Iš buvusio Salako štetlo istorijos
Salakas buvo pamėgtas žydų ir jie jame gausiai kūrėsi. Tiesa, Pirmasis pasaulinis karas sumažino jų skaičių, bet Lietuvai paskelbus nepriklausomybę jie vėl ėmė grįžti į pamėgtas vietas.
Intriguojančiai apie žydų apsigyvenimą Salake pasakojo šio buvusio štetlio gyventojos Chanos Šneiderovič prisiminimus užrašęs prozininkas iš Izraelio Jakovas Šechteris: ,,Mažas Salako miestelis pačiuose Lietuvos rytuose, beveik šalia Latvijos. Tada jame buvo miškai, ežerai, keturios gatvelės ir kokie penki šimtai žydų. Beveik visi giminės. Prieš 200-300 metų šioje vietoje apsigyveno kažkoks nenuorama žydas. Vėliau čia pakviesti tyliai apsigyveno jo tėvas ir motina, sesuo ir brolis, pusbroliai ir kiti žmonės. Šeimos tada buvo gausios, todėl greitai įsikūrė Salako miestelis. Gyventojų daug, o pavardžių mažiau nei dešimt.“
Onos Kačkienės užrašytas Zarasų krašto garbės pilietės, mokytojos iš Salako Vidos Žilinskienės pasakojimas:
,,Prieš Antrąjį pasaulinį karą Salake iš 2500 gyventojų pusę sudarė žydai. Čia buvo net trys sinagogos. Iš 44 miestelio parduotuvėlių 40 priklausė žydams. Jie išvežiodavo prekes ir po kaimus.
Vida Žilinskienė pasakoja, jog šalia vienos iš sinagogų buvusi ir ritualinė pirtis. Sovietmečiu sinagoga buvo grūdų sandėlis, vėliau pastato sienas nugriovė ir pastatė kultūros namus.
Salako senųjų žydų kapinių paminklai taip pat linksta arčiau žemės. Mokytoja pasakojo, kad buvo atvažiavusi šeima iš Olandijos. Jie mokėjo skaityti antkapių užrašus. Išvertė ir paaiškino, jog ant kiekvieno akmens – mirusiojo vardas ir trumpa biografija. Atvykusi žydų šeima ieškojo savo prosenelio kapo. Ir surado užrašą Švedriškėse, kur naciai buvo nuvežę nužudyti gal dešimtį Salako žydų bendruomenės šviesuolių.
Šilo gatvėje buvo getas, iš kurio kelias vedė į mirties griovius. Sustojame prie Nepriklausomybės paminklo Salake. Jis pastatytas minint 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines. Jo autorius – iš Salako kilęs žydas skulptorius, o paminklo statulų modeliai – vietiniai žmonės: mergina – daili tarnaitė ir berniukas Eugenijus. Paminklas išstovėjo visus sovietinius metus po Birutės ir Kęstučio legendos priedanga.“
Šaltinis: laikraštis ,,Zarasų kraštas“.
Nuotraukos Vitalijaus Ščerbakovo.