1943 m. rugpjūčio 2 d. sukilimas Treblinkos mirties stovykloje
1943 m. pradžioje deportacija į Treblinką buvo nutraukta. Kovo mėnesį vokiečiai stovykloje pradėjo ,,Operacijos 1005“ įgyvendinimą.
,,Operacija 1005“ – kodinis visų masinių žudynių liudininkų naikinimo vokiečių plano pavadinimas. Belaisvius užstatė iškasti bendras kapavietes ir deginti lavonus. Baigiantis ,,Operacijai 1005“ belaisviai pradėjo baimintis, kad jų laukia žuvusių draugų likimas, o stovykla bus likviduota, todėl jos pogrindžio lyderiai nutarė organizuoti sukilimą: 1943 m. rugpjūčio 2 d. jie slapta užgrobė stovyklos arsenale buvusius ginklus, bet jų planas buvo išaiškintas anksčiau, nei jie spėjo įgyvendinti dalį veiksmų. Šimtai kalinių šturmavo pagrindinius vartus su viltimi pabėgti, tačiau daugelis iš jų žuvo nuo kulkosvaidžių ugnies. Ir nors daugiau nei 300 žmonių sėkmingai pasislėpė, dauguma iš jų vėliau vėl pateko į nelaisvę ir buvo nacių policijos bei kariuomenės nužudyti.
Sukilimo metu belaisviai sudegino didžiąją stovyklos dalį. Išgyvenusius užstatė panaikinti visus stovyklos egzistavimo pėdsakus ir vėliau sušaudė.
Treblinka likviduota 1943 m. rudenį. Stovykloje nužudyta nuo 870 000 iki 925 000 žmonių.
Ištrauka iš Vasilijaus Grossmano ,,Treblinkos pragaro“:
,,Visa tai ką skaitysite, užrašyta pagal gyvų liudininkų pasakojimus; žmonių, dirbusių Treblinkoje nuo pirmosios jos įkūrimo dienos iki 1943 m. rugpjūčio 2-osios, kai sukilę mirtininkai sudegino stovyklą ir pabėgo į mišką, liudijimus; pagal areštuotų vachmanų, kurie patvirtino ir daugeliu atveju papildė liudininkus, pasakojimus. Šiuos žmones aš mačiau asmeniškai, ilgai ir išsamiai kalbėjausi su jais, jų raštiški parodymai padėti ant stalo prieš mano akis. Ir visi šie skirtingi šaltiniai visomis detalėmis sutampa, pradedant komendanto šuns Bari kinkinių aprašymu ir baigiant pasakojimu apie aukų žudymo technologiją bei naikinimo konvejerio darbą.
<…>.
Liepos pabaigoje nusistovėjo alinantis karštis. Kai atkasdavo kapavietes, iš jų, tarsi gigantiškų puodų, veržėsi garai. Baisus dvokas ir krosnių kaitra žudė žmones. Tempiantys numirėlius nualintieji patys krisdavo mirusiais ant krosnių grotų. Milijardai sunkių, apsivalgiusių musių šliaužė žeme, ūžė ore. Baigė degti paskutiniai lavonai.
Sukilimas buvo numatytas rugpjūčio 2-ąją. Ženklu jam buvo šūvis revolveriu. Sėkmės vėliava nušvietė šventą tikslą. Į dangų pakilo nauja liepsna – ne apsunkusi ir nuo degančių kūnų pilna riebių dūmų liepsna, o ryški, kaitri ir šėlstanti gaisro liepsna. Suliepsnojo stovyklos statiniai ir sukilėliams atrodė, kad virš Treblinkos suplėšiusi savo kūną bei keldama laisvės ir garbės šventę dega pati saulė.
Nuaidėjo šūviai, ant sukilėlių užimtų bokštų užspringdami sutratėjo kulkosvaidžiai. Iškilmingai, tarsi tiesos varpai, suūžė rankinių granatų sprogimai. Oras sudrebėjo nuo garsų ir traškesio, griuvo statiniai, šovinių švilpimas nustelbė lavoninių musių ūžesį. Ryškiame ir švariame ore blyksėjo nuo kraujo raudoni kirviai. Rugpjūčio 2 d. ant Treblinkos pragaro žemės pasipylė piktas esesininkų kraujas ir rašantis šviesa žydras dangus triumfavo bei šventė keršto akimirką. Ir čia pasikartojo sena kaip pasaulis istorija: būtybės, besielgusios kaip aukščiausios rasės atstovai, būtybės, tarsi garsiakalbiai skelbusios ,,Achtung! Mutzen ab!“, būtybės, kviečiančios sukrečiančiais valdovų balsais varšuviečius iš jų namų mirties bausmei: ,,Aller-r-r-raus! unter-r-r-r“ – šios būtybės, taip įsitikinusios savo galybe tada, kai kalbėta apie mirties bausmes milijonams moterų ir vaikų, tik priartėjus prie tikros mirtinos kovos pasirodė esančios apgailėtinos ir maldaujančios pasigailėjimo. Jos pasimetė, jos blaškėsi, jos pamiršo apie sugalvotą Treblinkos apsaugą, o iš anksto organizuotoje viską žudančioje ugnyje pamiršo ir apie savo ginklus. Bailiai ir prisitaikėliai…Bet ar verta apie tai kalbėti, ar reikia kažkam tuo stebėtis?
<…>.
Kai Treblinka užsidegė ir sukilėliai tyliai atsisveikino su tautos pelenais, jie išėjo už vielos, o jų pėdomis iš visų pusių puolė esesininkų ir policininkų daliniai. Šimtai policijos šunų buvo paleisti sekti sukilėlius. Vokiečiai mobilizavo aviaciją. Mūšiai vyko miškuose, balose – iš sukilėlių mažai kas išgyveno.
Po rugpjūčio 2 d. Treblinkos neliko. Vokiečiai baigė deginti lavonus, ardė akmeninius statinius ir stovyklą juosusią vielą, degino sukilėlių nebaigtus naikinti medinius barakus. Buvo susprogdinta, pakrauta ir išvežta mirties pastato įranga, sunaikintos krosnys, išvežti ekskavatoriai, žemėmis užpilti gilūs ir nesuskaičiuojami grioviai, iki paskutinio akmens išardytas stoties pastatas, galiausiai išmontuoti ir išvežti bėgiai.
1944 m. rugsėjis“
Šaltiniai: evrejskaja-panorama.de, lib.ru.
Nuotrauka: mirror.co.uk.
Parengė ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.