Rašytojas, literatūros hebrajų ir jidiš kalbomis klasikas, šiuolaikinės pasaulietinės literatūros jidiš kalba pradininkas Mendelė Moicheras Sforimas (tikroji pavardė Šolomas-Jakovas Broidė, vėliau Solomonas Abramovičius)
Gimė 1836 m. sausio 2 d. (senuoju kalendoriumi 1835 m. gruodžio 21 d.) Kopyliaus miestelyje, Minsko gubernijoje, Baltarusijoje. Jo literatūrinis slapyvardis į jidiš kalbą verčiasi ,,Mendelė – knygnešys“, ,,Mendelė – prekeivis knygomis“.
Mendelė Moicheras Sforimas gavo tradicinį žydų išsilavinimą.
Pirmus eilėraščius parašė būdamas septyniolikos.
1856 m. Mendelė Moicheras Sforimas išlaikė egzaminus mokytojo vardui gauti ir pradėjo dėstyti žydų mokykloje. Tuo pačiu metu jis pradėjo rašyti straipsnius į laikraščius ir greitai užėmė ryškią vietą to laiko žydiškoje publicistikoje.
Jis greitai įsitikino, kad į tautą reikia kreiptis jos kalba ir pradėjo rašyti beveik vien tik jidiš ir spausdintis šia kalba leidžiamuose laikraščiuose, parašė daug kūrinių: pasakojimus, drama, romaną ir apsakymus.
1869 m. rašytojas apsigyveno Žitomire. Jis ir toliau daug rašė, o apysaka ,,Kumelė“ jį išgarsino visame pasaulyje. Čia buvo sukurti šedevrai: beletristinis romanas „Benjamino III kelionė“, romanas ,,Šlubis Fiškė“ ir daugelis kitų kūrinių.
Gavęs žydų mokyklos vadovo pareigas, Mendelė Moicheras Sforimas 1881-aisiais apsigyveno Odesoje ir tęsė kūrybinį darbą. Paskutiniai reikšmingi jo darbai – ,,Šlomė, Chaimo sūnus“ ir ,,Prisiminimai“ yra laikomi jo meninėmis autobiografijomis.
Pilnas rašytojo kūrinių septynioliktomis jidiš kalba išleistas 1911 m., rusų – 1905-1907 m. ir hebrajų – 1948 m.
Mendelė Moicheras Sforimas mirė 1917 m. gruodžio 8 d. (senu kalendoriumi 1917 m. lapkričio 11 d.).
Šaltinis: https://kemokiev.org
Iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.
Apie Mendelę Moicherą Sforimą ir jo kūrybą
Publikuota 2011 m. kovo mėn.
MICHAILAS KRUTIKOVAS, Mičigano universiteto Jenn-Arbore slavistikos ir judaikos profesorius: ,,XX a. pradžioje Davydas Frišmanas pasakė, kad jeigu visi štetlai kartu su jų gyventojais staiga kažkokiu nauju potvyniu bus nušluoti nuo žemės paviršiaus (tada jam tai buvo retorinė figūra), tai pagal Abramovičiaus kūrinius žydų gyvenimą bus galima atstatyti jo smulkiausiose detalėse. Kaip įrodė Danas Mironas, Frišmanas buvo neteisus. Pirmiausia, Abramovičius buvo menininkas, o ne buitinis rašytojas ar etnografas. Kiekviena jo teksto detalė turi išskirtinai literatūrinę prasmę. Jis buvo iliuzijos realybės sukūrimo meistras, bet tai buvo tik viršutinis sluoksnis, po kuriuo jis slėpė kur kas gilesnes prasmes. Man atrodo, kad šiuolaikinė istoriografija dar tiesiog neišaugo iki supratimo, kad literatūriniai vaizdiniai, metaforos, simboliai yra lygiai tas pats kaip ir istoriniai faktai, kaip archyviniai dokumentai arba statistiniai duomenys“.
