Zonder komandų sukilimas Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykloje

1944 m. vasarą Aušvico koncentracijos stovykloje dažnėjo kalinių žudymas dujų kamerose, nes į stovyklą turėjo būti atvežti daugiau negu 440 000 Vengrijos žydų. Kad nužudyti kuo daugiau kalinių, šios stovyklos administracija padidino zonder komandų, krematoriumuose dirbančių specialių būrių, sudarytų iš įkalintųjų, narių skaičių. Tačiau artėjant 1944 m. rudeniui ir vėl buvo sumažintas jose esančių žmonių skaičius. Numanydami šios koncentracijos stovyklos likviduojamą, zonder komandų nariai suplanavo įkalintų moterų palaikomą sukilimą ir pabėgimą – tam tikslui moterys iš artimiausių fabrikų slapta nešdavo sprogmenis.   

Zonder komandose priversti dirbti kaliniai sukilo 1944 m. spalio 7 d. – tądien jie susprogdino IV-ąjį krematoriumą ir nužudė kelis SS apsaugininkus. Tačiau stovyklos apsauga labai greitai numalšino sukilimą: visi zonder komandų nariai buvo nužudyti, o keturios slapta į stovyklą gabenusios sprogmenis moterys pakartos 1945 m. sausio 6-ąją, likus kelioms savaitėms iki stovyklos išlaisvinimo. 


Prancūzijoje buvo publikuoti unikalūs Antrojo pasaulinio karo dokumentai – įkalintų Aušvico-Birkenau (Osvencimo – Bžezinkos) koncentracijos stovykloje zonder komandose dirbusių žydų užrašai. Dauguma iš dokumentų buvo rasti užkasti buvusios stovyklos teritorijoje.

Tie, kurie patekdavo į zonder komandas žinojo, kad jiems liko gyventi tik kelios savaitės, geriausiu atveju – keli mėnesiai, nes koncentracijos stovyklų vadovybės skrupulingai naikindavo padarytus nusikaltimus ir nužudydavo jų liudininkus.

Per stebuklą išlikusiuose zonder komandos nario Zalmano Gradovskio užrašuose pasakojama apie siaubingą psichologinę žmonių būseną, kurią jie patyrė pastovaus teroro metu, išskirti su šeimos nariais ir giminėmis, pasmerkti mirčiai dujų kamerose. Jose pasakojama ir apie dažnus moterų bei merginų pasipriešinimus prieš joms skirtą baisią lemtį.

Numanydamas neišvengiamą savo žūtį, Zalmanas Gradovskis ant lapelių keliomis kalbomis užrašė: ,,Tas, kas suras šiuos užrašus, turi žinoti, kad tai – svarbiausias istorinis dokumentas.“ Bandęs Aušvice įkurti pogrindinę pasipriešinimo organizaciją Zalmanas Gradovskis buvo nužudytas 1944 m. spalį – likus trims mėnesiams iki Birkenau išlaisvinimo.


,,Paskutiniu metu jie pradėjo slėpti nusikaltimus“. Laiškas iš Osvencimo


Aš tai rašiau būdamas zonder komandoje. Atvykau iš Kolbasinsko geto prie Grodno. Aš tai norėjau palikti atminimui kaip ir daugelis kitų – būsimam taikiam pasauliui, kad jis žinotų kas čia vyko. Aš užkasiau tai pačioje saugiausioje vietoje – duobėje su pelenais, kurioje, tikriausiai, vyks kasinėjimai ieškant milijonų žuvusiųjų. Bet paskutiniuoju metu jie pradėjo slėpti nusikaltimus ir kur tik buvo pelenai nurodė juos smulkiai sumalti, išvežė prie Vyslos ir paleido jos tėkmės kryptimi. Daug duobių mes iškasėme. Ir dabar 1-2 krematoriumų teritorijose yra dvi tokios atviros duobės. Kelios duobės dar pilnos pelenų. Jie tai pamiršo arba patys pasislėpė nuo savo viršininkų, nes buvo duotas nurodymas kaip galima greičiau viską panaikinti, o jie neįvykdė įsakymo ir tai nuslėpė. Todėl 1-2 krematoriumuose dar yra dvi didelės pelenų duobės. O šimtų tūkstančių žydų, rusų, lenkų pelenai išbarstyti ir suarti krematoriumų teritorijose.

3-4 krematoriumuose taip pat yra truputį pelenų. Ten juos iš karto malė ir vežė prie Vyslos, todėl kad aikštė buvo užimta ,,sudeginimo vietomis“. Knygelė, kaip ir kitos gulėjusios duobėse,  prisigėrė kraujo nuo kai kada nesudegintų kaulų ir kūnų dalių. Kvapą galima pažinti iš karto.

