Joselevičius (Juzelevičius) Berekas

Parengė Julius Kanarskas, 2006; Jolanta Klietkutė, 2014

Gimė 1764 m. rugsėjo 17 d. Kretingoje, Abiejų Tautų Respublikoje. Mirė 1809 m. gegužės 5 d. Kocke, Lenkijoje.

Karvedys, 1794 m. T. Kosciuškos sukilimo dalyvis, Abiejų Tautų Respublikos laisvės kovotojas, Napoleono armijos karininkas.

Tai buvo pirmasis žydas, tapęs Lenkijos pulkininku ir štabo karininku, žuvusiu už jos nepriklausomybę.

2015 m. Kretingoje buvo atidengtas šiame mieste gimusio kovotojo už tautų laisvę bei nepriklausomybę, Lenkijos ir Prancūzijos nacionalinio didvyrio Bereko Joselevičiaus atminimui skirtas paminklas (autoriai architektas Vytenis Mazurkevičius ir skulptorius Gintautas Jonkus).  

 Gimė žydų kilmės Kretingos pirklio Joselio šeimoje. Hebrajiškas vardas Ber Dov. Tuo metu dar nebuvo įvesta pavardžių sistema, vietoj jų buvo vartojama tėvavardžių forma, tad Berekas, Joselio sūnus, tapo Joselevičiumi [5] (Juzelevičiumi).

Mokėsi Kretingos žydų pradinėje mokykloje, mokslus tęsė Telšiuose, globojamas dėdės. Sekdamas tėvo pėdomis tapo pirkliu. Gabų jaunuolį pastebėjo tuo metu Kretingos dvarą valdęs kunigaikštis, Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. Berekas tapo jo reikalų patikėtiniu, rūpinosi prekybos reikalais. Vyskupo pavedimu lankėsi Vienoje, Paryžiuje, Briuselyje, išmoko prancūzų ir vokiečių kalbas, susipažino su Prancūzijos revoliucijos idėjomis, Vakarų Europos kultūra.

1788 m. apsigyveno Varšuvos priemiestyje Pragoje, proteguojamas Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio reikalų patikėtinio A. Hiršovičiaus. Buvo pirkliu, prekiavo arkliais ir pašaru. 1788 m. sukūrė šeimą, su žmona Rifka susilaukė sūnaus Jozefo (1789–1846) ir dukros Lejos [3].

1794 m., prasidėjus Tado Kosciuškos sukilimui, drauge su kitais Varšuvos žydais įstojo į sukilėlių gretas, tarnavo miesto milicijoje, dirbo įtvirtinimų statyboje. Kartu su Juzefu Aronovičiumi, gavęs T. Kosčiuškos sutikimą, 3000 zlotų bei pulkininko laipsnį, spalio mėnesį suformavo apie 500 karių lengvosios kavalerijos žydų savanorių pulką, kuriam pats vadovavo. Moderniojoje istorijoje tai buvo pirmasis žydų karinis dalinys [2]. Pulkas pasižymėjo kovose su sukilimą malšinusia Rusijos kariuomene. Tačiau 1794 m. lapkričio 6 dieną Rusijos armija, vadovaujama feldmaršalo Aleksandro Suvorovo, Prahoje surengė masines gyventojų žudynes ir Varšuvos gynėjai kapituliavo. 1795 m. B. Joselevičius su šeima pasitraukė į Lvovą Galicijoje (Austrijai atitekusioje Lenkijos dalyje), bandė gauti Austrijos valdžios leidimą burti karinius žydų dalinius.

1798 m. persikėlė į Italiją, įstojo į generolo Jano Henriko Dombrovskio vadovaujamą lenkų legioną. 1799 m. dalyvavo Novio mūšyje Pjemonte, kur buvo sužeistas [8].

1803 m. tapo Napoleono Bonaparto armijos Hanoverio dragūnų pulko kapitonu, dalyvavo įvairiuose mūšiuose (1800 m. Hohenlindeno mūšyje Bavarijoje, 1805 m. Austerlico mūšyje [2]), už karinius nuopelnus ir drąsą vienas iš pirmųjų apdovanotas aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu – Garbės legiono ordinu, 1802 m. įsteigtu Napoleono Bonaparto [3].

