,,Krištolinė naktis“ (vok. ,,Kristallnacht“)
1938 m. naktis iš lapkričio 9-osios į 10-ąją žinoma ne tik kaip ,,Krištolinė naktis“, bet ir ,,Sudaužytų vitrinų naktis“. Taip vadinama antižydiškų pogromų banga, kuri buvo apėmusi visą Vokietiją ir aneksuotą Austriją. Išprovokuota nacistinės partijos vadovų, ,,Puolimo būrių“ (vok. Sturmabteilungen) narių (vadintų ,,Šturmo būriais“) ir hitlerinės jaunimo organizacijos, ,,Krištolinė naktis“ savo pavadinimą gavo dėl Vokietijos gatves nuklojusių stiklo šukių ir taip davusių pradžią žydų pogromui. Tai buvo sudaužytų sinagogų, namų, parduotuvių ir privačių organizacijų, priklausiusių žydams, langų ir vitrinų stiklo šukės.
Vėliau Vokietijos vadovai aiškino, kad ,,Krištolinė naktis“ buvo spontaninis visuomenės atsakymas į Vokietijos ambasados Paryžiuje sekretoriaus Ernsto fon Ratho nužudymą: 17-metis žydų kilmės jaunuolis Heršelas Griunspanas iš Lenkijos į diplomatą šovė 1938 m. lapkričio 7 d. Prieš kelias dienas iki to Vokietijos valdžia iš Reicho teritorijos išsiuntė tūkstančius čia gyvenusių Lenkijos žydų. Heršelas Griunspanas sužinojo, kad tarp šių žmonių atsidūrė ir nuo 1911 m. Vokietijoje gyvenę jo tėvai – negavę leidimo įvažiuoti į Lenkiją, jie su kitais žydais atsidūrė Lenkijos-Vokietijos pasienyje buvusioje pabėgėlių stovykloje. Tuo metu apimtas nevilties nelegaliai Paryžiuje gyvenęs jaunuolis ieškojo būdų kerštui. Jis įėjo į Vokietijos ambasadą ir iššovė į jo bylą turėjusį spręsti ambasados darbuotoją.
Ernstas fon Rathas mirė po pasikėsinimo praėjus dviems dienoms – 1938 m. lapkričio 9 d. Taip atsitiko, kad ši diena sutapo su 1923 m. lapkritį įvykusio ,,Alaus pučo“ (Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos nesėkmingas mėginimas užimti valdžią), kuris partijos kalendoriuje buvo pažymėtas kaip žymi diena, sukaktimi. Ta proga Miunchene vykusioje iškilmingoje ceremonijoje nacistų partijos vadovybė nutarė diplomato nužudymo faktą panaudoti kaip antisemitinių išpuolių priežastį. Pagrindinis pogromo gynėjas propagandos ministras Jozefas Gėbelsas kreipdamasis į ,,senąją nacistų gvardiją“ paskelbė, kad ,,…Fiureris nutarė, kad…išpuoliai neturi būti partijos paruošti arba organizuoti, bet iki kokio lygio beprieitų betvarkė, jai niekas netrukdys.“
Ministro žodžiai buvo priimti kaip naktinio pogromo veiksmų pradžios komanda. Po jo kalbos dalyvaujantys ceremonijoje regioninių nacistinių organizacijų vadovai parengė instrukcijas skyriams. Atskirose Reicho teritorijų dalyse prievartos akcija pradėta vėlyvą 1938 m. lapkričio 9-osios vakarą ir ankstų 10-osios rytą. Naktį, 1 val. 20 min., Saugumo policijos (Sicherheitspolizei) viršininkas Reinchardas Geidrichas įvairioms policijos bei saugumo struktūroms dėl pogromo išsiuntė skubią telegramą. Šių struktūrų nariai Vokietijoje ir jos aneksuotose teritorijose niokojo žydų namus bei privačius verslo objektus ir kad nesukeltų įtarimų esant organizuotiems veiksmams, skiriamąją uniformą pakeisdavo kasdieniniais rūbais, kad taip palaikytų išsigalvotą ,,pasipiktinusios visuomenės reakcijos“ versiją. Nepaisant pogromų veiksmų stichiškumo, buvo vadovautasi specialiomis Reinchardo Geidricho instrukcijomis, įspėjančiomis ,,neįtakoti ne žydų tautybės piliečių gyvenimo arba neniokoti jų turto; kad užsieniečiai (net ir žydai) neturi tapti prievartos aukomis.“ Įžūlaus turto niokojimo išvakarėse buvo nurodyta iš sinagogų ir kitų žydų bendruomenių išvežti visus ten esančius archyvus ir perduoti juos Saugumo tarnybai. Be to, policijos vadovybei buvo nurodyta suimti tiek žydų tautybės žmonių, kiek galėjo talpinti vietiniai kalėjimai. Ypatingą interesą kėlė jauni sveiki vyrai.
