Eliezeris Ben–Jehuda – dabartinės hebrajų kalbos pradininkas
Eliezeris Ben–Jehuda (Leizeris-Icchokas Perelmanas) gimė 1858 m. sausio 7 d. (pagal žydų kalendorių 5618 m. Teveto mėnesio 21 d.) Lužkų miestelyje netoli Polocko (dabar tai Šarkovščinos rajonas, Vitebsko sritis, Baltarusija). Jo tėvai Jehuda ir Feiga Perelmanai buvo tikintys žmonės, skaitė psalmes hebrajų kalba. Eliezeris mokėsi Polocko ješivoje. Po jos – Dvinsko (dabar Daugpilis, Latvija) rusų gimnazijoje, o 1878 m. išvyko į Paryžių studijuoti mediciną. Tačiau medicina Eliezerių domino mažai: jaunuolis tik norėjo įsigyti profesiją, kuri jam apsigyvenus Palestinoje būtų pragyvenimo šaltiniu.
Eliezeriaus Ben–Jehudos palikimas neįkainuojamas: jis į hebrajų kalbą išvertė daugybę tekstų – pradedant matematikiniais ir baigiant literatūriniais bei kvietė: ,,Jehudi, daber ivrit“ (,,Žyde, kalbėk hebrajų kalba!“) – ir žmonės atsiliepdavo į jo kvietimą.
Mirė 1922 m. gruodžio 16 d., Chanukos šventės antrosios dienos vakarą. Palaidotas seniausiose Izraelyje kapinėse ant Alyvų kalno.
Marina Agranovskaja
(sutrumpinta; iš wyrnal.livejournal.com)
Hebrajų kalba – viena iš seniausių pasaulyje. Ji atsiskyrė nuo giminingų semitų dialektų daugiau negu prieš tris tūkstantmečius, tačiau dabar naudojamai hebrajų kalbai tik daugiau negu šimtas metų – ši ,,naujoji senoji kalba“ atgimė Eliezerio Ben–Jehudos entuziazmo ir pastangų dėka.
1879 m. pavasarį Vienoje hebrajų kalba leidžiamame žurnale ,,Ha Šahar“ buvo publikuotas straipsnis ,,Opus klausimas“ (,,She’elah Loheteh“). Joje niekam nežinomas Eliezeris Ben–Jehuda ryžtingai užsipuolė žydų asimiliacijos šalininkus ir kvietė įkurti žydų gyvenvietes Palestinoje. Maža to, jis siūlė žydams kalbėti jų senąja hebrajų kalba: ,,Izraelio žemė taps visos tautos susitelkimu. Ir net tie, kas gyvena kitose vietose žinos: jų tauta – ant gimtosios žemės, ji turi ir kalbą, ir literatūrą“. Po Eliezerio Ben–Jehudos slapyvardžiu rašė dvidešimtmetis medicinos mokslų studentas Leizeris-Icchokas Perelmanas.
Eliezerio Ben–Jehudos straipsnis buvo parašytas talentingai ir aistringai, tačiau tuo metu klausimas apie hebrajų kalbos kaip šiuolaikinės bendravimo kalbos atgimimą buvo aktualus tik pačiam autoriui. Ir tai paaiškinama. 1879-ieji…Centrinės Europos šalyse žydai pripažinti lygiateisiais piliečiais; liberalaus caro Aleksandro II valdomoje Rusijoje jie gyvena sąlyginiame saugume, o pilietinių teisių suveikimas žydams buvo netolimos ateities sprendimas. Tačiau tik nedaugelis įsiklausydavo į svajojančių apie žydų valstybės sukūrimą keistuolių žodžius, juo labiau jiems tarpininkaujant hebrajų kalbos kaip bendravimo kalbos atgimimui.
Tad apie kokį hebrajų kalbos ,,atgimimą“ kalbėta? XIX a. antroje pusėje švietėjų pastangų dėka literatūra hebrajų kalba ,,maksimaliai“ išgyveno tikrą suklestėjimą: įvairiose šalyse buvo leisti laikraščiai ir žurnalai, rašytos publicistinės apybraižos, pasirodė net vertimai į kitas kalbas. Skaitytojai žavėjosi istoriniais Abraomo Mapu romanais ir Jehudos-Leibo Gordono eilėraščiais. Eliezerio Ben–Jehudos straipsnis atrodė geriausiu įrodymu, kad hebrajų kalba pakankamai gyvybinga: autorius ja laisvai ir išraiškingai rašė apie to meto problemas. Tad ar tikrai Toros kalbai reikėjo atgimimo?