1807 m., įkūrus Varšuvos kunigaikštystę, B. Joselevičius gavo pulkininko laipsnį, paskirtas ulonų eskadrono vadu, dalyvavo įvairiuose mūšiuose su Rusijos ir Prūsijos kariuomene. Po ilgo laiko Varšuvoje jį aplankė žmona Rifka, gyvenusi Kretingoje. B. Joselevičius įstojo į masonų ložę „Vieningieji broliai lenkai“ [7].

1808 m. apdovanotas aukščiausiu Lenkijos kariniu apdovanojimu, karinės šlovės ordinu – Virtuti Militari [2] už karinius nuopelnus 1807 m. mūšyje prie Friedlando [8].

Berekas Joselevičius žuvo 1809 m. gegužės 5 dieną per Prancūzijos ir Austrijos-Vengrijos karą mūšyje prie Kocko miesto su į Lenkiją įsiveržusios Austrijos kariuomenės grafo Friedricho Hoditzo pulku [7]. Norėdamas šiam pulkui užkirsti kelią per toli įsiveržė į priekį ir buvo apsuptas husarų. Po daugybės sužeidimų, krito nuo husaro Stefano Totho kardo. Kartu žuvo 10 karininkų ir 40 karių [8]. Apie pasižymėjusiuosius ir žuvusiuosius karo lauke ilgai būdavo sakoma: „Žuvo, kaip Berekas prie Kocko“(„Zginął, jak Berek pod Kockiem“) [6]. Po jo mirties Varšuvos kunigaikštis Frydrichas Augustas B. Joselevičiaus žmonai Rifkai ir sūnui Juzefui paskyrė kasmetinę pensiją. Sūnus Juzefas Berkovičius (1789–1846) taip pat tapo karininku.

Legenda pasakoja, kad po didvyrio žūties iškilo dilema, kuriose kapinėse laidoti jo palaikus [4]. Katalikų kunigas nenorėjo parapijos kapinėse laidoti žydo, o žydų rabinas pasakė karstą pastatyti dviem arkliais (kituose šaltiniuose – jaučiais) pakinkytame vežime ir kur gyvuliai sustos, ten palaidoti [8]. Ant kapo buvo supilta kalva, pavadinta Bereko kalva [4].

Berekas Joselevičius palaidotas netoli Liublino, 1,5 km nuo Kocko, dešinėje kelio pusėje priešais Bialobžegi kaimą [8].

1909 m., minint 100-ąsias žūties metines, Kocko žemių savininkas grafas Edvardas Žoltovskis pastatė žemės riedulių paminklą. Ant paminklo lenkų kalba įrašyta: „Berekas Joselevičius g. 1760 – žuvo 1809. Čia palaidotas“ (Berek Joselewicz ur. 1760 – zg. 1809. Tu pochowany) [8]. Priešais padėtas akmuo su užrašu: „Berekas Joselevičius Józef Berko vel Berk g. Kretingoje Lietuvoje. Lenkijos kariuomenės pulkininkas, Didžiosios Varšuvos kunigaikštystės lengvosios kavalerijos 5-tojo pulko vadas, Garbės legiono ordino kavalierius, žuvo kovoje prie Kocko 1809 m. Čia palaidotas. Ne apgavystėm, ne stikliuku, bet krauju išsikovojo šlovę. Žūties šimtmečiui 1909 m.“ (Berek Joselewicz Józef Berko vel Berk ur. w Kretyndze na Litwie. Pułkownik wojsk polskich, szef szwadronu 5-go pułku strzelców konnych Wielkiego Księstwa Warszawskiego, Kawaler krzyżów Legii Honorowej Militari, zginął w bitwie pod Kockiem 1809 roku. Tu pochowany. Nie szacherką nie kwaterką lecz się krwią dorobił sławy. W stuletnią rocznicę zgonu 1909 r.) [8].

