Dailininkas Chaimas Sutinas
Garsus dailininkas Chaimas Sutinas gimė 1893 m. sausio 13 d. neturtingų žydų šeimoje Smilovičių miestelyje netoli Minsko (Baltarusija). Jis buvo dešimtas vaikas šeimoje.
1907 m. Chaimas Sutinas išvažiavo į Minską ir tapo fotografo mokiniu, dirbo retušuotoju. Paraleliai lankė žymaus Minsko tapytojo, portretinės ir žanrinės tapybos meistro Jakovo (Jankelio) Krugero piešimo mokyklą. Joje susipažino su Michaeliu Kikoinu ir ši pažintis abiems tapo ilgamete draugyste.
1909 m. Chaimas Sutinas ir Michaelis Kikoinas išvažiavo mokytis į 1866 m. Sankt-Peterburgo Imperatoriškos Dailės Akademijos absolvento tapytojo Ivano Trutnevo įkurtą Vilniaus piešimo mokyklą, kuri veikė iki 1915 m. ir buvo garsiausia dailės mokymo įstaiga baltarusių-lietuvių žemėse. Vilniuje jiedu susipažino ir susidraugavo su taip pat garsiu ateityje dailininku Pinchu Kremeniu. Vėliau Michaelis Kikoinas pasakojo: ,,Mes <…> su aistra ginčidavomės meno, gyvenimo temomis ir ypatingai apie mūsų ateitį…Laki Chaimo Sutino vaizduotė nunešdavo jį toliau kitų ir greitai Paryžius pradėjo užimti visas jo mintis“.
1913 m. [žemiau publikuojamame pasakojime 1912 m. – G. R.] Chaimas Sutinas išvyko į Prancūziją, Paryžių, kur jau gyveno jo draugai Michaelis Kikoinas ir Pinchas Kremenis. Chaimas apsigyveno garsiajame name-komunoje ,,Avilys“ (,,La Ruche“), kurį 1902 m. pradedantiems dailininkams įkūrė mecenatas ir skulptorius Alfredas Buše. Kelis mėnesius Chaimas Sutinas lankė Nacionalinę aukštąją vaizduojamųjų menų mokyklą, kurioje mokėsi žinomo dailininko-akademisto, istorinio ir portretinio žanro meistro Fernando Kormono studijoje. Bet greitai nusivylė akademine dėstymo sistema ir pradėjo dirbti savarankiškai, atiduodamas pirmenybę natiurmorto ir portreto žanrams, tyrinėjo klasikinio meno kūrinius Paryžiaus muziejuose, domėjosi naujausiais Europos meno pasiekimais bei bendravo su jos atstovais ir propagandistais. Chaimas Sutinas ypatingai daug bendravo su dailininkais-išeiviais iš Rusijos imperijos: be Michaelio Kikoino ir Pincho Kremenio, su Osipu Cadkinu, Oskaru Mešianinovu, Žaku Lipšicu, Levu Indenbaumu ir kitais. Ankstyvųjų Chaimo Sutino darbų praktiškai neišliko – dailininkas juos sunaikino pats, nes laikė ne profesionaliais. Neturėdamas galimybės turėti pajamų iš meno, dirbo kroviku, braižytoju, dekoratoriumi, pozuotoju.
1915 m. dailininkas susipažino ir susidraugavo su Amedejumi Modigliani, kuris suvaidino didelį vaidmenį formuojantis jo sistemiškai bei konceptualiai artimai ekspresionizmui individuliai tapybos manierai. Amedejus Modigliani nutapė keturis Chaimo Sutino portretus ir padarė kelis pieštuku. Nuo 1916 m. jo patarimu Chaimo paveikslus pradėjo supirkinėti paryžietis Leopoldas Zborovskis.
1919-1922 m. Leopoldui Borovskiui padedant materialiai, Chaimas Sutinas gyveno Prancūzijos pietuose, Sere miestelyje. Čia jis sukūrė apie 200 išraiškingų darbų, iš kurių didžioji dalis buvo peizažai.
1920-1930 m. buvo sėkmingiausias laikotarpis dailininko kūryboje – jis tapo žinomas ir finansiškai apsirūpinęs menininkas. Keli jo paveikslai buvo parodyti grupinėse parodose Paryžiuje: kavinėje ,,Le Parnase“ (1921) ir galerijoje „La Livorne“ (1923). Daugiau negu penkiasdešimt Chaimo Sutino darbų savo kolekcijai įsigijo amerikietis Albertas Kumsas Barnsas bei atsirado kiti jo gerbėjai ir kūrinių pirkėjai. 1927 m. Paryžiaus galerijoje ,,Bing“ buvo surengta pirmoji personalinė dailininko paroda, o 1930 m. jo darbai buvo eksponuoti Belgrade vykusioje ,,Didžiojoje rusų meno parodoje“.
