Poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas Osipas Mandelštamas

Gimė 1891 m. sausio 3 (pagal naują kalendorių sausio 15 d.) Varšuvoje, meistro-odininko ir smulkaus prekybininko šeimoje. Baigė Teniševsko komercijos mokyklą Peterburge. 1907 m. išvažiavo į Paryžių, klausėsi paskaitų Sorbonoje, o vėliau studijavo seniausiame Vokietijoje Heidelbergo universitete.

Literatūrinis Osipo Mandelštamo debiutas įvyko 1910 m. – žurnale ,,Apolonas“ buvo išspausdinti penki jo eilėraščiai. Jis buvo dažnas Večislavo Ivanovo, pas kurį rinkosi talentingi literatai, svečias.

Norėdamas susisteminti savo žinias, Osipas Mandelštamas 1911 m. [žemiau publikuojamuose prisiminimuose 1912 m. – G. R.] įstojo į Peterburgo universiteto filologijos fakultetą. Tuo metu jis jau buvo žinomas literatūrinėje aplinkoje ir priklausė akmeistų grupei (nuo graikų kalbos žodžio ,,akme“ – kažko aukščiausias laipsnis), Nikolajaus Gumiliovo įkurtam ,,Poetų cechui“, tarp kurio narių buvo Ana Achmatova, Sergejus Gorodeckis, Michailas Kuzminas.

Osipas Mandelštamas publikavo ne tik eilėraščius, bet ir straipsnius literatūros temomis.

1913 m. buvo išleista pirmoji jo eilėraščių knyga ,,Akmuo“, kuri iš karto išgarsino autorių ir pastatė jį vienoje eilėje su jau žinomais Rusijoje poetais. Įvairiuose literatūriniuose susivienijimuose Osipas Mandelštamas surengė daug savo eilėraščių skaitymų, susipažino su Marina Cvetajeva ir Maksimilianu Vološinu.

1920-1930 m. Osipui Mandelštamui buvo intensyvaus ir įvairiapusiško literatūrinio darbo laikotarpis. Buvo išleisti nauji poezijos rinkiniai: ,,Tristia“ (1922), ,,Antra knyga“ (1923), ,,Eilėraščiai“ (1928). Jis ir toliau publikavo straipsnius, išleido dvi prozos knygas – apysaką ,,Laiko gaudesys“ (1925) ir ,,Pašto ženklas iš Egipto“ (1928), kelias knygeles vaikams. Kadangi tobulai žinojo prancūzų, vokiečių ir anglų kalbas, imdavosi (neretai pajamų tikslu) tuometinių užsienio rašytojų prozos kūrinių vertimo. 1930-aisiais, prasidėjus atviram engimui ir mažėjant galimybių išleisti savo kūrybą, vertimai Osipui Mandelštamui liko ta paguoda, kurioje jis galėjo išsaugoti save. Tada jis išvertė dešimtis knygų.

1933 m. rudenį Osipas Mandelštamas parašė eilėraštį ,,Mes gyvename po savimi nejausdami šalies…“, už kurį 1934 m. gegužę buvo suimtas. Nuosprendį sušvelnino tik Nikolajaus Bucharino gynyba – ištrėmė į Čerdiną, o paskui į Voronežą – čia jis dirbo laikraščių bei žurnalų redakcijose ir radijuje. Po tremties jam buvo uždrausta gyventi Maskvoje.

1937 m. gegužę jis buvo vėl suimtas. Nuosprendis – penki metai lagerio už kontrrevoliucinę veiklą. Etapu buvo išsiųstas į Tolimuosius Rytus. Persiunčiančioje stovykloje ant Antrosios upės (dabar Vladivostoko riba) 1938 m. gruodžio 27 d. Osipas Mandelštamas mirė lagerio ligoninės barake. Jo žmona  Nadežda Mandelštam ir draugai išsaugojo poeto eilėraščius – dabar jie yra  išleisti.


Iš Lietuvos žydų (litvakų) pranešimo

2016 m. gruodžio 30 d.


<…>.


Mandelštamų šeimos šaknys – Lietuvoje. Osipas Mandelštamas – didžios protingos litvakų dinastijos atstovas, iš kurios kilo labai daug garsių išsilavinusių žmonių. Jo šeima iš motinos ir tėvo pusės – iš Lietuvos. Visi Mandelštamai kilę iš Lietuvos miestelio Žagarės, kur jie gyveno nuo XIX amžiaus. Poeto mamos giminė – Verblovskiai – nuo Jurbarko. Po to jie gyveno Vilniuje.