Įvairiuose Lenkijos miestuose B. Joselevičiaus vardu pavadinta apie 30 gatvių, jo žygius aprašė lenkų ir žydų rašytojai bei istorikai, mūšių paveiksluose jį vaizdavo tapytojai [3]. 2009 m. Lenkijoje ir Izraelyje išleistas bendras abiejų valstybių pašto ženklas vaizduojantis Julijaus Kosako paveikslą (1893 m.) „B. Joselevičius mūšyje prie Kocko“ su užrašu „Žydų kovotojas už Lenkijos laisvę“ [3].

Bibliografija:

  1. HOFFMAN, Zygmunt. Berek Joselewicz (w 175 rocznicę śmierci). Folksštime, 19 maja 1984, s. 1, 10-11.
  2. Berek Joselewicz [interaktyvus]. Iš Wikipedia (the free encyclopedia) [žiūrėta 2006 m. kovo 26 d.]. Prieiga per internetą: <http://en.wikipedia.org/wiki/Berek_Joselewicz>.
  3. BENIUŠIS, Romualdas. Kretingiškis Berekas Joselevičius – legendinis kovotojas už tautų laisvę. Iš Bernardinai.lt [interaktyvus]. [Vilnius]: VšĮ Bernardinai.lt, 2013 sausio 25 [žiūrėta 2014 rugsėjo 9]. Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-01-25-romualdas-beniusis-kretingiskis-berekas-joselevicius-legendinis-kovotojas-uz-tautu-laisve/94014>.
  4. Pomnik Berka Joselewicza w Kocku. Iš Wirtualny sztetl [interaktyvus]. Warszawa: Muzeum Historii Żydów Polskich, [b.d.] [žiūrėta 2014 rugsėjo 10]. Prieiga per internetą: <http://www.sztetl.org.pl/pl/article/kock/11,synagogi-domy-modlitwy-i-inne/3773,pomnik-berka-joselewicza-w-kocku/#footnote_1>.
  5. Berekas Joselevičius. Iš Lietuvos žydų istorijos albumas [interaktyvus]. Vilnius: VšĮ Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras, [b.d.] [žiūrėta 2014 rugsėjo 10]. Prieiga per internetą: <http://www.lzia.lt/berekasjoselevicius.php>.
  6. PAČKAUSKIENĖ; Aušra, TOLEIKIS, Vytautas. Garsūs Lietuvos žydai. Vilnius, 2008, p.
  7. RAILA, Eligijus. Berekas Joselewiczius – pirmasis žydas karininkas. Iš Orbis Lituaniae [interaktyvus]. Vilnius: VU, 2012 [žiūrėta 2014 rugsėjo 10]. Prieiga per internetą: <http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/berekas-joselewiczius-pirmasis-zydas-karininkas/1421>.
  8. Berek Joselewicz i Starozakonny Pułk Lekkokonny. Iš Portal społeczności żydowskiej [interaktyvus]. [b.v.]: jewish.org.pl, 2007 [žiūrėta 2014 rugsėjo 10]. Prieiga per internetą: <http://www.jewish.org.pl/index.php/wiadomopci-mainmenu-57/4500-berek-joselewicz-i-starozakonny-puk-lekkokonny-.html>.

Informacijos šaltinis: kretvb.lt (Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka). Nuotrauka iš kretvb.lt.

Kretingos žydas Berekas lenkų istorijoj

Bronė Vinklerytė

(publikuota 1935 m. liepos 28 d. laikraštyje ,,Apžvalga“ (Nr.7).

Aštuonioliktajam šimtmečiui baigiantis, bendra Lietuvos būklė buvo itin įtempta. Rusų kariuomenė nebesiruošė apleisti nepaliaujamų karų nualintojo krašto, šlėktos vidaus kovos nesiliovė griovusios valstybės pagrindus, o valstiečių ir miestiečių skurdas buvo pasiekęs aukščiausią laipsnį. Įvyko pirmas padalinimas, atplėšęs Lietuvai – Lenkijai dideles sritis. Seimas ėmė svarstyti konstitucijos reformą, kurios reikalavo luomų nelygybė ir šiaip visuotinė suirutė. Iškilo ir žydų klausimas, kuriam svarstyti Seimas išrinko specialią komisiją. Skurdžiame žydų gyvenime blyksterėjo emancipacijos spindulys. Lietuvos ir Lenkijos žydų delegacija iškilmingoje audiencijoje įteikė karaliui Stanistovui-Augustui visų žydų vardu prašymą kuo greičiausiai paskelbti emancipaciją. Galutinis žydų klausimo sprendimas atrodė visiškai patikrintas.

