žiaurūs žydų pogromai lydėjo ne tik Antrojo pasaulinio karo pradžią. Žydai buvo žudomi, o jų turtas grobiamas dar iki vokiečių kariuomenei įžengiant į Kauną. Mažojo Šai akyse buvo žvėriškai nužudyti artimiausi giminaičiai, o jo šeimą išgelbėjo į jų namus užėję keli vokiečiai karininkai, kai berniuko motina puikia vokiečių kalba pradėjo atsakinėti į jų užduodamus klausimus. Karininkai sutramdė Šai tėvų namus puolančius žmones ir uždraudė artintis prie jų šeimos. Tačiau po kelių dienų įsigaliojo vokiečių antižydiški įstatymai ir vykdant juos visus Kauno žydus privertė apsigyventi priemiestyje, kur buvo įsteigtas Kauno getas.

Savo 2004 m. išleistoje autobiografinėje knygoje ,,Hope and Honor“ (,,Viltis ir garbė“) JAV kariuomenės atsargos generolas majoras Šachnovas išsamiai aprašė savo trijų metų gyvenimą gete. Tiksliau savo išgyvenimą. Jo tėvai sugebėjo į getą įsinešti turėtas brangenybes. Jos buvo taip paslėptos, kad nei geto sargybiniai, nei vidaus žydų policija nesugebėjo daugkartinėse kratose ką nors surasti. Šachnovskių šeimai išgyventi ir padėjo būtent šios brangenybės. 1944 m., likus dviems dienoms iki žinomos vaikų akcijos, Šai už užmokestį buvo išvestas iš geto ir vėliau atiduotas lietuvių šeimai.

1944 m. vasarą į Kauną įžengė Sovietų kareiviai. Prieš tai iš geto su jaunesniuoju sūnumi pabėgusi Šai motina susirado vyresnėlį ir jie sugrįžo į savo namus, kuriuose buvo apsistoję Sovietų karininkai, šeimininkams užleidę vieną iš kambarių. Šeimos galva taip pat sugebėjo pabėgti iš geto ir prisijungti prie partizanų būrio.

Netrukus visa šeima susitiko. Šai motinos brolis reikalavo kaip galima greičiau palikti Lietuvą ir pasiekti gimines Amerikoje. Ir moteris su dviem sūnumis per Lenkiją, tuometinę Čekoslovakiją ir Vengriją išvyko į Vokietijoje okupuotą amerikiečių zoną, tikėdamiesi ten gauti leidimą įvažiuoti į JAV. Tėvas pasiliko Kaune su viltimi, kad nauja valdžia sugrąžins tarpukariu valdytą šeimos nekilnojamąjį turtą.

Šai motinos ir sūnų nelegali kelionė tęsėsi beveik pusę metų. Pagaliau jie pasiekė Niurnbergą, su vargu rado kur apsistoti, bet leidimo emigruoti į JAV negavo – jiems buvo suteiktas pabėgėlių statusas. Po metų supratęs, kad vietoj sugrąžinto nekilnojamojo turto jam gali tekti išvažiuoti į tolimus lagerius Sibire, prie jų prisijungė tėvas.

Tik 1950 m. Šachnovskių šeima gavo ilgai lauktą JAV vizą ir lapkričio mėnesį jau buvo svetinguose motinos brolio namuose Salemo miestelyje, Masačiusetso valstijoje. Pirmiausia giminaičiai privertė patrumpinti ilgoką Šachnovskių pavardę ir vaikams suteikti šalyje žinomus  vardus: taip jie tapo Šachnovais,  Šai – Sidniu (sutrumpintai Sidu), o jo jaunesnysis brolis Mulis – Stenliu.

Aplinkui viskas buvo nepažįstama: šalis, papročiai ir, svarbiausia, kalba, kurios dabar jau Šachnovai nemokėjo. Pagal savo anglų kalbos žinias Sidnis turėjo lankyti pirmąją klasę, tačiau buvo į aštuntąją. Jis pradėjo uždarbiauti dėdės benzino kolonėlėje ir kalbos žinios pradėjo sparčiai gerėti. Sidnis užsispyrusiai, kaip sako ,,dieną-naktį“, mokėsi anglų kalbos. Labai greitai ir bendraklasiai, ir benzino kolonėlės klientai jau nesijuokė iš jo tarimų žodžių. Jis greitai pritapo ir prie amerikietiško gyveno būdo – priešingai negu tėvai, kurie niekaip nenorėjo suprasti, kodėl Vokietijoje įsigytas aukštasis išsilavinimas ir vokiečių kalbos žinos JAV neranda pritaikymo.