ALEKSANDRA POLIAN, lingvistė, dėstytoja: ,,Abramovičius Mendelės Moichero Sforimo slapyvardį išsirinko pagal herojų, kurį daro pasakotoju daugelyje savo kūrinių. Iš vienos pusės Mendelė-Knygnešys – paprastas, artimas skaitytojui žmogus, o iš kitos – susietas su literatūra, žinantis apie senas ir naujas knygas, galintis ir pats gražiai pasakoti siužetus ir rašyti abejomis žydų kalbomis. Tarkime, romane ,,Šlubis Fiškė“ herojus didžiuojasi savo sugebėjimu parašyti giminaitei laišką hebrajų kalba; pagrindinio herojaus Fiškės pasididžiavimui suteikta dar viena priežastis: jis – kilnus, bet ribotas, jis negali įtikinamai ir rišliai išdėstyti savo paties istorijos ir todėl už Fiškę šią istoriją perpasakojantis pasakotojas nepraleidžia galimybės parodyti savo pasakotojo gabumus. Be to, Knygnešys – keliaujantis žmogus ir būtent tokio herojaus pasirinkimas pasakotojo vaidmeniui autoriui leidžia kūrinio siužetus kurti judėjimuose, pervažiavimuose, keliuose“.
DMITRIJUS JAKIREVIČIUS, poetas ir vertėjas: ,,Aš neradau pas Mendelę numatomų kokių nors ateityje būsiančių apokaliptinių vystimosi scenarijų. Jis matė pakankamai siaubo būtent jo gyvenamojoje tikrovėje, be to ne tik žydų diskriminacijos sferoje, bet ir vidiniame lygmenyje. O kas liečia ateitį, tai Mendelė tikėjo progresu, jis tikėjo į geresnę savo Talmudo-Toros auklėtinių Odesoje ateitį“.
Šaltinis: https://lechaim.ru
Iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.
Straipsnis, skirtas Mendelės Moichero Sforimo gimimo 100-čiui paminėti, publikuotas 1936 m. sausio 3 d. žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjungos leistame laikraštyje ,,Apžvalga“ (Nr. 1 (27)). Autorius dr. Meitlis.
Kai Mendelė Moicher Sforim (Mendelė – ,,knygnešys“, tikras vardas – Šolem Jakev Abramovič) išvydo pasaulio šviesą (tai pagal senąjį kalendorių buvo 1835 m. gruodžio 20 d. [kitur gruodžio 21 d. – G. R.]), žydiškas Rytų Europos pasaulis tebesudarė vientisą bei organišką vienetą. Jis dar nebuvo netekęs savo vieningumo ir nežinojo vėlesnio meto skilimo bei iširimo reiškinių. Pirmojoje XIX a. pusėje Rusijos žydų gyvenimas tebuvo išvakarėse anų didžiųjų bei lemiamųjų konfliktų, kurie vėliau turėjo prasidėti Vakarų švietimo sąjūdžio įtakoje. Šis pasaulis dar tebebuvo visiškai atsiskyręs nuo didžiųjų Europos kultūrinių įvykių ir jų nepaliestas ramiai ir svajingai snūduriavo. Šio pasaulio kultūrinėje aplinkoje viskas buvo griežtai tvarkoma įstatymu, kuris buvo normatyviškai privalomas ir visumai ir atskiram visuomenės nariui. Bet tas nuo išorės atsiskyręs ir savyje griežtai varžomas pasaulis daugiau nebegalėjo išsitekti.
Jame buvo per ankšta ir jau pradėjo rodytis pirmieji sustingimo irimo požymiai. Į jo vartus ėmė sunkiai belstis pažangos idėjų bei laisvės tendencijų nešama Europa, kuri reikalavo įleidžiama ir kuri iš tikrųjų netrukus buvo įleista. Ilgai šis pasaulis nebegalėjo išsilaikyti prieš išorinį puolimą ir netrukus jį saugojusiuose sienose pasirodė pirmosios spragos.