Tokioje atmosferoje augo gimęs Kretingoje 1770 metais [kitais šaltiniais 1764 m. – G.R.] žydo Joselio sūnus Berekas. Vos išėjęs tikybinius mokslus pas tėvą, nutarė eiti praktiškos emancipacijos keliu ir stojo tarnauti pas Vilniaus vyskupą Masalskį, kurio reikalais jam nekartą tekdavo ir į užsienius važinėti. Kiek vėliau, pajutęs traukimą į kariuomenę, norėjo į ją stoti, bet susidūręs su kliūtimis, pradėjo kariuomenėje eiti tas pačias faktoriaus pareigas, kurias ėjo pas Vilniaus vyskupą, šiaip betaraudamas kariuomenėje, Berekas ilgainiui tiek supopuliarėjo, kad Kosciuškai nutarus sudaryti atskiras žydų dalis, jam buvo pavesta suformuoti žydų savanorių pulkas, 1794 m. rugsėjo mėn. 17 d. Berekas buvo Kosciuškos paskirtas pulkininku ir drauge su kitu Lietuvos žydu, Juozapu Aronavičium, ėmėsi organizacijos darbo. Tų pat metų spalio mėn. 1 d. Berekas paskelbė visiems žydams atsišaukimą, pasirašytą „Berėk Josielov/icz, pulkownik“. Į šį atsišaukimą apsiliepė 500 savanorių, iš kurių Berekas sudarė lengvosios kavalerijos pulką. Vos kariškai paruoštas, pulkas jau turėjo dalyvauti kovose su smarkiai žygiavusiu Suvorovo avangardu ir tose kovose, kaip liudija tų laikų rašytojai (Wyszynski, „O reformie ludu Izraela“, 1818, 7 pusl.), rodė nepaprastą narsumą. Tačiau, gindamas Varšuvos priemiestį Pragą garsiojo Suvorovo šturmo metu, pulkas buvo visiškai išnaikintas. Tik keliems karžygiams, tame tarpe ir Berekui, buvo lemta išsigelbėti.

Dabar prasidėjo naujas laikotarpis Bereko gyvenime. Palikęs žmoną Rivką Vilniuje, jis kartu su daugeliu kitų, kurie Kosciuškos revoliucijai suirus buvo priversti emigruoti, irgi pabėgo į užsienį, paėmęs su savim savo sūnų Juozapą. Napoleonui leidus suformuoti legionus, abu stojo į tarnybą ir dalyvavo įvairiose kovose. Italijos kampanijoms pasibaigus Berekas kurį laiką gyveno Strasburge, kur stovėjo jo dalis. Kaip tik iš tų laikų išliko jo viršininko, 1 legiono vado gen. Kniaževičiaus laiškas (1800 m. birželio mėn. 16 d.), kuriame apie Bereką yra pasakyta: „Berekas, kuris savo krašte buvo pulkininku ir, be to, dalyvavo dviejose Italijos kampanijose, atvykęs čionai geru noru užleido aukštesnes vietas tiems, kurie jokiose kampanijose nedalyvavo; o vis dėlto jie nesiliovė jį persekioję, nors jam nieko kita, kaip jo ne šlėktišką kilmę, negalima buvo prikišti“ (Wojcicki, Cmentarz Powązkowski“, 1858, III t. XII pusl).

Vėliau Berekas ėjo eskadrono vado pareigas prancūzų penktame ir pirmame dragūnų pulke. Iš viso Berekas tarnavo prancūzų kariuomenėje iki 1809 metų, kuomet įsisteigė Varšuvos hercogystė. Berekas, jau tada garbės legiono ordino kavalierius, tuoj grįžo į Lenkiją ir tapo paskirtas ulonų eskadrono vadu. Netrukus prasidėjo karas tarp Napoleono ir Austrijos ir vengrai įsiveržė į Liublino kraštą. Berekas, būdamas avangarde, kaip prieš penkiolika metų tuoj pasiskubino priekin, bet susidūręs su daug gausingesnių priešu tiek Kocku, jis 1809 m. gegužės mėn. 8 d. [kituose šaltiniuose 5 d. – G.R.] nelygioje kovoje garbingai žuvo.