Sėkmė nesustojo lydėti Chaimą Sutiną – jo parodos buvo surengtos Čikagos ,,Art Club“ (1935), Niujorko ,,Valentine“ (1936 ir 1938) bei ,,Carstairs“ (1940), Londono ,,Leicester“ (1937), Vašingtono ,,Philips“ (1943). Jis dalyvavo daugelyje Paryžiaus galerijose rengtų grupinių parodų: ,,La Livorne“ (1924), ,,L’Époque“ (1931), ,,d’Alignan“ (1931), ,,La Renaissance“ (1932), ,,de Paris“ (1935), ,,Zak“ (1936), Petit Palais vykusioje parodoje ,,1895-1937 m. nepriklausomo meno meistrai“ (1937) ir kitur.
Tarp charakteringiausių Chaimo Sutino darbų ,,Autoportretas“ (1918), ,,Kardeliai“ (1919), ,,Beprotė“ (1919), ,,Konditeris su raudona skarele“ (1923), ,,Žuvis ir pomidorai“ (1924), ,,Mari Lani“ (1929) ir kiti.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dailininkas norėjo užsirašyti į kariuomenę savanoriu, bet jam buvo neleista dėl sveikatos būklės. Jis gavo pasiūlymą emigruoti į Ameriką, bet negalėjo juo pasinaudoti. Pirmuosius nacių okupacijos mėnesius jis praleido Paryžiuje. Nuo 1941 m. slėpėsi Šinono apylinkėse. Aštrus skrandžio opos priepuolis privertė Chaimą Sutiną sugrįžti į Paryžių, kuriame 1943 m. rugpjūčio 9 d. jis mirė. Dailininkas palaidotas Paryžiaus Monparnaso kapinėse. Po mirties Chaimo Sutino parodos vyko Rudens salono metu (1944) ir galerijoje ,,de France“ (1945), didelės memorialinės parodos Niujorke (1950/1951, 1976) ir Paryžiaus prancūzų minties namuose (1956).
Dailininko Chaimo Sutino darbai saugomi pasaulio didžiuosiuose valstybiniuose muziejuose ir privačiuose rinkiniuose. Du paveikslai įtraukti į Baltarusijos Respublikos Valstybinį istorinių-kultūrinių vertybių sąrašą ir saugomi ,,Belgazprombank“ kolekcijoje – portretas ,,Eva“ (1928) ir peizažas ,,Didelės Šartro lankos prie viaduko“ (apie 1934).
2008 m. dailininko gimtinėje Smilovičiuose vaikų kūrybos centre UNESCO Paryžiaus biuro lėšomis buvo įrengta muziejinė ekspozicija ,,Chaimo Sutino erdvė“ (,,L’Espace de Soutine).
Grigorijus Anisimovas, ,,Gyveno kartą dailininkas Chaimas Sutinas“ (sutrumpinta)
Daugelis iki revoliucijos, jos metu ir po jos iš Rusijos išvykusių dailininkų-išeivių tėvynėje tarsi neegzistavo. Jie gyveno Paryžiuje ir buvo priskirti ,,prancūzų dailininkams“. Šagalas, Sutinas, Livšicas, Cadkinas pasiliko už meno istorikų ir kritikų dėmesio ribų. Šagalui pasisekė daugiau, likusiems – mažiau. Kažkas juos pavadino nutylėtais genijais. Taip ir yra. Sutinas – vienas iš šių pamirštųjų. Apie jį nėra parašyta knygų, monografijų, albumų rusų kalba. O jis dokumentuose rašė esantis ,,rusas“ ir nurodydavo Rusiją gimimo vieta. Dėkui Iljai Jerenburgui – jis pirmasis papasakojo apie Chaimą Sutiną. Ko gero, pirmą kartą mūsų žurnale [kasmėnesinis literatūros-publicistikos žurnalas ir leidykla ,,Lechaim“ – G. R.] publikuojama apybraiža apie pasaulio meno likimus įtakojusio garsaus dailininko gyvenimą ir kūrybą.