Mielas radęs žmogau, ieškokite visur. Kiekviename aikštės gabaliuke. Ten guli (užkasti) dešimtys mano ir kitų dokumentų, kurie atskleis viską kas čia vyko. Taip pat čia užkasta daug dantų. Tai mes, komandos darbininkai, kiek tik galėjome tyčia išbarstėme juos po aikštę, kad pasaulis surastų gyvas nužudytųjų pėdas. Mes patys neturime vilties išgyventi iki laisvės akimirkos. Nepaisant prasimušančių iki mūsų gerų žinių, mes matome, kad pasaulis nusikaltėliams duoda galimybę plačia ranka sunaikinti ir išrauti su šaknimis žydų tautos likučius. Susidaro įspūdis, kad šalys sąjungininkės, pasaulio nugalėtojos, netiesiogiai patenkintos baisia mūsų tautos lemtimi. Dabar prieš mūsų akis žūva dešimtys tūkstančių žydų iš Čekijos ir Slovakijos. Tikriausiai šie žydai galėjo sulaukti laisvės. Kur tik prie nusikaltėlių prisiartina pavojus ir jie turi palikti tą vietą, ten  pasiima dar pasilikusių likučius ir pagal iš tų vietų atvykstančių žmonių liudijimus atveža juos į Aušvicą – Birenau arba Štuthofą prie Dancigo.

Mes, zonder komandos, jau seniai norėjome baigti savo priverstinį baisų darbą mirties siaubo akivaizdoje. Mes norėjome padaryti didelį darbą. Bet žmonės iš stovyklos, dalis žydų, rusų ir lenkų, visomis jėgomis sulaikydavo mus ir privertė atidėti sukilimo dieną. Ši diena arti – galbūt šiandien arba rytoj. Aš rašau šias eilutes didelio pavojaus ir jaudulio akimirką. Tegul ateitis parengs jiems nuosprendį mano užrašų pagrindu ir tegul pasaulis mato juose lašą, minimalią baisios tragiškos mirties šviesą, kurioje mes gyvenome.


Zalmanas Gradovskis, 1944 09 06.


Kas jis – Zalmanas Gradovskis


– Šio laiško autorius Zalmanas Gradovskis – legendinė asmenybė, – pasakojo istorikas Pavelas Polianas. – Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą jam, Zalmanui Gradovskiui, buvo 32 arba 33 metai. Paprastas tarnautojas viename iš miestelių netoli Grodno. Siena buvo taip arti, kad apie jokią evakuaciją į Vakarus negalėjo būti net kalbos: visa Gradovskio šeima iš pradžių pateko į Kolbasinsko getą Grodno priemiestyje, o iš čia 1943 m. sausio pradžioje – į Osvencimą. Šeima ten ir žuvo, o stiprus ir sveikas Zalmanas dar buvo reikalingas Reichui. Darbui jis buvo paskirtas zonder komandoje (Sonderkommando, kai kada šios komandos žmones vadindavo  Totenkommando – mirties komanda) – ypatingą iš koncentracijos stovyklos kalinių sudarytą komandą, kuri aptarnavo visą mirties konvejerį: ištempdavo lavonų kūnus iš dujų kamerų, kraudavo juos krematoriumuose, degindavo ir laidodavo jų pelenus. Kaip niekas kitas jie žinojo kas ir kaip čia vyksta, todėl neturėjo jokių iliuzijų dėl savo ateities. Neatsitiktinai būtent jie subrandino ir 1944 m. spalio 7 d. įgyvendino nepaprastą sprendimą – suorganizavo sukilimą pagrindinėje Osvencimo stovykloje Birenau, kurioje dieną ir naktį degė 4 iš 5 stovyklos krematoriumų. Sukilimo vadovais buvo Josifas Derežinskis ir Zalmanas Gradovskis – publikuojamo laiško autorius. Šio sukilimo metu vykusiame susišaudyme Zalmanas Gradovskis žuvo.

Po karo Osvencimo koncentracijos stovyklos teritorijoje buvo rasti 8 dėklai, kuriuose kaliniai slėpė užrašus. Jie buvo jidiš, graikų ir kitomis kalbomis – į žmonių naikinimo stovyklą aukos buvo vežamos iš visos Europos. Publikuoto laiško tekstas buvo jidiš kalba. Vertimas į rusų kalbą pirmą kartą publikuotas 2005 m. sausio 30 d.


Šaltinis: podrobnosti.ua.


Nuotrauka iš podrobnosti.ua.


Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.