Tėvų Mandelštamo Häckelio (arba Emilio) ir Floros šeimoje augo sūnūs Osipas ir Aleksandras. Šeima gyveno Kaune, po to 1891-ųjų – Varšuvoje, o 1894 metais persikėlė į Sankt Peterburgą. Osipas gimė Varšuvoje. Jis buvo pakrikštytas evangelikų liuteronų bažnyčioje, laikėsi atokiau nuo judaizmo, o šis faktas rodo, kad jam nebuvo labai patogu gyventi žydu. Jis mėgo pasaulietinį gyvenimo būdą. Osipo Mandelštamo šeima buvo priskirta pirklių sluoksniui.


<…>.


Pasakodamas apie Osipą Mandelštamą, rašytojas Tomas Venclova prisiminė, kad Stalino laikais, kai poetas buvo persekiojamas, tuometinis Lietuvos ambasadorius Rusijoje poetas J. Baltrušaitis siūlė jam išvykti gyventi į laisvą tarpukario Lietuvą ir net visokeriopą pagalbą gaunant vizą, bet jis atsisakė. Poeto gyvenimas užgeso nuo Stalino represijų.

Tomas Venclova nuo jaunystės domėjosi  Osipo Mandelštamo kūryba, nes jis buvo mylimiausias jo rašytojas. Tomas Venclova net nuvyko į Voronežą pas Osipo Mandelštamo našlę Nadeždą ir susipažinęs su ja sakydavo, kad ši beveik šventa moteris, nes išgelbėjo jo poeziją kai vyrą suėmė ir išvežė į lagerį. Ji išmoko jo eilėraščius mintinai – tokiu būdu jie buvo išsaugoti. Tomas Venclova vertė Osipo Mandelštamo eilėraščius į lietuvių kalbą, 1967 m., kai poeto kūryba buvo beveik uždrausta, juos išspausdino „Nemuno“ žurnale. Per  „Svobodos radiją Tomas Venclova skaitė vieną iš geriausių Osipo Mandeštamo eilėraščių „Už tai, kad nesaugojau tavo delnų dovanos“, kurį išvertė.

Osipas Mandelštamas laikė save Peterburgo poetu. Jis daug rašė apie savo vaikišką požiūrį į rusų kalbą, kuri nebuvo jo gimtoji. Inteligentiška motina puikiai mokėjo rusiškai ir padėjo sūnui įveikti kalbos barjerą tiek, kad jis tapo vienu garsiausių Rusijos poetu, tobulai rašiusiu rusų kalba.

Pasak Elenos Suodienės (kaunietė poetė  Elena Suodienė išleido 16 savo poezijos knygų, apsiginė mokslų daktarės laipsnį apie Marinos Cvetajevos poeziją, Europos menų ir literatūros instituto buvo apdovanota „Auksinės plunksnos“ diplomu, iki 2000 m. dėstė Vilniaus Universiteto Kauno humanitariniame fakultete) Osipo Mandelštamo poezija – daugiasluoksnė, jis vis kūrė tuos sluoksnius, o jo pasauliai buvo neišmatuojami,  jis pats sau prieštaravo. Kai jis jaunystėje įžengė į literatūrą, jo niekas nepripažino, o tuometinis poezijos elitas jį atmetė už netradicinį rašymą. Jo poezija daugeliui buvo mįslė. Nors sakoma, kad kiekvienas poetas sukuria naują kalbą, tos paieškos būna sunkios. Osipas Mandelštamas yra rašęs: „Koks skausmas ieškoti žodžio“.

Simbolistai jo nepriėmė. Tik pažintis su rusų poetu Nikolajumi Gumeliovu suteikė impulsą pirmajai Osipo Mandelštamo knygai. Iki jos poetas jautėsi labai vienišas, o išleidęs knygą tapo ,,Poetų cecho“ nariu, akmeistu. Akmeizmo atstovai skelbėsi, atsisakantys simbolizmo ir misticizmo, jie siekė atskleisti gyvenimo pilnatvę, vaizduodami kasdieniškus reiškinius. Nikolajus Gumiliovas net norėjo ,,Poetų cechą“ paversti poetų parlamentu, kuriame visi poetai būtų galėję dėstyti savo mintis. Tuo laikotarpiu pasirodė Nikolajaus Gumeliovo straipsniai „Simbolizmo palikimas ir akmeizmas“.


<…>.


Natalija Arlauskaitė


<…>.


Jo likimą galima atspėti iš mirties datos – 1938 m. buvo didžiojo teroro laikas. Paskutiniu gyvenimo dešimtmečiu Mandelštamas nenustojo rašyti, bet buvo atvirai kritiškas naujajai valdžiai, taip pat ir poezijoje. 1934 m. jį areštavo pirmą kartą ir ištrėmė už Uralo, vėliau leido persikelti į Voronežą, kur buvo parašyti ,,Voronežo sąsiuviniai“. Po trejų metų tremties jam leista sugrįžti. 1938 m. Mandelštamas buvo suimtas antrą kartą, ištremtas į Sibirą. Mirė lageryje netoli Vladivostoko. Jo kapas nežinomas.