Vokietijos ir Austrijos teritorijose buvo sudeginti šimtai sinagogų. Deginant jas gaisrinėms tarnyboms buvo duotas nurodymas gesinti ugnį tik tuo atveju, jeigu būtų akivaizdi grėsmė šalia sinagogų stovintiems pastatams. Buvo sudaužytos apie 7500 žydų parduotuvių vitrinos. Daugelyje teritorijų ypatingo paniekinimo objektais tapo žydų kapinės. Daugiausiai žydams priklaususio turto suniokota Berlyne ir Vienoje – miestuose, kuriuose gyveno dvi gausiausios Vokietijos žydų bendruomenės. Saugumo tarnybų nariai slankiojo gatvėmis užpuldami žydų namus ir viešai žemindami žydus. Nors įsakymuose nebuvo nurodyta žudyti žmones, naktį iš lapkričio 9-osios į 10-ąją buvo nužudytas mažiausiai 91 žydas, o policijose užregistruota daugiau išprievartavimų ir savižudybių.
Vykdant pogromo instrukcijas buvo areštuota iki 30000 žydų tautybės vyrų, kurie vėliau išsiusti į Dachau, Buchenvaldą, Zaksenchauzeną ir kitas koncentracijos stovyklas. ,,Krištolinė naktis“ buvo pirmasis žingsnis prieš pradedant masinius žydų įkalinimus kalėjimuose. Dažniausiai tik už tai, kad suimamieji buvo žydų tautybės žmonės. Šimtai jų dėl nepakeliamo žiaurumo mirė įkalinimo vietose. Išgyvenę buvo išleisti į laisvę po trijų mėnesių su sąlyga, kad jie išvyks iš Vokietijos. Be abejonės, ,,Krištolinės nakties“ įvykiai vėliau tapo emigracijos iš Vokietijos priežastimi.
Po ,,Krištolinės nakties“ naciai pagreitino žydų nuosavybės konfiskavimo procesus (taip vadinama ,,arizacija“), o žydų bendruomenė buvo priversta sumokėti vieno milijardo reichsmarkių baudą kaip kompensaciją už Ernsto fon Ratho mirtį. Šios nakties įvykiai tapo vienu iš svarbiausių nacionalsocialistinės antisemitinės politikos momentu. Istorikai pažymi, kad po pogromo antižydiškos politikos vykdymas intensyviai koncentravosi SS rankose. Maža to, pasyvumas, su kuriuo Vokietijos gyventojai stebėjo pogromo įvykius, nacių režimui tapo signalu, kad galima imtis dar radikalesnių veiksmų: jie išplėtė ir sustiprino veiklas, nukreiptas žydų išstūmimui iš Vokietijos ekonomikos ir socialinio gyvenimo bei pradėjo ruoštis palaipsninei priverstinei emigracijai, kuriai koordinuoti Vokietijoje buvo atidarytas Centrinis žydų emigracijos biuras (Zenstralstelle fuer Juedische Auswanderung). Buvo pradėtas realizuoti ir planas ,,Vokietija – laisva nuo žydų šalis“. Tad ,,Krištolinė naktis“ – tai esminis nacių Vokietijos persilaužymas žydų persekiojimo politikoje, kurios kulminacija tapo siekis fiziškai sunaikinti visus Europoje gyvenusius žydus.
Šaltinis: encyclopedia.ushmm.org, yadvashem.org.
Nuotrauka: encyclopedia.ushmm.org.
Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.