Dailininkas Sutinas iš mažo nežinomo miestelio prie Minsko pateko į Paryžių. Apie šį miestą jis aistringai svajojo, ten siekė nuvykti, būdamas vienas su savimi galvodavo, kad jame taps įžymiu. Rusija žydui jaunuoliui buvo ypatingai sunki ir žiauri šalis. Bet Sutinas ją mylėjo, matė jos bejėgiškumą ir naivumą, nors niekada jos neapdainavo taip kaip Šagalas – tai yra neaukštino savo kūryboje. Su išeiviu iš Rusijos Šagalu, Sutiną siejo nepaprastas atvirumo romantizmas. Jeigu Šagalas kūrė savo mielas pasakas, tai Sutinas mene buvo Šekspyru, drąsiai naudojusiu tragiškas spalvas ir žvelgusiu į pragaro prarają.
Jis pragyveno dvigubai mažiau negu Šagalas, bet stovi vienoje eilėje su juo. Ir nors pasaulyje dailininkas žinomas žymiai mažiau negu Šagalas, tai reiškia tik vieną: Sutino laikas dar neatėjo.
Per pirmąjį gyvenimo Paryžiuje dešimtmetį (atvyko 1912 m.) Sutinas pakankamai badavo ir vargo. Paryžius puikus, gražus, jaukus tada, kai kišenėje turi frankų. Tas pats Paryžius šaltas ir negailestingas kai kišenė tuščia. Ryški Sutino gyvenimo permaina įvyko tarsi stebuklingoje pasakoje: atvažiavo geras dėdė ir padarė laimingu. 1922 m. amerikietis mecenatas ir kolekcionierius už 20000 frankų nusipirko visus Sutino darbus.
Atsiradę pinigai Sutiną pakeitė mažai: jis buvo nelabai tvarkingas, dėl savo drovumo vengė moterų. Bet draugai juo rūpinosi, šiek tiek geriau aprengė, po truputį išmokė gerų manierų, išnuomojo gerus namus. Nuo Sutino vis labiau tolo gimtieji Smilovičiai…Jo mama Sara buvo gera moteris ir vos spėdavo primaitinti bei pasirūpinti gausia šeima. Tėvas buvo siuvėjas. Jis nebuvo eruditas ir žmogus, kuris tiki proto galia. Jis tikėjo savo darbščiomis rankomis ir buvo vienintelis šeimos maitintojas.
Kai pas Chaimą išsiveržė aistra piešimui, tėvas jį skatino. Bet ortodoksų miestelyje, kuriame griežtai laikytasi religijos įstatymų, buvo draudžiama piešti tai, ką jau sukūrė Dievas, todėl už to nepaisymą Chaimą ne kartą mušė. O kai jis pareiškė paišysiąs rabiną, jį sumušė vos ne iki mirties. Yra pasakojimas, kad apie tai sužinojęs rabinas įdavė Sutinui dvidešimt penkis rublius ir jis už juos išvažiavo mokytis į Vilniaus piešimo mokyklą.
Liesas, liguistas – toks buvo Chaimas Sutinas. Piešdavo įsispaudęs į kampą. Kalbėjo, kad pirmąsyk Sutinas stojamojo egzamino neišlaikė. Jis metėsi ant kelių prieš mokytoją ir išprašė leidimą perlaikyti egzaminą. Jam pasisekė ir jis buvo priimtas.
Ko gero, dėl amžino maisto trūkumo Sutinas sirgo skrandžio opa ir nuolat buvo kamuojamas ligų. Visa tai atsispindėjo jo veide: plačiai išpūstos nosies šnervės, storos raudonos lūpos ir degančios akys – toks buvo jaunuolis Sutinas. Į akis krisdavo tai, kuo jis skyrėsi nuo kitų – ypatinga įtampa, neįprastos manieros, keistas judėjimas. Tačiau jame buvo toks stiprus meninis instinktas, kad piešimas Sutiną nuvesdavo toli nuo realybės į stebuklingus fantazijos, išsigalvojimų, aistringos vaizduotės pasaulius. Kada jis piešdavo, protas tarsi atsiskirdavo nuo jo – nieko nematydavo, nieko negirdėdavo, nieko neprisimindavo…Jo paveiksluose atsispindėjo dailininko veidas ir siela. Jie buvo kaloringi, daugiareikšmiai, ribotai išraiškingi.