Pradėdamas rašyti, Abramovič (tada jis dar nepasirašinėdavo savo vėlesniu slapyvardžiu) buvo tikras švietimo sąjūdžio kūdikis. Jis bandė savo jėgas visose galimose literatūros srityse. Jis hebrajiškai rašė kritinius straipsnius, populiarino gamtos mokslų veikalus, dirbo mokytoju ir parašė tendencingą romaną „Tėvai ir vaikai“ (1868). Tačiau persilaužimo laukti ilgai neteko. Jei švietimo sąjūdžio veikėjai savo priešų tarpe tematė tamsius fanatikus, tai Mendelė abiejose šalyse, visų pirma, matė žmogų, jo skurdą ir niekinimą, visas jo kančias ir vargus, jo gilų laisvės ilgesį ir skausmingą kovą dėl tvirtos dirvos po savo kojomis. Priešingai švietimo sąjūdžio veikėjams, jis matė ne tik tikybinę ar švietimo problemą, o ir etiškai socialinį klausimą. Jis matė, kad žydų tauta kenčia ne tik dėl švietimo stokos, bet dėl socialinių, materialinių ir moralinių priežasčių. Jis tampo savosios žydų visuomenės socialinės diferenciacijos vaizduotuoju. Tačiau tuo pat laiku jis žadino žydų tautinę sąmonę. Jis matė žydų skurdą ir mėgino jį suvokti kaip socialinę problemą. Jis kaip niekas kitas pažinojo žydų liaudį ir ją giliai bei nuoširdžiai mylėjo. Jis matė ją visų apleistą, užjautė jos skaudų likimą, norėjo jai padėti, gydyti jos opas ir skausmus, bet kitokiu keliu – švietimo sąjūdžio generacija, kuri žinojo universalų vaistą – mokslą ir švietimą. Jis buvo tikras „narodnikas“ (liaudininkai – XIX a. rusų inteligentijos sąjūdis, kurio šūkis buvo ,,Eiti į liaudį“). Ir jis ėjo į liaudį, į mases. Jis nesitikėjo ir nemanė, kad juos, susisiejusius su negyvais ir negyvenimiškais idealais, padarysiąs laimingais, bet norėjo įdiegti norą bei valią kilti, žengti pirmyn. Jam rūpėjo ne išorinė laisvė, bet sugrįžimas į save patį – pirmoji dvasinė kiekvienos laisvės sąlyga.
Kadangi Mendelė matė liaudį iš arti, betarpiškai su ja susisiekdamas, tai jo vaizdai yra tikri ir gyvenimiški, kupini plastiško monumentalumo, trykšte trykšta gyvybe. Jis pirmas žydų literatūroje išsižadėjo netikros, nuo gyvenimo atitrūkusios romantikos ir atsigręžė į sveiką realizmą. Jis vaizduoja tai, ką mato: neslėpdamas, netausodamas ir be jokio dirbtinumo – jo vaizduojamas gyvenimas kalba pats už save.
Per savo ilgą gyvenimą Mendelė turėjo progos daug pamatyti. Mes pažįstame jį kaip knygnešį, kuris keliauja savo vežimėliu iš vieno miesčiuko į kitą, išdėlioja savo knygas prekyvietėse ir sinagogose, kalbasi su žydais, klausosi jų pasakojimų ir pats pasakoja juos. Šitokią kelionę per žydų gyvenamos srities miestelius Mendelei tikrai teko padaryti. Būdamas 17-os metų jis su elgetų būriu keliavo iš savo gimtojo Kapulijos [Kopylės] miestelio į Voliniją. Jis mato liaudį įvairiose situacijose ir būklėse, mato vargšus, skurdžius, verteivas, svajotojus, bendruomenės valdininkus – galiūnus. Jis stebi jų kiekvieną judesį, klausosi jų kalbos. Jis įsiurbia į save pilkas aplinkos spalvas, pagauna liaudies kalbos ritmą, kenčia kartu su liaudimi ir užjaučia jos kančias. Jis nepraleidžia nepastebėję nė vieno liaudies žmonių mirktelėjimo, nė vienos raukšles kaktoje. Vėliau jis viską atvaizduoja natūralistišku tikslumu. Jis mato „kumelę“, simbolinį žydų tautos paveikslą, mato ją mušamą, skriaudžiamą, varomą kai ji užklysta į švietimą lauką, jis girdi tylius atodūsius, girdi ją gailiai skundžiantis savo likimu. Jis mato ją gulint išsitiesusią sinagogos kieme ir šildančią savo išvargusį kūną. Jis taip pat girdi, kaip ji prabyla žmogaus kalba ir pasakoja savo atsiminimus iš tų laikų, kai buvo laimingu princu. Mendelė čia paėmė paplitusį pasakų motyvą apie piktų raganų paverstą gyvuliu princą ir sukūrė menišką alegoriją („Di klinče“ – „Kumelė“ (1873)). Jis vienu atodūsiu savo kūrybos centre pastatė tautinį klausimą. Dabar tai mums atrodo savaime suprantama, bet taip toli gražu nebuvo tuo metu, kai Mendelė rašė savo „Kumelę“.