Mandelštamas tikėjo, kad kultūra yra reikšmių rezervuaras, galintis sutramdyti gyvenimo ir gamtos chaosą. Kultūra buvo ir architektūra, kuriai jau pirmajame rinkinyje skirta nemažai eilėraščių, ir muzika, ir, žinoma, poezija, kuri, jo žodžiais iš esė „Žodis ir kultūra“ tariant, yra „plūgas, ariantis laiką ir verčiantis jo vagą taip, kad giluminiai laiko sluoksniai, jo juodžemis iškyla į paviršių“. Bet nereikia manyti, kad poezija tik sutvarko chaosą ir primena apie ankstesnius klodus. Ji pati kuria savo prasmių pasaulius. Programinėje 1933 m. esė „Pokalbis apie Dantę“ Mandelštamas rašo: „Reikia perbėgti skersai visą upę, užtvindytą nenustygstančiomis ir įvairiakryptėmis kinų valtelėmis, – taip kuriasi poetinės šnekos prasmė. Jos, kaip maršruto, negali atkurti apklausdamas valtininkus: jie nepapasakos, kaip ir kodėl mes šokinėjome iš vienos valtelės į kitą“.


<…>.


Kaip ir dauguma rašytojų, Mandelštamas uždarbiavo versdamas. Vėliau įvyko pirmas rimtas nesutarimas su literatūrine valdžia, virtęs atviru konfliktu su režimu. Tiesa, kartais Mandelštamas bandydavo „įsikalbėti“ lojalumą: 1933 m. jis slapta skaitė Borisui Pasternakui akivaizdžiai antistalininį eilėraštį apie „riebaluotus Kremliaus kalniečio pirštus“, o 1937 m. parašė tam pačiam kalniečiui, Stalinui, odę. Tačiau ji poeto neišgelbėjo. Liko nepublikuoti tekstai ,,Ketvirtoji proza“, ,,Armėnija“, ,,Kelionė į Armėniją“, ,,Voronežo sąsiuviniai“ ir daug pavienių eilėraščių.

Mandelštamas sugrįžo pas skaitytojus XX a. septintojo dešimtmečio viduryje–aštuntojo pradžioje. Sugrįžo į savo vietą – į didžiųjų poetų gretas. Nepublikuotus jo eilėraščius išgelbėjo ir išsaugojo žmona Nadežda Mandelštam, Vakaruose išleidusi dvi prisiminimų knygas kaip tik tais „sugrįžimo“ laikais.


Iš Konstantino Močiulskio prisiminimų apie Osipą Mandelštamą


<…>. Osipas Mandelštamas – po Bloko pats žinomiausias rusų poetas ir labiausiai neįvertintas. Viename iš ankstesnių jo eilėraščių yra eilutės:

Už džiaugsmą tyliai gyventi ir kvėpuoti,

Kam, sakykite, turiu dėkoti?…

Jame visada švytėjo šis ,,tylus džiaugsmas“, jis buvo jo pilnas ir iškilmingai bei rūpestingai nešėsi su savimi. Patiklus, bejėgis, kaip vaikas, neturintis jokių ,,sveiko proto“ požymių, fantazuotojas ir keistuolis. Jis negyveno, jis kasdien ,,žūdavo“. Su juo pastoviai atsitikdavo neįtikėtini įvykiai ir nuotykiai. Jis pasakodavo apie juos su nuoširdžia nuostaba ir pašalinio stebėtojo humoru. <…>.

Plonutis, smukutis, su siaura galva ant ilgo kaklo ir panašiais į pūkus plaukais, aštria nosyte ir švytinčiomis akimis. Jis vaikščiojo ant pirštų galiukų ir buvo panašus į šaunų paukštį. Atsirasdavo netikėtai, juokdamasis pasakodavo apie naują su juo nutikusią bėdą, paskui nutildavo, pašokdavo ir paslaptingai šnibždėdavo: ,,Aš parašiau naujus eilėraščius“. Užmesdavo galvą, išstatydavo pirmyn savo aštrų smakrą, užmerkdavo akis, pas jį kaip pas paukščius buvo persišviečiantys akių vokai bei retos ilgos tarsi vėduoklės blakstienos, ir pasigirsdavo nuostabus aukštas ir susijaudinęs jo balsas, jo panašus į užkalbėjimą arba maldą besitęsiantis dainavimas.

Skaitydamas eilėraščius, jis panirdavo į ,,apolinistinį sapną“, apsvaigdavo nuo garsų ir ritmo. O kada baigdavo sumišęs atmerkdavo akis ir pabusdavo.