Meno nėra be kūrėjo charakterio asmenybės. Šia prasme Sutinas buvo labai subjektyvus dailininkas. Jis buvo tarsi didelis teatras, kuriame vaidina vienas aktorius. Buvo Stanislavskio pergyvenimo teatras. Buvo Brechto susvetimėjimo teatras. Buvo Mejercholdo biomechanikos teatras. Buvo Jonesko absurdo teatras. Sutinas visa tai apjungė savyje ir viskam davė tikslią, akylą, įžvalgią traktuotę. Jo su niekuo nesumaišysi.
Jis su tokia jėga įkūnydavo asmeninių jausmų tiesą, kad iki šiol sukrečia žmones nesuvaidintu dramatizmu.
Matau Sutiną paslaptingą, demonišką. Tai ne Levitanas su jo rudeniniu liūdesiu…Sutinas – tai griaustinis, stichija, uraganas. Tai naujas dailininko, kuris nuplėšė nuo daiktų odą ir išvertė ją į išorę, tipas. Tai literatūroje darė Dostojevskis ir Tolstojus. Sutinas mėgo Balzaką. Meninė šio rašytojo poezija jam buvo prie širdies: jokių romantinių idealų.
<…>.
Yra du gyvenimo būdai: arba tu gyveni įtraukiamas beprotiškumo, įžūlios svajonės, kuri neduoda ramybės nei dieną, nei naktį. Arba tau vadovauja blaivus išskaičiavimas, geresnio gyvenimo paieškos, komfortas ir gerovė. Sutino mėgtas Balzakas įtikinamai parodė, kad už pinigus negalima nusipirkti tikrosios meilės, o vilko moralė sugriauna visus pagrindus, stumia į sandėrį su sąžine. Egoistiški žmogaus siekiai veda į susinaikinimą. Aukščiausiasis Sutinui suteikė didelės jėgos talentą, bet nuskriaudė sveikata. Jis gyveno tik penkiasdešimt metų. Sutinas sekė dailininko sąžinės balsu. Jis dirbo nepavargdamas. Modigliani jam pastoviai tvirtino: ,,Sutinai, tu – genealus dailininkas!“ Sutino pasitikėjimas savimi vis labiau stiprėjo ir padėdavo ištverti sunkumus. Jis pasiekė tas kūrybos aukštumas, kurias pasiekė vienetai. Jis pasiekė pačias viršūnes. Toli apačioje bandė lipti netalentingi, susireikšminę, labiau panašėjantys į smulkius prekeivius menininkai.
<…>.
Šis miestelio vaikinas, kurį vos išmokė naudotis nosine ir dėvėti šilkinius marškinius, suprato, kad būti savimi gali tada, kai viskas yra aukščiau tavęs paties. Jis niekada nežinojo kaip pasiekti laimėjimus, bet žinojo, kad jo tapyba – nauja ir neįprasta. Kiekvienas jo portretas, peizažas, kompozicija, natiurmortas yra apibendrintas gamtos vaizdu. Raudoni kardeliai springsta nuo riksmo, žmonės jo paveiksluose gūždavosi nuo vidinių prieštaravimų ir atrodė, kad jie draskomi iš vidaus. Tapyba Chaimui Sutinui buvo priemonė gyventi, maistas sielai, oras plaučiams. Tapyba savyje slėpė begalybės elementą, nors buvo čia pat, šalia, širdyje ir dažų tūbelėse.
<…>.
Vienas iš žymiausių XX a. tapytojų Chaimas Sutinas iki šių dienų išlieka ,,daiktu savyje“. Laikas nuo laiko vyksta jo parodos, o po jų ir vėl yra pamirštamas. Jo paveikslus pirks arabų šeichai, Čaplino ir Rossellinio šeimos. Net Pablas Pikaso nupirks ir savo dirbtuvėse pasikabins Sutino ,,Paryžius naktį“. Kas gi visus juos užburia – potėpių ir linijų chaosas, ypatinga Sutino energetika, tragizmo įtampa, visko gyvo ir esminio apnuoginimas? Atvirai pasakius – nežinau. To reikėjo paklausti paties dailininko ar jo ištikimos žmonos ir draugės Mari-Bertos Orenš. Sako, kad ji šias materijas suprasdavo ir tai gali tik mylinti širdis.
Sutinas buvo vaikiškai patiklus. Jis tikėjo savimi, kaip ir jo tėvas savo rankomis. Sutino tapyba išduoda, kad jis visada tiesiai ir drąsiai žiūrėdavo savo likimui į akis. Pas jį buvo viskas, kad pastatyti utopiją su spalvomis ir rožėmis, kad savyje iššaukti ketvirtąjį Černyševskio saldžiai aprašytą Veros Pavlovnos sapną. Bet jis daugiau tikėjo Balzaku, kuris iki kraujo akyse žiūrėdavo į tamsą. O auksiniai Puškino eilėraščiai kėlė jį į aukštybes ir padėjo tapyti paveikslus, kuriuose Dieviškasis kvėpavimas derėjo su meile ir aistra.