Čia pirmą kartą prasiveržia tautinio patoso jėga. Alegorija ir palyginimas užima žymią vietą Mendelės kūryboje. Tokia forma jis ne tik pasako savo griežtus žodžius apie visuomenės santvarką. Panoręs pajuokauti ir pavaizduoti nesveikus ir keistus žydų gyvenimo reiškinius, jis taip pat pasigauna alegoriją, kartais prisiartindamas prie simbolikos. Be to, jo veikaluose esama ir didaktinio elemento. Tam tikri Talmudo elementai kompozicijoje bei moralizuojant sujungė jį su senąja žydų literatūra. Jo vardai, kuriais jis vadina savo knygose žydų miesčiukus, iš vienos pusės paskendusius nežmoniškame skurde, o iš kitos – valdomus liguistos fantazijos, primena ano meto žydų literatūrą. Rusų rašytojas Saltykov-Ščedrin [Michailas Saltykovas-Ščedrinas – G. R.] pavadino atsilikusią Rusiją Glupsku (kvailija, kvailių kraštu), o kaip tik šituo vardu Mendelė vėliau pavadino žydų apgyvendintą Berdičevą.
Nesveikoje ir „pelkėtoje“ šių miesčiukų dirvoje išauga žydiškieji donkichotai ir sančos pansos juokingais Benjamino ir Senderlo herojais, kuriuos Mendelė meistriškai aprašė savo parodijoje „Benjamino III kelionė“ (1878). Šiame savo veikale jis be pasigailėjimo pašiepia tuos žmones, kurie gyvena fantazijos sukurtame burtų ir stebuklų pasaulyje, skaudžiai pajuokia jų kvailus nuotykius, kurie tokie pat apgailėtini, kaip ir visas jų gyvenimas.
Mendelė yra didysis žydų tautos menininkas. Jis yra didysis smulkiausių gyvenimo detalių dailininkas ir gamta, miškas, gėlė, vanduo, paukštis susiranda vietą jo kūriniuose. Jis buvo pirmas žydų rašytojas, kuris pažiūrėjo į gamtą menininko ir žmogaus akimis bei pamilo ją. Tačiau, jo gamta, kaip ir viska aplinka, yra ,,sužydinta“ – ties viskuo tyso pilkas žydų kančių ir žydų skurdo dangus.
Mendelė palengva nugali savo paskutinius švietimo sąjūdžio laikų likučius. Tikrasis menininkas ir didysis epo meistras vis daugiau ir daugiau išstumia iš savęs publicistą ir moralistą. Nuo švietimo sąjūdžio „audrų ir veržimosi“ laikotarpio, nuo publicistikos ir kovos literatūros, Mendelė pereina prie subrendusios klasikos periodo. 1889 m. išeina jo didžiausiais ir turtingiausias veikalas ,,Užburtasis žiedas“, kuri jis 90-ais išleidžia hebrajiškai. Didžioji drobė, kurioj yra nupieštas šis romanas, veikia savo tipų gausumų bei vaizdavimo grožiu. Kabcanske (simboliškas žydų miesčiuko pavadinimas, lietuviškai išvertus skurdmiestis, skurdiškiai (nuo žydų [jidiš – G. R.] žodžio „kabcn“ – skurdžius) rašytojas mato jau ne tik neigiamus ir juokingus dalykus – jis jame jau pastebi ir grožio bei jausmo gilumo, savotiškumo. Kabcanskas dabar jau yra poezijos ir darnumo šaltinis. Čia viskas kvėpuoja taika. Satyrikas ir pajuokėjas tampa suprantančiu gynėju. Dabar Kabcanskas yra jau idealaus dvasiško gyvenimo tėvynė. Rašytojas susitaiko su žydais ir savotišku jų gyvenimu, čia jau nėra senovinio priešingumo tarp žydų ir išorinio pasaulio. Jis gilinasi į žydų gyvenimą, kuris kaip tik tuo laiku yra didžiojo persilaužimo išvakarėse ir iškelia liaudies gyvenimo lobius. Didysis menininkas su meile vaizduoja turtingos praeities gyvenimą. Šiame kūrinyje Mendelė pasiekė gilaus ir tikro meno laipsnį.