Hebrajų kalba šnekamąja kalba nustojo būti II m. e. a. pabaigoje – ją išstūmė graikų ir artima jai aramėjų kalbos. Tačiau žydams diasporoje ji tebebuvo šventa kalba – ,,lešon ha-kodeš“. Pasak padavimo, Kūrybos pradžioje Viešpaties Žodis buvo pasakytas hebrajų kalba. Tai ant Sinajaus kalno žydų tautai atiduotos Toros kalba. Ji, šventoji kalba, žydams buvo vienintelė ir nepakeičiama Viešpaties prasmės palydovė: Tora neverčiama į kitas tarmes. Jeigu nebūtų ji Toros kalba, ko gero, papildytų ilgą išnykusių kalbų sąrašą.
Neretai hebrajų kalba lyginama su viduramžių lotynų kalba. Kaip ir lotynų, hebrajų kalba daugelį metų buvo maldų, religinių disputų, mokslinių traktatų, poezijos kalba. Tačiau jeigu lotynų kalbos žinojimas Europos šalyse buvo išsilavinusių žmonių ženklas, tai žydų aplinkoje hebrajų kalbos žinojimas buvo privalomas visiems vyrams, nes be to jų žinojimo įvyktų neįmanomas dalykas – žydai būtų atskirti nuo Toros. Reikšmingas religinių taisyklių sąvadas ,,Šulhan Aruh“ skelbia: ,,Berniukai nuo trijų metų supažindinami su Toros raidėmis, kad išmoktų skaityti“. Mokymas, o reiškia hebrajų kalbos, buvo ne tik tėvų, bet ir visos bendruomenės prievolė: ,,Kiekvienas žmogus privalo savo sūnų mokyti Toros…Jeigu tėvas neranda savo sūnui mokytojo, tai turi daryti pats. Pradinės mokyklos turi būti kiekviename mieste; jeigu kur nors jų nėra, tai to miesto gyventojai yra atskiriami iki tol, kol nepakvies mokytojo“, – rašoma religinių taisyklių sąvade ,,Šulhan Aruh“.
Eliezeris Ben–Jehuda nutraukė mokslus Paryžiuje ir tapo mokytoju – 1881 m. jam buvo pasiūlytas darbas vienoje iš Jeruzalės mokyklų. Į šį miestą jis atvyko su žmona Debora. Ir darbdaviui, ir žmonai jis kėlė tuos pačius reikalavimus: mokykloje pamokas dėstys tik hebrajų kalba, šeimoje šnekamąja kalba turi tapti kaip pat hebrajų kalba. Palestinoje Eliezeris Ben–Jehuda padarė svarbų atradimą: dvi uždaros aškenazių ir sefardų bendruomenės šnekamojoje kalboje turguje ir oficialių kontaktų metu jau naudojosi hebrajų kalba. Populiarindamas savo idėjas Eliezeris Ben–Jehuda su kiekvienu sutiktu žmogumi kalbėjo tik hebrajų kalba ir taip greitai susibūrė savo bendraminčius. Tačiau kai nenurimstantis entuziastas nutarė, kad hebrajų kalba taps jo pirmagimio sūnaus Benciono gimtąja kalba, net artimiausi draugai vienbalsiai priėmė nuosprendį: eksperimentas pavojingas, vaikas gali išaugti nepilnavertis! Eliezeris Ben–Jehuda dar nepakankamai gerai hebrajų kalba kalbėjusiai žmonai Deborai uždraudė bendrauti su sūnumi – berniuku rūpinosi gerai šią kalbą žinanti auklė. Bet didžiausi sunkumai prasidėjo tada, kai smalsaujantis berniukas rodydavo į jo aplinkos daiktus ir klausdavo kas tai yra. Ieškodamas atsakymo Eliezeris Ben–Jehuda neretai panirdavo į senuosius tekstus: jis kiekvieną dieną turėjo sukurti naujus žodžius.