Bereko atminimui pagerbti jo vardu pavadintas kalnelis, po kuriuo jis ties Kocku palaidotas. Bet tai ne vienintelė pagarba, kurios Lenkijoje sulaukė narsaus Kretingos žydo Berko atminimas. Varšuvos karališkosios mokslo draugijos susirinkime, įvykusiame 1809 m. gruodžio mėn. 22 d. karžygiams pagerbti, valstybės tarybos pirmininkas Stanislovas Potockis gražiai pagerbė Bereko atminimą, tarp kita ko pareiškęs: „Tėvynė neužmirš tavo žaizdų ir kovų už ją; ji amžinai atsimins, kad tu pirmasai davei savo tautai atgijusio narsumo pavyzdį, atgaivinai vaizdą tų riterių, kuriuos kadaise apverkdavo Siono dukros“. (,,Roczniki warsz. tow. przyjaciol nauk“, VII t. 2 dal. 30 pusl.). O liaudis įamžino Bereko vardą tam tikru priežodžiu, kuris dar šiandien dažnai vartojamas – būtent „žuvo, kaip Berekas ties Kocku“ („Zginąl jak Bejrek pod Kokiem“). Ir kariuomenėje ilgai dar buvo gyvas mylimojo karžygio atminimas. Iš visų kareiviškų dainų, kuriose aprašomas Kocko mūšis, išliko vienos dainelės paskutiniai du posmai, kurie baigiasi žodžiais: „Wtym przypadku huncwockiem – zginąl Berek pod Kokiem“ („Šiuo šunišku atsitikimu – žuvo Berekas ties Kocku“). Bet ir literatūroje dažnai minimas Bereko vardas. Taip Vaclovas Gonsiorowskis paskyrė Berekui vieną savo novelę („Rapsody napoleonskie“), o Zenonas Parwi parašė penkių veiksmų dramą „Berek Joselowicz“, išleistą Krokuvoje 1904 m.

Įspūdingas yra Pillati nupieštas paveikslas „Bereko Joselevičiaus mirtis ties Kocku“. Žinomas lenkų batalistas Kossakas taip pat nupiešė Bereką ant žirgo. O autentiškas Bereko portretas saugomas Varšuvos žydų bendruomenėje.

Šiuo žiupsneliu patikrintų žinių apie Kretingos žydo Bereko Joselevičiaus gimtojo krašto meilės kupiną gyvenimą nesiekiama jokio kito tikslo, kaip tik parodyti anais laikais vos prasidėjusios pilietinės emancipacijos įtaką žydams, pasiryžusiems atsilyginti kraujo aukomis už jiems suteiktą teisių lygybę. Kad Berekas norėdamas tarnauti gimtajam kraštui, vadovavo Lietuvos ir Lenkijos žydų sudarytam pulkui, kuriam teko ginti Varšuvą, kad vėliau, atsidūręs emigracijoje jis stojo į lenkų legionus ir kad galiausiai, grįžęs iš emigracijos, vėl tarnavo Varšuvos hercogystės kariuomenėje, – nė kiek neatrodo keista, jei atsižvelgti į anų laikų santykius Lietuvoje, kurios šviesesnieji gaivalai buvo visiškai sulenkėję ir kurios politines aspiracijas bene tiksliausiai yra išreiškęs Mickevičiaus lenkiškai parašytas „Ponas Tadas“.

Kretingos žydas Berekas, mylėjęs tavo tėvynę Lietuvą nemažiau kaip Vilniaus universiteto auklėtinis Adomas Mickevičius, tarnavo tiems pat politiniams idealams, kuriems anuomet tarnavo visa lietuvių šviesuomenė ir todėl jo atminimas turi būti Lietuvos žydams bent ne mažiau brangus, kaip visai Lietuvai Mickevičiaus atminimas.

Šaltinis: epaveldas.lt

Paruošė Gražina Ragauskaitė.