Ichakas Rabinas
Generalinio štabo viršininkas, politikas, deputatas ir ministras, partijos ,,Avoda“ lyderis ir 1974-1977 m. bei 1992-1995 m. Izraelio Ministras Pirmininkas Ichakas Rabinas gimė 1922 m. kovo 1 d. Jeruzalėje.
Mokėsi Kaduri vardo žemės ūkio mokykloje. 1941 m. įstojo į specialųjį būrį ,,Palmach“, kuriame kovojo iki karo už Izraelio nepriklausomybę pabaigos. Jeruzalės fronte tarnavo vadu brigadoje ,,Ariel“ ir buvo atsakingas už arabų gyventojų iš Lodo ir Ramlės iškeldinimą. Karo už Izraelio nepriklausomybę metu vadovavo ,,Cahalo“ – Izraelio gynybos pajėgoms, kurios Tel Avivo pakrantės rajone dalyvavo sprendžiant klausimus, susietus su laivu ,,Altalena“. 1949 m. dalyvavo Rodo mieste vykusiose derybose dėl kovos veiksmų su Egiptu nutraukimo, tačiau nebuvo patenkintas pasiektais derybų rezultatais ir sugrįžo į Izraelį dar iki sutarties pasirašymo ceremonijos.
Nuo 1956 iki 1959 m. buvo šiaurės apygardos vadas. 1959-1963-aisiais užėmė Generalinio štabo operacijų skyriaus vado ir štabo vado pavaduotojo pareigas. 1964 m. buvo paskirtas Generalinio štabo vadu ir šiose pareigose ištarnavo iki 1968-ųjų. 1968 m. Šešiadienio karo laikotarpiu vadovavo ,,Cahalui“ – Izraelio gynybos pajėgoms.
Išėjęs į atsargą Ichakas Rabinas buvo paskirtas į Izraelio ambasadoriaus JAV pareigas ir jas ėjo iki 1973 m.
1973 m. partijos ,,Avoda“ atstovas Ichakas Rabinas buvo išrinktas į 8-ąjį Knesetą ir paskirtas Izraelio Ministrės Pirmininkės Goldos Meir vadovaujamoje Vyriausybėje darbo ministru. Vyriausybės vadovei atsistatydinus, po mažiau negu trijų mėnesių buvo išrinktas partijos ,,Avoda“ pirmininku (maža balsų persvara nugalėjo Šimoną Peresą) ir tapo Izraelio Ministru Pirmininku. Pirmos jo kadencijos šiose pareigose laikotarpiu buvo pasirašytas išankstinis susitarimas su Egiptu ir pirmasis ketinimų protokolas su JAV, o taip pat 1976 m. vasarą sėkmingai įgyvendinta Izraelio belaisvių išlaisvinimo operacija ,,Entebė“.
1976 m. pabaigoje Ichakas Rabinas išformavo buvusią koaliciją.
Antras politinis Ichako Rabino ir Šimono Pereso susidūrimas už partijos ,,Avoda“ lyderio postą įvyko 1977 m. vasarį, kuriame ir vėl maža balsų persvara laimėjo Ichakas Rabinas. Nepaisant to, jis paliko Izraelio Ministro Pirmininko postą po to, kai JAV buvo rastos jo žmonai priklausančios bankinės sąskaitos (tada turėti valiutinę sąskaitą buvo neteisėta). Po Ichako Rabino atsistatydinimo partijos vadovybės likučiai perėjo į Šimono Pereso rankas. 1977 m. rinkimai į 9-ąjį Knesetą partijai ,,Avoda“ buvo nesėkmingi.
1980 m. gruodį Ichakas Rabinas vėl kandidatavo partijos ,,Avoda“ pirmininko rinkimuose, tačiau surinkęs tik 20 proc. palaikymo balsų pralaimėjo Šimonui Peresui.
1984 m. Ichakas Rabinas nacionalinės vienybės Vyriausybėje buvo paskirtas saugumo ministru. Jo vadovavimo šiai ministerijai laikotarpiu, kurį jis baigė 1990-ųjų kovą, ,,Cahal“-as pasitraukė iš daugumos Libano teritorijų ir Izraelio gynybos pajėgos pasiliko tik šios šalies pietuose. Ichakas Rabinas išreiškė palaikymą projekto ,,Lavi“ užbaigimui ir tapo kovos prieš Intifadą (palestiniečių sukilimas) vadovu. Jo vykdytą politiką priimta charakterizuoti kaip pakankamai rūsčią. 1989 m. sausį Ichakas Rabinas pateikė pasiūlymą dėl rinkimų Vakarų kranto teritorijose ir Gazos sektoriuje. Pasiūlymas, kuris buvo pavadintas Šimono-Rabino iniciatyva, sulaukė Izraelio Vyriausybės pritarimo. Nepaisant to, kad Ichakas Rabinas buvo vieningos Vyriausybės su ,,Likudo“ partija šalininkas, jis palaikė Šimono Pereso Izraelio Vyriausybės paleidimo (1990 m.) iniciatyvą po to, kai įsitikino, kad ,,Likudo“ partija blokuos taikaus proceso eigą. Tačiau po Šimono Pereso nesėkmės sudaryti alternatyvią Izraelio Vyriausybę, pavadino tai ,,nešvariu triuku“.
1992 m. vasarį vykusiuose išankstiniuose partijos ,,Avoda“ pirmininko rinkimuose Ichakas Rabinas nugalėjo ne vieną savo varžovą. Tais pačiais metais vykusioje rinkiminėje kovoje už vietas 13-ajame Knesete, partija ,,Avoda“ už rinkėjų balsus kovotojo su šūkiu ,,Izraelis laukia Rabino“.
Po partijos ,,Avoda“ pergalės rinkimuose, Ichako Rabino sudaryta Izraelio Vyriausybė pasak jo žodžių ėmėsi ,,taikos sutvėrimo“. Jis priėmė pasiūlymą dėl derybų Osle po to, kai žlugo jo viltys dėl dvišalių derybų su palestiniečiais (jos buvo pradėtos po Konferencijos Madride). Tad 1993 m. rugsėjo 13 d. Vašingtone buvo pasirašyta ,,Principų deklaracija“, o Ichakas Rabinas ir Jasiras Arafatas paspaudė vienas kitam rankas. Be to, 1994 m. spalį Izraelio Vyriausybės vadovas pasirašė taikos sutartį su Jordanija ir išreiškė savo šalies pasirengimą aptarti Izraelio pasitraukimą iš Golano Aukštumų mainais už taikos sudarymą su Sirija.
1994 m. gruodžio 10 d. po ilgų priešpriešos metų ,,kelyje į bendrystę“ Ichakui Rabinui ir Šimonui Peresui bei Jasirui Arafatui buvo įteikta Nobelio Taikos premija už pastangas normalizuoti Izraelio ir Palestinos santykius.
1995 m. lapkričio 4 d. Tel Avive pasibaigus masiniam mitingui taikai palaikyti, Izraelio Ministras Pirmininkas Ichakas Rabinas ėjo link automobilio ir tą akimirką į jį buvo paleisti trys šūviai. Ši politinė žmogžudystė Izraelyje sukėlė tikrą audrą. Ichako Rabino laidotuvėse dalyvavo valstybių lyderiai ir vyriausybių vadovai beveik iš 80 pasaulio šalių.
Šaltinis: knesset.gov.il.
Nuotrauka iš knesset.gov.il.
Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.