<…>.
Jis buvo dėkingas draugams – jiems padedant tapo tuo, kuo tapo. Pasiaukojančio dailininko pavyzdžiu, sąžinės meistru, dvidešimtojo amžiaus garbe ir meno vertybe. ,,Visi dailininkai, kurie verti Šventojo Luko gildijos, turi būti kuriantys…“ Atrodo, taip jam pasakė Rembrantas trumpo susitikimo metu. Dėl ko senasis skulptorius ir gerasis Alfredas Buše įsigijo statinį Dancigo gatvėje, jame įkūrė ,,Avilį“ dailininkams? Juk jis galėjo kaupti pinigus, leisti juos panelėms ir geram maistui?
Sutinas pradėjo Vilniuje. Paskui Paryžiuje, Klemo aikštėje, turėjo savo dirbtuves su vaizdu į Seną. Tai jam priminė jo vaikystės užsigalvojusią Dvynos upę.
Sutinas parodė realybės siaubą, kuriame viskas paklusta nežmoniškiems įstatymams. Tačiau, ko gero, ne visai viskas, jeigu po saule yra vietos tokiems kaip Sutinas. Šį meistrą su visa atsakomybe galima priskirti stebuklingam realizmui. Tai nepakartojamas individualus stilius, sujaudintas laiškas, iki baltumo įkaitinta tapyba, begalybės ekspresija, kai teptukas ant drobės sukuria ne ekzersisus, o tikriausią muziką.
,,Kol aš badavau, išmokau žymiai geriau suprasti Sutiną“, – pastebėjo rašytojas Hemingvėjus. Žmonės išmoko suprasti Sutiną, bent jau už jį moka milijonus. Supratimas – meilės prologas.
P.S. Sunkiai sergantis Modigliani Leopoldui Zborovskiui pasakė: ,,Nesijaudinkite, Sutino asmenyje aš jums palieku genijų“. Nelinkęs sakyti komplimentus Konstantinas Korovinas Sutiną išskyrė kaip vieną iš penkių geriausių pasaulio dailininkų. Modigliani nutapė puikų jauno Sutino portretą (1917). Jis visai nepanašus į paties Sutino ,,Autoportretą“, kuriame jis baisokas, nerangus, panašus į kalmukų tautybės žmogų. Modigliani variante jo draugas Sutinas ramus, išlaikytas, kažkame net simpatiškas. Kartą Sutino paklausė:
– Jūs juk gyvenote sunkiai, tikriausiai, gyvenime buvote nelaimingas?
– Kodėl jūs taip galvojate? Aš visada buvau laimingas žmogus! – greitai atsakė Sutinas. Atsakyta buvo guviai, net su iššūkiu.
Chaimas Sutinas nesumelavo. Taip, jis buvo laimingas žmogus. Ar gali kūrėjas būti nelaimingas? Beveik visai apakęs Mikelandželas dūsdavo nuo Mocarto sumanymų, kurčias Bethovenas, iki žūties privestas Puškinas – argi jie buvo nelaimingi? Užduok jiems tą klausimą – visi atsakytų kaip Sutinas. Per gyvenimą juos vedė aistra, kūryba, poelgius diktavo ne pinigai, ne pelnai sapnavosi jiems. Ne nelaimingi miesčionys, o kūrėjai laimę nešiojasi savyje. Jie audžia ją iš apgaulingo, nepatikimo voratinklio, bet jų biografijos dažnai panašios į šventųjų gyvenimus.
Sutinas neturėjo dvasinės ramybės. Kūryba jį degino. Su teptuku rankoje jis būdavo neįprastai nušviestas. Tai apie tokius parašė išminčius Puškinas: ,,Ir širdis vėl dega ir myli todėl, kad nemylėti ji negali“. Tai pasakyta konkrečiam atvejui – apie meilę vienai moteriai. Bet Puškinas toks, kad į šiuos jo žodžius galima sudėti visai kitą prasmę. Tai galima priskirti kiekvienam tikram menininkui. Ir tikrai, dailininkas – ne profesija. Tai likimas!
Šaltiniai: artbelarus.by, lechaim.ru.
Nuotrauka iš news.tut.by.
Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.