1912 m. įstojo į Peterburgo universiteto filologijos fakultetą. Jis turėjo laikyti graikų kalbos egzaminą ir aš pasiūliau jam savo pagalbą. Į pamokas jis ateidavo siaubingai vėluodamas, sukrėstas jam atskleistų graikų kalbos gramatikos paslapčių, mojuodavo rankomis, lakstydavo po kambarį ir deklamuodavo linksniuotes ir asmenuotes. Homero skaitymas virsdavo pasakišku įvykiu: sapnuose jį persekiodavo prieveiksmiai, enklitikai, įvardžiai – su jais Osipas turėdavo paslaptingus asmeninius santykius. <…>.

Jis per visą mokymosi laikotarpį graikų kalbos gramatiką pavertė poezija ir tvirtino, kad kuo daugiau nesupranta Homero, tuo jis nuostabesnis. Aš labai bijojau, kad Osipas Mandelštamas neišlaikys egzamino, tačiau likimas jam buvo nuolankus ir jis kažkokio stebuklo dėka susitvarkė su išbandymu. Mano mokinys neišmoko graikų kalbos, bet jis ją atspėjo.


<…>.


Po kelių metų mudu vėl susitikome Aluštoje, ,,Profesorių kampelyje“. Jis gulėjo paplūdimyje, valgė vynuoges ir aiškino man sunkias finansines operacijas (pas jį niekada nebūdavo pinigų). Akmenuota Tauridė [senasis Krymo pavadinimas – G. R.] jam buvo tarsi Elada – ji įkvėpdavo savo ,,garbanotais“ vynuogynais, sena jūra ir kalnais. Ošiančios jūros fone jis dusliu balsu man skaitė nuostabius eilėraščius apie Tauridę.


<…>.


Poezija


Už tai, kad nesaugojau tavo delnų dovanos,

Už tai, kad paniekinau gležnąjį lūpų sūrumą,

Akropolio šaltyje laukiu išauštant dienos.

Kaip aš nekenčiu to sakuoto senovinio rūmo.


Danajai tamsoj prie ginkluojamo žirgo budės –

Jie pjūklus galanda ir sienoje platina žaizdą.

Nebesuvaldau savo kraujo sausos maišaties,

Ir tau neturiu pavadinimo, garso ir vaizdo.


Kodėl patikėjau, kad mus tebejungia grandis?

Per greitai tavęs netekau ir nemoku surasti.

Dar neišsisklaidė naktis, negiedojo gaidys,

Dar kaistantis kirvis nebuvo nugrimzdęs į rąstą.


Migloj savo šonkaulių medį pajunta pilis,

Ant sienų išbloškusi skaidrią lyg ašaros dervą,

Bet kopėčias kraujas užplūdo, lyg upė gili,

Ir trissyk kariai susapnavo viliojantį vardą.


Kur moterų menė pas mylimo miesto vartus?

Aukštų inkilų nebeturi karalius Priamas.

Ir strėlės pabyra lyg sausas medinis lietus,

Ir kitos išdygsta – sakytum, lazdynai iš žemės.


Į langą pabeldžia pilka nei kregždė valanda,

Žvaigždynas užgęsta lyg dūris, nežeisdamas nieko,

Ir pergalės laikas – šiauduos atsibudus banda –

Gruoblėtose gatvėse kelias iš vargano miego.

(vertė Tomas Venclova)


———-


Priimki džiaugsmą iš manųjų rankų –

Truputį korio ir truputį saulės,

Kaip mums įsakė Persefonės bitės.


Neprirakintos valties neatriši,

Švelnių šešėlio žingsnių neišgirsi,

Būties tamsybėj siaubo neįveiksi.


Mums lieka pabučiavimai – pūkuoti,

Vieninteliai, tarytum mažos bitės,

Kurios numiršta, skrisdamos iš lizdo.


Jos perveria skaidrių naktų tankynę,

Jų tėviškė – tamsus Taigeto miškas,

Jų penas – laikas, liepžiedžiai ir mėtos.


Štai atšiauri, džiaugsminga mano duoklė,

Sausi karoliai, nebegyvos bitės –

Jų kūnuose medus pavirto saule.

(vertė Tomas Venclova)


———-

Man duotas kūnas, visas dovanų,

Ką veikt su tokiu vienu ir manu?


Ir kam dėkot, kad su džiaugsmu tykiu

Galiu kvėpuoti ir gyvent sykiu?


Aš ir gėlė, ir sodininkas aš,

Pasaulyje ne vienišas nėmaž.


Jau amžinybės langą nuo šiltų

Alsavimų išmarginu raštu.


Jis atsispaudžia nei pažintas, nei

Pats atpažintas dar taip neseniai.


Nors mirksnio drumzlės bėgti nenustos,

Neperbrauks mielo rašto niekados.

(vertė Jonas Juškaitis) 


Šaltiniai: http://www.library.ru, lzb.lt, šaltiniai.info, silverage.ru.   


Nuotrauka iš rvb.ru.


Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.