Autobiografinėje novelėje „Šeimelė“ Mendelės menas iškyla ligi savo klasicizmo apogėjaus. Formos grynumas, išgyvenimų gylis, epiškas aiškumas ir ramybė, pasakojimo objektyvumas yra svarbiausi šio kūrinio, kuris ypač žavi savotiškai susipynusiais epiškumu ir lyrika, bruožai.
Mendelė pradėjo rašyti hebrajiškai, paskui rašė žydiškai [jidiš – G. R.] ir vėl sugrįžo į hebrajų kalbą, tačiau neužmiršo žydų kalbos [jidiš – G. R.]. Abi kalbos jam buvo artimos bei brangios ir jis sugebėjo sukurti liaudies kalbos ir tautinės kalbos sintezę. Abi kalbas jis ir turtino, ir su tėviška meile ugdė. Abiems joms jis sukūrė prozinį stilių, kuris ėjo lyg paveikslas jo amžininkams ir vėlesnėms kartoms.
Mendelė Moicher Sforim buvo ne tik nepasiekto plastiškumo ir formos monumentalumo menininkas – jo didingumas ypatingai iškyla originalioje kalboje ir stiliuje. Jis buvo didis rašytojas, mokantis naudotis giliausiais liaudies kūrybos bei liaudies kultūros šaltiniais ir kuris turtinga kalba vaizduoja turtingus išgyvenimus.
Jis paliko mums margą, turtingą tipais bei vidiniais pergyvenimais jau nebeegzistuojančio pasaulio paveikslą. Todėl tyrinėjant žydų praeities istoriją bei kultūrą, jo kūriniai yra neišsenkanti versmė.
Ištrauka iš Mendelės Moicher Sforim apysakos ,,Kumelė“
Publikuota 1935 m. gruodžio 20 d. žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjungos leistame laikraštyje ,,Apžvalga“ (Nr. 25)
Ištrauka iš Mendelės Moichero Sforimo apysakos ,,Kumelė“
Publikuota 1936 m. sausio 3 d. žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjungos leistame laikraštyje ,,Apžvalga“ (Nr. 1 (27)).
GYVULIŲ GLOBOS DRAUGIJOS ATSAKYMAS
Jisrolikas parašė gyvulių globos draugijai laišką, kuriame jis aprašė baisiąsias kumelės kančias ir prašė draugiją paimti šią nelaimingą būtybę į savo globą. Paskutiniai šio laiško žodžiai buvo tokie: „Jūs, gailestingieji brangiosios draugijos veikėjai, kurie taip gailitės kiekvieno gyvo padaro, pasigailėkit ir šios nelaimingos kumelės. Paremkite ją nelaimėje, užjauskite jos skriaudas. Ištieskite ties ją savo sparnus ir išgelbėkite ją. Tegu ji, šis nelaimingas padaras, taip pat žino, kad dabar atėjo kitokie laikai, kad yra pasaulyje „Gyvulių Globos Draugija“!
Šiame skirsnyje yra atsakymas į tą laišką.
Paskutiniuosius savo laiško žodžius tariau taip garsiai, jog net suskardėjo visas miškas. Atrodė, kad visos gyvos būtybės be galo nudžiugo išgirdusios tokius žodžius, iš to didelio džiaugsmo apsikabinusios vieną kitą pasveikino dėl tokios linksmos naujienos ir kartu sušuko: „Lai gyvuoja „Gyvulių Globos Draugija!“
Draugijos vardą aš visai aiškiai girdėjau atsiliepiant miške. Tačiau mano kumelė tylėjo, lingavo galvą, žiūrėjo į mane šypsodamasi ir, tarytum sakė: „Na, ir mulkis iš tavęs!…“Aš dėl to net kiek pyktelėjau, bet tariau sau: ,,E, ji maža tesupranta rašto dalykus, vis dėlto, Dieve, jus nuo to saugok, tiek metų gyvulys“.