Iškilo klausimas apie Sidnio ateitį. Dirbdamas pas dėdę, jis labai pamėgo automobilius: išmoko smulkaus jų remonto darbų ir sugebėjo susitaupyti pinigų ne naujam automobiliui įsigyti. Tačiau tolimesnių jo mokymosi perspektyvų nesimatė tol, kol jis atsitiktinai neperskaitė stoti į amerikiečių kariuomenę agituojančio plakato. Sidnis užėjo į surinkimo punktą, kuriame jam paaiškino, kad kariuomenė savanoriams padeda įsigyti išsilavinimą. Jis užsirašė ir perėjo pradinį karinį parengimą. Sužinoję, kad Sidnis moka vokiečių kalbą, mėgsta ir moka gerai vairuoti, jį išsiuntė į Vokietijoje okupuotą amerikiečių zoną – čia jis buvo JAV kariuomenės generolo             vairuotojas ir tuo pačiu metu vertėjas. Greitai iš eilinio tapo pirmos klasės seržantu. Teko laikinai vežioti ir JAV kariuomenės vadą Europoje. Jam Sidnis patiko ir generolas pasiūlė stoti į specialią kandidatų į karininkus mokyklą, kurią vėliau jis sėkmingai baigė. Tačiau ruošiantis Sidniui suteikti karininko laipsnį išaiškėjo, kad jis neturi JAV pilietybės. Tik po metų Sidnis Šachnovas tapo JAV piliečiu bei šios šalies kariuomenės karininku ir buvo išsiųstas į tolimą Vietnamą. Ten sugebėjo parodyti savo drąsą ir vado išmintį. Kareiviai jį gerbė už rūpestingą požiūrį į juos ir mokėjimą saugoti jų gyvybes.

Į Vietnamą jis išvažiavo leitenantu, o sugrįžo kapitonu. Šachnovui buvo pasiūlyta pereiti į JAV kariuomenės specialiąsias pajėgas. Tada jos dar tik formavosi, o vėliau tapo garsiosiomis ,,Žaliosiomis beretėmis“, kuriose tarnyba buvo išrinktųjų reikalas. Jų devizu tapo lotyniškas ,,De Oppresso Liber“ (,,Išlaisvinsime engiamus“). Užsitarnauti teisę nešioti žalią beretę buvo nelengva. Reikėjo būti fiziškai ištvermingu, pareigingu, budriu, žinoti mažiausiai vieną užsienio kalbą, puikiai mokėti naudotis visomis šaunamojo ir šaltojo ginklo rūšimis, būti pasirengusiu veikti bet kokioje situacijoje ir teritorijoje. Šachnovas sėkmingai praėjo sudėtingą specialų parengimą. Savo autobiografijoje ,,Hope and Honor“, jis prisimena apie savo pirmuosius įspūdžius treniruočių stovykloje, į kurią atvyko treniruotis parašiutu. Sutikęs pažįstamą karininką, Šachnovas paklausė kur šios treniruotės esmė. Jam atsakė, kad jose nieko baisaus nebus – laukia tik trys savaitės. Pirmąją iš jų vyks tik fizinis paruošimas, kuris sutvarkys kūną ir mintis, o paskui iš jose dalyvavusių ,,vaikų“ bus atrinkti vyrai. Antrąją savaitę bus mokomasi bendrauti bei kaip teisingai palikti lėktuvą ir, svarbiausia, sėkmingai nusileisti ant žemės – čia vyrus atskirs nuo idiotų. O trečiąją savaitę iš lėktuvo šokinės idiotai. Toks amerikiečio humoras Sidniui patiko. Viso pasaulio kariuomenėse yra gerbiami kariai, ant kurių aprangos yra ženkliukai, žymintys atliktų parašiutu šuolių skaičių. Pas Šachnovą tokių buvo septyni. Be amerikietiškojo meistro parašiutininko ženklo, jis turėjo Vokietijos, Rusijos, Tailando, Kanados, Belgijos ir Korėjos ženklus. Šachnovas šokinėjo visose šalyse, kur jis tarnavo. Jo gyvenimas taip susiklostė, kad iš keturiasdešimties karinės tarnybos metų, Sidnis trisdešimt du tarnavo  ,,Žaliose beretėse“.

Paprastai į Vietnamą antrą kartą nieko nesiųsdavo, bet ,,Žaliųjų berečių“ kapitonas Šachnovas neprieštaravo kai jam pasiūlė šioje šalyje atlikti specialią užduotį. Į Ameriką jis sugrįžo ypatingai garbingų karo apdovanojimų kavalieriumi ir tęsė tarnybą JAV kariuomenės specialiosiose pajėgose. Jis ne tik mokė savo kareivius, bet mokėsi ir pats. Vieną po kitos Sidnis gavo bakalauro, meistro, o po to mokslo daktaro laipsnius. Tai be praeitų specialių kariuomenės kursų, iš kurių aukščiausiais tapo Generalinio štabo vadų kursai. Aukštas profesionalumas po daugelio metų generolą Šachnovą vėl atvedė į Vokietiją, bet jau vadovauti JAV karinėms pajėgoms. <…>.

