Dovydas Volfsonas – litvakas, pasiūlęs Izraelio valstybinės vėliavos idėją ir Izraelio piniginio vieneto pavadinimą

Litvakas Dovydas Volfsonas gimė 1856 m. spalio 9 d. Darbėnuose, religingų žydų šeimoje. Mirė 1914 m. rugsėjo 15 d., Bad Homburge, Vokietijoje.


Gediminas Pilaitis, ,,Klaipėdoje pagerbtas Izraelio vėliavos ir šekelio kūrėjas“ (ištrauka)


Izraelio nepaprastasis bei įgaliotasis ambasadorius Amiras Maimonas tvirtino, jog visi žydai gerai žino, kas toks buvo D. Volfsonas, iš kur jis yra kilęs: „Izraeliui šis žmogus toks pat svarbus kaip lietuviams kunigaikščiai Vytautas arba Gediminas. Mūsų šalyje  nerasi tokio miesto ar gyvenvietės, kurioje nebūtų D. Volfsono vardu pavadintos gatvės“.

Darbėnų miestelyje religingų žydų šeimoje gimusį D. Volfsoną tėvai išsiuntė į vokiškąjį Mėmelį, kad jis išvengtų karinės tarnybos carinės Rusijos imperijoje. Čia sutikęs palestinofilą rabiną I. Riulfą, jaunuolis  iš jo sužinojo apie žydus, kurie ne tik lieja ašaras dėl prarastos Jeruzalės, bet ir pasirengę grįžti į istorinę protėvių žemę.

Baigęs mokyklą D. Volfsonas 1888 metais apsigyveno Kelne, ten sėkmingai vertėsi medienos prekyba, susipažinęs su sionistų sąjūdžio lyderiu Teodoru Hercliu, tapo vienu artimiausių jo bičiuliu bei patarėju. Šie vyrai subrandino ir įgyvendino daug įvairių sionistinių idėjų, kurias viso  pasaulio žydai pagarbiai  prisimena iki šiol.

Per pirmąjį pasaulinį sionistų kongresą, kai dalyviams prireikė visus žydus  vienijančios  vėliavos ir kitokių simbolių, D. Volfsonas neabejojo, kad Dovydo žvaigždė – geriausias ženklas. Ginčai įsiplieskė tik dėl žydiškos vėliavos spalvų.

Tada D. Volfsonas pasiūlė sukurti tuliso (audeklo, kuriuo žydai apsigaubia melsdamiesi) atspalvių vėliavą. Baltos ir mėlynos spalvos, karaliaus Dovydo skydą primenanti šešiakampė  žvaigždė tapo sionistų sąjūdžio simboliais.

Kurdami savo valstybę Palestinos žemėje, žydai vėl prisiminė D.Volfsoną ir jo išmintingą siūlymą, todėl litvakas iš Darbėnų miestelio dabar pagrįstai yra vadinamas Izraelio valstybinės vėliavos kūrėju.

Sionistų finansus tvarkiusiam D. Volfsonui pirmajam šovė į galvą mintis iš kongreso dalyvių renkamus mokesčius pavadinti šekeliais. Toks vardas prigijo, o vėliau šekeliais imta vadinti Izraelio nacionalinę valiutą.

Mirus T. Hercliui, jo sumanytą globalinį pasaulio žydų persikėlimo į Palestinos žemes projektą  tęsė D. Volfsonas. 1905 metais vykusiame sionistų kongrese jis buvo išrinktas viceprezidentu, o vėliau ir prezidentu. Sionistų sąjūdžiui litvakas vadovavo iki 1911 metų.  Beje, T. Herclis prieš mirtį  jį buvo paskyręs savo vaikų globėju.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijoje ir kituose Europos kraštuose energingą veiklą išvystę žydai sionistai siekė užmegzti ryšius su Rusija, kurioje gyveno šeši milijonai  jų tautiečių. Tuomet tai buvo pati gausiausia, sparčiau nei rusai, ukrainiečiai, totoriai, lenkai, gudai ir kitos imperijos tautos augusi pasaulio žydų bendruomenė. Turtingas verslininkas D. Volfsonas buvo vienas Žydų Palestinos kolonizavimo banko steigėjų ir jo vadovas. Jafoje gyvenusius tautiečius jis skatino smėlio dykumose statyti naują miestą Tel Avivą, steigti nausėdijas. D. Volfsono lėšomis Jeruzalėje pastatytos dvi bibliotekos – Nacionalinė ir Hebrajų universiteto.

1908 metais D. Volfsonas Sankt Peterburge buvo susitikęs su carinės Rusijos premjeru Piotru Stolypinu – gindamas tenykštės žydų bendruomenės teises ir interesus, su juo derėjosi dėl galimos tautiečių emigracijos į Palestiną. Grįždamas į Vokietiją sionistų lyderis dar aplankė ir Lietuvą. Kaip ir D. Volfsonas kilęs iš Lietuvos P. Stolypinas matė varganą žydų padėtį, netgi mėgino ją palengvinti. Pažangusis premjeras, regis, suprato, kad sulyginus žydų ir kitų Rusijos  imperijos tautų teises, caras Nikolajus II būtų tik laimėjęs, atvėsinęs revoliucingai nusiteikusių gyventojų, tarp kurių buvo nemažai žydų, aistras. Praėjus trejiems metams nuo P. Stolypino susitikimo su D. Volfsonu Sankt Peterburge garsiausio Rusijos premjero nebeliko. Likimo ironija – nepaisant P. Stolypino prielankumo, jo noro išspręsti amžiną „žydų problemą“, Rusijos reformatorių, kai jis lankėsi Kijeve, nužudė vienas karštakošis jaunuolis. Paaiškėjo, kad jis buvo žydas.

Po dvejų metų Bad Homburge mirė ir D. Volfsonas. Žydų valstybės kontūrus braižiusio iškilaus litvako palaikai 1952 metais buvo pergabenti į Izraelį ir palaidoti Jeruzalės kalne šalia T. Herclio kapo.


Šaltinis: 


Nuotrauka iš lt.wikipedia.org.


Informaciją pateikė Gražina Ragauskaitė.