Pasikasęs pakaušį ištiesiau antrą popieriaus lakštą ir pradėjau skaityti draugijos valdybos atsakymą. „Atsakydami į Tamstos prašymą kumelės (ar tos kitos būtybės, apie kurią Tamsta esi mums rašęs ir dėl kurios mes negalim sugaudyti kas ji per galas) reikalu pranešame Tamstai, Gerbiamasis Pone, jog ir be Tamstos laiško esame gavę jau daug prašymų bei laiškų iš įvairių žmonių vis tos pat kumelės reikalu. Vieni skundžiasi jos skriaudikais, vaizduoja skurdų jos gyvenimą ir melste meldžia, kad griežtai įsakytume visiems mūsų draugijos nariams, gyvenantiems visose tose vietose, kur kumelė ateina, žiūrėti, kad su ja būtų elgiamasi žmoniškai ir visiškai lygiai kaip su visais gyvuliais, kurie mūsų globojami. Reikalaujama iš mūsų, kad mes kartą amžinai ir griežtai nurodytume, jog prieš gailestingumą visos gyvos būtybės yra lygios, net ir kumelė, ir jog su visais kas ją skriaus, bus pasielgta pagal įstatymus. Šitokių laiškų rašytojų tarpe esama nemažai ir tokių, kurie kelia ją į padanges ir plepa, mala apie ją kažkokias pasakas, kaip kad, pavyzdžiui, ir Tamsta, Gerbiamasis Pone. Vėl kiti, priešingai, rašo visai kitaip: „Jūs negalit“, – rašo jie, – „ir neprivalot susiremti su tais, kurie kartais ją pagarbina. Ją pamokyti labai reikia, kitaip nė negalima“. Pasak jų, jinai elgiasi kažkaip keistai – kaip laukinė.
Nori ją pakinkyti, o ji stojasi piestu, užsižiopsojai kada, žiūrėk, ji jau išsinėrė iš ienų ar išvertė vežimą su kroviniais. Ji mėgsta iš pasalų įspirti ir mėgsta kandžioti mažus vaikus. Jai būtinai reikia botago, šiaip su ja nieko nepadarysi. Be to, ji dar labai nevalyva. Nuo jos sprando nusvirę ilgi susipynę karčiai, ant galvos kažkas pūliuoja; ji dar taip pat serga geležuonimis. Jos negalima leisti prie kitų arklių, nes ji juos tikrai užkrės. O kas dėl darbo, tai ji tetinka tik kai kuriems tam tikriems negražiems darbams. Be visų šių savo „privalumų“ ji dar labai linkusi žalą daryti. Ją gana dažnai pagauna javuose, kuriuos ji ėda, trypia, darydama tuo vargšams valstiečiams neapsakomą žalą.
Tuo tarpu kiti arkliai, geresni ir gražesni už ją, ramiai žalioje pievelėje ganosi kaip kad ir pridera. Todėl pavojinga jai leisti būti kaimuose. O jūs visai neturit kibti prie tų, kurie kartais jai suduoda. Ne kiekvieno mūsų draugija gali gailėtis. Nieko, ji nupelno kartais būti pamokoma. Ji yra mums tikra nelaimė“.
Vargšei kumelei, kuri ausis pastačiusi ir išsižiojusi klausė visų skundų ir prasimanymų apie ją, išsprūdo gilus atodūsis. Aš truputį stabtelėjau, atsikvėpiau ir skaičiau toliau:
„Valdyba, išklausiusi abi šalis ir surinkusi iš savo pusės slaptų žinių iš savo draugijos narių atidavė visą kumelės bylą spręsti atskirai komisijai. Komisija, uoliai išnagrinėjusi visą reikalą ir Dievo padedama priėmė sprendimą“.
– Ar jau bus kada galas tiems pliauškalams? – paklausė kumelė, – Dievaži, net koktu klausytis!