Savo straipsnyje apie žydų tautos atgimimą ,,Opus klausimas“ Eliezeris Ben–Jehuda citavo pranašą Isajų: ,,Mums gims naujagimis; sūnus mums duotas; valdžia ant jo pečių…“ Jis tėviškai rūpinosi atgimstančia hebrajų kalba ir per septyniolika šimtmečių pirmuoju vaiku, kuriam ši kalba taps gimtąja. Jis gerai suprato, kad nepakaks sukurti naujus žodžius – reikės daug pastangų juos pateikti naudojimui. Ir Eliezeris Ben–Jehuda, atsakęs į smalsaus sūnaus (kuris nepaisant nuogąstavimų vystėsi normaliai) klausimus, tuoj pat pradėjo naudoti naujuosius žodžius vedamose pamokose, prašė draugus esant galimybei naudoti juos kaip galima dažniau, davė žmonai nurodymus kuo dažniau juos tarti. Beprotis? Gyvenimas atsakė į šį klausimą…
Nors Eliezeris Ben–Jehuda, kurį galime pavadinti įžūliu savamoksliu, neturėjo specialaus filologinio išsilavinimo, buvo genealus lingvistas. Neturintis analogų jo eksperimentas nuo pat pradžių buvo teoriškai paremtas atsakingai apgalvotomis detalėmis ir todėl gauti tokie stulbinantys rezultatai: per kelis hebrajų kalbos vystymo dešimtmečius nuveikta tiek, kiek paprastai padaroma per ištįsus amžius.
Pirmiausia, Eliezeriui Ben–Ehudai ir jo bendraminčiams reikėjo padaryti pasirinkimą tarp dviejų hebrajų kalbos variantų – aškenazių ir sefardiškojo, kurie ženkliai skyrėsi tarimu. Nors patiems reformatoriams buvo įprastas aškenazių, jie apsistojo ties sefardiškuoju variantu, kuris buvo labiau artimas biblijinių laikų kalbai.
Sekantis ir pats sudėtingiausias sprendimas buvo numatyti kokiu principu bus sudaromi nauji žodžiai. Iš pradžių Eliezeris Ben–Jehuda siūlė tiesiog sudaryti naujas žodžių šaknis iš dar neveikiančių garsų derinių ir žodyno atsargas papildyti arabų kalbos žodžiais. Tačiau abu pasiūlymai buvo atmesti ir Eliezeris Ben–Jehuda rado vienintelį metodiškai teisingą sprendimą: žodžių sudarymo šaltiniu turi tapti pati senoji kalba. Hebrajų kalbos papildymas naujais žodžiais vyko keliomis kryptimis. Pirmiausia, jau esantiems žodžiams buvo suteikta nauja reikšmė.
Sefardiškajame hebrajų kalbos variante atsirado žodžiai, kurie buvo sudaryti iš kelių žodžių pirmųjų raidžių. Dalis žodžių buvo pasiskolinta iš aramėjų kalbos.
Kad susisteminti reformatų veiklą, Eliezeris Ben–Jehuda pradėjo sudarinėti fundamentalų žodyną, į kurį turėjo būti įtraukti visi žodžiai iš biblijinių laikų tekstų hebrajų kalba. Pirmasis ,,Pilno senojo ir naujojo hebrajų kalbos žodyno“ tomas buvo išleistas 1910 m., o paskutinysis, aštuonioliktasis, po Eliezerio Ben–Jehudos mirties praėjus 37 metams – 1959-siais. Nenuostabu, kad tokiam titaniškam darbui reikėjo tiek laiko: žodyno apimtis – 8000 puslapių! Dar viena Eliezerio Ben–Jehudos veikla tapo jo įkurtas laikraštis ,,Ha-cvi“ – pirmasis tuomet šiuolaikinis periodinis leidinys hebrajų kalba.
Eliezeris Ben–Jehuda susilaukė ir tos dienos, kai hebrajų kalba buvo paskelbta viena iš trijų Palestinos oficialių kalbų. Tai įvyko 1919 m.
Šaltiniai: wyrnal.livejournal.com ir il4u.org.il.
Nuotrauka iš wyrnal.livejournal.com.
Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.