1994 m. spalio 31 d. Sidnis Šachnovas baigė karinę tarnybą bei atsistatydino iš Fort Brego (Šiaurės Karolina) specialaus karinio centro ir Džono Kenedžio vardo mokyklos vado pareigų. Tądien šiame svarbiausiame JAV kariuomenės specialiųjų pajėgų mokymo centre įvyko iškilminga ceremonija,  paradas ir buvo pasakytos sveikinimo kalbos. Atsistatydinęs generolas majoras gavo ir dovaną – JAV valstybinę vėliavą, kuri buvo iškelta virš centro. Iki atsistatydinimo likus metams, Šachnovui buvo perduotas Baltųjų Rūmų prašymas dalyvauti JAV kariuomenės išvedimo iš Vokietijos ceremonijoje. JAV Prezidentas Klintonas ceremonijos metu išvardino vardus tų, kurie dalyvavo sujungiant kažkada buvusias dvi Vokietijas. Jis pasakė, kad tai buvo žmonės, panašūs į ceremonijoje dalyvaujančius Chalverstoną, kuris 1948 m. Berlyno krizės metu parašiutu nuleido saldainius šio miesto vaikams ir Sidnį Šachnovą – išgyvenusį Holokaustą ir tapusį JAV piliečiu. Paskui Klintonas nusišypsojo ir pridūrė: ,,Jis daugiau žinomas kaip generolas Šachnovas, brigados vadas“.

Ko gero, nei vienas iš amerikiečių generolų neturėjo tiek karinių apdovanojimų, kiek jų turėjo Sidnis Šachnovas. Iš jų dvi Purpurinės širdys, po dvi sidabrines ir bronzines žvaigždes. O prieš atsistatydinimą generolui Sidniui Šachnovui buvo šteiktas JAV krašto apsaugos ministerijos medalis už puikią tarnybą kariuomenėje. Visi apdovanojimai gauti už drąsą, pasiaukojimą ir ryžtą karščiausiuose planetos taškuose, kuriuose jam teko tarnauti – Vietname, Artimuosiuose Rytuose, Afganistane ir Irake.

1996 m. Sidnis Šachnovas lankėsi gimtajame Kaune. Liūdėdamas jis vaikščiojo savo skausmingos vaikystės gatvėmis, apsilankė IX forte – vietoje, kur tragiška mirtis pasitiko tūkstančius Lietuvos žydų.


<…>.


Apie Sidnio Šachnovo autobiografinę knygą ,,Hope and Honor“ (,,Viltis ir garbė“)


Kritikų vertinimu minėta Sidnio Šachnovo autobiografinė knyga ,,Hope and Honor“ yra kvapą užgniaužiantis pasakojimas apie berniuko iš geto likimą, apie tai, kaip jis su viltimi ir garbingai perėjo savo gyvenimo kelią.


Ala Staroseleckaja: ,,Pas Rimą Kazakovą yra tokios eilutės: ,,Mes ilgai ėjome į pergalę, mes į ją dar einame“. Tikėti ir gyventi – žodžiai, tapę amerikiečių kariuomenės generolo Sidnio Šachnovo devizu. Viltis ir garbė…Kaip dažnai mūsų gyvenime šie žodžiai yra vienas šalia kito. Kaip dažnai mums reikia, kad  šie žodžiai būtų šalia. Šiuos žodžius savo autobiografinės knygos pavadinimui pasirinko ir generolas Sidnis Šachnovas. Jo gyvenimas seniai tapo legenda, o jo knyga – ryškiu žydų tautybės berniuko, mirties stovyklos kalinio iš Kauno pasakojimu apie viltį ir garbę. Jis mums dar kartą priminė žydų tautos tragediją. Daugelis iš mūsų jau ne kartą susimąstėme apie šiuolaikinį gyvenimą, užduodami sau filosofinį klausimą: ,,Kur pasibaigia realybė ir prasideda beprasmiškas žaidimas?“ Mirtis bei meilė kariniuose filmuose ir trilerių puslapiuose tampa šou. Ir būtent tuo metu savo žodį turi pasakyti tikra literatūra su jos gabumu maksimaliai priartinti asmenybę…Kolegos kariškiai aukštai įvertino generolo Šachnovo darbą: ,,Tai prikaustanti kario išgyvenimo istorija iki galutinės pergalės ir nieko nepaisant“ (generolas Normanas Švarckopfas). Viltis ir garbė suteikė generolui Šachnovui jėgas, kad jis parašytų mums šią knygą, kad viltis ir garbė įeitų į mūsų gyvenimą“.


Šaltiniai: berkovich-zametki.com, ourtx.com, lebed.com.


Nuotrauka iš berkovich-zametki.com.


Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.