– Nieko, tuoj galėsi džiaugtis, – atsakiau pradėdamas skaityti toliau:
,,Pranešime, kuriuo komisija pareiškė mums savo nuomonę, sakoma: visų pirma kumelei reikia nukirpti jos gaurus. Daugeliui nesusipratimų išvengti bei jos būklei ateityje pagerinti, mūsų manymu, būtina susirūpinti, kad ji nebūtų tokia nemokša. Reikia ją išmokyti, apšviesti, nustatyti eiseną, išmokyti koją kaip reikia kelti ir daug kitų dalykų.
Tik tada ji tegalės šauktis mūsų gailestingumo. Kai ji bus išėjusi visus tuos mokslus, kurių reikalaujama iš mokytos kumelės, draugija ją užstos ir neleis jos skausti. Tuo tarpu reikia pasirūpinti, kad nuo javų laukų ji ar šiaip ar taip būtų atitolinta. Tai reikia padaryti jos pačios labui. Kitaip sakant, kaip ten bebūtų – ar ji eina į tuos javus ar ne, tegu kol kas jos niekas nepuola…
Komisijos sumanymas buvo priimtas ir mes iš savo pusės padarėme viską ką galėjome, kad galėtume jį Dievo padėdami ko greičiausia įvykdyti. Pranešdami tai neiškenčiame nepadėkoję Tamstai, Gailestingasis Pone, už Tamstos ištikimybę dirbant draugijos darbą bei už nuolatinį Tamstos susirūpinimą nelaimingais, nekaltais gyvais pabarais. Valdyba akylai seka Tamstos darbus ir tikrai moka vertinti tokius žmones kaip Tamsta ir t.t.“
Vos baigęs skaityti valdybos padėką išgirdau miške riksmą. Manydamas, kad ten koks piktas žvėris ar plėšikas – maža kas miške gali atsitikti! Stvėriausi savo užančio kišenės, toliau palindau po medžių šakomis ir sėdžiu pagautas baimės.
Riksmas vis ėjo artyn ir po keleto minučių iš miško išvažiavo vežimas malkų. Greta ėjo sodietis ir rėkaudamas bei keikdamas žiauriai plakė savo arklioką, kuriam baisiai sunku buvo tempti tokią sunkybę ir kuris dėl to kas valandėlė sustodavo. Man tiesiog nusirito akmuo nuo krūtinės. Kadangi jokio pavojaus nesimatė, drąsiai išėjau iš savo lindynės, priėjau prie sodiečio ir sakau:
– Klausyki, už ką taip muši savo vargšą arkliuką! Juk gaila, taip mušti negalima.
– Ko negalima? – paklausė nustebęs sodietis ir vėl pradėjo čaižyti botagu.
– Liaukis! – surikau jau šiek tiek iš tikrųjų supykęs, – kad tu man jo daugiau nepaliestum!
– Papterk gaidį! Ko tu čia turi kištis į svetimą reikalą ir neleisti man mušti mano gyvulio? – įžūliai atrėžė sodietis.
– Aš esu „Gyvulių Globos Draugijos“ narys! – atsakiau pasididžiuodamas. Manaiu, jog sodietis išsigąs ir nusiims kepurę.
– Suk tave velniai kartu su tavo draugija! Eik šalin, beproti, po visų plynių! Aš neturiu laiko su tavim tauškėti. Malkos turi būti mieste visai anksti.
– Bet tavo arkliukas negali vilkti tokio prikrauto vežimo!
– Tai įsikinkyk ir padėk jam vežti, kad jau esi toks geraširdis.
– Numesk šiek tiek malkų.
– Užmokėk man, tai numesiu!
– Ar girdėjai! Tai gudruolis! Užmokėk jam! O už ką aš tau turiu mokėti?
– Ar tų iš galvos išėjai, ar nusigėrei, ar gal juokus kreti? Tfu, nelįsk tu man į akis, bjaurybe, po galais! – sušuko sodietis, suduodamas arkliui botagu.
– Aš – draugijos narys! Aš neleisiu, tu girdėjai?
– Beproti, aš tau tuoj kaulus sulaužysiu! Eik tu skradžiai žemę su savo draugijomis! – plūdo, keikė sodietis ir jau tikrai buvo benorįs rėžti man botagu.
Pusgyvis iš baimės pabėgau ir pasislėpiau šakų tankynėje.
Šaltinis: epaveldas.lt.
Nuotrauka iš cs.wikipedia.org.
Pateikė Gražina Ragauskaitė.